Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-654/2024
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00010-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 2.1.7.5; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Danutės Jočienės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,
išteisintajam R. D., jo gynėjai advokatei Gitanai Martyšienei,
nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,
išteisintajam V. M., jo gynėjui advokatui Arnui Paliukėnui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rimo Juodžio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalies, susijusios su V. M. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį, R. D. išteisinimu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, V. K. išteisinimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti:
V. M. – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 400 MGL (1506,4 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones – BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatytą pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per bausmės vykdymo atidėjimo laiką ir, vadovaujantis BK 71 straipsniu, 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;
V. K. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dvidešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones – BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatytą pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per bausmės vykdymo atidėjimo laiką ir, vadovaujantis BK 71 straipsniu, 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir, vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš V. K. konfiskuota 14 341,55 Eur;
R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones – BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatytą pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo per bausmės vykdymo atidėjimo laiką ir, vadovaujantis BK 71 straipsniu, 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš nuteistųjų V. K. ir R. D. solidariai civilinei ieškovei VĮ Turto bankui priteista 5773,50 Eur, civilinei ieškovei Elektrėnų savivaldybės administracijai – 7724,79 Eur, civilinei ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 659,14 Eur, civilinei ieškovei AB SEB bankui – 28 001,02 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį, R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, V. K. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
V. M. dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
R. D. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
V. K. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, V. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė buvo subendrinta su pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, V. K. nusikalstama veika iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda;
panaikintos V. M., V. K. ir R. D., vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
panaikinta V. K., vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas;
civilinių ieškovių VĮ Turto banko, Elektrėnų savivaldybės administracijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir AB SEB banko civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti;
kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir išteisintųjų bei jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. M. buvo išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Automagistralė“ direktorius, turėdamas teisę vienvaldiškai sudaryti įmonės sandorius bei sandorius, kuriems reikalingas VĮ „Automagistralė“ valdybos pritarimas, ir pareigą teikti informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai – Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir LAKD) apie įmonės veiklos prognozes bei planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas ir apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai, tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. liepos 15 d., (duomenys neskelbtini) davė žodinius nurodymus VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pavaduotojui – vyriausiajam inžinieriui K. E. VĮ „Automagistralė“ nupirkti ir, pastarajam bei 2015 m. balandžio 24 d. sudarytai Nekilnojamojo turto, su valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo komisijai (toliau – Pirkimo komisija) atlikus aktyvius veiksmus, nupirko nekilnojamąjį turtą – statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (tuometinis adresas), su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą 4,3 karto brangiau negu tikroji turto vertė, todėl VĮ „Automagistralė“ patyrė 101 457 Eur turtinės žalos:
1.1. V. M., turėdamas pareigą žinoti ir žinodamas apie 2014 m. rugsėjo 29 d. Baltijos turto vertinimo ataskaitos, kurią užsakė VĮ „Automagistralė“ (2014 m. rugsėjo 12 d. sutartį Nr. 04-10-5/161 dėl nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų pirkimo–pardavimo pasirašė V. M.), išvadas, kuriose nurodyta, kad sandėliavimo komplekso pastatų, statinių ir valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teisės (esančių (duomenys neskelbtini)) rinkos vertė, nustatyta pajamų ir išlaidų metodais, 2014 m. rugsėjo 16 d. yra 113 000 Lt (apie 32 727 Eur), iš jų: nekilnojamojo turto (pastatų ir kitų statinių (inžinerinių)) rinkos vertė yra 23 500 Lt (apie 6806 Eur), valstybės išnuomoto žemės sklypo (plotas – 1,3558 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės vertė yra 89 500 Lt (apie 25 920 Eur), sąmoningai tyčia neinicijavo nekilnojamojo turto pirkimo iš BUAB „Mandėja“, su kuria 2014 m. birželio 6 d. buvo sudaręs ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. sausio 14 d. V. M. VĮ „Automagistralė“ valdybai pateikė savo pasirašytą VĮ „Automagistralė“ 2015–2018 m. strateginį veiklos planą ir jo sudedamąją dalį – 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi planą, kuriuose nurodyta, jog reikalinga investicija – pastatai su kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais bei valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise (1,3558 ha) (duomenys neskelbtini), investicijai reikalinga įmonės lėšų suma – 145 000 Eur.
1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, direktoriaus pavaduotojui – vyriausiajam inžinieriui K. E. 2015 m. balandžio 24 d. sudarius Pirkimo komisiją, V. M. tiksliai nenustatytu metu pateikė Pirkimo komisijos nariams, tiesiogiai K. E., MB „RV Investment“, kuriai tuo metu priklausė minimas nekilnojamasis turtas, kontaktą. Atlikus pirkimo procedūras, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 841, V. M. davė neteisėtą žodinį nurodymą Pirkimo komisijai pirkti minimą nekilnojamąjį turtą iš MB „RV Investment“ jų pasiūlyta kaina ir apimtimis, t. y. už 143 000 Eur, žinodamas tikrąją perkamo nekilnojamojo turto vertę, 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi plane nurodytas ir patvirtintas turto įsigijimo apimtis, suvokė, kad VĮ „Automagistralė“ patirs turtinių nuostolių. Vėliau V. M. 2015 m. liepos 15 d. tyčia pasirašė VĮ „Automagistralė“ nuostolingą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už 143 000 Eur, t. y. 4,3 karto brangiau, nupirko nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini): pastatą – administracinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (7 statinius iš planuotų 8), ir gavo teisę nuomotis 1 ha iš planuoto 1,3558 ha žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos. Po šių neteisėtų V. M. veiksmų, VĮ „Automagistralė“ atlikus finansinių ataskaitų rinkinio auditą, V. M. pasirašė 2015 m. gruodžio 31 d. datuotą nuostolio dėl ilgalaikio turto nuvertėjimo pažymą Nr. ITN16-01, kurioje nurodyti nuostoliai dėl turto nuvertėjimo – 101 457 Eur.
1.4. Tokiais savo veiksmais V. M. pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje ir VĮ „Automagistralė“ įstatų 14 punkte nustatytas normas, jog įmonės organai privalo veikti įmonės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įmonės įstatais. Įmonės organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ūkinę riziką ar yra akivaizdžiai nuostolingi; Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 10 punkto (2014 m. spalio 16 d. įstatymo redakcija) nuostatas, kad įmonės vadovas atsako už įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo įmonės įstatuose nustatyta tvarka, sudarydamas sandorį, kuris yra nuostolingas vadovaujamai įmonei; Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis racionalumo principu – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; VĮ „Automagistralė“ įstatų 35 punktą, kad direktorius turi teisę vienvaldiškai sudaryti įmonės sandorius. Sandoriams, nurodytiems šių įstatų 22.2 punkte, būtina gauti išankstinį valdybos pritarimą, priėmus sprendimą sudaryti ekonomiškai nenaudingą ir nuostolingą sandorį VĮ „Automagistralė“ ir valstybės interesams; VĮ „Automagistralė“ įstatų 38.3 punktą ir VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigybės nuostatų 14.2 punktą, kad direktorius atsako už pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ir valdybai apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai, bei VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigybės nuostatų 12.8 punktą, kad direktorius teikia informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes bei planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, ir apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai, nepranešęs valstybės įmonės valdybai apie tikrąją perkamo nekilnojamojo turto vertę; VĮ „Automagistralė“ įstatų 38.12 punktą ir VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigybės nuostatų 12.7 punktą, kad direktorius atsako už įmonės metinių turto įsigijimo ir skolinimosi planų, metinių pajamų ir išlaidų sąmatų sudarymą bei jų pateikimą valdybai svarstyti ir įmonės savininko teises bei pareigas įgyvendinančiai institucijai tvirtinti, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie reikiamas investicijas įsigyjant minimą nekilnojamąjį turtą.
1.5. Taip V. M. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, atlikdamas savo pareigas, pagal jam suteiktus įgaliojimus kaip VĮ „Automagistralė“ atstovaujantis asmuo tyčia veikė prieš įmonės ir valstybės interesus, pažeidė pagrindinius valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą atsakomybės principą, pagal kurį valstybės tarnautojas turi atsakyti už savo veiksmų padarinius, naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; 3 punkte nustatytą efektyvumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas tarnybinės veiklos rezultatų turi siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis, jam skirtus išteklius naudoti ekonomiškai; 7 punkte (2018 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija) nustatytą nesavanaudiškumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, partneriui (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui); tarnauti išimtinai visuomenės interesams; 8 punkte nustatytą sąžiningumo ir nešališkumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; išklausyti ir pateikti tokią informaciją, kuri padėtų asmeniui priimti tinkamiausią sprendimą; nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms; 10 punkte nustatytą pagarbos žmogui ir valstybei principą, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir vykdyti teismų sprendimus; 14 punkte (2018 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija) nustatytą viešumo ir skaidrumo principą, pagal kurį valstybės tarnautojo tarnybinė veikla turi būti vieša ir suprantama, atvira įvertinti; valstybės tarnautojas savo veikloje privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto; sumenkino valstybės įmonės autoritetą ir diskreditavo valstybės įmonės direktoriaus vardą, sukėlė rezonansą visuomenėje, padarė valstybės interesams didelę moralinę žalą, neužtikrino viešojo intereso įgyvendinimo, todėl didelę neturtinę ir turtinę 101 457 Eur dydžio žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė. Taip pat šiais veiksmais V. M. iššvaistė jo žinioje esantį didelės – 101 457 Eur vertės VĮ „Automagistralė“ turtą.
2. V. K. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimų tuo, kad V. K. su padėjėju R. D., veikdami bendrai, tiesiogine tyčia, V. K. nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. liepos 29 d. būnant valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – BUAB „Mandėja“ bankroto administratorės UAB „Nemokumo sprendimai“ įgaliotu asmeniu, turinčiu teisę ir pareigą organizuoti BUAB „Mandėja“ turto pardavimą, nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. Vilniuje pagal iš anksto sugalvotą planą per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais su UAB „Nemokumo sprendimai“ vadovu R. D. ir V. K., be varžytynių pardavė BUAB „Mandėja“ priklausantį nekilnojamąjį turtą ir V. K. pasisavino už jį gautus pinigus – 56 500 Eur:
2.1. V. K. 2013 m. lapkričio 25 d. BUAB „Mandėja“ bankroto administratorės UAB „Nemokumo sprendimai“ paskirtas įgaliotu asmeniu ir 2014 m. balandžio 7 d. BUAB „Mandėja“ kreditorių buvo įgaliotas parduoti BUAB „Mandėja“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: statinius, esančius (duomenys neskelbtini), su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šį turtą ne aukciono būdu 2015 m. vasario 10 d. V. K. už 23 500 Eur pardavė UAB „Nemokumo sprendimai“ vadovo R. D. žmonos pusbroliui J. S., kurį, padėdamas V. K., pasitelkė R. D.. 2015 m. balandžio 3 d. J. S. tą patį nekilnojamąjį turtą pardavė V. K. pusbroliui M. A. už 25 000 Eur, o 2015 m. balandžio 10 d. M. A. minimą nekilnojamąjį turtą pardavė MB „RV Investment“ už 80 000 Eur. M. A., 2015 m. balandžio 10 d. gavęs pinigus už nekilnojamojo turto pardavimo sandorį į savo asmeninę banko sąskaitą, nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. per aštuonis kartus pervedė gautus pinigus į V. K. asmeninę sąskaitą. R. D., žinodamas apie pirmiau minimus sandorius, pasinaudojo savo einamomis UAB „Nemokumo sprendimai“ vadovo pareigomis ir 2015 m. liepos 29 d. perįgaliojo save administruoti BUAB „Mandėja“ bankroto procedūrą.
2.2. Tokiais neteisėtais veiksmais, siekdamas turtinės naudos, veikdamas pagal jam suteiktus įgaliojimus prieš kreditorių interesus, V. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, pažeidė: Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2014 m. spalio 14 d. įstatymo redakcija) 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto nuostatas, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, nes, nepatenkinęs kreditorių teisėtų reikalavimų, bankrutuojančios įmonės lėšas pasisavino; Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nuostatas, kad administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, pirkti įmonės turtą, atstovauti pirkėjui jį perkant. Įmonės turto pirkėju ir pirkėjo atstovu negali būti administratoriaus sutuoktinis, giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikri bei netikri broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikai), svainystės ar partnerystės ryšiais su administratoriumi susijęs asmuo; Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 13 dalies 2 punkto nuostatas, kad administratorius privalo laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų.
2.3. Taip V. K., padedamas R. D., kuris pasitelkė svainystės ryšiais susijusį asmenį, sąmoningai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, atlikdamas savo pareigas pagal jam suteiktus įgaliojimus ir jais pasinaudodamas kaip BUAB „Mandėja“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, siekdamas asmeninės turtinės naudos nesant kyšininkavimo požymių, veikė prieš įmonės kreditorių interesus, taip iškreipdamas bankroto administratorių teikiamų viešųjų paslaugų esmę, diskreditavo bankroto administratorių vardą bei autoritetą, sumenkino nepriekaištingą reputaciją, padarydamas valstybės interesams didelę neturtinę žalą, ir 56 500 Eur turtinę žalą patyrė BUAB „Mandėja“ kreditoriai. Taip pat šiais veiksmais V. K., padedamas R. D., pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės BUAB „Mandėja“ turtą – 56 500 Eur.
3. Be to, V. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nusikalstama veika iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), tačiau ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų V. M., V. K., R. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi nesilaikė pareigos įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių dėl nuteistųjų kaltės, padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Šis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys įrodymai yra nepakankami nuteistųjų kaltei pagrįsti, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
4.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. M., priimdamas sprendimą nupirkti žemės sklypo nuomos teisę su pastatais, Lietuvos valstybei tyčia padarė didelę turtinę žalą ir iššvaistė jo žinioje esantį didelės vertės valstybinės įmonės turtą, nes objektyvūs duomenys to nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. M. dalyvavo pastatų su žemės sklypo nuomos teise pirkimo–pardavimo procese, nepaisydamas savo artimojo giminaičio – sūnaus galimų sąsajų su pardavėju, tačiau nusprendė, kad tai patvirtina tik galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, bet neįrodo, jog V. M. siekė sau ar kitiems asmenims materialinės ar kitokios naudos ir veikė prieš vadovaujamos bendrovės interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įgytas žemės sklypas buvo būtinas bendrovės ūkinei veiklai, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad V. M. delsė įmonės veiklai reikalingą turtą įsigyti už kuo mažesnę kainą, kadangi apie statinių ir teisės naudotis valstybinės žemės sklypu pardavimą jam tapo žinoma tik kai žemės sklypas buvo perparduotas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad už žemės sklypo pirkimo–pardavimo dokumentų parengimą buvo atsakingas kitas asmuo, klausimas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo buvo svarstytas valstybinėje įmonėje sudarytoje valdyboje, o turtui įsigyti galimą skirti sumą patvirtino LAKD direktorius. Be to, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje negalima daryti neabejotinos išvados, jog įsigyto nekilnojamojo turto reali vertė buvo 4,3 karto mažesnė, negu sumokėjo įmonė, atstovaujama nuteistojo V. M.. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys faktiniai bylos duomenys yra nepakankami pagrįsti, jog V. M. veiksmuose, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, yra nusikaltimų požymių, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį.
4.2. Nuteistųjų V. K. ir R. D. veiksmus, suteikiant galimybę savo giminaičiams dalyvauti bankroto procese, tačiau atskirai neinformuojant sklypo ir pastatų nuomininko apie pradėtą ir vykdomą bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo procedūrą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino kaip jų nedeklaruotą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, neviršijantį drausminės ar administracinės atsakomybės ribų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad, nepavykus turto parduoti trejose varžytynėse už kreditorių susirinkime nustatytą kainą, vėliau dėl to paties turto per trumpą laiką buvo sudaryti keli pirkimo–pardavimo sandoriai tarp giminystės ir svainystės ryšiais susijusių asmenų, savaime nepatvirtina piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir žinioje esančio svetimo turto pasisavinimo sudėties požymių, kadangi nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad šioje byloje buvo reali galimybė pastatus su žemės sklypo nuomos teise parduoti žymiai brangiau. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. K. gavo asmeninės turtinės naudos iš kreditorių turto, objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Be to, byloje nėra jokių teisinių prielaidų manyti, kad V. K. ar R. D. tyčia nuo kreditorių nuslėpė aktualią komercinę informaciją apie galimybę brangiau parduoti bendrovės turtą ar kad V. K., pardavinėdamas turtą, žinojo, jog yra pirkėjų, kurie pasiruošę turtą nupirkti žymiai brangiau ir su kuriais jis ar R. D. palaikė neteisėtus ryšius. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje esančių faktinių duomenų visuma yra nepakankama pagrįsti, kad V. K., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padedamas R. D., pasisavino jo žinioje esantį didelės vertės turtą ir kad dėl bendrų jų tyčinių veiksmų bendrovės kreditoriai patyrė teismo nustatytą turtinę žalą, o Lietuvos valstybė – didelę neturtinę žalą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, o R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras R. Juodis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, R. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, V. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį bei R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, su pakeitimais: vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, V. M. nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), V. K. nusikalstamas veikas iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), R. D. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), bausmes paliekant nepakeistas. Prokuroras skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai buvo vertinti pažeidžiant BPK nuostatas, kadangi apeliacinės instancijos teismas byloje esančius duomenis ir faktines aplinkybes vertino ne kaip visumą, jungdamas į loginę grandinę, o atsietai. Apeliacinės instancijos teismas išskyrė tik dalį surinktų duomenų, o kitą dalį nepagrįstai ignoravo ir, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė pareigos patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, taip neužtikrindamas bylos nagrinėjimo teisingumo, teismo sprendimų teisėtumo, teismo nešališkumo principų įgyvendinimo. Tai laikoma esminiu BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių pažeidimu, kuris sukliudė teismui teisingai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad byloje yra faktinių duomenų, kurie patvirtina, jog V. M. per savo sūnų su MB „RV Investment“ atstovais derino jų parduodamo turto kainą su VĮ „Automagistralė“ investicijų plane nurodyta suma, taip sudarydamas pardavėjui sąlygas, nepagrįstai pakėlė pardavimo kainą ir tyčia veikė savo ar kitų asmenų interesais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė, kad duomenys apie V. M. vaikų verslo ryšius nepatvirtina V. M. kaltės. Byloje esantys įrodymai liudija, jog V. M. tyčia siekė sau ar kitiems asmenims materialinės ar kitokios naudos ir veikė prieš vadovaujamos VĮ „Automagistralė“ interesus, o Lietuvos valstybė dėl jo veiksmų patyrė didelę turtinę ar kitokio pobūdžio žalą, ir todėl V. M., dalyvaudamas sudarant aptariamą sandorį, viršijo ūkinės rizikos, tarnybinės ir (ar) civilinės atsakomybės ribas.
5.3. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šioje byloje nėra nustatyti išteisintojo V. M. nusikalstamos veikos motyvai ar aplinkybė, jog V. M. asmeniškai ar jo šeimos nariai gavo kokios nors materialinės, asmeninės naudos, tačiau tai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, jų nekonstatavimas neužkirto kelio pripažinti V. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką. Byloje yra duomenys, kuriais remiantis galima spręsti apie tam tikras sąsajas tarp nepagrįstai brangiai turtą pardavusios MB „RV Investment“ ir V. M. šeimos nario – sūnaus A. M. bei dukters B. M., tačiau V. M. privačių interesų deklaracijose jokio galimo interesų konflikto nenurodė, bet kokias sąsajas kategoriškai neigė.
5.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. K., padedamas R. D., veikė ne bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių, o savo asmeniniais interesais, siekdamas pasipelnyti iš parduodamo bankrutuojančios įmonės turto. Rašytiniai įrodymai, išteisintojo R. D. ir nuteistojo V. K. parodymai patvirtina, kad 2015 m. vasario 10 d. nekilnojamojo turto be varžytynių sutartimi BUAB „Mandėja“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Nemokumo sprendimai“ įgalioto asmens V. K., pardavė UAB „Nemokumo sprendimai“ vadovo R. D. žmonos pusbroliui J. S. turtą, esantį (duomenys neskelbtini): 1,3358 ha bendro ploto žemės sklypo nuomos teisę ir 8 pastatus (statinius) už 23 500 Eur. 2015 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi J. S. pardavė minėtą turtą V. K. pusbroliui M. A. už 25 000 Eur. 2015 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi M. A. pardavė minėtą turtą MB „RV Investment“ už 80 000 Eur. Po to M. A. nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. aštuoniais pavedimais pervedė į V. K. asmeninę sąskaitą 80 000 Eur. Šias faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai sutapo tarpusavyje, jie byloje iš esmės nebuvo ginčijami ir dėl jų abejonių teismui nekilo.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nenustatė piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių: neatskleidė esminių nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių (pavojingos veikos ir padarinių) taip pat ir subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Nusikalstamos veikos požymių, nurodytų BK 228 straipsnyje, netinkamas aiškinimas ir taikymas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas nenurodė ir neišsiaiškino išteisintųjų atliktų veiksmų, jų teisių ir pareigų, kylančių iš jų tarnybinę (darbo) veiklą reguliuojančių teisės aktų. Pirmosios instancijos teismas tiksliai įvardijo nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, nurodydamas konkrečias teisės aktų normas, kurias savo bendrais veiksmais pažeidė išteisintasis V. M. ar nuteistasis V. K., pasitelkęs išteisintąjį R. D..
5.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė padarinių buvimo. Nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, jomis padaryta didelė neturtinė ir turtinė žala valstybei ir VĮ „Automagistralė“. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog buvo nupirkta teisė į sklypo nuomą su prastos būklės statiniais už nepagrįstai didelę sumą, nors išteisintasis V. M. žinojo tikrąją nekilnojamojo turto vertę. Viena esminių aplinkybių yra ta, kad pardavėjai MB „RV Investment“ sumokėta nekilnojamojo turto su žemės sklypo nuomos teise įgijimo kaina nebuvo adekvati, ir šio turto įgijimas už pirmiau įvardytą kainą nebuvo ekonomiškai pagrįstas ir įmonei naudingas sprendimas. Įvardijus šias aplinkybes, turto įgijimas vertintinas kaip žalingas įmonės interesams, padaręs turtinės žalos. Ši suma yra 4,3 karto didesnė už minimo turto rinkos vertę, nurodytą Baltijos turto vertinimo agentūros 2014 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje. Įsigijus šį nustatytą nepagrįstai brangų turtą, buvo padaryta didelė ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala tiek įmonės, tiek ir visos valstybės interesams. VĮ „Automagistralė“ buvo viešasis juridinis asmuo, stambaus masto valstybės įmonė, teikianti viešąsias paslaugas, sietinas su valstybinės reikšmės kelių eksploatavimu ir priežiūra. Nustatyta veika buvo sumenkintas valstybės įmonės autoritetas ir diskredituotas valstybės įmonės direktoriaus vardas, neužtikrintas viešojo intereso įgyvendinimas ir sukeltas rezonansas visuomenėje.
5.7. Išteisintasis V. M. tvirtino teismui, kad apie Baltijos turto vertinimo agentūros 2014 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą nieko nežinojo, jos nematė, tačiau šiuos jo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. V. M. pasirašė sutartį su Baltijos turto vertinimo agentūra dėl nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų pirkimo–pardavimo. Minėtos agentūros pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje dėl sumokėjimo už nekilnojamojo turto įvertinimą yra nuoroda vyr. buhalterei – apmokėti – su 2014 m. spalio 7 d. V. M. parašu. Šie dokumentai patvirtina, kad V. M. suprato, jog turto vertinimo ataskaita buvo parengta ir pateikta ją užsakiusiai įmonei. Ataskaitoje pateikta informacija V. M. turėjo neabejotinai dominti ir nėra įtikinama, kad tokioje situacijoje ataskaita nebuvo jam pateikta susipažinti. Tai patvirtina liudytojų K. E., R. P., M. R. parodymai, kad visus svarbius įmonei klausimus, tarp jų ir aptariamo objekto įgijimo klausimą, spręsdavo pats įmonės direktorius V. M.. Be to, liudytojas R. P. patvirtino, kad minėta ataskaita buvo pateikta V. M..
5.8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo vidinį įsitikinimą dėl V. M. kaltės grindė ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, tačiau byloje esantys įrodymai liudija, jog išteisintasis V. M. veikė nusikalstamai, siekdamas tyčia mokėti brangiau, negu tikroji turto vertė. Išvadą, kad V. M. sąmoningai veikė prieš įmonės interesus, siekdamas už nekilnojamojo turto objektą sumokėti nepagrįstai brangiai, patvirtina tai, kad netrukus po to, kai buvo pritarta VĮ „Automagistralė“ planams, vienas po kito buvo sudaryti trys šio turto pirkimo–pardavimo sandoriai. Kaip patvirtino liudytojas K. E., tik po to būtent išteisintojo V. M. iniciatyva jis susisiekė su bankroto administratoriumi ir gavo informaciją, kad turtas parduotas. Liudytojų K. E., R. P. parodymai patvirtina ir tai, kad išteisintojo V. M. reakcija į šią žinią buvo teigiama, nors ji turėjo būti priešinga, nes gauta informacija nebuvo palanki įmonės planams, ypač įvertinus V. M. deklaruojamą jau minėtą objekto svarbą. Liudytojo K. E., R. P. parodymai patvirtina ir aplinkybę, kad būtent išteisintasis V. M. davė jiems V. B. telefono numerį kaip asmens, su kuriuo reikia kontaktuoti dėl turto pirkimo. Šių duomenų buvimas V. M. dispozicijoje leidžia spręsti, kad jis tuo metu bendravo su V. B. dėl aptariamo nekilnojamojo turto įsigijimo, nors tai ir neigė.
5.9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors pirkimo komisijos 2015 m. birželio 16 d. posėdžio metu buvo nuspręsta patvirtinti MB „RV Investment“ derybas laimėjusia kandidate, suderėta objekto kaina – 143 000 Eur, tačiau faktiškai sprendimą įsigyti aptariamą nekilnojamąjį turtą už MB „RV Investment“ nurodytą kainą, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, priėmė V. M.. V. M. tvirtino teismui, kad nekilnojamojo turto objekto įgijimo procesui jis nedarė jokios įtakos, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingas faktines aplinkybes. Byloje yra nustatyta, kad K. E., vykdydamas V. M. pavedimą, sudarė pirkimo komisiją, jos nariais paskyrė V. M. pavaldžius VĮ „Automagistralė“ darbuotojus: save, M. R., B. R., S. K., R. P. ir A. P.. Liudytojas K. E. patvirtino, kad faktiškai komisijos narius parinko V. M.. Apklausti visi komisijos nariai taip pat nurodė, kad pirkimo komisija savo funkcijos realiai nevykdė, ji buvo tik formalumas, buvo sudaryta tik todėl, kad toks buvo teisės aktų reikalavimas. Dėl aptariamo objekto pirkimo direktorius V. M. jau buvo priėmęs sprendimą, o komisija tik vykdė jo nurodymus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal bylos duomenis, nė viename pirkimo komisijos posėdyje nebuvo paminėta 2014 m. rugsėjo 29 d. turto vertinimo ataskaita. Be to, MB „RV Investment“ pasiūlė VĮ „Automagistralė“ pirkti tik 7 pastatus iš turimų 8, taip pat tik dalį žemės sklypo ploto, o pateiktoje paraiškoje nebuvo išskirta atskirų parduodamų nekilnojamojo turto objektų, tarp jų ir teisės į žemės sklypo nuomą, kaina. Šie klausimai nei pirkimo komisijoje, nei derybų metu plačiau nebuvo aptarti, o tai patvirtina liudytojų teiginius apie jos veiklos formalumą.
5.10. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai priėjo išvadą, kad byloje nėra jokių teisinių prielaidų manyti, jog nuteistasis V. K. ar išteisintasis R. D. tyčia nuo BUAB „Mandėja“ kreditorių nuslėpė aktualią komercinę informaciją apie galimybę brangiau parduoti bendrovės turtą. Bankroto administratoriai neįgyvendino teismų formuojamoje praktikoje nustatytos pareigos siekti kuo didesne kaina parduoti bankrutuojančios bendrovės turtą ir taip pažeidė įmonės kreditorių teises bei teisėtus interesus kuo didesne apimtimi patenkinti jų finansinius reikalavimus. Bankroto administravimu besiverčiantiems V. K. ir R. D. neabejotinai buvo žinomi įstatyme nustatyti ribojimai giminystės ir svainystės ryšiais sietiniems asmenims dalyvauti bankroto administravimo procese, todėl turtas turėjo būti parduotas asmeniui, kuris nebūtų susijęs jokiais giminystės ar svainystės ryšiais su bankroto administratoriaus įgalioto asmens funkcijas vykdžiusiu V. K.. Ši aplinkybė yra svarbi tiek paties sandorio teisėtumo aspektu, tiek siekiant apsunkinti galimybę šį sandorį susieti su pačiu nuteistuoju V. K. ir jo turtiniais interesais. Toks asmuo turėjo turėti nusikalstamą sumanymą įgyvendinančių asmenų pasitikėjimą, nes, įgijęs turtą, jis turėjo jį perparduoti jų nurodytam susijusiam asmeniui už tinkamą kainą. Be to, siekdamas įgyvendinti nusikalstamą sumanymą mažiausiomis sąnaudomis, šis asmuo turtą iš bankroto administratoriaus įgalioto asmens turėjo įgyti už tokią sumą, kuri būtų lygi ar nežymiai viršytų kreditorių nustatytą minimalią turto pardavimo kainą.
5.11. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai neįvertinęs įrodymų, konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis V. K. ar išteisintasis R. D. tyčia nuo BUAB „Mandėja“ kreditorių nuslėpė aktualią komercinę informaciją apie galimybę brangiau parduoti bendrovės turtą ir tyčia nepardavė bankrutuojančios bendrovės turto varžytynėse už didesnę kainą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankroto administratoriaus įgalioto asmens V. K. paskelbtos varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Po kiekvienų varžytynių kreditorius perimti parduodamą turtą atsisakė. Po to buvo gauti komerciniai pasiūlymai pirkti turtą, iš jų liudytojo J. S. komerciniame pasiūlyme nurodyta kaina buvo didžiausia. Vis dėlto šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nuteistasis V. K., padedamas išteisintojo R. D., veikė ne bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių, o savo asmeniniais interesais, savanaudiškais motyvais, siekdamas pasipelnyti iš parduodamo bankrutuojančios įmonės turto. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad buvo veikiama pagal iš anksto sugalvotą planą, pagal kurį V. K., padedamas R. D., turėdamas informacijos, kad BUAB „Mandėja“ turtą galima parduoti brangiau, nepateikė jos BUAB „Mandėja“ kreditoriams, pardavė turtą R. D. pasitelktam susijusiam asmeniui, sumokėjusiam kainą, atitinkančią kreditorių susirinkimo nustatytą kainą, po to turtą pardavė kitam susijusiam asmeniui, kuris jį pardavė MB „RV Investment“, sumokėjusiai 80 000 Eur, o vėliau šiuos pinigus pervedė V. K..
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro R. Juodžio kasacinis skundas atmestinas.
7. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami nuteistųjų kaltei pagrįsti, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, konstatavęs, jog V. M., V. K. ir R. D. veiksmuose nėra nusikaltimų požymių. Nesutikdamas su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, prokuroras pateikė kasacinį skundą, kuris grindžiamas išskirtinai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymu. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus, ignoravo dalį byloje ištirtų įrodymų ir padarė prieštaringas bei bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Dėl tokių padarytų procesinių pažeidimų byloje netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir V. M. nepagrįstai išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, R. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį bei BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, V. K. – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais. Kasaciniu skundu reikia pagrįsti kasacijos pagrindų ir dalyko buvimą, o ne deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais kritikuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant konkrečių argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.).
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023 ir kt.).
10. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismo priimtame naujame nuosprendyje (apkaltinamajame ar išteisinamajame) paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
11. Priešingai nei teigiama prokuroro skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra nepakankami nuteistųjų kaltei pagrįsti, teismo išvados logiškos ir neprieštaringos. Kasatoriaus akcentuojama tiesioginių ir netiesioginių įrodymų įrodomoji reikšmė išsamiai motyvuota skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis skunde ginčijamo įrodymų tyrimo ir bylos nagrinėjimo visapusiškumo principo, tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir skunde nurodomus išteisintųjų V. M., R. D., nuteistojo V. K., liudytojų VĮ „Automagistralė“ darbuotojų: K. E., M. R., R. P., S. K., A. P., V. Č., B. R.; MB „RV Investment“ akcininko V. B.; auditorės, atlikusios VĮ „Automagistralė“ auditą, I. M., Lietuvos automobilių kelių direkcijos darbuotojų, VĮ „Automagistralė“ valdybos narių J. G., J. K. ir R. B. parodymus, kratos ir objektų apžiūrų protokolus bei kitus dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą įsigijimu, turto vertinimu bei bankroto administravimo procesu: 2014 m. birželio 6 d. tarp BUAB „Mandėja“ ir VĮ „Automagistralė“ sudarytą ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, BUAB „Mandėja“ kreditorių susirinkimo protokolus, VĮ „Automagistralė“ valdybos posėdžių protokolus, 2014 m. rugsėjo 29 d. Baltijos turto vertinimo agentūros nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, UAB NILL NILL parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. N1801S22, 2014 m. birželio 3 d. UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ ataskaitą, 2022 m. rugsėjo 30 d. VĮ Registrų centro raštą Nr. 4-01-7725 „Dėl informacijos pateikimo“, nuostolio dėl ilgalaikio turto nuvertinimo pažymą Nr. ITN16-01, taip pat kitus dokumentus. Be to, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausė išteisintąjį V. M. ir VĮ „Automagistralė“ darbuotoją liudytoją K. E., pavedė prokurorui pateikti teismui nekilnojamojo turto vertinimo nusikaltimo padarymo dieną (2015 m. liepos 15 d.) išvadą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauta teismo eksperto M. Kukcinavičiaus išvada Nr. RE22-025 dėl nekilnojamojo turto objektų retrospektyvinės rinkos vertės.
12. Apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo ir pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nurodyti skundžiamo nuosprendžio 24–37 ir 45–54 punktuose. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos ir kokie duomenys pagrindžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog V. M., V. K. ir R. D. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodė, kokias įrodymų vertinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas ir kokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Prokuroro kasacinio skundo argumentai neatskleidžia, kokias klaidas dėl įrodymų turinio ar jų vertinimo padarė apeliacinės instancijos teismas. Jie taip pat nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų ir nėra pagrindas pripažinti, kad bylai teisingai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės būtų buvusios nustatytos nesilaikant BPK nustatytos tvarkos.
13. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, jog išteisintasis V. M. per savo sūnų A. M. su MB „RV Investment“ atstovais derino jų parduodamo turto kainą su VĮ „Automagistralė“ investicijų plane nurodyta suma, taip sudarydamas pardavėjui sąlygas nepagrįstai pakelti pardavimo kainą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokių faktinių aplinkybių nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 80 puslapyje konstatavo, kad patikimų ir pakankamų įrodymų, jog V. M. veikė susitaręs su MB „RV Investment“ atstovais, byloje nėra, o galimos sąsajos tarp MB „RV Investment“ atstovų ir V. M. sūnaus A. M. yra paremtos prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, be to, siekdamas visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. M. asmeniškai ar per kitus asmenis palaikė kokius nors ryšius su MB „RV Investment“ atstovais ar UAB „Nemokumo sprendimai“ vadovu R. D. ir (ar) bankroto procedūras vykdančiu UAB „Nemokumo sprendimai“ įgaliotu bankroto administratoriumi V. K.. Kasaciniame skunde prokuroras nenurodė jokių argumentų, kodėl tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas.
14. Prokuroras kasaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą daugiausia remiantis liudytojo K. E. parodymų dalimi, kad su bankroto administratoriumi dėl turto pardavimo kontaktuota nebuvo ir joks nurodymas Viešųjų pirkimų skyriui stebėti informaciją dėl šio objekto pardavimo nebuvo duotas, kad V. M. nekilnojamojo turto pirkimo proceso aktyviai netęsė sąmoningai, kilus sumanymui už turtą mokėti nepagrįstai daug. Kasaciniame skunde nurodyta, kad tai, jog V. M. sąmoningai pradėjo veikti ne įmonės, o jai priešingais interesais, patvirtina ir aplinkybė, kad jis VĮ „Automagistralė“ valdybai pateikė savo pasirašytus 2015–2018 m. strateginį veiklos planą, 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi planą bei 2015 m. viešųjų pirkimų planą, kuriuose buvo nurodytas konkretus planuojamas įsigyti nekilnojamasis turtas ir tam numatyta 145 000 Eur dydžio investicija, tačiau, pagal bylos duomenis, nė viename nekilnojamojo turto pirkimo komisijos posėdyje VĮ „Automagistralė“ valdybai nebuvo pateikta 2014 m. rugsėjo 29 d. Baltijos turto vertinimo agentūros nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje turto objekto rinkos vertė įvertinta 113 000 Lt (apie 32 727 Eur).
15. Bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai bendrai pripažino, kad VĮ „Automagistralė“ įgytas kaltinime nurodytas nekilnojamojo turto objektas su valstybinės žemės sklypo nuomos teise buvo naudingas jos vykdomai veiklai. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apklausė liudytoją K. E. ir išteisintąjį V. M.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas K. E. paaiškino, kad iš V. M. buvo gavęs nurodymą jam pranešti apie BUAB „Mandėja“ turto pardavimus, tačiau jis pats po nuomos sutarties sudarymo BUAB „Mandėja“ turto pardavimo aplinkybėmis nesidomėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad BUAB „Mandėja“ bankroto administratorius jam pats praneš apie turto pardavimą iš varžytynių, tačiau pastarasis to nepadarė. Šie liudytojo parodymai atitiko V. M. nuoseklius paaiškinimus, kad spręsti nekilnojamojo turto su valstybinės žemės sklypo nuomos teise pirkimo klausimus buvo pavedęs atsakingiems VĮ „Automagistralė“ darbuotojams ir šiam procesui nedarė jokios įtakos. Šie apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad V. M. tyčia delsė įmonės veiklai reikalingą turtą įsigyti už kuo mažesnę kainą, kadangi galimybė įsigyti įmonės veiklai reikalingą turtą už mažesnę kainą buvo prarasta dėl atsakingų darbuotojų nepakankamo rūpestingumo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendyje buvo išsamiai išdėstyti VĮ „Automagistralė“ valdybos narių J. G., J. K. ir R. B. parodymai, išsamiai įvertintas VĮ „Automagistralė“ valdybos posėdžio garso įrašo apžiūros protokolas. Šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip tarpusavyje sutampančius ir nuoseklius ir jų pagrindu priėjo prie pagrįstos išvados, jog VĮ „Automagistralė“ valdybos nariai, pritardami nekilnojamojo turto su žemės nuomos teise pirkimo–pardavimo sandorio sudarymui, susipažino su jiems pateiktais dokumentais, svarstė turto pirkimo tikslingumą, aptarinėjo turto vertę, vertino, ar ji nėra per didelė, ir, įvertinę visas aplinkybes, sandorio sudarymui pritarė. Taigi, spręsdamas, ar 2015 m. liepos 15 d. sudarytas nekilnojamojo turto su valstybės išnuomoto žemės sklypo nuomos teise sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas ar įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas, apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.
16. Nėra pagrindo nesutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl V. K. ir R. D. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pagrįstumą. Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visuma yra nepakankama pagrįsti, jog V. K., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padedamas R. D., pasisavino jo žinioje esantį didelės – 56 500 Eur vertės BUAB „Mandėja“ turtą. Šį teiginį pagrindžiantys teismo argumentai nurodyti skundžiamo nuosprendžio 47–54 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas pagrindą vadovautis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) nustatė įvertinęs reikšmingus įrodymus: liudytojų K. E., V. Č., R. P., J. S. ir M. A. parodymus bei kitus rašytinius įrodymus – BUAB „Mandėja“ kreditorių susirinkimų protokolus, BUAB „Mandėja“ paskelbtų varžytynių protokolus, BUAB „Mandėja“ pateiktus komercinius pasiūlymus. Iš šių įrodymų matyti, kad bankroto administratoriaus įgalioto asmens V. K. 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. paskelbtos varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Po kiekvienų varžytynių kreditorius perimti parduodamą turtą atsisakydavo ir prašydavo toliau pardavinėti turtą kreditorių nustatyta kaina ir tvarka. Nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. buvo viešai skelbiama apie parduodamą BUAB „Mandėja“ priklausantį turtą. Buvo gauti komerciniai pasiūlymai pirkti turtą, iš jų J. S. 2015 m. sausio 30 d. komerciniame pasiūlyme nurodyta 23 500 Eur kaina buvo didžiausia. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo reali galimybė varžytynėse ar iš karto po jų objektą parduoti brangiau, negu šis turtas buvo parduotas J. S.. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BUAB „Mandėja“ administratorius V. K. laikėsi kreditorių nustatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos.
17. Kasatoriaus pateikiamas įrodymų tarpusavio ryšio vertinimas ir iš to daromos išvados nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, objektyviai pagrindžiančių, jog V. K. su R. D. iš anksto buvo susitarę ir bendrininkavo su MB „RV Investment“ atstovais. Iš esmės analogišką išvadą priėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio 88 puslapyje pripažinęs, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog V. K. turėjo galimybę iš bendrovės „Imlitex“ valdybos pirmininko ir plėtros direktoriaus bei MB „RV Investment“ akcininko liudytojo V. B. gauti informaciją, kad bendrovė „Imlitex“ domisi nekilnojamojo turto įgijimu. Pripažinus, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą dėl V. K. ar R. D. ryšių su MB „RV Investment“ atstovais, konstatavus, kad BUAB „Mandėja“ administratorius V. K. laikėsi kreditorių nustatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos, nėra ir jokių prielaidų daryti bylai reikšmingą išvadą, kad buvo galimas V. K. ir R. D. iš anksto sugalvotas planas per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais, pasisavinti pinigus be varžytynių pardavus BUAB „Mandėja“ priklausantį nekilnojamąjį turtą.
18. Teisėjų kolegijai nenustačius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teismui nenustatant V. M., V. K. ir R. D. veiksmuose jiems inkriminuotų nusikaltimų sudėčių veikos požymio, nepasisakoma dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų dėl didelės žalos padarymo piktnaudžiaujant ir žalos dydžio iššvaistant svetimą turtą.
19. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu ir remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, visos esminės bylos aplinkybės nustatytos remiantis išsamia bylos duomenų analize. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rimo Juodžio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Danutė Jočienė
Alenas Piesliakas
