R. V. pagal BK 145 str. 2 d., 21 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-122-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00471-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.1;

1.2.7.1.2.3;

1.2.7.2.2.3;

2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masiokio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Baranauskienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutarties, kuria Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu R. V. išteisintinas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. V. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas Panevėžio mieste ir rajone, Kupiškio mieste ir rajone, nenustatytoje ikiteisminio tyrimo metu vietoje, nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., rengdamasis lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusios M J. dukra R. J., gimusia 2004 m. (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal iš anksto sugalvotą sumanymą ir planą, žinodamas, kad ji yra mažametė, ir siekdamas reikšmingai palengvinti savo nusikalstamo sumanymo sąlygas, naudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusią M. J., aktyviais veiksmais ją sistemingai terorizavo ir baugino, būtent: primygtinai įtikinėdamas bei kryptingai rašydamas SMS žinutes iš savo telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), ir susitikęs su M. J. prie jos namų, esančių Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), siūlydamas tiksline paskirtimi už tai jai sumokėti pinigų, reikalavo gauti nukentėjusios sutikimą leisti jam lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusios dukra mažamete R. J. ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai M. J. nuolatinės baimės, netikrumo jausmą dėl dukros saugumo, dėl jos dukrai kylančio realaus sveikatai ir neliečiamumui pavojaus, tačiau jo rengimosi veiksmai nutrūko nukentėjusiajai M. J. atsisakius tenkinti jo prašymą ir apie tai pranešus teisėsaugos institucijai.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad R. V. nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, prokuroro apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras D. Skrebiškis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų. Iš nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, atsisakydamas užeiti pas nukentėjusiąją M. J., R. V. savanoriškai atsisakė pabaigti BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šios aplinkybės nepašalino ir nustatytas faktines aplinkybes vertino kaip situaciją, kai R. V. iš viso neturėjo jokių nusikalstamų ketinimų. Kasatoriaus nuomone, ši teismo išvada padaryta nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes nukentėjusiosios M. J. ir liudytojo R. T. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip nepatikimus neatlikęs papildomo įrodymų tyrimo, nepašalinęs prieštaravimų tarp nukentėjusiosios M. J., liudytojo M. T. ir išteisintojo R. V. parodymų. Motyvuodamas kritišką nukentėjusiosios M. J. parodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ji pati siuntė R. V. SMS žinutes, kuriomis siūlė jam susirašinėti apie seksą, davė merginos, galinčios suteikti seksualines paslaugas, telefono numerį, t. y. buvo susirašinėjimo iniciatorė, tačiau tikrąsias bendravimo su R. V. aplinkybes M. J. slėpė, nes ištrynė SMS žinutes, nutylėjo įvykusius telefoninius pokalbius. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog nukentėjusioji slėpė tikrąsias bendravimo su R. V. aplinkybes, nėra pagrįsti jokiais byloje surinktais įrodymais, prieštarauja SMS žinučių chronologinei tvarkai. Jei apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl nukentėjusiosios M. J. parodymų patikimumo, jis turėjo atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir patikslinti priežastis, dėl kurių nukentėjusioji M. J. rašė R. V. tokio turinio SMS žinutes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji galėjo taip elgtis, nes siekė apsaugoti savo mažametę dukrą nuo įkyrių ir vulgarių R. V. pasiūlymų, kad šis ją ir jos dukrą paliktų ramybėje. Be to, kritišką nukentėjusiosios M. J. ir liudytojo R. T. parodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad jie prieštarauja išteisintojo R. V. paaiškinimams, kodėl jis nėjo į namą susitikti su mažamete nukentėjusiosios M. J. dukra. Tačiau nukentėjusiosios M. J. ir liudytojo R. T. parodymų teisingumą pagrindžia tolesnė įvykių seka, išteisintojo R. V. 2013 m. gruodžio 5 d., 14.07 val. rašytos SMS žinutės turinys. Jei teismui dėl prieštaringų įrodymų kilo abejonių dėl teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pakartotinai atlikti įrodymų tyrimą, susieti vienas aplinkybes su kitomis ir motyvuotai, o ne remiantis prielaidomis, vienas jų atmesti, o kitomis pagrįsti savo išvadas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismui, nepanaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiosios M. J. ir liudytojo R. T. parodymai vertinami kaip patikimi, priešinga apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada vertintina kaip nepagrįsta, o pati nutartis vertintina kaip turinti esminių prieštaravimų, paveikusių teismo sprendimą dėl išteisintojo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas R. V. elgesį vertino kaip savotišką norą išbandyti M. J., ar jos ketinimai leisti išnaudoti savo mažametę dukrą yra rimti, o tai, kasatoriaus nuomone, dar kartą patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp byloje ištirtų įrodymų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs pirmiau nurodytus įrodymus, vertindamas byloje surinktus duomenis išskirtinai R. V. naudai, padarė prielaidą, jog R. V. nesuvokė savo veiksmų kaip terorizavimo ir bauginimo ir dėl to nepagrįstai paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. V. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pastebėjęs, jog kaltinime neteisingai nurodytas R. V. nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. kad byloje nėra duomenų apie R. V. 2013 m. gruodžio 7-9 d. padarytus nusikalstamus veiksmus, turėjo šį klausimą išspręsti BPK 256 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta tvarka, o ne apsiriboti vien šio fakto konstatavimu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų taikymo

Kasaciniu skundu kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes, pasak kasatoriaus, šio teismo nutartyje padarytos išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus išsamiai neatsakyta, todėl priimta nutartis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas pareikštas prašymas, atmestini.

BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Pagal BK nusikalstamu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu neatsiejamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Kaltininko nusikalstamos veikos motyvas, tikslas numatytam nusikaltimui padaryti sudaryti būtinas jo padarymą lengvinančias sąlygas, susiformavusi tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiais pripažįstami tik tada, kai jie realizuojami BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais (ar atskirais atvejais, esant pareigai veikti, – neveikimu). Rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota tiesioginė tyčia.

Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, R. V. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį tuo, kad, rengdamasis lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiosios M. J. mažamete (gim. 2004 m.) dukra R., nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., veikdamas pagal iš anksto sugalvotą sumanymą ir planą, siekdamas reikšmingai palengvinti savo nusikalstamo sumanymo sąlygas, naudodamas prieš nukentėjusiąją M. J. psichinę prievartą, aktyviais veiksmais ją sistemingai terorizavo ir baugino: primygtinai įtikinėdamas bei kryptingai rašydamas SMS žinutes ir susitikęs prie jos namų, siūlydamas tiksline paskirtimi už tai jai sumokėti pinigus, reikalavo, kad ši leistų jam lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos dukra, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai nuolatinės baimės, netikrumo jausmą dėl dukros saugumo, realaus pavojaus jos sveikatai ir neliečiamumui, tačiau R. V. rengimosi veiksmai nutrūko nukentėjusiajai atsisakius tenkinti jo prašymą ir apie tai pranešus teisėsaugos institucijai.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visus byloje surinktus įrodymus (kaltinamojo R. V., nukentėjusiosios M. J., liudytojo R. T. parodymus, susirašinėjimo SMS žinutėmis turinį ir kt.), palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad ištirti įrodymai nepatvirtina R. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kad jo veikoje nėra nei rengimosi padaryti BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytas veikas, nei BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Išteisinamajame nuosprendyje teismas išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo, pagrįsdamas jas ištirtų bylos aplinkybių ir įrodymų analize (BPK 305 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro paduotą apeliacinį skundą, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs ištirtus įrodymus konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, juo iš esmės buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas, teigiama, kad iš R. V. siųstų SMS žinučių turinio matyti, jog jis siūlė M. J. atitinkamas pinigų sumas (kurios buvo didinamos) siekdamas, kad ši leistų jam su jos mažamete dukra atlikti lytinį aktą ar kitokius seksualinio pobūdžio veiksmus; kad, rašydamas M. J. SMS žinutes, jis siekė reikšmingai palengvinti savo nusikalstamų tikslų įgyvendinimą; teigiama, kad nuosprendyje padaryta išvada, jog R. V. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, niekuo nepagrįsta; kad R. V. grasinančio pobūdžio žinutės, siųstos M. J. nuo 2013 m. gruodžio 5 d., nepagrįstai buvo vertinamos atskirai nuo kitų prieš tai siųstų SMS žinučių turinio; kad R. V. SMS žinučių M. J. turinys, apimtis, intensyvumas ir nuoseklumas rodo, jog M. J. patyrė psichinę prievartą; kad grasinimų R. V. iš M. J. ir R. T. pusės nebuvo; kad įvykių raida ir susiklosčiusių santykių situaciją suteikė pagrindą M. J. patikėti R. V. grasinimais ir pan. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad visi esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti, į visus juos motyvuotai atsakyta.

Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog R. V. iš savo mobiliojo ryšio telefono rašė nukentėjusiajai M. J., o vėliau ir šios sugyventiniui R. T., apsimetusiam M. J. mažamete dukra, SMS žinutes, iš kurių turinio galima suprasti, jog R. V. siūlo M. J. už piniginį atlygį leisti jam lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukra, taip pat neva informuoja M. J. mažametę dukrą apie tai, kokius seksualinio pobūdžio veiksmus jie atliktų. Tačiau, kaip pažymėjo šis teismas, vien „formalus galimai objektyviuosius rengimosi požymius atitinkančių veiksmų atlikimas savaime nereiškia to, kad R. V. SMS žinutes rašinėjo turėdamas konkretų tikslą – lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su M. J. dukra“, kad jis rengėsi padaryti tokius nusikaltimus. Atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė, kodėl vien iš didelio skaičiaus išsiųstų žinučių negalima teigti, kad R. V. ketinimai buvo nusikalstami; kad pinigų sumos, kaip atlygio M. J. už leidimą seksualiai išnaudoti dukrą didinimas, taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina R. V. siekio lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukra. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, pasisakė, kad iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų matyti, kad M. J. ir R. V. 2013 m. vasarą draugavo, buvo pora, vėliau išsiskyrę bendravimo nenutraukė, bendravo ir apie seksualinio pobūdžio dalykus, R. V. siūlydavo M. J. pinigų už seksualines paslaugas. Bendravimo metu R. V. seksualinio pobūdžio pasiūlymai M. J. didėjo, tačiau bylos duomenų kontekste nėra nelogiškas R. V. aiškinimas, kad, bendraudamas su ja dėl galimybės atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su jos mažamete dukra, jis turėjo tikslą išsiaiškinti, ką M. J. gali padaryti dėl pinigų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. V. iš savo mobiliojo ryšio telefono rašė M. J., o vėliau jos sugyventiniui R. T., apsimetusiam mažamete M. J. dukra, atitinkamo turinio SMS žinutes, tačiau, kaip minėta, pabrėžė, kad šie objektyvūs veiksmai nesuteikia pagrindo išvadai, jog R. V. rengėsi padaryti BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats R. V., neigdamas turėjęs tikslą padaryti šiuos nusikaltimus, aiškino tai kaip savotišką pramogą, kvailą žaidimą, siekiant išsiaiškinti, ar M. J. už pinigus leistų jam lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su mažamete dukra; kad SMS žinučių turinys rodo, jog bendravimas šia tema tarp R. V. ir M. J. vyko ne vien R. V., bet ir M. J. iniciatyva; kad nepaneigtas R. V. aiškinimas, jog jis suvokė SMS žinutes rašantis suaugusiam asmeniui, o ne mažamečiui asmeniui (liudytojo R. T. apsimetant M. J. mažamete dukra rašytos R. V. SMS žinutės R. T. mobiliojo ryšio telefone nebuvo išsaugotos); kad R. V. sąmoningai siūlė M. J. pinigų, kurių neturėjo jokių realių galimybių sumokėti; kad atvykęs susitikti su M. J. atsisakė jos kvietimo užeiti į namus ir aiškiai jai pasakė, kad viskas buvo tik žaidimas, savotiškas pajuokavimas (jo aiškinimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusioji M. J., parodydama, kad, atsisakęs užeiti į namus, R. V. jai pasakė „pajuokavom ir užtenka, pamiršk viską“). Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prokuroro argumentai, jog R. V. atsisakė užeiti į M. J. namus bijodamas dėl savo saugumo, tėra prielaidos, kurių nepatvirtina realus R. V. ir M. J. elgesys, t. y. normalus, vienas kito nebijančių žmonių bendravimas, pasireiškęs tuo, kad, R. V. atvykus ir susitikus su M. J., jie abu parūkė, išgėrė kavos, nuvažiavo iki parduotuvės, R. V. grąžino M. J. dalį skolos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad tarp R. V. ir M. J. bei R. T. konfliktas kilo ne dėl to, kad R. V. sužinojo, jog apsimetęs M. J. mažamete dukra su juo susirašinėjo R. T., o dėl to, kad M. J. ir R. T. ėmė grasinti, jog dėl R. V. elgesio kreipsis į policiją.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nepagrįsta prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl R. V. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad abu, t. y. R. V. ir M. J., buvo aktyvūs susirašinėjimo SMS žinutėmis dalyviai; kad M. J. pripažino įsitraukusi į tokį bendravimą ir provokavusi R. V. neatsisakyti savo tariamų ketinimų lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukra; kad R. V. taip pat provokavo M. J., siekdamas išsiaiškinti, ar ši leistų už piniginį atlygį leisti jam tenkinti lytinę aistrą su jos mažamete dukra. Be to, apeliacinės instancijos teismas, palyginęs M. J. parodymus, M. J. ir R. T. mobiliųjų telefonų apžiūros protokole užfiksuotas SMS žinutes su R. V. mobiliojo ryšio telefono išklotine, pažymėjo, kad M. J. telefone nemažai jos siųstų R. V. SMS žinučių nėra išsaugota; kad pagal byloje ištirtus įrodymus nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. vykusio susirašinėjimo nėra pagrindo vertinti kaip sistemingo terorizavimo ar bauginimo, kuris būtų sukėlęs M. J. nuolatinės baimės, netikrumo jausmą dėl dukros saugumo, realaus pavojaus dukros sveikatai ir neliečiamumui; kad vėliau, t. y. 2013 m. gruodžio 5-6d., vykęs susirašinėjimas tarp R. V., M. J. bei R. T., kurio metu buvo vartojami necenzūriniai kreipiniai, tam tikro pobūdžio grasinimai fiziniu susidorojimu, buvo išsakomi abiejų pusių, todėl nėra pagrindo netikėti R. V. paaiškinimais, jog savo grasinimų jis neketino įvykdyti, o tik stengėsi atsakyti į tokius pat jam išsakomus grasinimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo negalėjo būti daromos neatlikus papildomo įrodymų tyrimo, atmestini.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas tada, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo, nagrinėjančio bylą, iniciatyva, tiek proceso dalyvių prašymu. Iš bylos duomenų matyti, kad prašymų atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pareikšta. Tiek kaltinamasis R. V., tiek ir nukentėjusiąja pripažinta M. J. bei liudytojas R. T. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą – dar kartą juos apklausti, teisėjų kolegija, neturi pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo ir atsakydamas į apelianto argumentus, priimtoje nutartyje plačiau išdėstė daromų išvadų argumentus, nėra apeliacinio skundo ribų peržengimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė