Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-387/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30757-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.1.1; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato Genadijaus Lukmino kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, J. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.
Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo J. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); J. D. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sumažinta iki vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, J. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. D. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 14 d. apie 16 val. 30 min. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia dūrė tris kartus peiliu V. G. į pilvą, nugarą ir dešinės rankos dilbį, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą: pilvo priekinio paviršiaus durtinę‑pjautinę kiaurinę žaizdą su taukinės pažeidimu ir kraujo išsiliejimu pilvaplėvės ertmėje, nugaros durtinę‑pjautinę žaizdą, dešiniojo dilbio žaizdą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, dėl to nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam J. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę sutrumpinus iki vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. D. ir jo gynėjas G. Lukminas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžius bei baudžiamąją bylą J. D. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai nesilaikė reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, klaidingai nustatė faktines įvykio aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmai nebuvo atlikti esant būtinajai ginčiai ar viršijus būtinosios ginties ribas.
3.2. Byloje esantys įrodymai (liudytojų ir paties nukentėjusiojo parodymai) patvirtina, kad 2022 m. rugpjūčio 14 d. V. G. pas J. D. į namus atėjo nekviestas, neblaivus, agresyviai nusiteikęs ir su dideliu pagaliu rankose, šiuo pagaliu nuteistajam sudavė į galvą ir kitas kūno vietas daug smūgių. Liudytojų D. G., R. G., O. A., J. D. parodymai ir byloje esančios specialisto išvados patvirtina nuteistojo J. D. parodymus apie sužalojimo aplinkybes ir paneigia nukentėjusiojo V. G. parodymus, kad jis, būdamas nuteistojo namuose, šio nemušė ir kad jis galėjo J. D. su pagaliu suduoti po patirto sužalojimo išėjus į lauką. Specialisto išvadoje dėl J. D. sužalojimo nurodyta, kad nuteistajam sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais ir kad šie sužalojimai nėra būdingi traumai griūvant. Ši specialisto išvada paneigia žemesnės instancijos teismų padarytą išvadą, kad V. G. tik vieną kartą J. D. pastūmė su pagaliu ir jam jokio pavojaus sveikatai ar gyvybei nebuvo sukėlęs.
3.3. Byloje surinkti įrodymai patvirtina J. D. parodymus, kad jis, į namus įsibrovus V. G., buvo šio mušamas pagaliu, todėl gindamasis pasinaudojo virtuvėje esančiu peiliu ir taip privertė V. G. nutraukti užpuolimą. Kito būdo apsiginti J. D. tuo metu neturėjo, todėl būtinosios ginties ribų jis neviršijo. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas neatsižvelgus į tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl buvo neteisingai konstatuota, kad J. D. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties situacijos.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato G. Lukmino kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Žemesnės instancijos teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad J. D. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis, kai V. G. užpuolė jį lazda ir sudavė šia keletą smūgių, virtuvėje dūrė nukentėjusiajam peiliu, tačiau šios aplinkybės buvo paneigtos byloje esančiais įrodymais. Įvykio vietos apžiūros ir policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, kad kraujo buvo rasta lauke ant prie namo sienos augančių augalų (šalia lauko durų), o namo viduje, kur, anot kasatorių, nuteistasis nukentėjusiajam dūrė peiliu, kraujo pėdsakų nerasta. Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis peiliu buvo sužalotas prie lauko durų, kai buvo beišeinantis, o ne namo viduje.
4.2. Nors specialisto išvadoje Nr. G 1164/2022(04) nurodyti duomenys patvirtina, kad nuteistasis patyrė sužalojimų, tačiau specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad visi J. D. nustatyti sužalojimai buvo padaryti tik tiesioginiais trauminiais poveikiais, t. y. sudavus lazda. Specialisto išvadoje nurodyta, kad kiekvienas sužalojimas, vertinant atskirai, galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek ir dėl traumos griūvant. Be to, pats nuteistasis pripažino, kad po nukentėjusiojo suduoto smūgio jis griuvo ant betoninių grindų, o prie įvykio vietos apžiūros ir daiktų apžiūros protokolų pridėtos fotonuotraukos patvirtina, kad kambaryje prie fotelio buvo įvairių buities daiktų (baldų), tai taip pat galėjo lemti sužalojimų atsiradimą. Be to, nukentėjusysis pripažino, kad jis, pajutęs grėsmę iš besiartinančio agresyvaus nuteistojo, sudavė rankoje turima lazda nuteistajam į krūtinę ar pilvą, taip nuo savęs jį atstumdamas. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad po to, kai jam J. D. du kartus dūrė peiliu, jis gindamasis lazda galėjo suduoti ir daugiau smūgių. Taigi, minėta specialisto išvada nors ir patvirtina faktą, kad įvykio metu buvo sužalotas ir pats nuteistasis, tačiau nepatvirtina jo parodymų, kad visi specialisto išvadoje J. D. nustatyti sužalojimai buvo padaryti tiesioginiais trauminiais poveikiais, taip pat nepatvirtina, kad minėti sužalojimai padaryti, kai nukentėjusysis pirmas sudavė lazda smūgius nuteistajam.
4.3. Specialisto išvada Nr. pG 7/2023(04) patvirtina, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti duriant iš priekio ir iš nugaros. Nesant pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kad nuteistasis jam pirmiausia dūrė į nugarą, o atsisukus – į pilvą, įvertinus kraujo radimo vietą, darytina išvada, jog J. D. nukentėjusiajam V. G. sužalojimus padarė, kai nukentėjusysis buvo nusisukęs nuo nuteistojo ir ėjo iš namo į lauką, prie lauko durų. Tai leidžia teigti, kad tuo metu nukentėjusysis nekėlė realios grėsmės nuteistajam ir J. D. neturėjo pagrindo gintis, peiliu sužalodamas nukentėjusįjį. Todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. J. D. veiksmuose nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (būtinajai ginčiai), nėra teisinio pagrindo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato G. Lukmino kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
7. Nuteistojo J. D. ir jo gynėjo kasacinis skundas šioje baudžiamojoje byloje iš esmės yra paduotas dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 28 straipsnio nuostatų taikymo žemesnės instancijos teismuose. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių (skirtingų asmenų elgesio konflikto metu, konflikto eigos, sužalojimų padarymo aplinkybių) ir įrodymų (nuteistojo J. D., nukentėjusiojo V. G., liudytojų D. G., R. G., O. A., J. D. parodymų, specialisto išvadų) vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei vertinimas, pagrindžiant savą įvykių versiją, kad V. G. įsibrovė į J. D. namus ir šį pradėjo mušti pagaliu, kuri buvo paneigta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Taigi, didelė dalis kasacinio skundo teiginių yra susiję ne su teisės taikymo klausimais, o tik su įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis žemesnės instancijos teismų išvadomis, kurioms kasatoriai nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu. Tokio pobūdžio argumentai kasacine tvarka nenagrinėtini, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu ir būtinosios ginties instituto taikymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų
8. Kasaciniame skunde, iš esmės neginčijant fakto, kad nuteistasis J. D. tris kartus dūrė peiliu V. G., teigiama, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl būtinosios ginties situacijos, pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir klaidingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nuteistajam. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
10. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai esmingai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė išsamius motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, kad J. D. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir atmetė iškeltą versiją apie iškilusią būtinosios ginties situaciją.
13. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, tyrė ir analizavo tiek nuteistojo J. D., nukentėjusiojo V. G. ir liudytojų D. G., R. G., O. A., J. D. parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą (įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, policijos vaizdo registratoriaus – „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolus, specialisto išvadas dėl nuteistojo J. D. ir nukentėjusiojo V. G. sužalojimų ir kt.). Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, priešingai nei kasatoriai, kurie remiasi išimtinai tik nuteistojo J. D. pateikta versija. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais bei ištirtais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo J. D. apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams ir susiję su įrodymų vertinimu (dėl nukentėjusiojo V. G. parodymų prieštaravimo faktinėms aplinkybėms, dėl specialisto išvadose dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo sužalojimų nurodytų aplinkybių reikšmės, sprendžiant dėl J. D. kaltės, ir kt.), faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų teisiniu kvalifikavimu (dėl J. D. ir V. G. atliktų veiksmų ir jų vertinimo būtinosios ginties sąlygų kontekste) (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 9–18 punktai). Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o teismo išvados yra motyvuotos (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
15. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistojo J. D. parodymai, kiek jie susiję su jo kelta versija, atmesti remiantis išsamia bylos duomenų analize, žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principams ir nuosekliai pagrįstas teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistojo J. D. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, neatitinka žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinio, iš esmės yra deklaratyvūs, todėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nepagrindžia. Vien tai, kad teismai kitaip nei nuteistasis ar jo gynėjas įvertino bylos duomenis ir padarė kitokias išvadas, nereiškia minėtų ar kitų BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
17. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta ir kasatoriai neginčija, kad įvykio metu J. D. tris kartus peiliu dūrė V. G. į pilvą, nugarą ir dešinės rankos dilbį ir dėl to nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau kasaciniame skunde nesutinkama su žemesnės instancijos teismų atliktu nuteistojo veiksmų teisiniu įvertinimu. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas tuo, kad J. D. nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes jo nusikalstamais pripažinti veiksmai prieš V. G. padaryti esant būtinosios ginties situacijai, todėl baudžiamąją bylą dėl šios veikos J. D. prašoma nutraukti. Šis kasatorių prašymas yra nepagrįstas.
18. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
19. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022). Pažymėtina ir tai, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo poreikio gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-220-895/2017).
20. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių turinio, žemesnės instancijos teismai, nenukrypdami nuo pirmiau nurodytų teismų praktikos išaiškinimų ir remdamiesi byloje ištirtais įrodymais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, ir priėmė vienodus sprendimus BK 28 straipsnio nuostatų J. D. netaikyti. Skundžiamuose nuosprendžiuose pateiktas išsamus ir motyvuotas nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo J. D. kaltės turinį, bei nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo teisinis vertinimas. Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad nukentėjusysis V. G. atėjo į nuteistojo J. D. namus, ieškodamas savo sesers, tarp jų kilo žodinis konfliktas, po šio konflikto nukentėjusysis ruošėsi išeiti iš namo. Tačiau nuteistasis pradėjo artintis prie nukentėjusiojo, tai šiam sukėlė grėsmę, todėl V. G. turimu pagaliu pastūmė nuteistąjį, dėl ko šis griuvo ant fotelio, ir ėmė eiti lauko durų link. Tuo metu nuteistasis J. D. prieangyje, prie lauko durų pirmiausia dūrė nukentėjusiajam V. G. į nugarą, o šiam atsisukus, peiliu dūrė į pilvą ir į ranką. Žemesnės instancijos teismai, išanalizavę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, atmetė J. D. pateiktą įvykio versiją, kuri pakartojama ir kasaciniame skunde, kad pats nukentėjusysis puolė jį mušti su lazda ir kad nuteistasis, mušamas nukentėjusiojo, sugriebė virtuvėje esantį peilį ir nukentėjusįjį juo sužalojo gindamasis. Kaip pagrįstai konstatavo žemesnės instancijos teismai, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad tuo metu, kai J. D. peiliu žalojo V. G., būtų grėsęs realus pavojus nuteistojo gyvybei ar sveikatai, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog toks pavojus nuteistajam negrėsė, kadangi nukentėjusysis daugiau jokių veiksmų po nuteistojo pastūmimo neatliko ir ėjo lauko durų link, ketindamas išeiti.
21. Taigi, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo V. G. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo veiksmai, peiliu duriant nukentėjusiajam į nugarą, pilvą ir ranką, buvo tyčiniai, siekiant sužaloti nukentėjusįjį, o ne nuo jo apsiginti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nenustatydami būtinosios ginties situacijos ir netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodami nuteistojo J. D. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kaip V. G. sunkų sveikatos sutrikdymą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
22. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo J. D. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. D. ir jo gynėjo advokato Genadijaus Lukmino kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Albinas Antanaitis
Algimantas Valantinas
