Dėl paskolos rašto pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-3/2010

Procesinio sprendimo kategorijos

114.9.6.2; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. V. ir E. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. D. ieškinį atsakovams Z. V., L. V., E. V., R. V. dėl skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei B. D. dėl paskolos rašto pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė B. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų Z. V., L. V., E. V. ir R. V. bei personalinės V. V. įmonės „Vainė“ solidariai 45 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė savo reikalavimą grindė, teigdama, kad pagal 2002 m. sausio 5 d. paskolos sutartį ji paskolino savo broliui V. V. 45 000 Lt, tačiau iki nustatytos datos jis paskolos negrąžino. V. V. 2005 m. balandžio 19 d. mirus, ji kreipėsi į paveldėtojus, tačiau paveldėtojai gera valia paskolos negrąžino.

Atsakovai pareiškė priešieškinį ieškovei, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. sausio 5 d. paskolos raštą. Atsakovai savo reikalavimą grindė, nurodydami, kad V. V. pas ieškovę 2002 metų sausio mėnesio pradžioje nesilankė, paskolos rašto nepasirašė ir iš jos pinigų nesiskolino.

Kasaciniu skundu byloje keliami klausimai dėl įstatyme nustatytų reikalavimų ekspertui ir ekspertizės akto vertinimo kitų įrodymų kontekste.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino – nuo sudarymo momento pripažino negaliojančiu 2002 m. sausio 5 d. V. V. paskolos raštą dėl 45 000 Lt paskolos suteikimo B. D.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodo V. V. paskolinusi motinos jai 2001 m. vasario 19 d. sutartimi dovanotus 45 000 Lt, tačiau sutartyje nurodyta, kad pinigai dovanojami butui pirkti. Ieškovė teigė, kad butą pirko ne už motinos dovanotus pinigus, o iš savo santaupų, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas, įvertinęs V. V. personalinės įmonės „Vainė“ finansinę būklę, konstatavo, kad 2002 m. sausio 12 d. ji buvo gera, jos sąskaitoje buvo 251 120,05 Lt ir ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginį, kad V. V. skolinosi pinigus įmonės skoloms apmokėti, atsiskaityti su tiekėjais. Įvertinęs ieškovės parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jos bei liudytojo P. V. argumentus šioje byloje, teismas padarė išvadą, kad jie prieštaringi. Remdamasis teismo nutartimi skirtos paskolos rašto techninės ekspertizės išvadomis, teismas konstatavo, kad rašytinis parašas ir apvalaus antspaudo spaudas dokumente buvo uždėti anksčiau nei išspausdintas dokumento tekstas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ekspertas N. K. (N. K.) turi reikiamą kvalifikaciją ir teisę atlikti tokias ekspertizes, kokią jis atliko nagrinėjamoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė ir priteisė ieškovei B. D. solidariai iš atsakovių Z. V., L. V. ir E. V. 45 000 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį paskolos rašto buvimas pas paskolos davėją įrodo, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta ir paskolos gavėjas paskolos sutartyje nurodytą sumą gavo, o pagal CK 6.875 straipsnio 2 dalį paskolos sutarties neleidžiama nuginčyti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ekspertizės akto, kaip įrodymo, leistinumo bei pakankamumo. Teismas sprendė, kad UAB,,D-grupė“ tokios ekspertizės atlikti negalėjo; neturėdama teismo leidimo, komerciniais pagrindais pavedė atlikti dokumento techninę ekspertizę N. K., gyvenanačiam Estijoje, neįrašytam į Estijos Respublikos teismo ekspertų sąrašus, oficialiai nesertifikuotam ekspertui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ekspertizės aktas neatitinka CPK 216 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų ekspertizės aktui, o kaip rašytinis įrodymas taip pat nepatvirtina aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovai, todėl pripažino atsakovų priešieškinį neįrodytu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pinigų priėmimas nebuvo įformintas taip, kaip tai nustatyta Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje ir neįrodyta, kad paskola buvo įtraukta į V. V. įmonės apskaitą, sprendė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta fizinių asmenų, ir V. V. personalinė įmonė,,Vainė“, nebūdama paskolos santykių subjektas, negali atsakyti už V. V. prievolę ieškovei. Kadangi V. V. mirė, tai už palikėjo skolas atsako solidariai palikimą priėmę įpėdiniai – atsakovės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės L. V. ir E. V. prašo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti iš ieškovės visas kasatorių bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad privačių teismo ekspertų įsteigtas juridinis asmuo UAB „D-grupė“, teismo nutartimi paskirtas atlikti techninę dokumento ekspertizę, neturėjo teisės be teismo leidimo paskirti konkretaus eksperto. Priešingai nei aiškino šis teismas, privačių teismo ekspertų įsteigtas juridinis asmuo patenka į CPK 212 straipsnio 1 dalyje nurodytą ekspertizės įstaigos sąvoką. Tokios įstaigos vadovas nei CPK, nei Teismo ekspertizės įstatymo nuostatomis neįpareigotas gauti teismo leidimą skiriant teismo pavestą ekspertizę konkrečiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-452/2006, kurioje nurodyta, kad Teismo ekspertizės įstatymas iš esmės yra skirtas teismo ekspertų veiklai baudžiamajame procese reglamentuoti ir nustato būtent teismo ekspertų, o ne asmenų, turinčių pakankamą kvalifikaciją teikti išvadas dėl klausimų, reikalaujančių specialių mokslo ar medicinos žinių, veiklą. Be to, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jei Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, juo gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CPK 212 straipsnio 2 dalyje vartojamą eksperto sąvoką, nelaikydamas ekspertu asmens vien tuo pagrindu, kad jis nėra įrašytas į Estijos Respublikos teismo ekspertų sąrašus, nėra oficialiai sertifikuotas ekspertas. Byloje pateiktas eksperto kompetenciją patvirtinantis dokumentas. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį ekspertas yra bet kuris asmuo, turintis specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių eksperto N. K. kvalifikaciją, kuri būtina ginčo ekspertizei atlikti. Svarbu ir tai, kad teismo posėdyje ekspertas buvo prisaikdintas, įspėtas dėl atsakomybės už melagingos priesaikos davimą.

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama ekspertizės akto atitiktį CPK 216 straipsnio reikalavimams, eksperto atliktą ekspertizę vertino atsižvelgdama į tokio pobūdžio ekspertizių neatliekančio Lietuvos teismo ekspertizės centro nuomonę. Be to kolegija neanalizavo ekspertizės akto, eksperto parodymų teismo posėdžio metu, nevertino šių duomenų visų bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų kontekste.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

N. K. negalėjo atlikti ekspertizės šioje byloje, nes neturi reikiamą kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, jis neįrašytas į Estijos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Pateiktame ekspertizės akte neaprašyti atlikti tyrimai, nenurodyta, kokios technikos priemonės ir metodai buvo taikomi, todėl šis aktas neatitinka CPK 216 straipsnio reikalavimų. Lietuvos teismo ekspertizės centro licencijuoti ekspertai padarė išvadą, kad tokia ekspertizė negali būti vertinama kaip objektyvi ir patikima.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmenų, turinčių teisę atlikti ekspertizę civilinėse bylose, ir jų skyrimo tvarkos

Pagal CPK 212 straipsnio 1, 2 dalis teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Taigi ekspertu civiliniame procese gali būti asmuo, turintis specialių žinių tam tikrose srityse (reikiamą kvalifikaciją) išvadai duoti. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, o 2 dalyje –šios taisyklės išimtis: ekspertu gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo, jei Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų (Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad Teismo ekspertizės įstatymas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., t. y. kartu su naujuoju Baudžiamuoju kodeksu, todėl jis iš esmės yra skirtas teismo ekspertų veiklai baudžiamajame procese reglamentuoti ir apibrėžia būtent teismo ekspertų, o ne asmenų, turinčių pakankamą kvalifikaciją teikti išvadas dėl klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos meno, technikos ar amato žinių, veiklą. Juolab kad CPK 212 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta blanketinė teisės norma, pagal kurią Civiliniame kodekse nurodytais atvejais gali būti nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Civiliniame procese nėra nustatyto imperatyviojo reikalavimo skirti teismo ekspertizę atsižvelgiant tik į Teismo ekspertizės įstatymą, šį įstatymą galima taikyti tiek, kiek jis neprieštarauja CPK nuostatoms, t. y. ekspertizės skyrimas civiliniame procese reglamentuojamas daugiau dispozityviųjų teisės normų, ir ekspertizė skiriama, atsižvelgiant į dalyvaujančių asmenų nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, 3K-3-452/2006). Taigi vien tas faktas, kad asmuo neįrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nėra kliūtis jį skirti ekspertu civiliniame procese, svarbu, kad toks asmuo turėtų specialių žinių ir reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti.

Teismas, paskirdamas ekspertizę, suformuluoja klausimus, paveda ekspertizę atlikti parinktam subjektui (ekspertui ar ekspertizės įstaigai), pateikia tyrimui reikiamą medžiagą, o ekspertas atlieka tyrimą ir, pritaikydamas turimas žinias bei atsižvelgdamas į tyrimo metu gautus duomenis, suformuluoja išvadą dėl pateiktų klausimų (CPK 212- 216 straipsniai). Atsižvelgiant į tai eksperto išvadą galima apibrėžti kaip įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, technikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstytą nuomonę, gautą atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Dėl to skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialių žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas ir kompetencija pateikti išvadą nekeltų abejonių. Taip užtikrinamas eksperto išvados objektyvumas, išsamumas ir patikimumas. Dėl to teismas turi išsiaiškinti, ar asmuo, kurį siūloma skirti ekspertu, disponuoja reikalingomis specialiomis žiniomis, ar šios žinios yra būtent tais klausimais, kuriuos reikia išsiaiškinti. Tai ypač aktualu, kai teismas paskiria daryti ekspertizę asmeniui, nedirbančiam ekspertinėje įstaigoje. Tam teismas privalo surinkti apie tokį asmenį būtiną informaciją: koks jo išsilavinimas, praktinio darbo pagal specialybę stažas ir kt. Tais atvejais, kai ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiria šios įstaigos vadovas, disponuojantis informacija apie įstaigos darbuotojų kompetenciją ir kvalifikaciją. Konkretus ekspertinės įstaigos darbuotojas parenkamas, įvertinus užduotį ir specialių žinių poreikį jai atlikti. Tačiau ekspertizei atlikti ekspertinės įstaigos vadovas negali pasitelkti asmens, nors ir turinčio specialių tam tikros srities žinių, bet nesančio šios ekspertinės įstaigos darbuotoju ir kurio atžvilgiu ekspertinės įstaigos vadovas neturi valdingų įgalinimų, nes tokiu atveju ekspertizę atliktų nebe teismo paskirta ekspertinė įstaiga. Taip būtų pažeistas CPK 212 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad ekspertą ar ekspertinę įstaigą skiria teismas. Tais atvejais, kai ekspertinėje įstaigoje nėra tos srities, kurios specialių žinių reikia ekspertizei atlikti, ekspertų, ekspertizę turi būti atsisakoma atlikti, o ne ieškoma kompetentingo asmens ir, perimant teismo funkcijas, jam pavedama atlikti ekspertizę.

Minėta, kad kitas reikalavimas, kurį turi atitikti ekspertas – visiškas jo objektyvumas ir nešališkumas. Šis reikalavimas užtikrinamas, sudarant galimybę dalyvaujantiems asmenims siūlyti ekspertus ir išreikšti savo nuomonę dėl pasiūlytų kandidatūrų (CPK 212 straipsnio 1 dalis), taip pat per nušalinimo institutą. Pagrindai ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), be to, jis negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis). Parenkant konkretų ekspertą teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys gali jau šioje stadijoje pasinaudoti nušalinimo teise. Kai ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, jos vadovas turėtų pranešti teismui apie paskirtą konkretų ekspertą ir taip sudaryti teismui galimybę informuoti apie tai dalyvaujančius byloje asmenis, išaiškinant jiems teisę reikšti nušalinimą. Be to, informacija apie ekspertizės įstaigoje dirbančius ekspertus yra vieša ir prieinama dalyvaujantiems byloje asmenims. Įtraukiant į ekspertizės atlikimą asmenis, nepaskirtus teismo, pasinaudojimas nušalinimo teise tampa sunkiai įgyvendinamas (dalyvaujantys byloje asmenys ne tik neturi duomenų apie ekspertizę atliekančio asmens kvalifikaciją, bet ir iš viso nežino, kas ekspertizę atlieka bei ar yra įstatyme įtvirtinti nušalinimo pagrindai).

Nagrinėjamoje byloje teismas ekspertizę pavedė atlikti UAB „D-grupė“, kuri pagal savo statusą yra privačių teismo ekspertų įsteigtas juridinis asmuo. Tokių juridinių asmenų steigimas įtvirtintas Teismo ekspertizės įstatymo 17 straipsnyje. Pagal šį įstatymą teismo ekspertizės įstaiga yra specialiai įsteigta valstybės įstaiga ar valstybės įstaigos padalinys, kurių pagrindinė veikla – teismo ekspertizių atlikimas (19 straipsnio 1 dalis). CPK 212 straipsnyje nurodoma, kad teismas ekspertizes atlikti gali pavesti kompetentingai ekspertizės įstaigai. Teisėjų kolegijos nuomone, į šią sąvoką patenka tiek valstybinės ekspertizės įstaigos, tiek ir privačių teismo ekspertų įsteigti juridiniai asmenys. Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad privačių teismo ekspertų, atliekančių teismo ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu, veiklą reglamentuoja proceso įstatymai ir šio įstatymo nuostatos dėl teismo ekspertų veiklos. Vadinasi, privatūs teismo ekspertai privalo laikytis ekspertizių skyrimą ir atlikimą reglamentuojančių proceso taisyklių, taip pat ir CPK 212 straipsnio taisyklės, kad ekspertą skiria teismas. UAB „D-grupė“, neturėdama reikiamos srities specialistų ir civilinės sutarties pagrindu ekspertizės atlikimą perleisdama asmeniui, nenurodytam teismo nutartyje ir nesančiam bendrovės, kuriai pavesta atlikti ekspertizę darbuotoju, šią taisyklę pažeidė.

Dėl eksperto išvados ir kitų įrodymų vertinimo

Aiškindamas CPK 212 -214, 216, 217 straipsnius kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. A. R. Ž. bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Mano tikslas“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-453/2010; kt.). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Valviktė“ v. UAB,,Laugina“ bylos Nr. 3K-3-575/2008; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad N. K. surašyta išvada nelaikytina eksperto išvada, kadangi teismo nepaskirto ekspertu asmens ir savo turiniu neatitinka CPK 216 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, pažymi, kad tokiu atveju teismas, konstatavęs, jog išvadoje gali būti žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo vertinti ją kaip rašytinį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Šios instancijos teismas šių įrodymų iš viso neanalizavo, nevertino jų visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, o tik konstatavo, kad jie neatitinka pirmosios instancijos teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismas atlikdamas įrodymų vertinimą, aptarė visų įrodymų įrodomąją reikšmę, N. K. 2007 m. vasario 10 d. išvadą Nr.03/07 vertino kaip eksperto išvadą, atitinkančią CPK reikalavimus ir ja grindė sprendimą. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį- oficialiuosius įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tas pats pasakytina ir apie eksperto išvados įvertinimą (CPK 218 straipsnis), tačiau ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Eksperto išvadą pripažinus rašytiniu įrodymu, jo patikimumo laipsnis mažėja, todėl įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiant, pripažintinos nustatytomis tam tikros aplinkybės ar ne, svarstytinas iš naujo.

Pažymėtina ir tai, kad jei paskola pagal fizinių asmenų sudaromą sutartį viršija du tūkstančius litų, reikalaujama rašytinės sutarties formos (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Tačiau tais atvejais, kai paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, nurodytus CK 1.93 straipsnyje, taip pat kitais 6.875 straipsnio 2 dalyje išvardytais atvejais. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjančiam teismui tais atvejais, kai paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, suteikiama diskrecija leisti ar neleisti ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau tai nereiškia absoliučios teismo sprendimo laisvės šiuo klausimu, teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles. Tinkamas surinktų įrodymų įvertinimas lemia, ar tam tikros aplinkybės bus pripažintos nustatytomis ar ne, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių taikomos atitinkamos teisės normos, visa tai lemia galutinį teisinį ginčo nagrinėjimo rezultatą ir teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą. Faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga, kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus bei nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinys, be kitų atsakovų, pareikštas ir nepilnamečiui R. V., byloje nustatyta, kad jis yra mirusiojo paskolos gavėjo V. V. įpėdinis, per įstatyminę atstovę priėmęs palikimą. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo ieškinys atsakovams Z. V., L. V., E. V. ir R. V. buvo atmestas, panaikino, tačiau dėl atsakovo R. V. naujo sprendimo nepriėmė, taip reikalavimas R. V. liko neišnagrinėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas