Baudžiamoji byla Nr. 2K-203-788/2024
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00621-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.1.1; 1.2.20.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistajam J. G. (J. G.), jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžiu J. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalis dėl J. G. išteisinimo panaikinta ir jis nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. G. nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad trukdė teisėjai atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas tokiomis aplinkybėmis: jis laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 12 d. 12.47 val. iki 2020 m. lapkričio 9 d. per keletą kartų, susisiekęs telefonu ir susitikęs I. U. namuose (duomenys neskelbtini), greitojo maisto restorane „McDonald’s“ Vilniuje, Seinų g. 3, ir kitose nenustatytose vietose, siekdamas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2195-1123/2020 išvengti apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 281(1) straipsnio 1 dalį jam priėmimo, paprašė I. U., pažadėjęs jam už tai 500 Eur atlygį, kad šis atliktų neteisėtus nusikalstamus veiksmus, t. y. 2020 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai pateiktų melagingą pareiškimą, surašytą jam (J. G.) diktuojant, 2020 m. lapkričio 9 d. 13.30 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2195-1123/2020 apklausiamas kaip liudytojas pasirodytų su jo (J. G.) duotomis laikinosiomis tatuiruotėmis, kad būtų panašus į jį (J. G.) ir taip apgautų proceso dalyvius, taip pat duotų melagingus parodymus, kad 2020 m. liepos 11 d. apie 19.00 val. Vilniuje, Jonažolių g. 15, jis (I. U.) vairavo automobilį „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nors iš tiesų tuo metu ir toje vietoje jo iš viso nebuvo, o minėtą transporto priemonę vairavo pats J. G.. Taip J. G., įkalbėjęs kitą asmenį padaryti tyčinį nusikaltimą, trukdė baudžiamąją bylą Nr. 1-2195-1123/2020 nagrinėjančiai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai A. Ragelienei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 29 straipsnio 1 dalyje ir 303 straipsnyje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. baudžiamuoju įsakymu I. U. už melagingų parodymų davimą nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį J. G., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, spręsdamas J. G. kaltės klausimą, padarė neteisingą išvadą, kad jo veiksmuose nustatyta netiesioginė tyčia trukdyti teisėjai atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas, tačiau nenustatyta būtina tiesioginė tyčia taip veikti, ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikaltimo, nustatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje. Kartu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas kaip įrodytomis pripažintas nusikaltimo, nustatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, tačiau padarydamas priešingą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nesilaikė išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 3 dalyje.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo J. G. gynėja advokatė A. Ručienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo teises ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad J. G. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 231 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas šališkai ir nevisapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl J. G. išteisinimo pagrįstumą ir teisėtumą, byloje esančių įrodymų jų patikimumo bei leistinumo aspektais netyrė ir neanalizavo, nesivadovavo byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais įrodymais, savaip juos interpretavo, įrodymus vertino selektyviai, t. y. vienus įrodymus ignoravo, o kitiems nepagrįstai suteikė išimtinę reikšmę, rėmėsi prieštaringais įrodymais, taip pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo prokuroro surašytų nusikalstamų veiksmų išdėstymu, perrašė liudytojo I. U. parodymus, kurie yra prieštaringi, nepatikimi, duoti siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Teismas netinkamai vertino I. U. procesinio statuso ypatumus, jo parodymų turinį ir įrodomąją reikšmę, nepagrįstai suteikė jiems išskirtinę, prioritetinę reikšmę, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. G.. Šioje byloje nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad neįvykdė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, ir tokių jo parodymų nepaneigia nė vienas byloje esantis įrodymas. Antai baudžiamojoje byloje Nr. 1-2195-1123/2020 nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis teigė, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281(1) straipsnio 1 dalyje. Ir tik kai liudytojas I. U. jį įtikino, kad būtent I. U. vairavo automobilį, nuteistasis šiuo liudytoju patikėjo ir teisme davė parodymus, kad automobilio jis nevairavo, nes dėl girtumo ir sveikatos būklės neprisiminė įvykio aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino liudytojo I. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie tapo pagrindiniais nuteistąjį kaltinančiais įrodymais, teisėtumo bei patikimumo, jų kruopščiai neįvertino ir neatsakė į gynybos argumentus dėl galimų BPK pažeidimų, atliekant I. U. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, kai jam buvo užduodami galimai atsakymą menantys klausimai. Kasatorė pažymi, kad byloje, išskyrus I. U. parodymus, nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Priešingai, pats I. U. suklaidino nuteistąjį dėl to, kas įvykio metu vairavo automobilį, pats surašė ir pateikė pareiškimą prokuratūrai, savo iniciatyva atvyko pas nuteistojo gynėją ir papasakojo apie tai, kad jis vairavo automobilį.
3.4. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse, nes šis teismo nuosprendis motyvuotas bendro pobūdžio teiginiais, deklaratyviai nepritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, neišdėstant išsamių motyvų ir nepaaiškinant, dėl ko buvo padaryta išvada, kad nuteistasis įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir aiškiai neatsakant į esminius gynybos atsikirtimus į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad byloje buvo pažeistos J. G. teisės, įtvirtintos BPK 21 ir 22 straipsniuose.
3.5. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019). Bet kuris trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo teisėjui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016).
3.6. Šiuo atveju nuteistasis J. G. neturėjo jokio tikslo trukdyti teismui nagrinėti bylą ir tokių veiksmų jo veikoje nenustatyta. Kasatorė pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nėra suformavęs teismų praktikos analogiškoje situacijoje, kai kaltinamasis duoda parodymus, būdamas suklaidintas kito asmens. Teismų praktikoje kalbama apie baudžiamąją atsakomybę, nesusijusią su kaltinamojo atliktais veiksmais bylos nagrinėjimo metu. Be to, trukdymas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų. Vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlikti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-697/2015, 2K-80-976/2017). Kadangi nuteistasis veikė suklaidintas liudytojo I. U., laikytina, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė.
3.7. Kasatorė plačiai dėsto kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos kruopščiai patikrinti apskųstų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-895/2019, 2K-48-511/2020); apeliacinės instancijos teismo pareigos dar kartą įvertinti bylos įrodymus, jei reikia, imtis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-222/2017); dėl visų abejonių ir neaiškumų vertinimo kaltinamojo naudai ir draudimo grįsti teismo apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018); dėl teismo baigiamojo akto tinkamo argumentavimo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-7-84-489/2018). Nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo J. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, iš esmės grindžiama tik liudytojo I. U. parodymais, tačiau šio liudytojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nepatvirtina, kad nuteistasis trukdė teisėjai A. Ragelienei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Šiuos faktus nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėtos nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo veiksmuose (ne)buvimo, visiškai netyrė nuteistąjį teisinančių įrodymų ir įvertino tik dalį visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, t. y. liudytojo I. U. prieštaringus parodymus, visiškai nevertino nuteistojo duotų parodymų bei I. U. pareiškimo Vilniaus apygardos prokuratūrai, taip pat aplinkybių, kad I. U. vartoja narkotines medžiagas, yra ne kartą teistas, po parodymų apie nuteistąjį davimo jam buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai ir administracinio nusižengimo bylos. Teismas šių įrodymų nepalygino su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, neatliko išsamios įrodymų analizės ir nuosprendyje neišdėstė įtikinamų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasatorės teigimu, bylos duomenų analizė suponuoja išvadą, kad liudytojo I. U. parodymų dėl nuteistojo lankymosi jo namuose, skambinimo jam, pinigų pažadėjimo, laikinųjų tatuiruočių pateikimo nepatvirtina kiti objektyvūs duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo J. G. gynėjos advokatės A. Ručienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
6. Kasaciniame skunde esantys teiginiai, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus ir nepagrįstai atmetė gynybos versiją, kad J. G. jokio poveikio I. U. nedarė ir kad pats I. U. jį suklaidino dėl to, kas įvykio metu vairavo automobilį, savo iniciatyva surašė pareiškimą prokuratūrai ir davė melagingus parodymus teisme, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo, todėl paliktini nenagrinėti.
7. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas J. G. nuteisimas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį argumentuojant tuo, kad jo veiksmuose nenustatyta šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Ši kasacinio skundo dalis atitinka bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka nagrinėja tikrindama, ar teismų nustatyti J. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaip trukdymas teisėjai atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas.
Dėl BK 231 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti.
9. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nekonkretizuoja trukdymo sąvokos, nenurodo šios veikos turinio ir padarymo būdų. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje, viena vertus, išaiškinta, kad BK 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-234-489/2022 ir kt.). Kita vertus, atsižvelgiant į pakankamai platų BK 231 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos turinį, kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pabrėžta, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas savaime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-976/2017, 2K-7-51-942/2020, 2K-234-489/2022 ir kt.). Pvz., kasacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįstu asmens nuteisimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už trukdymą atlikti pareigas tyrėjai, kaip reikšmingas aplinkybes nurodė tai, kad byloje nustatytas ilgai trunkantis, demonstratyvus, įžūlus ir destruktyvus elgesys, kuriuo buvo sąmoningai trukdoma pareigūnei atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-697/2015). O išnagrinėjęs baudžiamąsias bylas dėl trukdymo antstolio veiklai kasacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą. Būtina atsižvelgti ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus: ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turiniu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-976/2017, 2K-215-719/2018).
10. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad J. G., būdamas kaltinamasis baudžiamojoje byloje dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281(1) straipsnio 1 dalį, ėmėsi tokių aktyvių veiksmų: pažadėjęs pinigų, įkalbėjo I. U. minėtoje baudžiamojoje byloje duoti melagingus parodymus, kad tai jis vairavo automobilį, padėjo I. U. paruošti atitinkamą pareiškimą prokuratūrai, prašė apklausti I. U. teismo posėdyje ir, kad būtų įtikinamiau, davė I. U. laikinąsias tatuiruotes – lipdukus ir įkalbėjo jas užsiklijuoti tam, kad šis būtų panašus į J. G..
11. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatyti J. G. veiksmai iš tiesų objektyviai reiškėsi kaip trukdymas teisėjai atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas, tačiau jo tyčia buvo nukreipta ne sutrukdyti teisėjai atlikti savo pareigas, o išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo padarymą. Nenustatęs būtinojo BK 231 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio (tiesioginės tyčios), pirmosios instancijos teismas J. G. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, t. y. kad J. G., sąmoningai trukdydamas teisėjai atlikti pareigas, veikė tiesiogine tyčia ir tokia jo veika atitinka visus BK 231 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius. Tai lėmė apkaltinamojo nuosprendžio J. G. priėmimą.
12. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas J. G. padarytą veiką pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
13. Pažymėtina, kad teismų nustatytos J. G. veikos esmė – padaryti poveikį asmeniui, kad šis duotų melagingus parodymus ir taip suklaidintų teismą dėl to, kas vairavo automobilį. Šiame kontekste pasakytina, kad iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje. Pirma, įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; antra, įtariamasis ir kaltinamasis neįtraukti į sąrašą subjektų, atsakančių už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Kaltinamasis, įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę teigti, kad jis nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, argumentuoti tokią poziciją ir teikti įrodymus. Teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, turi pareigą būti aktyvus, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes, patikrinti bei įvertinti visas keliamas versijas ir nustatyti byloje objektyvią tiesą. Atsižvelgiant į paminėtus kaltinamojo procesinės padėties aspektus, nepritartina tokiai teismų praktikai, kai kaltinamojo veiksmai, nukreipti teismui suklaidinti dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, galėtų būti pripažįstami trukdymu teisėjo profesinei veiklai BK 231 straipsnio prasme. Tokia teismų praktika galėtų sudaryti prielaidas nepagrįstai plėsti trukdymo teismui sąvoką, įtraukiant į ją ir kitus, nei šioje byloje nustatytus, teismo klaidinimo būdus, pvz., kaltės neigimą, neteisingų parodymų davimą, bandymą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, klaidingų versijų nurodymą ir pan. Tokios praktikos būtų nesuderinamos su kaltinamajam garantuojamos teisės į gynybą principu.
14. Sutiktina su teismų išvada, kad J. G. pasirinktas gynybos būdas ir priemonės, įtikinant kitą asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus parodymus, yra neteisėti. Tačiau konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju paminėtų J. G. veiksmų neteisėtumas ir pavojingumas sietinas ne su trukdymu baudžiamąją bylą nagrinėjančios teisėjos profesinei veiklai, bet su poveikiu teisme liudijančiam asmeniui, t. y. I. U., siekiant, kad jis duotų melagingus parodymus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK XXXIV skyriuje yra įtvirtintos specialiosios normos, saugančios proceso dalyvius ir kitus asmenis nuo teisingumui priešingo poveikio: poveikio liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui (BK 233 straipsnis), poveikio nukentėjusiam asmeniui, kad šis susitaikytų su kaltininku (BK 234 straipsnis).
15. Taisyklingas, įstatymo reikalavimų atitinkantis, nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra baudžiamosios atsakomybės taikymo legitimumo ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Asmens nuteisimas pagal netaisyklingai parinktą BK straipsnį yra priešingas teisingumui ir baudžiamosios justicijos tikslams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti J. G. veiksmai, palenkiant I. U. baudžiamojoje byloje duoti J. G. palankius, melagingus parodymus, neteisingai kvalifikuoti kaip trukdymas teisėjo profesinei veiklai pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju galėtų būti svarstomas klausimas dėl J. G. veiksmų atitikties poveikio liudytojui (BK 233 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo sudėties požymiams, tačiau toks kaltinimas šioje byloje J. G. nebuvo pareikštas.
Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies aiškinimo
16. Tikėtina, kad J. G. kaltinimas dėl poveikio liudytojui, kad šis duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje, nebuvo pareikštas dėl to, kad jis darė neteisėtą poveikį asmeniui, kuris dar neturėjo procesinio liudytojo statuso, tačiau teisėjų kolegija su tokiu BK 233 straipsnio 1 dalies turinio aiškinimu nesutinka.
17. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, trauktinas tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, liudytojai ir nukentėję asmenys gali būti veikiami duoti melagingus parodymus įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti šiame straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-291/2013, 2K-488/2014). Iš to darytina išvada, kad BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialioji trukdymo teisingumui norma.
18. BPK 78 straipsnio prasme liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas į apklausą. Šiuo atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam J. G. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu I. U. baudžiamojoje byloje dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam dar nebuvo įgijęs liudytojo procesinio statuso. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 233 straipsnyje, be kita ko, kaip poveikio adresatas yra nurodytas ir nukentėjęs asmuo, bet ne nukentėjusysis kaip proceso dalyvis, t. y. kai tokiu jis pripažįstamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo nutartimi (BPK 28 straipsnis). Nukentėjusio asmens sąvoka vartojama ir kitų nusikalstamų veikų teisingumui sudėtyse (BK 234, 235 straipsniai). Be to, BK yra nurodyta nemažai nusikalstamų veikų, dėl kurių procesas pradedamas esant nukentėjusio asmens skundui, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl susitaikymo sąlygai formuluoti taip pat vartojama būtent nukentėjusio asmens sąvoka (BK 38 straipsnis), taip šio asmens netapatinant su nukentėjusiuoju kaip baudžiamojo proceso dalyviu. Taigi, sąvokai „nukentėjęs asmuo“ įstatymų leidėjas suteikė platesnę reikšmę nei nukentėjusiajam.
19. Darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, nurodydamas BK 233 straipsnyje kaip neteisėto poveikio adresatą nukentėjusį asmenį, kartu įtvirtino nuostatą, kad toks asmuo nebūtinai yra įgijęs nukentėjusiojo procesinį statusą. Analogiška išvada darytina ir kalbant apie asmenį, kuris byloje faktiškai dar nėra įgijęs procesinio liudytojo statuso, tačiau potencialiai toks statusas gali būti jam suteiktas ateityje (šiuo atveju taip nutiko su I. U.).
20. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nėra būtina nustatyti, jog kaltininkui buvo žinomas asmens, prieš kurį buvo nukreipti jo veiksmai, procesinis statusas byloje. Svarbu, kad kaltininkas suvoktų, jog toks asmuo yra baudžiamojo proceso santykių subjektas, turintis ir galintis perduoti informaciją atliekant baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021). Taigi, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, iš esmės yra svarbu tai, kaip tokio asmens galimybes liudyti procese suprato pats kaltininkas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėtas poveikis asmeniui, kuris dar neturi procesinio liudytojo statuso, bet, kaltininko manymu, yra potencialus liudytojas baudžiamojoje byloje, savo esme atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius.
Dėl pagrindo palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį
21. Tolesnis procesas bylą grąžinant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka būtų susijęs su būtinumu keisti kaltinimą J. G. (iš vieno nesunkaus nusikaltimo į kitą nesunkų nusikaltimą). Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas keičiamas ir kaltinimo apimtis nėra vien tik siaurinama, jam turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-P-36/2010, 2K-7-330/2011, 2K-551/2011, 2K-614/2011 ir kt.). J. G. baudžiamoji byla kasacine tvarka nagrinėjama pagal jo gynėjos kasacinį skundą, kuris pripažįstamas pagrįstu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos perdavimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka šiuo atveju prieštarautų baudžiamojo proceso teisingumo, greitumo, tikslingumo ir ekonomiškumo principams.
22. Nors pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį J. G. motyvavo argumentais, iš kurių ne visi yra teisiškai pagrįsti (tai pagrįstai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), tačiau iš esmės jis teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis J. G..
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti J. G. priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Sigita Jokimaitė
Olegas Fedosiukas
