Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 17 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-594/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08385-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2;

1.2.8.1; 2.1.2.7; 2.1.14.2; 2.1.15.3.3.2;

2.3.4.9; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 17 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu G. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 81 straipsnio 2 dalimi, 93 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, nustatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jai nutraukta. Vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 83 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 4 dalimi, G. L. skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant G. L.: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.; 2) tęsti mokslą arba dirbti (arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos); 3) nevartoti alkoholio; 4) nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja A. J.. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir A. J. naudai iš civilinės atsakovės G. L. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentai metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. L. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, nurodyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymą konstatavus, kad ji per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, galimai ir laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 22 d. 22.19 val. iki 2023 m. vasario 27 d. 0.00 val., būdama ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, savo turimu mobiliojo ryšio telefonu „Oppo“ („Android“), kurio IMEI (duomenys neskelbtini) ir IMEI (duomenys neskelbtini), taip pat galimai pasinaudodama ir kitais tyrimo metu nenustatytais įrenginiais, suvokdama, kad jos skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo, iš savo asmeninės „Facebook“ anketos, suklastotos A. J. vardu sukurtos anketos (prie jos įkėlusi A. J. nuotrauką) ir L. B. vardu sukurtos anoniminės anketos parašė ir per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“, grupėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose grupėse, paskleidė tikrovės neatitinkančią, prasimanytą, vulgarią informaciją apie A. J., kad pastaroji neva ieško augintinių gyvūnų, o vėliau sadistiškai jais atsikrato ir praeitą vasarą nuskandino 4 mažus šunyčius, kad A. J. neva pripažįsta juos paskandinusi ir klausia, ar už tai ją kas nors pasmerks, kad A. J. teigia, jog šunis ir kates reikia nuodyti ir išnaikinti, tokiu būdu skatindama smurtą prieš gyvūnus, taip pat vadino A. J. parazitine erke, konkrečiai įvardydama ją kaip (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vadino A. J. psichikos ligone, kuri neva pati pripažįsta, kad daug metų dirba (duomenys neskelbtini), tačiau serga paranoidine šizofrenija ir yra priklausoma nuo narkotikų ir alkoholio, rašė, kad A. J. neva valgo žmonių ir įvairių gyvūnų išmatas, vadino A. J. iškrypusia, kuri vonioje nuoga prausėsi kartu su mažamečiais, įvardydama šiuos A. J. veiksmus pedofilija, vadino A. J. psichine persona, kuri viešoje erdvėje skatina smurtą prieš gyvūnus ir pila šmeižtą bei nebūtus dalykus ant savo (duomenys neskelbtini), konkrečiai įvardydama, kad šis asmuo yra A. J.– (duomenys neskelbtini), įkėlė A. J. profilio nuotrauką, virš šios įdėjo išmatų nuotrauką, rašė, kad A. J. klausinėja, kaip iš namų išvaryti vaiduoklius, nes ji prisigėrė ir jai atrodo, kad vaiduokliai su ja šneka, rašė, kad A. J. siūlo žmonėms susitikti kapinėse atsigerti alaus, kad A. J. yra apsėsta ir jai vaidenasi klebonas su kryžiumi, kad A. J. Vilniuje važiuodama autobusu jame pasituštino, todėl dvokė ir vairuotojo buvo išlaipinta iš autobuso, po to ją ištiko panikos priepuolis, kad A. J. ieško teisininko, nes reikia pagalbos, kadangi kaimynė pavogė samagoną, kad A. J. teigė, jog LGBT bendruomenė yra „(duomenys neskelbtini)“, griaunantys šeimų populiaciją, o kai su šia jos tyčia ir sąmoningai socialiniame tinkle „Facebook“ paskleista tikrovės neatitinkančia informacija susipažino A. J. ir tiksliai nenustatytas skaičius pašalinių asmenų, dėl tokios viešai A. J. diskredituojančios, prasimanytos ir vulgarios informacijos paskleidimo nukentėjusioji A. J. viešai buvo paniekinta ir pažeminta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad G. L. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.

2.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nebuvo atliktas specialisto lingvisto vertinimas, t. y. nenustatyta, koks turinys, ar jis yra šmeižiamojo pobūdžio, koks paskleidimo tikslas, kokia informacijos konotacija, tačiau šiuos argumentus paneigia pačių tekstų turinys. Iš šių tekstų matyti, kad tekstus rašantis asmuo vartoja konstatuojamojo pobūdžio teiginius, nė viename iš įrašų nėra vartojami žodžiai, reiškiantys dvejojimą, abejonę, manymą ir panašiai. Įrašuose konstatuotas A. J. elgesys su gyvūnais, nukentėjusioji pavadinta psichikos ligone ir priklausoma nuo narkotikų ir alkoholio, taip pat teigiama, kad nukentėjusioji valgo išmatas, maudosi su mažamečiais, ir tokie veiksmai įvardijami pedofilija, kaltinama vagyste ir kt. Nors nuomonei yra būdingas subjektyvumas ir jai netaikomas tiesos kriterijus, vis dėlto nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Kokie faktai sudarė pagrindą G. L. būti įsitikinusiai, kad jos įrašuose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, apeliantė nenurodė. Tokių duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje.

2.2. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad tekstai buvo paskelbti socialiniame tinkle „Facebook“, kuris yra viešas, t. y. jame esanti informacija buvo prieinama bet kuriam šio tinklo naudotojui, tekstuose buvo vartojami konstatuojamojo pobūdžio įrašai, toks veiksmas nebuvo vienkartinis, įrašai buvo keliami sistemiškai (6 dienas), papildant vis naujais teiginiais. G. L. įrašai buvo komentuojami kitų žmonių, šie smerkė A. J. neva padarytus veiksmus, be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai (J. M., K. J.) nurodė, kad minėtus įrašus jie patys pastebėjo socialiniame tinkle,,Facebook“, be to, daliai liudytojų apie šiuos įrašus papasakojo L. B..

2.3. G. L. veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir jos atsakomybės nešalina apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog įrašus ji darė dėl tarpusavio konflikto su A. J., t. y. dėl A. J. neetiško elgesio viešai paskleidus apie G. L. tikrovės neatitinkančius ir žeminamo turinio duomenis.

2.4. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia ar nuomonė, svarbi tampa būtent informacijos pateikimo vieta. Šiuo atveju informacijai skelbti buvo pasirinkta tiek socialinio tinklo „Facebook“ asmeninė (privati) G. L. naudojama paskyra, tiek suklastotos A. J. vardu sukurtos anketos (prie jos įkėlus A. J. nuotrauką) ir L. B. vardu sukurtos anoniminės anketos.

2.5. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visuomenės informavimo priemonė – tai laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Taigi G. L. gynėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintoje visuomenės informavimo priemonės sampratoje nėra tiesioginės nuorodos į socialinius tinklus, nereiškia, kad jie nelaikytini priemone, kuria viešai skleidžiama informacija.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. L. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie A. J. yra nukentėjusiąją šmeižianti, t. y. neigiamo pobūdžio, ją paniekinanti ir pažeminanti, pakertanti pasitikėjimą ja.

2.7. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, svarbias sprendžiant klausimą dėl G. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo. Taip pat konstatavo, kad nukentėjusiajai A. J. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis protingas, proporcingas, atitinka kaltininkės ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, teisingumo, sąžiningumo principus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėja advokatė M. Gušauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorės skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 154 straipsnio 1 dalį, neatskleidė šio nusikaltimo sudėties požymių, kriminalizavo civilinius teisinius santykius, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, esmingai pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), selektyviai vertino bylos duomenis, nenustatė visų esminių faktinių bylos aplinkybių, išvadą grindė prielaidomis. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė, nevertino ir nepateikė savo argumentų dėl dalies apeliaciniame skunde nurodytų esminių aplinkybių, todėl neišnagrinėjo viso apeliacinio skundo.

3.2. Teismai nevertino (ignoravo) fakto, kad tarp G. L. ir A. J. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, t. y. įvyko abipusis, privatus konfliktas. G. L. žeminančią ir įžeidžiančią informaciją (2024 m. sausio 19 d. kitų objektų apžiūrėtos protokolas ir 2024 m. sausio 5 d. apžiūros protokolas) pirma parašė nukentėjusioji A. J., tačiau šis faktas nebuvo vertinamas nustatant moterų konflikto rūšį, t. y. kad tai buvo privatus konfliktas, išprovokuotas suaugusio asmens, (duomenys neskelbtini), puikiai žinant apie G. L. pažeidžiamumą – (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikimus.

3.3. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenurodė ir nepaaiškino, kokie konkrečiai bylos duomenys leido daryti išvadą, kad G. L. veiksmai (reakcija į pirminį įžeidimą) pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, jog būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Nukentėjusioji A. J. teisiamųjų posėdžių metu akcentavo, kad šiuo procesu siekia ginti savo garbę ir orumą, taigi iš teismų sprendimų nėra aišku, kodėl A. J. siekiamų tikslų nebuvo galima pasiekti kitomis priemonėmis, o buvo būtina taikyti tik baudžiamąją atsakomybę.

3.4. Teisės taikymo klaidą pagrindžia ir tai, kad, pasisakydami dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo G. L. ir atleidimo nuo jos, teismai nevertino G. L. pirminės reakcijos į nukentėjusiosios parašytą įžeidžiantį komentarą apie ją (G. L.). Šis faktas įrodo, kad nei pati G. L., nei jos elgesys nėra pavojingi visuomenei, nes ne ji pirmoji pradėjo konfliktą. Teismai nevertino aplinkybių visumos, o selektyviai įvertino tik kasatorės elgesį, neanalizavo elgesio priežasčių ir pasekmių. Tokiu būdu, dirbtinai kriminalizuojant privačius santykius, nevertinant galimybių pažeistas teises apginti kitokiu būdu, nevertinant G. L. emocinės ir psichinės sveikatos būsenos, buvo padaryta esminė teisės taikymo klaida, pažeistas ultima ratio principas ir padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas (teismo išvada nėra pagrista objektyviais byloje esančiais įrodymais).

3.5. G. L. veiksmai neturi visų būtinųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviosios pusės požymių. Ji yra kaltinama tuo, kad paskleidė informaciją per socialinį tinklą „Facebook“, grupes „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir kitose tyrimo nenustatytose grupėse. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatskleidė, kodėl „Facebook“ grupės (didžioji dalis jų yra uždaro pobūdžio) prilyginamos visuomenės informavimo priemonei.

3.6. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 83 punktą, visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą, visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai; pagal minėto straipsnio 82 punktą, visuomenės informavimas – viešosios informacijos teikimas visuomenei; pagal 77 punktą, viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus privataus pobūdžio informaciją, taip pat kitą informaciją, kuri pagal šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama.

3.7. Valstybinė lietuvių kalbos komisija išaiškino, kad „Facebook“ yra viena iš socialinių tinklų svetainių, vienijanti įvairiais ryšiais susijusius internautus (gimines, bendramokslius, draugus, vieno ar kito dalyko mėgėjus ir pan.). Kitaip sakant, tai komunikacinis kanalas, per kurį plėtojami žmogiškieji socialiniai ryšiai, o įvairūs ryšiai sudaro žmogiškųjų socialinių ryšių tinklą (-us). Taigi, šios svetainės tikslas (nekalbant apie atskiras grupes) yra ne informuoti visuomenę, o plėtoti socialinius ryšius. Tai yra komunikacijos kanalas.

3.8. Be to, Žurnalistų etikos komisija nurodo, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskirtis – palengvinti ir paskatinti interaktyvų visuomenės bendravimą ir dalijimąsi informacija. Tai reiškia, kad socialinis tinklas suteikia platformą asmenims rengti ir skleisti informaciją, tačiau atsakomybė už informacijos teisėtumą ir teisingumą kyla tik platformos kūrėjui ar valdytojui (pvz., žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. SPR-130). G. L. nėra jokių platformų kūrėja ar valdytoja.

3.9. Žurnalistų etikos komisija taip pat yra paskelbusi, kad ne visi „Facebook“ profiliai bus priskiriami visuomenės informavimo priemonėms, o tik tie, kuriuos galima prenumeruoti. Buvo akcentuojama, kad kalbama tik apie tinklaraščius, bet nėra svarstomi privatūs profiliai ar grupės, kurie nėra prenumeruojami (nėra parinkties „sekti“).

3.10. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta duomenų, kad kaltinamajame akte, nuosprendyje ir nutartyje minimos socialinio tinklo „Facebook“ grupės turėtų parinktis „sekti“ ir būtų laikomos tinklaraščiais. Be to, byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiose konkrečiai socialinio tinklo „Facebook“ grupėse buvo paskleista informacija, kokiu būdu tai buvo padaryta ir iš kokių įrenginių.

3.11. Pirmiau minimi klausimai buvo keliami tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, tačiau teismai šiuos esminius klausimus ignoravo, į juos neatsakė. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo trumpu sakiniu, kad pirmosios instancijos teismo tiesiogiai ištirtais ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintais įrodymais nustatyta, jog G. L. kaltinime nurodytu laikotarpiu ir per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“ – įvairiose grupėse paskleidė tikrovės neatitinkančią, prasimanytą, vulgarią informaciją apie nukentėjusiąją A. J..

3.12. Nors apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas apie tai, kad nėra nustatyta, kokias konkrečiai (išskyrus tai, ką pripažino pati G. L.) anketas suklastojo G. L. ir kokią informaciją ten nurodė, apeliacinės instancijos teismas į šį klausimą neatsakė ir apsiribojo teiginiu, kad įrašai buvo komentuojami kitų žmonių, šie smerkė A. J. elgesį. Apie tokį neigiamų ir smerkiančių komentarų buvimą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas iš A. J. šeimos narių (dukters, žento) ir artimos draugės liudijimų, kad jie tokius komentarus pastebėjo socialiniame tinkle „Facebook“. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą vertindamas įrodymus, nes nepasisakė, kurie objektyvūs duomenys pagrindžia suinteresuotų (nukentėjusiajai artimų) žmonių liudijimus.

3.13. Be to, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją atsakomybę grindė nenustatytais ir nepatikrintais faktais (prielaidomis), t. y. nutartyje nurodė: „galimai pasinaudodama kitais tyrimo metu nenustatytais įrenginiais“, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

3.14. Byloje nustatyta (šią informaciją nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė ir nukentėjusiosios atstovė), kad kaltinime, nuosprendyje ir nutartyje minimos grupės identišku pavadinimu yra kelios. Grupė „(duomenys neskelbtini)“ yra privati, joje yra 59 000 narių. Kita – „(duomenys neskelbtini)“ – vieša, joje yra vos 2500 narių ir jos tikslas – keistis informacija apie skriaudžiamus gyvūnus, padėti beglobiams gyvūnams surasti namus ir pan., bet ne informuoti visuomenę. Grupė „(duomenys neskelbtini)“ yra vieša, tačiau nėra aktyvi, vos 10 įrašų per metus. Kaip matyti iš grupės paskyros, ji skirta keistis nuomonėmis dėl gyvūnų gerovės užtikrinimo. Grupė „(duomenys neskelbtini)“ yra privati, įrašus gali matyti tik tos grupės nariai, kuriuos priėmė grupės administratorius. Grupės tikslas – dalytis receptais. Kitos grupės, kuri nurodyta kaltinime („(duomenys neskelbtini)“), nepavyko rasti. Yra tik labai panaši grupė „(duomenys neskelbtini)“, bet joje vos 458 nariai, ji skirta keistis informacija apie dvasinį pasaulį. Grupė „(duomenys neskelbtini)“ yra privati, skirta keistis informacija apie nemokamas paslaugas, pardavimą, dovanojimą.

3.15. Apeliacinės instancijos teismas, galimai vengdamas atsakyti į apeliacinio skundo argumentus dėl „Facebook“ grupių nustatymo, padarė išvadą, kuri akivaizdžiai prieštarauja esamiems duomenims, t. y. kad visos grupės viešos (skundžiamos nutarties 18 punktas), nors byloje esantys duomenys byloja, kad dalis grupių yra privačios. Taigi, nesant duomenų, kurioje konkrečiai grupėje (privačioje, viešoje) buvo paskleista informacija, nevertinant tos grupės sukūrimo tikslo ir paskirties, aktyvumo, narių skaičiaus, negalima vienareikšmiškai jų pripažinti visuomenės informavimo priemonėmis. Esant šiai esminei abejonei (nenustatytam faktui), negali būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės ir atleidimo nuo jos klausimas.

3.16. Teismai preziumavo, kad paskleista informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, kad tai nėra nuomonė, nors šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, ar pateikta informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, ar tai faktas, ar nuomonė, ar vartojama pejoratyvinė leksika, nėra nustatytas kalbos akto tikslas, vertintas turinys ir pan. Šališkas ir draugės (nukentėjusiosios A. J.) interesais veikiantis prokuroras A. Elijošius (paaiškėjus šiam faktui, teisminio nagrinėjimo stadijoje šis prokuroras buvo nušalintas) ikiteisminio tyrimo metu neskyrė užduoties lingvistikos specialistams, o tiesiog įpareigojo ikiteisminio tyrimo pareigūną (kuris pripažino, kad neturi jokių specialių žinių ar lingvisto išsilavinimo) surašyti vertinimą. Visa tai leidžia teigti, kad teismai nenustatė (neatskleidė) nusikaltimo objektyviosios pusės sudėties požymių.

3.17. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai preziumavo, kad G. L. veikė tiesiogine tyčia, tačiau, pasisakydami apie tiesioginės tyčios buvimą, nevertino faktų apie G. L. emocinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, jos intelekto ir raidos lygio. 2024 m. vasario 8–20 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-90/2024 išvardytos visos G. L. diagnozės ir padarytas vertinimas: (duomenys neskelbtini) požymiai, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jos intelektiniai gebėjimai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), jai diagnozuoti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Specialistai nustatė (duomenys neskelbtini), G. L. apibūdino kaip įžeidžią asmenybę, ilgai išlaikančią nuoskaudas, kategorišką, linkusią savo poziciją aktyviai ginti, įtarią, aplinkinių elgesyje, pasisakymuose įžvelgiančią galimą priešiškumą, negerumą, siekimą ją pažeminti. G. L. yra emociškai nebrandi. Ekspertė psichiatrė padarė išvadą, kad kaltinamoji yra pakaltinama, tačiau jos išgyventa (duomenys neskelbtini), sukėlusi (duomenys neskelbtini) sutrikimą, gali turėti įtakos reaguojant į viešai apie ją išsakomus neigiamus komentarus ir juos vertinant.

3.18. 2021 m. kovo 16 d. VšĮ Kauno psichologijos ir psichiatrijos instituto psichologinio tyrimo išvadoje Nr. L21/03(l) ji, beveik pilnametis asmuo (G. L. po 2 mėn. suėjo 18 metų), buvo psichologiškai įvertinta kaip socialiai ir psichologiškai nebrandi, infantili asmenybė. Psichologai pažymėjo, kad bet kokia situacija provokuoja įtampą ir nerimą, negatyvių emocijų kaupimąsi, tai skatina pykčio reakcijų pasireiškimą ir fiksaciją somatiniais simptomais. 2020 m. spalio 30 d. medicinos dokumentų išraše G. L. buvo siunčiama ne tik pas psichiatrą, bet ir atlikti intelekto, mąstymo, emocijų tyrimo.

3.19. Pasisakydamas apie G. L. kaltės formą, apeliacinės instancijos teismas apsiriboja vos vienu sakiniu, tačiau jo nemotyvavo ir nepaaiškino. Nėra suprantama, kaip žemų intelektinių gebėjimų asmuo, kuris atitinka 9 metų vaiko, gali teisingai suvokti savo veiksmų esmę, prasmę, pasekmes ir norėti taip veikti.

3.20. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus G. L. negebėjimą susivaldyti ir tinkamai išspręsti konfliktinę situaciją dėl jos turimų (ir turėtų) emocinės ir psichinės sveikatos sutrikimų, išvada apie tiesioginės tyčios buvimą prieštarauja bylos duomenims (faktams). Tai laikytina ne tik esmine teisės taikymo klaida, nusikaltimo sudėties neatskleidimu, bet ir esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

3.21. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo, kodėl iš nedirbančio, gyvenančio tėvų sąskaita asmens, kuris dėl turimų emocinės ir psichinės sveikatos sutrikimų negali valdyti savo elgesio, priteistinas 2000 Eur žalos atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo apie būtinumą užtikrinti kaltininko ir nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, tačiau nenurodė tos pusiausvyros nustatymo kriterijų. Taigi, spręsdami civilinio ieškinio klausimą, žemesnės instancijos teismai savo išvadų nemotyvavo, nevertino, kodėl 2000 Eur suma laikytina proporcinga, adekvačia ir teisinga, vertinant faktus apie G. L. sveikatos būseną ir tai, kad konfliktą sukėlė pati nukentėjusioji A. J., kuriai, be kita ko, G. L. sveikatos sutrikimai buvo puikiai žinomi.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. L. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tinkamai jos veiką kvalifikavo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šioje baudžiamojoje byloje vertindami įrodymus teismai nepažeidė BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Įrodymų vertinimo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui, bylą nagrinėję teismai nepadarė.

4.2. Teismo iširtais ir tinkamai įvertintais įrodymais nustatyta, kad G. L. nuosprendyje nurodytu laikotarpiu savo turimu mobiliojo ryšio telefonu „Oppo“, taip pat galimai pasinaudodama ir kitais tyrimo metu nenustatytais įrenginiais iš savo asmeninės „Facebook“ anketos, taip pat iš suklastotos A. J. vardu sukurtos anketos (prie jos įkėlusi A. J. nuotrauką) ir L. B. vardu sukurtos anoniminės anketos parašė ir per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“ – įvairiose grupėse paskleidė apie nukentėjusiąją A. J. tikrovės neatitinkančią, prasimanytą informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti ją bei pakirsti pasitikėjimą ja.

4.3. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, teismai pagrįstai nustatė, kad G. L. nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis paskleidė apie A. J. būtent tikrovės neatitinkančią, šmeižiamojo pobūdžio informaciją, kuri atitinka šmeižimo objektyviuosius požymius. Paskelbtos informacijos (tekstų) turinys patvirtina, kad jis yra aiškiai konstatuojamojo pobūdžio, informacija nėra pateikta kaip asmens subjektyvi nuomonė (konstatuotas A. J. elgesys su gyvūnais, nukentėjusioji pavadinta psichikos ligone ir priklausoma nuo narkotikų ir alkoholio, taip pat teigiama, kad nukentėjusioji valgo išmatas, maudosi su mažamečiais, ir tokie veiksmai įvardyti kaip pedofilija, nukentėjusioji kaltinama vagyste ir kt.). Byloje nenustatyti faktai, kurie galėjo suteikti pagrindą G. L. būti įsitikinusiai, kad jos įrašuose (tekstuose) nurodytos aplinkybės (informacija) atitinka tikrovę.

4.4. Šios nustatytos aplinkybės bei aplinkybės, kad informacija buvo paskleista viešai socialiniame tinkle „Facebook“, kuris neabejotinai yra prieinamas labai dideliam skaičiui šio tinklo naudotojų, G. L. veiksmai buvo kryptingi, apgalvoti, nevienkartiniai, atlikti sistemiškai (įrašai buvo keliami 6 dienas, papildomi naujais teiginiais), parodo tiek jos tyčios kryptingumą, tiek ir tikslingą siekį paskleisti apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją tretiesiems asmenims, t. y. G. L. suvokė skleidžiamos informacijos neatitiktį tikrovei bei žeminantį jos pobūdį ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti kitą asmenį žeminančią informaciją. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad G. L. veikė tiesiogine tyčia.

4.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista socialiniame tinkle „Facebook“, kuris skirtas ir įvairaus pobūdžio informacijai viešai skleisti bei visuomenei informuoti. G. L. paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti ją bei pakirsti pasitikėjimą ja, tiek kurdama socialiniame tinkle „Facebook“ įvairius profilius, kurie buvo matomi kitiems asmenims, tiek dalydamasi tikrovės neatitinkančia informacija įvairiose grupėse, kuriose dalyvauja keli ar keliasdešimt tūkstančių žmonių (grupės narių), tiek ir savo asmeninėje paskyroje, jos paskleista informacija buvo lengvai prieinama kitiems žmonėms. Taigi teismai tinkamai konstatavo, kad minėta šmeižiamojo pobūdžio informacija buvo paskleista BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu – per visuomenės informavimo priemonę.

4.6. Nesutiktina su kasatorių teiginiais, kad nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius ir pažeidė ultima ratio principą. Byloje nustatyti G. L. apgalvoti, kryptingi, sistemingi veiksmai, siekiant viešai paskleisti apie nukentėjusiąją žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti ją bei pakirsti pasitikėjimą ja, rodo veikos pavojingumą, už jos padarymą taikytina baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Šie argumentai paneigia kasacinio skundo teiginius dėl galimybės taikyti nagrinėjamu atveju civilinę atsakomybę. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. L. veiksmuose nustatyta ne civilinio delikto, o nusikaltimo sudėtis.

4.7. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai įvertino skunde akcentuojamas aplinkybes, kad įrašus G. L. darė dėl tarpusavio konflikto su nukentėjusiąja, taip pat įvertino ir faktinius duomenis apie G. L. emocinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, jos intelekto ir raidos lygį (nustatytus teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-90/2024 ir psichologinio tyrimo išvada Nr. L21/03(1)). Sutiktina su teismų išvadomis, kad šios aplinkybės teisiniam G. L. veikos vertinimui reikšmės neturi ir jos atsakomybės nešalina, nes nustatyti G. L. psichikos sutrikimai bei psichikos būsena neturėjo įtakos jos pakaltinamumui, t. y. dėl psichikos būsenos jai inkriminuojamos veikos metu ji galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

4.8. Taigi jokių pagrįstų abejonių tiek dėl subjektyviųjų, tiek dėl objektyviųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį sudarančių požymių buvimo G. L. veikoje nėra, šie nusikalstamos veikos požymiai teismų tinkamai atskleisti ir išsamiai motyvuoti.

4.9. Neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatomis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinus visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes, siekiant užtikrinti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą.

4.10. Skirtingai nei nurodė kasatorės, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatos, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmetamas, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo bei išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti gynėjos apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai, teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, apeliacinio skundo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, atskleidė įrodymų esmę, pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, motyvuotai pašalintos apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų, susijusių su G. L. kaltės konstatavimu ir jos padarytos veikos kvalifikavimu, pagrįstumo. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą, padaryta nebuvo.

5. Nukentėjusioji A. J. ir jos atstovė advokatė R. Vilčiauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinį skundą atmesti ir A. J. naudai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

5.1. Siekiant tinkamai atriboti civilinius ir baudžiamuosius teisinius santykius, reikia vertinti G. L. veiksmų dažnumą, didelį intensyvumą, tekstų bjaurumą ir vulgarumą, A. J. asmens žeminimą, neteisėtą atvaizdo naudojimą jos vardu kuriant netikras socialinio tinklo „Facebook“ paskyras (anketas), trečiųjų asmenų reakcijų ir paskleistos negatyvios informacijos paplitimo mastą. Visi neteisėti G. L. veiksmai yra detaliai išvardyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 29 pastraipoje, o 2023 m. lapkričio 23 d. daiktų apžiūros protokole yra fiksuota trečiųjų asmenų reakcija į G. L. skleidžiamą informaciją. Pagal neteisėtų veiksmų pobūdį, mastą, žalojančias pasekmes ir pavojingumą G. L. neteisėti veiksmai pagrįstai buvo priskirti baudžiamosios teisės reguliavimo sričiai.

5.2. Sprendžiant dėl to, kad pirmoji išprovokavo tariamą konfliktą, pažymėtina, kad nukentėjusiosios A. J. veiksmai nėra šios bylos dalykas. Jokių teisinių procesų prieš A. J. dėl šmeižto ar tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo nepradėta. Jokio konflikto A. J. neinicijavo, G. L. neįžeidinėjo, nežemino ir apie ją tikrovės neatitinkančios informacijos neskleidė, nes A. J. teiginys apie G. L. „psichikos nestabilumą“ yra nustatytas faktas ir tai patvirtina bylos medžiaga. A. J. teiginys, kad G. L. „iki dešimtos klasės praėjo bent per tris rajono mokyklas“, yra faktas, kurį proceso metu patvirtino liudytojas L. D.. Jis nurodė, kad G. L. mokėsi 1,5 metų jo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje ir tai buvo jos 4-a mokykla. Liudytojas paaiškino, kad buvo konfliktų su mokytojais, kad G. L. spjaudydavosi, grasindavo, spardydavo sienas ir duris. A. J. teiginys, kad G. L. „išvažiavo studijuoti į Klaipėdą“, taip pat yra faktas, dėl kurio patvirtinimo duomenis bylai pateikė pati G. L.. A. J. komentaras negali būti vertinamas kaip žeminantis ir įžeidžiantis G. L., taip pat negali būti vertinamas kaip konflikto inicijavimas. Taip pat visiškai nėra aktualu pati pirminė G. L. reakcija, nes ją paneigė tolesni jos veiksmai skleidžiant ypač bjauraus turinio informaciją apie A. J..

5.3. Visas procesas vyko taip, kad atrodė, jog byloje yra teisiama ne G. L., o A. J.. Būtent A. J. buvo kaltinama dėl to, kad parašė komentarą, kad yra vyresnė moteris, kad yra (duomenys neskelbtini) ir negali elgtis taip, kaip elgiasi, kad jai nėra padaryta jokia žala. Nukentėjusioji A. J. yra žmogus, yra Lietuvos Respublikos pilietė, mokesčių mokėtoja, (duomenys neskelbtini). Dėl neteisėtų G. L. veiksmų A. J. patyrė ypač neigiamų pasekmių, apie ją buvo paskleista daug melagingos ir žeminančios bei tikrovės neatitinkančios informacijos, ji patyrė išgyvenimų, pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės. Sukeltos didelės neigiamos pasekmės A. J. asmeniniam gyvenimui yra dar vienas kriterijus G. L. veiksmus vertinti kaip nusikalstamus, o ne kaip civilinius.

5.4. Įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 83 punkte pateiktą visuomenės informavimo priemonės sąvoką, akivaizdu, kad visuomenės informavimo priemonių sąrašas nėra baigtinis ir įstatymo leidėjas yra palikęs galimybę plėsti visuomenės informavimo priemonių sąrašą papildant jį naujomis sąvokomis kintant technologijoms, gyvenimo būdui, visuomenės įpročiams, informacinės sklaidos pasiekiamumui ir pan.

5.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-444-70/2009 konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymą, viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) gali būti pripažinti tinklaraščių autoriai, o jų tinklaraščiai – visuomenės informavimo priemonėmis. Tinklaraščiai buvo pripažinti visuomenės informavimo priemonėmis remiantis tuo, kad prieigos prie tinklaraščio paslauga buvo viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus.

5.6. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija dar 2013 m. yra nusprendusi, kad visuomenės informavimo priemone laikomi ir socialinių tinklų profiliai, kurie yra viešai prieinami.

5.7. Veika, kai tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, yra skleidžiama tinklalapiuose po straipsnių komentarais, yra kvalifikuojama pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-697/2017). Be to, komentarai po straipsniais, kaip ir vieši socialiniai profiliai, yra analogiškai lengvai pasiekiami dideliam skaitytojų ratui, informacijos žinomumas abiem atvejais yra lygiavertis, todėl ir šiuo aspektu laikytina, kad informacijos skleidimas per vietą – socialinį profilį yra informacijos skleidimas per visuomenės informavimo priemonę.

5.8. Europos Tarybos 2011 m. Rekomendacijos dėl naujosios žiniasklaidos sampratos CM/Rec(2011)7, priimtos 1121 Ministrų Komiteto susirinkime 2011 m. rugsėjo 21 d., nurodo, kad visuomenės informavimo priemonių samprata turi būti plečiama atsižvelgiant į besikeičiančią realybę, spartų technologijų vystymąsi, ryškius medijos ekosistemos pokyčius, taip pat į tai, kad dėl technologinio prieinamumo ribos tarp valstybinės informacijos sklaidos ir privačių komunikavimo būdų išsitrina. Šiuo metu visuomenės informavimo priemonių formos tapo įvairesnės. Minėtose rekomendacijose nurodoma priimti naują ir platų požiūrį į visuomenės informavimo priemonių sampratą, tai galėtų užtikrinti demokratijos sklaidą bei žmogaus teisių apsaugą. Šiose rekomendacijose yra pateikiami šeši vertinimo kriterijai, kad būtų galima tinkamai identifikuoti visuomenės informavimo priemonę. Penktasis vertinimo kriterijus yra paplitimas ir pasiekiamumas. Šis kriterijus vertintinas atsižvelgiant į informacijos sklaidą pasiekiant rinkos dalį, potencialią auditoriją, potencialią įtaką ar vartotojų bazę.

5.9. Šiuo konkrečiu atveju informacija buvo skleidžiama per socialinį tinklą „Facebook“ viešose ir privačiose grupėse, kuriose narių ratas labai didelis ir sklaida ypač didelė. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo pateikti duomenys apie grupių, kuriose buvo skleidžiama informacija, narių skaičius. Grupėse narių skaičius yra: 1,5 tūkst., 2,6 tūkst., 20 tūkst., 59 tūkst., 126 tūkst. ir t. t. Minėti byloje surinkti duomenys patvirtina, kad neigiamos informacijos sklaida buvo ypač plati.

5.10. Taigi, esant minėtai situacijai laikytina, kad veika buvo kvalifikuota tinkamai, informacija buvo skleidžiama per visuomenės informavimo priemonę.

5.11. Su kasacinio skundo motyvais, kad nebuvo subjektyviosios pusės požymių dėl G. L. psichikos sveikatos, nesutinkama, kadangi šioje byloje G. L. buvo pripažinta pakaltinama. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į G. L. emocinės ir psichinės sveikatos problemas ir atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės, taip rasdamas protingą ir išmintingą balansą tarp nukentėjusiosios intereso pasiekti teisingumą baudžiamajame procese ir G. L. intereso, kad jai būtų priimtas teisingas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

5.12. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti pirmiausia vertinamas padarytos neturtinės žalos mastas ir pasekmės nukentėjusiajai, o tik po to vertinama paties kalto asmens turtinė padėtis ir galėjimas atlyginti žalą. Byloje yra pateikti medicininiai duomenys apie tai, kokias neigiamas pasekmes savo fizinei sveikatai patyrė A. J.. Byloje yra atskleistas neteisėtų veiksmų mastas, intensyvumas ir kokias plačias neigiamas pasekmes tai sukėlė. Akcentuojama, kad G. L. komentaruose nukentėjusioji buvo niekinama ir žeminama atskleidžiant jos darbo pareigas ((duomenys neskelbtini)), tai turėjo ypač neigiamą įtaką ir A. J. darbo santykiams. Pabrėžtina, kad G. L. nėra nustatytas nedarbingumas. Ji gali dirbti, gauti pajamų ir sumokėti priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Be to, G. L. yra (duomenys neskelbtini) universitete studijuojantis asmuo. Tikėtina, įgijus išsilavinimą jos galimybės dirbti ir užsidirbti lėšų padidės. Priteista suma yra atitinkanti protingumo kriterijus, o kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Akcentuojama, kad iki šios dienos visos priteistos sumos nukentėjusiajai A. J. jau yra sumokėtos.

5.13. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-7-70-895/2018, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).

8. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>, 2K-59-628/2025). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAwLTY5Ny8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-200-697/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-200-697/2023">2K-200-697/2023</a>, 2K-149-648/2023, 2K-4-594/2024).

9. Kaip matyti iš kasacinio skundo, dalis skundo argumentų yra susijusi su teismų nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, deklaratyviai teigiant, kad nebuvo atsižvelgta į kasatorių nurodytas aplinkybes, pateikiamas savas byloje surinktų įrodymų vertinimas, teigiant, jog darytinos kitokios išvados dėl kasatorės veiksmų vertinimo. Tokio pobūdžio argumentais iš esmės siekiama, kad kasacinės instancijos teismas atliktų įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytų naujas bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOC0xMDczLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-38-1073/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-38-1073/2023">2K-7-38-1073/2023</a>, 2K-98-1214/2024 ir kt.), todėl tokie kasacinio skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

10. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nagrinės kasacinio skundo argumentus dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 154 straipsnio 1 dalies – taikymo, ultima ratio principo pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų

11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad G. L. veiksmai neturi visų būtinųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviosios pusės požymių. Teismai neatskleidė, kodėl socialinis tinklas „Facebook“ ir grupės, kuriose G. L. paskleidė informaciją ir kurių didžioji dalis yra uždaro pobūdžio, buvo prilyginami visuomenės informavimo priemonei. Taip pat teigiama, kad G. L. kaltė – tiesioginė tyčia byloje buvo preziumuota, teismai nevertino faktų apie G. L. emocinės ir psichikos sveikatos sutrikimus, jos intelekto ir raidos lygį.

12. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą. Taigi šiuo metu galiojanti BK 154 straipsnio 1 dalies redakcija nustato ir papildomą veikos kvalifikavimui būtiną požymį – tai, kad tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi būti paskleista per visuomenės informavimo priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc4LTY5Ny8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-278-697/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-278-697/2023">2K-278-697/2023</a>).

13. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, asmenį diskredituojanti informacija. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Sprendžiant BK 154 straipsnio taikymo klausimą, svarbu atskleisti šmeižimo turinį, atriboti informaciją (duomenis, faktus) nuo nuomonės. Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė – tai kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į juos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, o tai reiškia, kad informacija yra netikra, melaginga. Paskleidimu suprantama tai, kad informacija apie kitą žmogų tapo žinoma kitiems asmenims (ar asmeniui), nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokia forma kaltininkas ją pranešė, pateikė (paskleidė). Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla, jei BK 154 straipsnyje apibūdintą informaciją jos skleidėjas suvokė kaip turinčią atitinkamas savybes (neatitiktį tikrovei, niekinantį ar žeminantį pobūdį arba galinčią pakirsti pasitikėjimą žmogumi) ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, darant išvadas apie šmeižimo sudėtį sudarančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ar nebuvimą, būtina išnagrinėti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, įvertinti paskleistų teiginių kontekstą, formuluotes, informacijos skleidėjo motyvus ir tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo, įgyvendindamas teises ir pareigas savo veikloje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis), kartu būtina nustatyti pusiausvyrą tarp vieno asmens teisės (laisvės) pateikti informaciją, reikšti kritiką ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teises (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgtMjIyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58-222/2018">2K-58-222/2018</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLTQ1OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253-458/2020">2K-253-458/2020</a>).

14. Šioje byloje G. L. teismų buvo pripažinta kalta, o vėliau atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad byloje nurodytu laikotarpiu savo turimu mobiliojo ryšio telefonu „Oppo“, taip pat galimai pasinaudodama ir kitais tyrimo metu nenustatytais įrenginiais iš savo asmeninės socialinio tinklo „Facebook“ anketos, taip pat iš suklastotos A. J. vardu sukurtos anketos (prie jos įkėlusi A. J. nuotrauką) ir L. B. vardu sukurtos anoniminės anketos parašė ir per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“ įvairiose grupėse paskleidė apie nukentėjusiąją A. J. tikrovės neatitinkančią, prasimanytą informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti ją bei pakirsti pasitikėjimą ja.

15. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko kasacinio skundo argumentą, kad bylą išnagrinėję teismai neatskleidė, kodėl socialinis tinklas „Facebook“ ir grupės, kuriose G. L. paskleidė informaciją ir kurių didžioji dalis yra uždaro pobūdžio, buvo prilyginami visuomenės informavimo priemonei.

15.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 39–42 punktai, apeliacinės instancijos teismo nutarties 18–19, 21–23 punktai), kad nagrinėjamu atveju socialinis tinklas „Facebook“ buvo naudojamas kaip visuomenės informavimo priemonė, nes įvairi tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusiąją buvo skleidžiama įvairiose socialinio tinklo „Facebook“ grupėse, pati G. L. nurodė, kad siekė paviešinti įrašus apie A. J. (nors gindamasi ir teigė, kad įrašų nesukūrė), įrašai, bylos duomenimis, tapo matomi J. M., L. B., K. J., K. J. ir kitiems asmenims, jie buvo viešinami įvairiose socialinio tinklo grupėse, taip siekiant išplėsti asmenų ratą, kuriam galėjo būti pasiekiama apie nukentėjusiąją skelbiama informacija. Be to, tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusiąją buvo komentuojama pačios G. L., kuri, be kita ko, įrašais iš netikrų anketų dalijosi socialiniame tinkle, tai sudarė galimybes įrašus matyti ir į juos atkreipti dėmesį dar didesniam žmonių skaičiui. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į gynėjos apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad vien tai, jog visuomenės informavimo priemonės sampratoje nėra tiesioginės nuorodos į socialinius tinklus, nereiškia, kad jie nelaikytini priemone, kuria viešai skleidžiama informacija. Be to, G. L. veiksmai nebuvo vienkartinis atvejis, įrašai buvo keliami sistemiškai (6 dienas), papildant vis naujais teiginiais, įrašai buvo komentuojami kitų žmonių, šie smerkė A. J. neva padarytus veiksmus.

15.2. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 81 punktą (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija.

15.3. Taigi, kaip matyti iš pirmiau pateiktos įstatyme nurodytos visuomenės informavimo priemonės sąvokos išaiškinimo, ja gali būti laikoma ir kita priemonė, kuria viešai yra skleidžiama informacija. Šiuo atveju teismai pagrįstai nusprendė, kad socialinis tinklas „Facebook“, jo grupės buvo naudojami kaip visuomenės informavimo priemonė, nes, kaip nustatyta byloje, tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusiąją buvo skelbiama įvairiose grupėse (kaltinime nurodytos šešios grupės, tačiau, be kita ko, pažymėta, kad sąrašas nėra baigtinis), ją dalijosi, įrašus komentavo pati G. L., be to, juos matė ir kiti asmenys, kurie nebuvo susiję su G. L. ir A. J. konfliktu. Nors nebuvo konkrečiai nustatytas socialinio tinklo grupėse esantis asmenų (narių) skaičius, jų pobūdis (viešas ar privatus), tačiau iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad G. L. tikrovės neatitinkančią informaciją skleidė per kelis šaltinius – socialinio tinklo grupes, turėdama tikslą viešinti šią informaciją apie nukentėjusiąją. Tai, kad informacija buvo paskleista, t. y. ją pamatė, komentavo kiti asmenys, patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, 2023 m. lapkričio 23 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuoti G. L. komentarų apžiūros rezultatai. Taigi teismai tinkamai konstatavo, kad minėta šmeižiamojo pobūdžio informacija buvo paskleista BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu – per visuomenės informavimo priemonę.

15.4. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog visos socialinio tinklo grupės yra viešos (nutarties 18 punktas), nors byloje esantys duomenys byloja, kad dalis grupių yra privačios. Kaip matyti iš minimo apeliacinės instancijos teismo nutarties 18 punkto, teismas pažymėjo būtent apie socialinio tinklo „Facebook“ viešumą, o ne visų grupių viešą pobūdį, kaip teigia kasatorės.

16. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, teismai pagrįstai nustatė, kad G. L. nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis paskleidė apie A. J. būtent tikrovės neatitinkančią, šmeižiamojo pobūdžio informaciją, kuri atitinka šmeižimo objektyviuosius požymius.

16.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad byloje nebuvo atliktas specialisto lingvisto vertinimas, t. y. nenustatyta, koks paskleistos informacijos turinys, ar ji yra šmeižiamojo pobūdžio, koks paskleidimo tikslas, kokia informacijos konotacija ir pan., nurodė, kad iš pačių tekstų turinio matyti, kad tekstus rašantis asmuo vartoja konstatuojamojo pobūdžio teiginius, nė viename iš įrašų nėra vartojami žodžiai, reiškiantys dvejojimą, abejonę, manymą ir panašiai. Priešingai, įrašuose konstatuotas A. J. elgesys su gyvūnais, nukentėjusioji pavadinta psichikos ligone ir priklausoma nuo narkotikų ir alkoholio, taip pat teigiama, kad nukentėjusioji valgo išmatas, maudosi su mažamečiais, ir tokie veiksmai įvardijami pedofilija, kaltinama vagyste ir kt. Nors nuomonei yra būdingas subjektyvumas ir jai netaikomas tiesos kriterijus, vis dėlto nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Kokie faktai sudarė pagrindą G. L. būti įsitikinusiai, kad jos įrašuose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, G. L. nenurodė, tokių duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje (apeliacinės instancijos teismo nutarties 16 punktas).

16.2. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir papildomai pažymi, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą, paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjctOTQyLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67-942/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67-942/2022">2K-67-942/2022</a>). Šiuo atveju, teismams nekilus abejonių dėl G. L. paskleistos informacijos turinio, jo vertinimo, ekspertizės skyrimas nebuvo tikslingas.

17. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai preziumavo, jog G. L. veikė tiesiogine tyčia, pasisakydami apie tiesioginės tyčios buvimą nevertino faktų apie G. L. emocinės ir psichikos sveikatos sutrikimus, jos intelekto ir raidos lygį, neatsižvelgė, kad konfliktą pirmoji pradėjo pati nukentėjusioji, taip, be kita ko, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalį.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-689/2018">2K-26-689/2018</a>, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024 ir kt.).

20. Kaip jau buvo minėta, šmeižimo nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, o tyčios turinį sudaro požymio paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-648/2015">2K-271-648/2015</a>, 2K-38-1073/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLTQ1OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253-458/2020">2K-253-458/2020</a>).

21. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, G. L. kaltė – tiesioginė tyčia – byloje nebuvo preziumuojama, ji buvo teismų motyvuotai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, konstatuota pažymint, kad G. L. suvokė skleidžiamos informacijos neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti kitą asmenį žeminančią informaciją ir tai darė tiek kurdama įvairius profilius, kurie buvo matomi kitiems asmenims, tiek dalydamasi tikrovės neatitinkančia informacija įvairiose grupėse, tiek ir savo asmeninėje paskyroje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 43 punktas, apeliacinės instancijos teismo nutarties 17 punktas).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino kasaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, jog įrašus G. L. rašė dėl tarpusavio konflikto su nukentėjusiąja, taip pat įvertino ir faktinius duomenis apie G. L. emocinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, jos intelekto ir raidos lygį (apeliacinės instancijos teismo nutarties 20 punktas). Sutiktina su teismo išvadomis, kad šios aplinkybės teisiniam G. L. veikos vertinimui reikšmės neturi ir jos atsakomybės nešalina, nes nustatyti G. L. psichikos sutrikimai bei psichikos būsena neturėjo įtakos jos pakaltinamumui, t. y. byloje esantis ekspertizės aktas Nr. 83TPK-90/2024 patvirtina, kad G. L. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į G. L. emocinės ir psichinės sveikatos problemas, nurodytas kasaciniame skunde (šios nutarties 3.17–3.18 punktai), atleisdamas ją nuo baudžiamosios atsakomybės.

23. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai atskleidė objektyviuosius ir subjektyviuosius G. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 154 straipsnio 1 dalis) požymius. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose yra pateiktos išsamios ir motyvuotos atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo išvados, nurodyti teismų išvadas pagrindžiantys motyvai. Teismai G. L. kaltę grindė teisėtu būdu gautais įrodymais ir laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išsamiai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nuteisimu, aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami ir pritariama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, todėl BPK 332 straipsnio 5 dalies teismas nepažeidė.

Dėl ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo

24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, nevertino galimybių pažeistas teises apginti kitokiu būdu, taip pažeidė ultima ratio principą. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių argumentais nesutinka.

25. Ultima ratio yra vienas esminių ir dažniausiai analizuojamų baudžiamosios teisės principų. Šio principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

26. Tačiau galimybė asmeniui ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas netaikyti kaltininkui baudžiamosios atsakomybės. Civilinio proceso metu ginčo šalys (ieškovas ir atsakovas) daugeliu atvejų yra lygios. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą. Baudžiamojo proceso metu, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą, be kita ko, įgyvendinama ir bendrosios prevencijos funkcija, t. y. visuomenei yra parodoma, kad tokio pobūdžio veiksmai yra netoleruojami ir draudžiami. Valstybė yra suinteresuota ne tik pritaikyti teisines priemones kaltininkui, bet ir kaip įmanoma labiau užkirsti kelią panašių nusikalstamų veikų darymui ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLTQ1OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253-458/2020">2K-253-458/2020</a>).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad valstybės valdžia, kaip visuomenės tvarkos garantas, gali imtis priemonių, taip pat baudžiamojo poveikio, kad adekvačiai ir be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminamus kaltinimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 11798/85, par. Nr. 46).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimas tam tikrais atvejais gali peržengti civilinės atsakomybės ribas. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar kaltininko veiksmai yra tokie pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra suformuota konkrečių kriterijų, kuriais remiantis toks vertinimas atliekamas, todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas, įvertinęs veikos aplinkybes (paskleistos informacijos turinį, adresatus, kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, tikslą ir kt.), priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLTQ1OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253-458/2020">2K-253-458/2020</a>).

29. Nagrinėjamoje byloje paskleidžiant apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo siekiama parodyti ją kaip darančią nusikaltimus, turinčią priklausomybių ir psichologinių ligų, žiauriai besielgiančią su gyvūnais ir pan. Toks nukentėjusiosios šmeižimas, jo pobūdis, byloje nustatytas mastas, sistemiškumas, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas, todėl teigti, kad šioje byloje buvo pažeistas ultima ratio principas, nėra teisinio pagrindo. Be to, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai nevertino galimybių pažeistas teises apginti kitokiu būdu, nes, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties 26 punkto, teismas šiuo klausimu pasisakė.

Dėl neturtinės žalos

30. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl 2000 Eur sumos priteisimo atlyginant A. J. padarytą neturtinę žalą. Ši skundo dalis grindžiama tuo, kad G. L. yra nedirbanti, gyvena savo tėvų sąskaita, turi emocinių ir psichinių problemų.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

32. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kilusios konfliktinės situacijos pobūdį ir aplinkybes, į duomenis apie G. L. brandą, turtinę padėtį (registruotino turto neturi, studijuoja), prieš nukentėjusiąją atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, kitus duomenis apie veiką ir kaltinamąją, nukentėjusiosios sveikatą (patirtas stresas galėjo sukelti tam tikrų sveikatos problemų, įskaitant ir psichikos sveikatos, tačiau ne tokia apimtimi, kaip nurodyta teismui pateiktame dokumente (4 t., b. l. 67)) ir nusprendė civilinį ieškinį tenkinti iš dalies priteisdamas nukentėjusiajai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei procesines palūkanas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat pažymėjo, kad jis atsižvelgia ir į susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, kur priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis įprastai svyruoja nuo 200 Eur iki 4000 Eur.

33. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nukentėjusiajai A. J. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, yra proporcingas, atitinka kaltininkės ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, o suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ginamos vertybės specifiką, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jai padarytos žalos pasireiškimą. Taip pat teismas pagrįstai vertino tai, kad šmeižiantys komentarai buvo rašomi sistemingai, 6 dienų laikotarpiu, tai nebuvo vienkartinis atvejis, komentarus skaitė daugybė žmonių ir tai galėjo pakenkti nukentėjusiosios reputacijai. Neturtinė žala padaryta tyčiniais G. L. veiksmais, kurie nelaikytini atsitiktiniais, pasirinktas informacijos skleidimo būdas rodo norą plačiai, viešai skleisti tokią informaciją.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, įvertino visus šiam klausimui teisingai išspręsti nustatytus ir reikšmingus kriterijus, be to, dėl neturtinės žalos pakartotinai motyvuotai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju neturtinės žalos dydis teisės taikymo aspektu nustatytas tinkamai – teismai įstatymų nuostatas aiškino ir taikė teisingai, esminių BPK pažeidimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

Dėl proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

36. Nagrinėjamoje byloje pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiosios turėtų išlaidų atlyginimą dėl atsiliepimo į kasacinį skundą parengimo – 580 Eur, pridėti dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas (PVM sąskaita faktūra, serija RV, Nr. 32-2023-085, mokėjimo nurodymas Nr. 330). Šiuo atveju byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinį skundą, šis skundas buvo atmestas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, jog nukentėjusiosios ir jos atstovės prašymas dėl A. J. patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo yra tenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. ir jos gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą atmesti.

Iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. L. nukentėjusiajai A. J. priteisti 580 (penkis šimtus aštuoniasdešimt) Eur išlaidų, turėtų advokatų paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Albinas Antanaitis