Baudžiamoji byla Nr. 2K-388/2009
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.6
(S)
2009 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 27 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu R. S. ir UAB „L.“ dėl kaltinimų pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintos nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 27 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Likusi teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Išteisintoji R. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad, būdama UAB „L.“, įregistruotos 2006 m. spalio 16 d. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorė ir pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. UAB „L.“ įstatus atsakinga už ūkinės, komercinės veiklos organizavimą, pažeidė Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2090 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo” pakeitimo” 5 punkto reikalavimą, nustatantį, kad vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama licenciją atitinkanti licencijos kortelė, ir, neturėdama licencijos kortelių automobiliams, versliškai, stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais. Automobiliu „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2007 m. vasario 21 d. keleiviai vežti penkiais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva–Anglija–Lietuva, Lietuva–Ispanija–Lietuva; iš to gauta pajamų 25 860 Lt. Automobiliu „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. balandžio 27 d. keleiviai vežti vienu užsakomuoju reisu tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva–Anglija–Lietuva; iš to gauta pajamų 4500 Lt. Automobiliu „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. spalio 19 d. iki 2007 m. gruodžio 11 d. keleiviai vežti šešiais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutu Lietuva–Ispanija–Lietuva; iš to gauta 61 025 Lt. Iš viso keleiviai vežti dvylika užsakomųjų reisų tarptautinio susisiekimo maršrutais Lietuva–Anglija–Lietuva, Lietuva–Ispanija–Lietuva; iš to gautų pajamų bendra suma yra 91 385 Lt.
Pagal BK 202 straipsnio 1 ir 3 dalis taip pat buvo kaltinama UAB „L.“, nes pirmiau aprašytus veiksmus padarė bendrovės direktorė R. S., pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą ir 2006 m. rugsėjo 26 d. UAB „L.” įstatus būdama atsakinga už bendrovės ūkinės, komercinės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, veikdama bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdama teisę atstovauti, priimti sprendimus UAB „L.” vardu bei kontroliuoti jos veiklą.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, neįvertino kaltinamajame akte aptartos veikos pavojingumo, siaurinamai aiškino BK 202 straipsnyje reglamentuotą veiką ir neteisingai interpretavo jos santykį su administraciniu pažeidimu, numatytu ATPK 173 straipsnyje, pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų neištaisė, taigi nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą.
Pasak prokurorės, BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos trys alternatyvios veikos: 1) vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla versliškai neturint licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga; 2) tokie patys veiksmai, padaryti stambiu mastu; 3) analogiška veikla, padaryta kitokiu neteisėtu būdu. Baudžiamosios teisės doktrinoje pabrėžiama, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla kitokiu neteisėtu būdu traktuojami tokie atvejai, kai, verčiantis šia veikla, kitaip pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Komercinė, ūkinė, finansinė ar profesinė veikla laikoma neteisėta ir tuo atveju, kai ja verčiamasi neturint leidimo, jei toks leidimas yra būtinas. Tas veiklos rūšis, kurioms reikia specialaus leidinio, nustato ne BK, o kiti teisės aktai. Antai įgyvendinant Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstituciniu įstatymu (Nr. I-1392/1996, 2003 m. redakcija) buvo suformuoti ūkinės veiklos kriterijai. Jie apibrėžiami kaip įstatymo nustatyta tvarka įsteigta ir registruota neterminuota bei nuolatinė pramoninė, ūkinė, komercinė bei kita veikla Lietuvoje, kuria siekiama pelno laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Nagrinėjamuoju atveju keleivių pervežimo užsakomaisiais reisais tvarką ir imperatyvą turėti licencijos kortelę kiekvienai transporto priemonei nustato Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija). Šios taisyklės numato dvi privalomųjų dokumentų licencijuotai veiklai vykdyti rūšis: licenciją (bendrasis dokumentas) ir licencijos kortelę, leidžiančią naudotis konkrečia transporto priemone (specialusis dokumentas). Taisyklių 3 punkte pabrėžiama, kad licencijos kortelė – tai vežėjo, turinčio bendrąją licenciją, tam tikrai transporto priemonei išduodamas leidimas, suteikiantis teisę šia transporto priemone vežti keleivius arba krovinius. 13 punkte nurodyta, kad už licencijos kortelės išdavimą mokama valstybės rinkliava Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o kortelę (leidimą) išduoda speciali transporto veiklą kontroliuojanti institucija.
Prokurorė nurodo, kad UAB „L.“ direktorė R. S., imdamasi veiklos, buvo susipažinusi su normine baze, reglamentuojančia keleivių vežimą užsakomaisiais tarptautinio susisiekimo maršrutais, tarp jų ir licencijos kortelių kiekvienam automobiliui būtinumą. Reikalavimas kiekvienai transporto priemonei turėti licencijos kortelę ir už ją sumokėti valstybės rinkliavą, sietinas su valstybės ekonomika ir verslo tvarka, nes šis reikalavimas susijęs su valstybės ūkio subjektų patikimumu, gebėjimu vykdyti deklaruojamas funkcijas, mokesčių mokėjimu į valstybės biudžetą ir pan. Todėl darytina išvada, kad, neturėdama reikalaujamų atskirųjų leidimų (licencijos kortelių), UAB „L.“ negalėjo verstis keleivių pervežimu kaltinime nurodytais laikotarpiais ir automobiliais. Tai, kad išaiškėjus veiklos neteisėtumui, įmonė įsigijo leidimus, atsakomybės už prieš tai vykdytą veiklą nepašalina. Teisės praktikoje galioja konkreti ir neginčytina taisyklė – veikos legalizavimas yra kaltininko rūpestis („Teismų praktika“, Nr. 7, p.82).
Prokurorė taip pat nurodo, kad veika, numatyta BK 202 straipsnyje, konkuruoja su veika, numatyta ATPK 173 straipsnyje. Teismai nustatė, kad R. S. bei įmonė UAB „L.“ versliškai vertėsi (to neginčijo ir kaltinamieji) licencijuotu tarptautiniu keleivių pervežimu ir kad iš tokios veiklos bendrovė per 12 įvykdytų užsakomųjų reisų (iš viso pervežė 192 keleivius) gavo už 91 385 Lt pajamų, t. y. sumą, viršijančią 500 MGL dydį. Tačiau teismai be pagrindo neįžvelgė požymių baudžiamajai atsakomybei atsirasti prieštaringai nurodydami, kad tiek įmonei, tiek personaliai ir jos vadovui taikytina administracinė atsakomybė pagal ATPK 142² straipsnį. Apygardos teismas per siaurai, akcentuodamas tik licencijos turėjimą, apibūdino BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl padarė klaidingas išvadas dėl konkuruojančių baudžiamųjų bei administracinių normų atribojimo bei jų taikymo, taip padarydamas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą (netaikė specialios baudžiamosios normos, kurią taikyti reikėjo). Prokurorė pažymi ir tai, kad apygardos teismo išvada, jog buvo pažeista keleivių vežimo keleiviniu kelių transportu ir konkrečių transporto priemonių naudojimo pervežimams tvarka, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, kuri liudija, kad už licencijos kortelių neturėjimą kalti asmenys privalo atsakyti ne pagal ATPK 1422 ar 172 straipsnius, o pagal ATPK 173 straipsnį (2006 m. gegužės 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N17-545-06), kai pajamos neviršija administracinės atsakomybės ribų. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai atsakomybės ribos viršijamos, administracinė atsakomybė negalima ir taikytina baudžiamoji atsakomybė.
Anot prokurorės, neteisingai traktuodamas baudžiamųjų ir administracinių normų taikymą, o savo teiginius pagrįsdamas prieštaringomis išvadomis (prieštarauja teisės doktrinai bei administracinių bylų praktikai) bei perrašytais pirmosios instancijos teismo motyvais, apygardos teismas ne tik be pagrindo nepritaikė specialiosios baudžiamosios normos (BK 202 straipsnio), bet pažeidė ir bendrąsias normas (BPK 2, 11 ir 20 straipsnius), įpareigojančias nubausti kiekvieną kaltininką, besielgiantį priešingai veiklos teisiniam reglamentavimui. Netinkamas įstatymų aiškinimas, motyvacijos stoka bei teisinių argumentų pagrindimas prieštaringomis išvadomis taip pat sutrukdė teismui tinkamai ir išsamiai išnagrinėti prokuroro apeliacinį skundą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo
Nagrinėjamoje byloje teismas R. S. ir UAB „L.” dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisino, nes kaltinamajame akte nurodytą keleivių vežimo veiklą bendrovė vykdė turėdama Kelių transporto kodekso ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių nustatytos formos licenciją tokiai veiklai (2006 m. gruodžio 13 d. licencija Nr. 014368), o reikalavimo turėti licencijos korteles atskiriems automobiliams nesilaikymas vertintinas kaip administracinės teisės pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, iš esmės pritarė tokiam vertinimui. Prokuroras ginčija teismų sprendimus teigdamas, kad verslišką ar stambaus masto keleivių vežimo veiklą, turint licenciją, bet neturint licencijos kortelių atskiriems automobiliams, apima BK 202 straipsnio 1 dalies požymis ėmimasis ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos kitokiu neteisėtu būdu ir kad teismai nepateisinamai siaurai šį požymį išaiškino.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymi, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytą verslo tvarką. Valstybė, nustatydama verslo tvarką, įgyvendina savo konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnis). Plačiąja prasme verslo tvarka apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas (pvz., CK 2.4, 2.74, 2.77 straipsniai, mokesčių įstatymai ir poįstatyminiai aktai ir t.t.), tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims (pvz., Kelių transporto kodeksas, bankų, švietimo, farmacijos, turizmo, statybos, advokatūros, medicinos praktikos, audito ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai aktai). Kita vertus, aiškinant verslo tvarką kaip baudžiamųjų įstatymų saugomą vertybę, atsižvelgtina į tai, kad už įvairius verslo tvarkos pažeidimus nustatyta ne baudžiamoji, bet administracinė atsakomybė. Kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į baudžiamosios ir administracinės atsakomybės tikslus, taip pat į BK 202 straipsnio pavadinimą ir turinį, verslo tvarka kaip šios normos saugoma vertybė sietina su esminiais teisiniais reikalavimais, keliamais ūkinės, komercinės, finansinės ir profesinės veiklos legalumui. Pažymėtina, kad taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ne tik neteisėtą ūkinės, komercinės, finansinės ir profesinės veiklos pobūdį, bet ir šios veiklos versliškumo ar stambaus masto požymius. Be to, turi būti konstatuotas ir tyčinis nusikalstamos veikos pobūdis – kad tai daroma suvokiant ekonominės veiklos neteisėtumą ir norint taip veikti.
Vertindama prokuroro skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokių neteisėtų veiklos būdų įstatymas neatskleidžia, tačiau, sistemiškai aiškinant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius, šiuo atveju neteisėtumas taip pat sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažinti atvejai, kai, pavyzdžiui, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidimo) apibrėžtos veiklos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan.
Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad keleivių vežimo veiklą vykdė oficialiai įregistruota UAB „L.”, bendrovė turėjo Kelių transporto kodekso ir Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių nustatytos formos licenciją tokiai veiklai. Teismų vertinimu, tai rodo, kad buvo patikrintas ir įmonės gebėjimas (įmonės finansinis pajėgumas, patikimumas, kompetenciją, reputaciją) vykdyti tokią veiklą. Iš keleivių vežimo veiklos gautų pajamų mokesčiai apskaičiuoti ir sumokėti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atskleista ir licencijos kortelių atskiriems automobiliams reikšmė ir paskirtis – jos reikalingos tam, kad būtų galima paprasčiau kontroliuoti pervežimus konkrečiais automobiliais, tikrinti, kaip laikomasi vairuotojų darbo ir poilsio trukmės, keleivių saugumo reikalavimų ir kt. Pažymėtina, kad R. S. dar iki kaltinamajame akte nurodytos veiklos pradžios kreipėsi dėl licencijos kortelių išdavimo į Valstybinę kelių transporto inspekciją ir vėliau tos kortelės bendrovei buvo išduotos. Kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis licencijos kortelių atskiriems automobiliams neturėjimą teismai visiškai pagrįstai vertino kaip aplinkybę, kuri rodo ne keleivių vežimo veiklos neteisėtumą, bet atskirą keleivių vežimo taisyklių pažeidimą, už kurį numatyta administracinė atsakomybė.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad teismas, išteisindamas R. S. ir UAB “L.” dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas
