Administracinė byla Nr. eI3-3607-1161/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01044-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Faustos Vitkienės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant A. M.,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui R. N.,
atsakovo atstovėms L. B. ir R. L.,
liudytojui S. Ž.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės,,Agvika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės,,Agvika“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB,,Agvika“) skundas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) panaikinimo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau - AAD) 2021 m. gruodžio 20 d. surašė ir pateikė pareiškėjai Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-7890 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame pateikė išvadas, kad 1) laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. UAB „Agvika“ iš (duomenys neskelbtini) esančios vandenvietės, kodas Žemės gelmių registre – (duomenys neskelbtini) (gręžinių numeriai: (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) esančios vandenvietės, išgavo požeminį vandenį (kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį), neturėdama nustatyta tvarka išduotų leidimų, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (suvestinė redakcija 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2) UAB,,Agvika“ Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 už 2020 metų III ir IV ketvirčius, tai yra nedeklaravo/nuslėpė per šį laikotarpi išgauto kito požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį kiekį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus; 3) pareiškėjai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių (kitas požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį) kiekį už 2018-2020 metų I-IV ketvirčius iš viso yra 50 909 Eur.
2022 m. sausio 4 d. pareiškėja, pasinaudodama savo subjektine teise, pateikė pastabas „Dėl patikrinimo akto Nr. (7.8)-PA-7890 ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius paskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akto Nr. V-36“, išdėstė savo poziciją bei motyvus, kodėl nesutinka su Patikrinimo akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.
2022 m. vasario 8 d. pareiškėjai įteiktas AAD 2022 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už požeminio vandens išgavimo, t. y. 28 341,00 Eur bei kuris yra skundžiamas pateikiant šį skundą.
Pareiškėja skunde paaiškina, kad dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo išdavimo (toliau – TIPK leidimas) į Aplinkos apsaugos agentūrą kreipėsi, t. y. pradėjo administracinę procedūrą 2014 m. vasario 27 d. Taigi, pareiškėja savo teisinį lūkestį gauti TIPK leidimą, kuriame būtų, be kita ko, įtvirtinta pareiškėjos teisė išgauti požeminį vandenį suformavo dar iki naujos Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo redakcijos įsigaliojimo, kuri paskelbta 2014 m. liepos 1 d.
Pažymi, kad tai, kad pareiškėjos dokumentai buvo priimtini, patvirtina Aplinkos apsaugos agentūros rašte „Dėl sprendimo išduoti UAB „Agvika“ TIPK leidimą“ išdėstytos aplinkybės, jog visuomenė apie gautą paraišką informuota 2014 m. kovo 14 d. Molėtų krašto laikraštyje „Vilnis“ ir Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje.
Pareiškėja nei atsakovui vykdant patikrinimą, nei vėliau, surašant sprendimą, neneigė, kad TIPK leidimas gautas vėliau nei 2014 m. liepos 1 d., tačiau, tiek visu veiklos laikotarpiu (įskaitant visus ligtolinius patikrinimus), tiek ir patikrinimo metu pagrįstai manė, kad TIPK leidimas jai suteikia teisę išgauti požeminį vandenį iš TIPK leidime nurodytų gręžinių ir jai kitų leidimų neprivalu turėti (įgyti).
Pareiškėja nurodo, kad AAD, atlikdamas ankstesnius pareiškėjos ūkinės veiklos patikrinimus, konstatuodavo, kad požeminio vandens apskaita vykdoma teisingai ir nei karto pareiškėjos nebaudė, neįspėjo apie galimai pažeidžiamus teisės aktus.
Pareiškėjos nuomone, ji yra gavusi TIPK leidimą su nurodytomis vandens išgavimo sąlygomis, kuris jai suteikia teisę išgauti požeminį vandenį iš leidime nurodytų gręžinių, todėl nėra teisinio pagrindo jai taikyti 10 kartų padidinto mokesčio tarifo, nurodyto sprendime, o sprendimas turėtų būti panaikintas.
Pareiškėja nurodo, kad visą požeminio vandens kiekį deklaruodavo sąžiningai, už jį visada laiku mokėdavo mokesčius, nei karto nebuvo nuslėpusi kokių nors dokumentų ir/ar atskirų veiksmų nuo aplinkosauginę kontrolę vykdančių asmenų, taip pat nesiekė pažeisti ir nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų.
Pareiškėjos nuomone, administracinis aktas yra nemotyvuotas, jame nėra tiksliai nurodytas (nurodytas abstrakčiai) teisinis pagrindas, kuriuo vadovavosi (rėmėsi) sprendimą priimantis asmuo, taip pat jame nenurodyta (nurodyta neišsamiai) apskundimo tvarka, taip pat neaišku, kokios yra sprendimą pasirašiusio asmens pareigos ir jam suteikti įgaliojimai.
Pažymi, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, nurodė, kad remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsniu, tačiau nenurodė nei kuria dalimi, nei kuriuo punktu.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja teikė pastabas, tačiau atsakovas ne į visas pastabas atsižvelgė, o į tas, kurias neatsižvelgė (dėl pareiškėjos ankstesnių patikrinimų ir nenustatytų pažeidimų dėl požeminio vandens išgavimo) motyvuotai neatsakė, kodėl to nepadarė.
Teigia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad sprendimas gali būti apskųstas per 1 mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nenurodė konkrečios skundą nagrinėjančios institucijos ar įstaigos, ir taip nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Pareiškėjai nėra aišku, ar sprendimą pasirašęs asmuo turi tam suteiktus įgaliojimus.
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos prie skundo pridėtuose patikrinimo aktuose yra nurodoma, kad yra vykdoma vandens apskaita, tačiau patikrinimų metu nebuvo vertinama, ar ji vedama teisingai ir juo labiau nebuvo vertinama ar įmonė turėjo leidimus išgauti gėlą požeminį vandenį. Todėl pareiškėjo argumentai dėl anksčiau vykdytų patikrinimų ir nenustatytų pažeidimų yra nepagrįsti.
Pastebi, jog 2014 m. rugsėjo 18 d. išduotas TIPK leidimas UAB „Agvika“ padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini) nelaikomas leidimu naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, nes neatitinka nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalies, todėl nevertintinas.
Pažymi, kad dėl TIPK leidimų pareiškėjai buvo išsiųsta užklausa el. paštu 2021 m. rugpjūčio 11 d., tačiau jie nebuvo pateikti. Įmonė teikdama pastabas į patikrinimo aktą, pateikė tik TIPK leidimų titulinius lapus, todėl dėl TIPK leidimais nustatytų sąlygų buvo kreiptasi į Aplinkos apsaugos agentūrą ir Aplinkos ministeriją. Leidimu naudoti gėlo požeminio vandens išteklius įmonei laikomas tik 2006 m. vasario 21 d. išduotas TIPK leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Agvika“ paukštyno padaliniui (duomenys neskelbtini).
Mano, kad stabiliai ir pelningai veikiančios įmonės prašymas sumažinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų atžvilgiu, tų, kurie įstatymų laikosi.
Teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, atsižvelgė į pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas.
Priimant sprendimą teismo prašo atsižvelgti į atsiliepime nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė ginčijamą Sprendimą panaikinti, tačiau papildomai pažymėjo, kad teismui manant, jog buvo pagrindas taikyti pareiškėjos atžvilgiu didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį, prašo bent jau sumažinti mokėtiną mokesčio sumą.
Atsakovo atstovės teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime nurodytą poziciją ir argumentus.
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimo AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 20 d. AAD pareigūnai atliko UAB „Agvika“ planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2018-2020 metus bei surašė Patikrinimo aktą Nr. PA-7890, kuriame konstatavo, jog UAB „Agvika“ 2018-2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo gręžinius Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduodamo leidimo, tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 2 dalį, MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, iš viso 50 909 Eur.
Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad UAB „Agvika“ Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 už 2020 metų III, IV ketvirčius, t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį išgauto kito požeminio vandens, išskyrus mineralinį vandenį, kiekį, ir tuo pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus.
UAB „Agvika“ 2022 m. spalio 4 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto teisingumo, į kurias atsižvelgus ginčijamu Sprendimu galutinė padidintu tarifu apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma apskaičiuota – 28341 eurų.
UAB „Agvika“ padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini) turi 2006 m. vasario 21 d. išduotą TIPK leidimą.
UAB „Agvika“ padaliniui, esančiam (duomenys neskelbtini) TIPK leidimas išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad poveikio priemonės ūkio subjektams skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias, kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, didesnis mokesčio tarifas taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo.
Teismų praktikoje didesnio mokesčio tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjE2Ni01NzUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2166-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2166-575/2016">eA-2166-575/2016</a>, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzUyNS01NzUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3525-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3525-575/2016">eA-3525-575/2016</a>). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).
Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju reikia įvertinti, ar pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.
Įstatymo priede nustatyti tarifai pagal išgauto vandens rūšį (požeminis, mineralinis ir kt.) ir kiekius (m3). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos išduotą leidimą ir sudarę ir ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens kiekį ir laiku mokėjo už deklaruotą išgauto vandens kiekį mokestį. Ginčas byloje yra dėl to, ar pareiškėja laikotarpiu, už kurį atliktas patikrinimas (t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), turėjo reikiamą leidimą. Pareiškėjos nuomone leidimas, kuris UAB „Agvika“ buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d. yra tinkamas leidimas, leidžiantis išgauti požeminį vandenį. Atsakovo nuomone, UAB „Agvika“ turimas leidimas neatitiko nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Žemės gelmių įstatymo I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 (toliau – ir Žemės gelmių įstatymo pakeitimas) 3 straipsnio 4 dalies, todėl laikytina, kad pareiškėja išgavo žemės gelmių išteklius neturėdama teisės aktų nustatyto leidimo.
Žemės gelmių įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., o jo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Pareiškėjai leidimas buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 18 d., t. y. jau po Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, todėl pareiškėjos atžvilgiu negalėtų būti taikoma Žemės gelmių įstatymo pakeitimo 3 straipsnio 4 dalies nuostata. Šiuo atveju, neturi reikšmės, kad paraiška leidimui gauti pateikta ir visuomenė apie gautą paraišką informuota anksčiau, t. y. iki Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Minėti veiksmai yra tik atskirti TIPK leidimų išdavimo procedūros etapai, patys savaime nereiškiantys, kad TIPK leidimas tikrai bus išduotas.
Pažymėtina, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. UAB „Agvika“ užsiima tik žemės ūkio veikla, išgauna mažiau nei 100 m3gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, todėl nuo 2020 m. liepos 1 d. leidimas pareiškėjai nereikalingas, o tuo pačiu nereikia mokėti ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, nes pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį - mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. buvo taikomas tuo laikotarpiu galiojusio Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas - turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Tokio leidimo pareiškėja neturėjo, todėl požeminį vandenį išgavo neturėdama reikiamo leidimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas neįtvirtina, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjk4LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-298-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-298-556/2016">eA-298-556/2016</a>, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjAzNi02MDIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2036-602/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2036-602/2021">eA-2036-602/2021</a> ir kt.).
Byloje nustatyta, kad nors UAB „Agvika“ vandens išteklius išgavo neturėdama Geologijos tarnybos išduoto leidimo, ji turėjo TIPK leidimą, išduotą pagal tvarką, galiojusią iki 2014 m. liepos 1 d., be to išgautą vandens kiekį deklaravo ir mokesčius mokėjo. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, nepadaryta žala valstybei. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad teisinis reguliavimas, sąlygojęs būtinybę turėti kitokį leidimą įsigaliojo pareiškėjos pateiktos paraiškos TIPK leidimui gauti svarstymo ir leidimo išdavimo procedūros vykdymo metu, tačiau institucijos apie poreikį turėti kitokį leidimą pareiškėjos neinformavo, be to, ir UAB „Agvika“ aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų vykdytuose patikrinimuose reikiamo leidimo neturėjimas per laikotarpį nuo 2014 m. užfiksuotas tik 2021 m. Patikrinimo akte.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjE2Ni01NzUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2166-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2166-575/2016">eA-2166-575/2016</a>, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzUyNS01NzUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3525-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3525-575/2016">eA-3525-575/2016</a>, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMTMwLTU1Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1130-556/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1130-556/2018">A-1130-556/2018</a> ir kt.). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, laikytina, kad 1,5 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus bei būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Pažymėtina, kad analogiško dydžio tarifas yra taikomas ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTAzMy04MjIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1033-822/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1033-822/2021">eA-1033-822/2021</a>, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODA4LTgyMi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-808-822/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-808-822/2021">eA-808-822/2021</a> ir kt.).
Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus motyvus, pareiškėjos skundas, dėl Sprendimo panaikinimo, tenkintinas iš dalies – Sprendime paskaičiuotą mokėtiną mokesčio sumą perskaičiuojant ir taikant 1,5 koeficientą. Sprendimas keistinas toje dalyje, kurioje už 2018-2020 m. be leidimo išgautą požeminio geriamojo vandens kiekį pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, taikant (1,5 karto) padidintą tarifą, atitinkamai priskaičiuota mokesčio suma mažintina iki 4251,15 Eur (28341 Eur / 10 x 1,5=4251,15 Eur).
Pareiškėja skunde nurodė tam tikrus Sprendimo neatitikimus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams, t. y. dėl nepakankamo administracinio sprendimo teisinio ir faktinio pagrindimo, nepakankamo administracinio sprendimo motyvavimo ir per daug abstrakčiai nurodytos sprendimo apskundimo tvarkos. Teismo vertinimu, skunde nurodyti neatitikimai yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokant 22,50 eurų žyminį mokestį, bei 2910,05 eurų - advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pareiškėja pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2022-03-07 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/03-25, 2022-05-20 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/05-69 bei 2022-06-04 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 22/06-18. Pareiškėjos gautų paslaugų ir turėtų bylinėjimosi išlaidų detalizacija yra nurodyta kiekvienoje PVM sąskaitoje-faktūroje. Į bylą taip pat pateiktas pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą pagrindžiantis Advokatų profesinės bendrijos „CONSTAT“ banko sąskaitos išrašas, kuriame fiksuotas Pareiškėjos atliktų mokėjimų įskaitymas į Advokatų kontoros atsiskaitomąją sąskaitą faktas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėjos prašoma priteisti 2910,05 Eur suma už skundo, rašytinių paaiškinimų parengimą, bei pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame neviršija maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl laikytina pagrįsta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo skundą tenkinus iš dalies, nuosekliai laikomasi taisyklės, kad tuo atveju, kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A756-342/2012, Nr. AS492-144/2012, Nr. AS146-113/2012, Nr. A146-85/2011, Nr. A756-1207/2010, Nr. A146-836/2010, Nr. AS146-68/2010, Nr. A146-71/2009, Nr. A575-1415/2008 ir kt.). Tais atvejais, kai skunde kelti reikalavimai turi vien tik kiekybinę (skaitinę) išraišką (pavyzdžiui, reikalavimai dėl darbo užmokesčio, kitų išmokų ir kompensacijų priteisinimo, žalos atlyginimo, reikalavimai dėl baudų sumažinimo ar sprendimų, kuriais paskaičiuoti mokesčiai bei delspinigiai, pakeitimo ir pan.), proporcija paprastai nustatoma pagal priteistą sumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143- 120/2010, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442 -9/2012), neturtinių reikalavimų atveju – paprastai pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143 -138/2012, 2012m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012), o tais atvejais, kai vienoje byloje pareikšti keli skirtingos prigimties reikalavimai – vėlgi pagal tenkintų pakankamai savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-68/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, todėl atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį, mažintinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pareiškėjos prašoma priteisti bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra 2932,55 eurų, taigi, atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjai priteistini 85 proc. šios sumos, t. y. 2492,67 Eur.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 - 133 straipsniais,
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės,,Agvika“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtinius išteklius, sumažinant jį iki 4251,15 Eur (keturių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt vieno euro ir 15 ct).
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei,,Agvika“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2492,67 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt du eurus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja i Arūnas Kaminskas
Fausta Vitkienė
Indrė Žvaigždinienė
