Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-218/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.1.;
1.2.17.1.
1.2.23.3.;
2.1.1.1.;
2.1.2.11.;
2.3.6.3.1.;
2.3.6.4.5.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 2 dalį šešeriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė D. L. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti ir G. Š., G. P., D. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. Š. bei G. P., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 12–14 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo 2958,11 g miltelių, turinčių labai didelį kiekį – 892,278 g – psichotropinės medžiagos metamfetamino, juos laikė Kaune nenustatytoje vietoje ir šią psichotropinę medžiagą, supakuotą į šešis paketus, paslėpė R. S. priklausančiame automobilyje „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tam įrengtoje slėptuvėje. G. Š. nurodymu D. L., G. P. automobiliu „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šias paslėptas psichotropines medžiagas gabeno iš Kauno iki Nemenčinės, kur, D. L. bei nuo tyrimo pasislėpusiam asmeniui padėjus, šį automobilį su jame paslėptomis psichotropinėmis medžiagomis perdavė vairuoti E. R. (R.) bei I. P. (P.), nurodė jiems važiuoti į Latvijos Respubliką ir taip, išvengiant muitinės kontrolės, neturint leidimo, per Smėlynės pasienio kontrolės punktą pergabenti šias medžiagas iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką. Tačiau 2006 m. gruodžio 15 d. 00.10 val. pasienio pareigūnai Smėlynės pasienio kontrolės punkte sulaikė automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paėmė jame rastas paslėptas psichotropines medžiagas.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti.
Kasatorius skunde nurodo, kad valstybės kaltintojas teisiamajame posėdyje neįrodė ir nenurodė įrodymų, jog narkotinės medžiagos pėdsakus ant automobilio daiktadėžės bei kitų paviršių paliko jis, taip pat to, kaip jo turėti daiktai ar rastos narkotinės medžiagos susiję su jam pareikštu kaltinimu, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų ir nuosprendį grindė „ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“, bet vadovavosi „ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į jo, jo gynėjo argumentus ir pateiktus konkrečius faktus“, o išvadas dėl jo kaltės – prielaidomis bei spėjimais. Pasak kasatoriaus, jo kaltė padarius inkriminuotas veikas pagrįsta tik policijos pareigūnų taikyto nusikalstamą veiką imituojančio modelio metu gautais duomenimis bei suinteresuotų liudytojų – pareigūnų – parodymais. Kasatoriaus tvirtinimu, jis niekada nesiekė platinti narkotinių medžiagų ir „tokios veikos nerengė“, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina to, kad jis kartu su kitais dviem nuteistaisiais 2006 m. gruodžio 14 d. neteisėtai įgijo 2958,11 g miltelių, savo sudėtyje turinčių 892,278 g metamfetamino, ir, turėdamas tikslą šią psichotropinę medžiagą gabenti į Latvijos Respubliką bei realizuoti, ją laikė ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje. Kartu kasatorius pabrėžia, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais veiksmais jis realizavo jam inkriminuotų veikų objektyviuosius požymius.
Kasatorius skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį už nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe ir nuosprendyje nenurodydamas kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Nuteistojo D. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų apie jo nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio nuostatų pažeidimą
1. Kasatorius tvirtina, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, ir todėl prašo jį išteisinti.
2. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
3. D. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. Š., G. P., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (892,278 g) metamfetamino, kurį laikė Kaune nenustatytoje vietoje ir gabeno iš Kauno į Nemenčinę. Nuteistasis D. L. ir apeliaciniame skunde ginčijo labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą bei laikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėtų šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 232 10 str.) 11–12 punktai).
4. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimas ir laikymas D. L. baudžiamojoje byloje pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės metamfetamino įgijimo, laikymo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo metamfetamino, kas patvirtina, kad jis visą laiką buvo kaltininko ar kaltininkų žinioje, kur jis buvo laikomas ir pan., nenustatytos. Tai nutartyje iš esmės konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „kai kurios neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės iš tiesų nustatytos nevisiškai arba apytiksliai.<...> Tai, kad byloje liko tiksliai nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistieji įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nulėmė objektyvios priežastys“, todėl veikos aplinkybės nuosprendyje aprašytos tiek, kiek nustatytos bylos duomenimis.
Kartu apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad tai, jog D. L. ir kiti nuteistieji įgijo labai didelį kiekį metamfetamino, „patvirtina ir įrodo kiti nuteistųjų tolesnio disponavimo psichotropinėmis medžiagomis veiksmai. Įrodyta, kad jie patys tas medžiagas slėpė automobilyje, vadinasi, prieš tai nuteistieji tas medžiagas tikrai neteisėtai buvo įgiję. Visa tai įrodo, kad kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas nuteistieji tikrai neteisėtai įgijo. Įrodytas ir neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas bei gabenimas“. Taigi metamfetamino įgijimo bei laikymo faktai šioje byloje tiesiog preziumuojami remiantis nustatytu metamfetamino gabenimo faktu. Ši teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir neginčijamais įrodymais, o kaltinimas D. L. (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dėl labai didelio kiekio metamfetamino įgijimo bei laikymo nekonkretus ir grindžiamas iš esmės prielaidomis. Tuo tarpu neginčijamas konstatavimas, kad D. L. (ir kiti nuteistieji) gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent D. L. (ir kiti nuteistieji) įgijo, laikė didelį kiekį šių medžiagų. Minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.
5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant D. L. neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį metamfetamino ir nuteisus jį už šias veikas, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai D. L. baudžiamojoje byloje laikytini esminiais.
6. D. L. nusikalstama veika dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartyje kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ne kaip atskiri savarankiški nusikaltimai, bet kaip vientisas pavienis nusikaltimas. Vadinasi, nurodytų medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas teismų baigiamuosiuose aktuose pripažįstami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Šioje nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas, jog D. L. (ir kiti nuteistieji) įgijo, laikė psichotropines medžiagas, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad kaltinimas dėl psichotropinių medžiagų įgijimo bei laikymo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, kad tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Dėl to teiginiai, kad D. L. įgijo bei laikė psichotropines medžiagas šalintini iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties.
Kartu pažymėtina, kad, šioje byloje keičiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus, D. L. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas D. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, artimą BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės minimumui. Dėl to, net ir susiaurinus D. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
7. D. L. kasaciniame skunde neigia ne tik labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą, laikymą, bet ir jo gabenimą (BK 260 straipsnio 3 dalis) bei kontrabandą (BK 199 straipsnio 2 dalis).
7.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios kaltinimo dalies išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus keturis kaltinamuosius, liudytojus A. U., I. P., E. R., teisiamojo posėdžio metu perskaitė šių liudytojų bei posėdyje nedalyvavusio liudytojo A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat operatyvinių veiksmų atlikimo (operatyvinio sekimo), telefoninių pokalbių įrašų suvestines ir kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, peržiūrėjo slapto sekimo vaizdo įrašus, įrašus apie įvykius Smėlynės pasienio kontrolės punkte, psichotropinių medžiagų radimo bei paėmimo vaizdo įrašus. Teismas, vertindamas šią kaltinimo dalį pagrindžiančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir vertino jų visetą. Šią nuosprendžio dalį teismas, vykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. L. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. L. bylą, laikėsi BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, atliko įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausė A. V., taip pat nuteistuosius G. Š., D. L., G. P., balsu perskaitė liudytojo A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dalį G. Š. ir D. L., G. Š. ir G. P. telefoninių pokalbių įrašų suvestinių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. L. skundą, motyvuotai konstatavo, kad jo kaltė dėl neteisėto, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino gabenimo Lietuvos Respublikoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną įrodyta byloje surinktais, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintais įrodymais.
7.2. Taigi kaltinimo dalis dėl D. L. neteisėto, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino gabenimo iš Kauno iki Nemenčinės (BK 260 straipsnio 3 dalis) bei šios psichotropinės medžiagos kontrabandos iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką (BK 199 straipsnio 2 dalis), priešingai nei tvirtina kasatorius skunde, yra pagrįsta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais duomenimis. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą
1. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį už nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe ir nuosprendyje nenurodydamas kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.
3. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
4. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai.
Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
5. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismai nustatė, jog: G. Š. su D. L. telefonu derino psichotropinių medžiagų gabenimo į Latvijos Respubliką organizacinius klausimus (žmonių, galinčių psichotropines medžiagas nugabenti į Latviją, suradimą, vykimo į Latviją maršrutą per Nemenčinę, atvykimo į Nemenčinę laiką bei susitikimo ten vietą), kontroliavo bei koordinavo minėtų medžiagų gabenimą; 2006 m. gruodžio 14 d. D. L. telefonu ne kartą bendravo su G. Š.; 2006 m. gruodžio 14 d. 18.46 val. G. P. su G. Š. į A. V. garažą apžiūrai prieš kelionę į Latviją atvarė automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame buvo paslėptas metamfetaminas; tuo pat metu prie minėto garažo savo automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko ir D. L.; D. L. buvo užėjęs į garažą, tačiau, pradėjęs konfliktuoti G. Š., išėjo laukti bendrininkų į savo automobilį; netrukus po apsilankymo A. V. garaže G. P. automobiliu „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o D. L. automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvyko Vilniaus kryptimi; 2006 m. gruodžio 14 d. 19.40 val. G. P. nusiuntė SMS žinutę G. Š., nurodydamas, jog jis jau vietoje ir klausdamas, kur yra D. L.; 2006 m. gruodžio 14 d. 19.41 val. G. P. gavo SMS žinutę iš G. Š., jog D. L. jau išvažiavęs; 2006 m. gruodžio 14 d. 19.46 val. D. L. telefonu G. P. teiravosi, kur yra „Bernelių užeiga“ („Bajorkiemis“); D. L. ir G. P. susitiko autostradoje prie „Bajorkiemio“, kur pasikalbėję, kiekvienas savo automobiliu toliau važiavo Vilniaus kryptimi; 2006 m. gruodžio 14 d. 21.35 val. G. P. ir D. L. atvyko į G. Š. bei D. L. sutartą vietą Nemenčinėje, kur jų laukė B. K. (K.) su D. L.; D. L. perdavus automobilio „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) raktelius E. R. bei I. P. ir jiems nurodžius, kur važiuoti, D. L. kartu su B. K., G. P. įsėdo į D. L. vairuojamą automobilį ir visi išvyko Latvijos link. E. R. ir I. P. automobiliu važiuojant į Latviją, jų veiksmus ir vykimą kontroliavo automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) prieš juos važiavę D. L., D. L., G. P., B. K., o apie psichotropinių medžiagų gabenimą G. Š. informavo D. L.; 2006 m. gruodžio 15 d. 0.10 val. Smėlynės pasienio kontrolės punkte buvo sulaikytas automobilis „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pristatytas į Zarasų užkardą apžiūrai; 2006 m. gruodžio 15 d. 0.30 val. D. L. vairuojamas automobilis BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kirto Lietuvos–Latvijos sieną per Smėlynės pasienio kontrolės punktą; D. L., D. L., G. P., B. K. Latvijos Respublikoje nesulaukę automobilio „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), D. L. vairuojamu automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kelis kartus kirto Lietuvos–Latvijos sieną; 2006 m. gruodžio 15 d. 5.58 val., 6.05 val. D. L. telefonu informavo G. Š. apie automobilio Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dingimą „su viskuo“ bei šio paieškas.
Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai pripažino, kad D. L. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad pokalbiai telefonu tarp nuteistųjų truko ilgiau nei mėnesį, metamfetaminą gabenti jie ruošėsi iš anksto, laikėsi atsargumo priemonių (automobilyje „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įrengė slėptuvę, joje paslėpė metamfetaminą, šį automobilį perdavė kitiems asmenims, kad jie pervežtų psichotropines medžiagas per valstybės sieną), ir konstatavęs, kad „turint galvoje visą nusikaltimų padarymo kontekstą, sklandus psichotropinių medžiagų pergabenimas iš vienos valstybės į kitą įmanomas tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus“, pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. L. veikė kaip bendravykdytojas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosiuose aktuose, priešingai nei tvirtina kasatorius, nurodė, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko.
Taigi kasacinio skundo kontekste nėra pagrindo teigti, kad, nuteisiant D. L. už labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino gabenimą bei šios psichotropinės medžiagos kontrabandą bendrininkų grupe, buvo netinkamai pritaikytos BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Dėl BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
Šioje nutartyje minėta, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą ir laikymą taip pat nuteisti ir G. Š., G. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad jei byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs kasacinis skundas. Tačiau jei netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų (BPK 376 straipsnio 2 dalis).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. Š. ir G. P., kaip ir D. L., pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su D. L., neteisėtai, turėdami tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo labai didelį kiekį (892,278 g) metamfetamino bei jį laikė Kaune nenustatytoje vietoje, buvo nuteisti nepagrįstai, nes ši teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o kaltinimas dėl labai didelio kiekio metamfetamino įgijimo ir laikymo nekonkretus bei pagrįstas prielaidomis. Vadinasi, šiuo atveju taip pat yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis, pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos. Šioje nutartyje konstatuota, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai. Dėl to teiginiai, kad G. Š. ir G. P. įgijo bei laikė psichotropines medžiagas, šalintini iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties.
Kartu pažymėtina, kad, keičiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl G. Š. ir G. P., jiems paliekamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį G. Š. paskyrė bausmę lygią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos bausmės vidurkiui, o G. P. – bausmę, artimą BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės minimumui. Dėl to, net ir susiaurinus G. Š. bei G. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis dėl D. L., G. Š. ir G. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio (892,278 g) metamfetamino įgijimą iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis bei laikymą Kaune nenustatytoje vietoje.
Kitas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė Rimantas Baumilas Egidijus Bieliūnas Valerijus Čiučiulka Gintaras Goda Olegas Fedosiukas Antanas Klimavičius Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis
Benediktas Stakauskas Tomas Šeškauskas
