Civilinė byla Nr. e3K-3-690-415/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00349-2014-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4; 2.5.8.8; 2.5.39.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys – A. C., „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir draudiko subrogacijos teisės į žalą padariusį asmenį apimtis, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 7031,36 Lt (2036,42 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo A. C. sudarė Transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonė „Lexus“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovė nurodė, kad 2011 m. sausio 7 d. nuo namo (duomenys neskelbtini) stogo nukritęs ledas apgadino apdraustą transporto priemonę. Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir, remdamasi Draudimo sutartimi, išmokėjo trečiajam asmeniui 7031,36 Lt (2036,42 Eur) draudimo išmoką. Kadangi pastato (duomenys neskelbtini) turto administratore paskirta atsakovė nepasirūpino, kad nuo namo stogo būtų nuvalytas ledas, tai ieškovė teigia, kad, išmokėjusi draudimo išmoką, ji CK 6.1015 straipsnio pagrindu įgijo reikalavimo teisę į atsakovę (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.266 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 7031,36 Lt (2036,42 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad atsakovei nustatyta pareiga organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą (eksploatavimą) (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050, 7.2 punktas). Iš atsakovės pateiktos Užsakymo ir darbų priėmimo kortelės teismas nustatė, kad 2011 m. sausio 6 d. buvo daužomi varvekliai ir valomas sniegas (duomenys neskelbtini); kortelėje yra pataisymų – papildomai nurodyti adresai (duomenys neskelbtini). Šios kortelės ir Atliktų darbų akto (pasirašyto tik atsakovės atstovo) teismas nepripažino patikimais ir pakankamais įrodymais, kad būtų galima konstatuoti, jog pastatas (duomenys neskelbtini) buvo tinkamai ir nuolat prižiūrėtas. Teismas sprendė, kad atsakovė žiemą turėjo imtis papildomų saugumo priemonių, tačiau byloje nustatyta, jog įvykio dieną nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų, teritorija nebuvo aptverta. Teismas konstatavo, kad atsakovė neužtikrino tinkamos pastato priežiūros ir dėl to buvo sugadintas draudėjo turtas. Teismas pripažino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės apskaičiuotą žalos dydį (CPK 178 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškovės Transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklėse Nr. 214 (toliau – Taisyklės) įtvirtinta draudėjo pareiga apie įvykį pranešti policijai, kai tai nustatyta Kelių eismo taisyklėse (Taisyklių II dalies 9.9.2.1.1 punktas). Tačiau pažymėjo, kad Kelių eismo taisyklių XXX skyriuje nustatyta pareiga vairuotojui pranešti policijai tik įvykus eismo įvykiui, o ginčo įvykis nepriskirtinas prie eismo įvykių pagal Kelių eismo taisyklių 12 punktą. Teismas konstatavo, kad neteisėtai neveikdama atsakovė pažeidė pareigą rūpintis tinkama administruojamo namo priežiūra, užtikrinti turto saugumą savo prižiūrimoje teritorijoje (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 7.2 punktas), taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246, 6.266 straipsniai). Teismas nustatė tiesioginį atsakovės nepakankamo veikimo ir draudėjo turtui padarytos žalos priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Kadangi bylos duomenys patvirtino, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką trečiajam asmeniui, tai teismas sprendė, jog jai perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs trečiojo asmens paaiškinimus (įvykio dieną po darbo (apie 17.30 val.) jis pamatė apgadintą automobilį ir, siekdamas, jog šis neprarastų techninių savybių, pristatė jį į autoservisą, o vėliau informavo apie įvykį draudikę), teismas nenustatė pagrindų jais abejoti ir atmetė atsakovės teiginius, jog byloje neįrodyta, kad trečiojo asmens automobilis stovėjo prie pastato (duomenys neskelbtini).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą – priteisė ieškovei iš atsakovės 1086,07 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sutiko su atsakove, kad įvykio vietos nustatymo aplinkybes patvirtina tik trečiojo asmens paaiškinimai, tačiau jų nevertino kaip nepakankamų, pažymėjo, jog automobilio sugadinimo vietą ir laiką taip pat patvirtina rašytiniai įrodymai; nėra pagrindo netikėti trečiojo asmens (advokato) paaiškinimais. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Užsakymo ir darbų priėmimo kortelė bei Atliktų darbų aktas nepakankami spręsti, jog atsakovė 2011 m. sausio 6 d. nuvalė sniegą ir varveklius nuo namo (duomenys neskelbtini) stogo; duomenų, kad stogas buvo nuvalytas prieš įvykio dieną, byloje nepateikta. Atsakovė turėjo numatyti, kad ir valant sniegas ir (ar) varvekliai gali griūti, todėl, siekdama išvengti žalos, privalėjo imtis papildomų priemonių (pastatyti įspėjamuosius ženklus ir pan.), tačiau, elgdamasi nepakankamai rūpestingai, to nepadarė. Kolegija konstatavo, kad trečiasis asmuo be teisėto pagrindo iš karto po įvykio nepranešė apie jį policijai ar draudikei, taip pažeisdamas Taisyklių II dalies 9.9.2.1 punkte nustatytą pareigą. Kolegija atmetė trečiojo asmens argumentą, kad, siekdamas išvengti didesnių nuostolių, jis automobilį iš karto nuvarė į UAB „Mototoja“ patalpas, pažymėdama, jog pranešimas policijai apie įvykį nebūtų trukęs ilgai, draudėjas pripažino, kad turėjo priemonių garso kolonėlėms uždengti arba galėjo automobilį patraukti į saugią vietą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje egzistuoja pagrindas taikyti Taisyklių II dalies 11.1 punktą ir mažinti draudimo išmoką. Kolegija nurodė, kad ieškovė, remdamasi Taisyklių II dalies 10.8.5.1 punktu, buvo teisingai apskaičiavusi mokėtinos draudimo išmokos dydį (atskaičius franšizę) – 3750 Lt (1086,08 Eur); teismo posėdyje ieškovės atstovas iš esmės sutiko su tokio dydžio draudimo išmokos sumos priteisimu iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė automobilio detalių nusidėvėjimo, kuris, remiantis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, sudaro 642,16 Lt (185,98 Eur). Kadangi priteistina suma yra mažesnė nei suma, gauta iš bendros nuostolių sumos atėmus nusidėvėjimą, teisėjų kolegija, remdamasi Taisyklių II dalies 10.8.5.1 punktu, dėl šio argumento plačiau nepasisakė. Kolegija atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus dėl dalies detalių nenurodymo žalos nustatymo sąmatoje ir transporto priemonės techninės apžiūros protokole, taip pat dėl per didelių detalių kainų.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą – priteisti ieškovei papildomai 764,37 Eur ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Dėl Draudimo sutarties ir Draudimo taisyklių aiškinimo. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistiną draudimo išmokos dydį, netinkamai aiškino Draudimo sutartį. Kasatorės vertinimu, Taisyklių II dalies 9.9.2.1.1 punkto nuostata aiškintina kaip nenustatanti pareigos pranešti apie ginčo įvykį policijai, nes Kelių eismo taisyklėse neįtvirtinta pareiga pranešti policijai, jei ant automobilio užkrenta ledo gabalai. Draudimo taisyklės turi būti aiškinamos sistemiškai, neaiškumai šalinami jas priėmusios šalies (draudėjo) naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo, patraukdamas automobilį iš įvykio vietos, nugabendamas jį į autoservisą ir taip išvengdamas didesnės žalos, vykdė Taisyklių II dalies 9.9.2.1.4 punkte nustatytą pareigą imtis visų prieinamų priemonių žalai sumažinti arba išvengti didesnės žalos atsiradimo. Teismai nekonstatavo, kad nepranešimas apie įvykį turėtų įtakos draudžiamojo įvykio ir žalos nustatymui. Kasatorė nurodo, kad prievoliniai teisiniai santykiai pasižymi uždarumu, sutartis įstatymo galią turi tik jos šalims (CK 6.154, 6.189 straipsniai), todėl tretieji asmenys (atsakovė) negali remtis kaip savo atsikirtimų pagrindu prievolių, kylančių iš konkrečios sutarties, tariamu nevykdymu. Kasatorė sutiko, kad ji negali įgyti daugiau teisių nei pradinis kreditorius, todėl pritarė apeliacinės instancijos teismui dėl draudimo išmokos sumažinimo automobilio dalių nusidėvėjimo suma (185,98 Eur), tačiau nesutiko su atlygintos žalos dydžio sumažinimu.
Dėl visiško žalos atlyginimo principo. Kasatorė pažymi, kad ji trečiajam asmeniui kompensavo visą žalą (jis pretenzijų neturi), todėl išmokos dydis, viršijantis apeliacinės instancijos teismo nurodytus 4000 Lt (1158,48 Eur), pripažintinas žalos atlyginimo prievolės įvykdymu už kitą asmenį, dėl kurio kasatorei pereina kreditoriaus (trečiojo asmens) reikalavimo teisės skolininkei (atsakovei) (CK 6.50 straipsnio 3 dalis, 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6.111 straipsnis, 6.112 straipsnio 1 punktas, 6.1015 straipsnio 1 dalis). Lietuvos teisėje pripažįstamas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2009">3K-3-166/2009</a>; kt.). Kadangi skolininkas be kreditoriaus sutikimo neatleidžiamas nuo viso ar dalies žalos atlyginimo, tai kasatorė daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisę. Priėmus skundžiamą sprendimą, susidarė teisei prieštaraujanti situacija – už žalą atsakinga atsakovė atleista nuo dalies žalos atlyginimo sumokėjimo, o prievolę už ją įvykdžiusi kasatorė negali išreikalauti iš atsakovės to, ką už ją įvykdė.
Prisidėjimu prie ieškovės kasacinio skundo trečiasis asmuo, palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad atsakovės pareiga atlyginti žalą kilo iš delikto, todėl jos civilinė atsakomybė negali būti ribojama draudimo išmokos dydžiu, ir ji gali reikšti ieškovei tik tokius atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (dėl to nepagrįsti atsakovės argumentai dėl Draudimo sutarties aiškinimo), prašo ieškovės kasacinį skundą tenkinti – pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą – priteisti ieškovei papildomai 764,37 Eur ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Dėl Draudimo sutarties ir Draudimo taisyklių aiškinimo. Atsakovė nurodo, kad draudikė, reikšdama subrogacinį reikalavimą, privalo įrodyti ne tik atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, bet ir savo subrogacijos teisę, kuri apima teisę reikalauti pagal Draudimo sutartį išmokėtos draudimo išmokos. Vertindama Taisykles atsakovė nurodo, kad pagal jas draudėjui keliami tam tikri elgesio, įvykus draudžiamajam įvykiui, reikalavimai, susiję su draudikės galimybe įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Dėl to nuostata apie pareigą trečiųjų asmenų veikos ir avarijos atveju pranešti policijai negali būti aiškinama siaurinamai; skliaustuose nurodytas patikslinimas „kai tai nustatyta Kelių eismo taisyklėse“, anot atsakovės, taikytinas tik avarijos, bet ne trečiųjų asmenų veikų atveju. Atsakovė nesutinka, kad trečiasis asmuo elgėsi apdairiai ir rūpestingai, nurodo, jog jis turėjo realią galimybę pranešti policijai nepasišalinęs iš įvykio vietos ir kartu išvengti didesnės žalos atsiradimo. Atsakovė pažymi, kad pagal Taisyklių II dalies 10.8.5 punkto nuostatą draudimo išmokos mažinimas nepriklauso nuo to, ar draudžiamojo įvykio aplinkybės aiškios, todėl teismų nustatyta aplinkybė, kad atsakovė atsakinga už žalą, nedaro įtakos kasatorės pareigai draudimo išmoką apskaičiuoti pagal Taisyklių II dalies 10.8.5 punktą, kuris draudimo išmokos dydį sieja su oficialios įstaigos – policijos – dokumento, patvirtinančio draudžiamąjį įvykį, buvimu. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė buvo priskaičiavusi trečiajam asmeniui sumažintą draudimo išmoką (taigi pripažino draudėjo pareigą pranešti policijai), tačiau, gavusi jo pretenziją, priėmė sprendimą draudimo išmokos nemažinti. Kadangi tokį kasatorės sprendimą lėmė trečiojo asmens pretenzijoje nurodyti argumentai dėl kompanijos reputacijos, siekis išsaugoti gerus santykius su ilgamečiu klientu, tai atsakovė daro išvadą, kad kasatorės veikimas ne pagal Draudimo sutarties sąlygas nėra laikomas draudimo išmoka ir ji neįgyja subrogacijos teisės į savo apsisprendimu prisiimtų išlaidų atlyginimą.
Dėl visiško žalos atlyginimo principo. Atsakovės teigimu, kasatorė neįrodinėjo ir teismai byloje netyrė, ar draudimo išmoką viršijanti suma išmokėta žalai už ginčo įvykį atlyginti, kokiu pagrindu ji išmokėta, ar žalos atlyginimas atitinka CK 6.50 straipsnio sąlygas ir kitų regresiniam reikalavimui patenkinti reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo draudimo išmoką viršijančios sumos vertinti kaip prievolės įvykdymo už atsakovę. Nesutikdama su kasatore, atsakovė pažymi, kad ginčijamu sprendimu ji nebuvo atleista nuo likusios dalies nuostolių atlyginimo; teismas nekonstatavo, jog atsakovės prievolė laikoma pasibaigusia. Atsakovės manymu, kasatorė negali reikalauti atlyginti nuostolių vien dėl to, kad būtų nubausta atsakovė; reikalavimas turi būti pagrįstas ir įrodytas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal transporto priemonių savanoriško draudimo sutartį (KASKO) draudimo išmoką už šiuo draudimu apdraustą sugadintą automobilį, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens – daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendraturčių) bendrosios nuosavybės objektų administratoriaus, atliekančio visus veiksmus, būtinus bendrojo naudojimo objektams valdyti, prižiūrėti ar kitaip tvarkyti, juos išsaugoti ir naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2010 m. liepos 14 d. nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 23 d.), 3.2 punktas).
Dėl ginčo teisinių santykių reglamentavimo ir jo aiškinimo
CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.).
Vadovaujantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15, 21, 22, 27 punktais, 75, 77 straipsniais, 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos arba ji nemažinama esant tam teisiniam pagrindui, arba išmokama, nors yra teisinis pagrindas jos nemokėti. Tokių ex gratia išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje draudikės subrogacijos teisės apimtis (visa išmokėta draudimo išmoka draudėjui už sugadintą turtą – 2036,42 Eur) atsakovės ginčijama tuo aspektu, kad jos dalis išmokėta be teisėto pagrindo (pažeidžiant Draudimo sutartį), taigi pačios draudikės rizika, kuri nepatenka į subrogacinio reikalavimo ribas.
Šiuo atveju bylos šalys skirtingai aiškina transporto priemonių savanoriško draudimo sutartį (KASKO), sudarytą tarp ieškovės (draudikės) ir trečiojo asmens, todėl aiškintinas Draudimo sutarties turinys.
Dėl draudimo sutarties aiškinimo
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, remiantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152/2007">3K-3-152/2007</a>; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; kt.).
Sutarčių aiškinimo taisyklių taikymą reglamentuoja CK 6.193 straipsnis, jos išsamiai ir nuosekliai atskleistos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „EKSPO–MATEC“ v. UAB „Baltijos verslininkų namai“, bylos Nr. 3K-3-415/2010; kt.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Teismas, vertindamas ir aiškindamas sutartį, pirmiausia turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derindamas šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize, kaip objektyviausiai atspindinčia tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, ir pagal tai kvalifikuoti jų susitarimą. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Sutarčių teisėje galioja principas, kad sutartis visų pirma turi būti aiškinama pagal tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos sprendžiama dėl sutarties rūšies ir esmės. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-323/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-323/2010">3K-3-323/2010</a>; kt.).
Aiškinant draudimo sutartis, bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką. Draudimo sutartį paprastai sudaro standartinės, bendros sąlygos, išdėstytos draudimo taisyklėse, kurios taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, ir individualios sąlygos, kuriose nurodoma sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis ir kt. Šios sutartį individualizuojančios sąlygos daugiausia priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir leidžia draudiko nustatytos taisyklės. Aiškinant draudimo sutartį būtina įvertinti tiek bendras, tiek individualias sutarties sąlygas, visos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius.
Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010; kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu.
Vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis nagrinėjamoje byloje vertinant šalių valią sudarant Draudimo sutartį ir ją vykdant, pažymėtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo susitarė dėl trečiojo asmens turto draudimo varianto, Transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklėse Nr. 214 nurodomo kaip variantas „N“ – automobilio sugadinimo atveju žala atlyginama neatskaičius apdraustos transporto priemonės (papildomos įrangos) dalių nuvertėjimo dėl nusidėvėjimo (Taisyklių II dalies 5.1.2 punktas). Taigi draudikei, jei nebuvo teisinių pagrindų mažinti draudimo išmoką ar visai jos nemokėti, kilo sutartinė prievolė trečiajam asmeniui išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis nurodytomis draudimo varianto „N“ sąlygomis.
Vertinant, ar draudikei buvo teisinis pagrindas (kylantis iš sutarties ar įstatymo) mažinti draudimo išmoką (dėl to, kad nebuvo teisinio pagrindo visai nemokėti draudimo išmokos, kasaciniame teisme ginčo nėra), pažymėtina, kad pagal Taisyklių II dalies 9.9.2.1.1 punktą Taisyklių II dalies 3.3 punkto kontekste trečiasis asmuo (draudėjas) turėjo iš sutarties kylančią pareigą apie įvykį pranešti policijai, nes Taisyklės nustatė du savarankiškus pagrindus tai daryti: 1) kai įvykis įvyko dėl trečiųjų asmenų veikos – visais atvejais be išimčių; 2) avarijos atveju – tik tuomet, jei tai numatyta Kelių eismo taisyklėse, – tačiau pareigos nevykdė. Teisiniai pagrindai mažinti draudimo išmoką dėl tokios pareigos nevykdymo įtvirtinti Taisyklių II dalies 11.1.1 punkte. Vadovaujantis šio punkto nuostatomis draudikė tokią teisę, bet ne pareigą, turi tik tuo atveju, jei nebuvo galima nustatyti draudžiamojo įvykio fakto ar žalos dydžio. Šiuo atveju draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis buvo nustatyti, tą konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 176, 185 straipsniai), o teismų nustatytomis aplinkybėmis kasacinis teismas remiasi vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, todėl konstatuotina, kad pagrindo, įtvirtinto Taisyklių II dalies 11.1.1 punkte, mažinti draudimo išmoką nebuvo.
Pasisakydamas dėl draudimo išmokos dydžio ribojimų, įtvirtintų Taisyklių II dalies 10.8.5.1 punkte, taikymo pagrindų ir sąlygų, kasacinis teismas pažymi, kad tokio pobūdžio ribojimai, atsižvelgiant į jau minėtą draudimo sutarčių fiduciarinį pobūdį, gali būti taikomi tik sutarties šalims specialiai aptarus (žodžiu arba raštu) būtent tokį draudimo sutarties vykdymo variantą. Kitaip aiškinant draudimo išmokos dydžio ribojimo, įtvirtinto Taisyklių II dalies 10.8.5.1 punkte, taikymo sąlygas reikštų draudiko valios „primetimą“, ignoruojant Draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvertinant draudimo rizikos sumą ir draudimo variantą (šios bylos kontekste draudimas rinkos verte neskaičiuojant dalių nusidėvėjimo), bei sutarties šalių lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principų pažeidimą. Šioje byloje nustatyta (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ieškovė 2011 m. sausio 17 d. išmokos aktu nustatė 3749,27 Lt (1085,86 Eur) draudimo išmokos dydį. Trečiasis asmuo (draudėjas) su tokio dydžio draudimo išmoka nesutiko ir pretenzija pareikalavo sumokėti draudimo išmoką, lygią žalai, padarytai sugadinus automobilį. Draudikė priėmė sprendimą prašymą tenkinti. Taigi, darytina išvada, kad Draudimo sutarties šalys, vykdydamos Draudimo sutartį, nesuderino pozicijos dėl draudimo išmokos dydžio ribojimo, įtvirtinto Taisyklių II dalies 10.8.5.1 punkte, taikymo, o tai suponavo, kad draudimo išmoka sumokėta laikantis Draudimo sutarties sąlygų, t. y. visiškai atlyginant apdrausto automobilio sugadinimu patirtą žalą.
Spręsdamas šioje kasacinėje byloje kilusį ginčą, laikydamasis CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatų, kasacinis teismas pasisakys dėl ieškovės subrogacinio reikalavimo apimties.
Dėl ieškovės reikalavimo teisės apimties
Jau nutartyje minėta, kad, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis, šiuo atveju tai yra prievolės, kylančios iš delikto. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais, kylanti kaltam asmeniui visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui, turtui (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto sužalojimas; nuostoliai, kaip piniginė žalos išraiška, yra turėtos būtinosios išlaidos sugadinto automobilio remonto darbams, medžiagoms, keičiamoms dalims bei detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kaltojo asmens neteisėtų veiksmų (neveikimo) sugadintą turtą iki būklės, buvusios prieš pat įvykį (šios bylos kontekste). Taigi atlyginant žalą dėl automobilio sugadinimo deliktinės, o ne sutartinės atsakomybės pagrindu, mokėtini nuostoliai apskaičiuojami iš nurodytų išlaidų atėmus automobilio dalių nusidėvėjimo sumą.
Pažymėtina, kad kasatorė pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo poreikį atsižvelgti į automobilio dalių nusidėvėjimą, šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies kasaciniame skunde neginčija, todėl kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, dėl jos nutartyje nepasisako.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir anksčiau nurodytas teisės aiškinimas suponuoja, kad ieškovės subrogacinio reikalavimo ribas sudaro nuostolių suma, apimanti turėtas būtinąsias išlaidas trečiojo asmens sugadinto automobilio remonto darbams, medžiagoms, keičiamoms dalims bei detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kaltojo asmens neteisėtų veiksmų (neveikimo) sugadintą automobilį, atėmus automobilio dalių nusidėvėjimo sumą.
Dėl nurodytų motyvų kasacinis skundas patenkinamas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – iš atsakovės ieškovei priteistina 1850,44 Eur ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą – padidinus ieškovei iš atsakovės priteistinos draudimo išmokos dydį, t. y. nutartyje konstatavus, kad tenkintina 90,88 proc. ieškinio ir 9,12 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų, atitinkamai iš naujo paskirstytinos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 159 Lt (46,05 Eur) žyminio mokesčio, atsakovė turėjo 1300 Lt (376,51 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o teismas patyrė 27,66 Lt (8,01 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovė sumokėjo 158 Lt (45,76 Eur) žyminio mokesčio, turėjo 1500 Lt (434,43 Eur) išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 50 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinas šalių bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimas – proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovės priteistina 41,85 Eur sumokėto žyminio mokesčio, o atsakovei iš ieškovės – 34,34 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginimo ir 44,18 Eur tokių išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei 4,17 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Atlikus iš šalių viena kitai priteistinų sumų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 40,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teisme turėtos dokumentų įteikimo išlaidos (8,01 Eur) iš ginčo šalių priteistinos valstybės naudai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai – iš atsakovės priteistina 7,28 Eur, o iš ieškovės – 0,73 Eur. Kadangi iš ieškovės priteistina išlaidų dalis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nurodyto minimalaus priteistino dydžio, tai ji valstybei nepriteistina.
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 17 Eur žyminio mokesčio, o atsakovė turėjo 800 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Patenkinus kasacinį skundą, ieškovės sumokėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
Kadangi patenkinus kasacinį skundą atsakovės atsiliepimo reikalavimai atmesti, tai jos prašymas priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 3,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 94 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovei bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“ (j. a. k. 121452134) 1850,44 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt Eur 44 ct) išmokėtos draudimo išmokos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti atsakovei UAB „Senamiesčio ūkis“ (j. a. k. 121452134) iš ieškovės bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), 40,84 Eur (keturiasdešimt Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“ (j. a. k. 121452134) 7,28 Eur (septynis Eur 28 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesta likusi ieškinio dalis, palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“ (j. a. k. 121452134) 17 (septyniolika) Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“ (j. a. k. 121452134) 3,89 Eur (tris Eur 89 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
