Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-366/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08735-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.5.4
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus,
sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Matulionienei,
nuteistajam D. K. ir jo gynėjui advokatui Algimantui Kolpertui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. K. gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 60 MGL dydžio (3000 Eur (trijų tūkstančių eurų)) bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. kovo 13 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 23 dalimi, 72 straipsniu, konfiskuotas automobilis „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Teisėjų kolegija
Nustatė
:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. K. nuteistas už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 221 punkto reikalavimus, t. y. 2023 m. kovo 10 d. apie 6 val. ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio į šalia esantį griovį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kelio kelkraštį (sankasą); po šio eismo įvykio jis vartojo alkoholį iki įvykio aplinkybių nustatymo ir alkoholio kiekio matuokliu 7.37 val. jam buvo nustatytas 3,22 ‰ girtumas (be paklaidos), o 7.52 val. jam buvo nustatytas 3,39 ‰ girtumas (be paklaidos).
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas A. Kolpertas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Skunde nurodoma, jog nėra nustatytas žalos padarymo faktas. Nors teismas nurodė, kad apgadinta sankasa, nes tai matosi iš fotonuotraukų, tačiau gynėjo teigimu, toks žalos nustatymo faktas iš fotonuotraukų negali būti laikomas tinkamu ir pagrįstu. Atkreipiamas dėmesys, kad sankasos savininkas yra (duomenys neskelbtini), kuris nurodė, kad žala jo turtui nepadaryta. Ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo užklausta apie padarytą žalą šiam asmeniui, šis asmuo neįtrauktas į procesą, tačiau dėl neaiškių priežasčių teismas iš fotonuotraukų nusprendžia, kad šiam asmeniui padaryta materialinė žala.
2.2. Nurodoma, kad šiuo atveju iš fotografijų yra galima matyti, kad automobiliu buvo nubrauktas sankasos paviršius, nubraukiant sniegą. Tačiau sankasa pati sugadinta nebuvo, sankasos nereikėjo tvarkyti, lyginti, kaip nors fiziškai paveikti, kad būtų atstatyta į tokį stovį, koks buvo iki tariamo autoįvykio. Teigiama, kad ne bet koks žemės paviršiaus nubraukimas gali būti prilygintas žalos padarymui. Gynyba pateikė įrodymus, kad žala nepadaryta, tai patvirtina (duomenys neskelbtini) pažyma. Kitokių įrodymų byloje nėra, o teismo nuosprendyje minimos fotografijos nei patvirtina, nei paneigia žalos padarymo fakto.
2.3. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog automobilis galėjo būti apgadintas važiuojant atbuline eiga, tačiau byloje apklausti policijos pareigūnai, kiti asmenys nurodė, kad automobilio iki jo ištraukimo su specialia technika neapžiūrėjo ir nematė apgadinimų. Automobilio apgadinimai buvo nustatyti tik po automobilio ištraukimo iš griovio. Policijos pareigūnės R. K. ir J. Š. aiškiai patvirtino, kad jų akyse automobilis smego gilyn į griovį bei, kad automobilį buvo ištraukti labai sunku. D. K. nurodė ir policijos pareigūnės patvirtino, kad automobilis buvo ištraukiamas traukiant jį lynu į priekį, į galą, bei šonu. Ištraukimas buvo labai sudėtingas ir todėl mano, kad labiausiai tikėtina, kad automobilis buvo apgadintas būtent ištraukimo metu.
2.4. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvažiavimas į griovį buvo sąmoningas, nes iš vaizdo medžiagos, fotonuotraukų matyti, kad nuvažiavimas nuo kelio yra tolygus, pakankamai ilgas. Statydamas automobilį D. K. nuvažiavo pakankamai ilgą atstumą, sudarė patogią vietą ir automobilį paliko per naktį. Ryte atėjo prie automobilio, bandė su juo išvažiuoti, bet automobilis buvo pradėjęs grimzti ir jo nesugebėjo pajudinti iš vietos. Automobilis nejudėjo nei į priekį, nei atgal, todėl nei automobiliui, nei sankasai jokia žala negalėjo būti padaryta. Anot gynėjo, nesant judėjimo negali būti autoįvykio fakto. Siekiant išvažiuoti iš griovio buvo įjungęs ir atbulinę eigą, tačiau automobilis nepajudėjo. G. B.-R. matė, kad įsijungė atbulinės eigos žibintai, tačiau nematė, kad automobilis pajudėtų. Ryte nepavykus išvažiuoti, t. y. automobiliui nepajudėjus, jį paliko ir D. K. nuėjo pas A. B., kur išgėrė alkoholio.
2.5. Nurodo, kad jokio autoįvykio nebuvo, todėl nebuvo pareigos kviesti policija, nes žala nei turtui, nei automobiliui, nepavykus išvažiuoti iš griovio, nebuvo padaryta. Kelių eismo taisyklės nenumato, kad tokiu atveju turėtų būti kviečiama policija. Nesant pareigos kviesti policija, negali būti laikoma, kad D. K. po autoįvykio negalėjo vartoti alkoholio. Baudžiamoji atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu asmuo padarė autoįvykį, pagal KET reikalavimus reikėjo kviesti policiją ir asmuo to nepadaręs po to vartojo alkoholį. Gynėjo teigimu, duomenų kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
3. Teismo posėdyje nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas A. Kolpertas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso šalis, įvertinusi byloje surinktus ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame iš esmės nėra išdėstyta jokių motyvų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir D. K. išteisintinas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis ir BK 329 straipsnio 1 punktas).
7. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamo asmens kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiame kontekste yra svarbi baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
8. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
9. Pažymėtina, kad 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. XIII-1932 2 straipsnio 14 punktas numato, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Be to, pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį atsakomybė vairuotojui už pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kyla tuomet kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta atsakomybė už analogišką veiką kai žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Iš ši šių teisės normų analizės darytina išvada, kad žalos dydžio materialinė vertė privalo būti nustatyta, kadangi ji turi reikšmės tiek veikos kvalifikavimui, tiek įvertinimui ar buvo eismo įvykis. Priešingu atveju bet koks nuvažiavimas nuo važiuojamosios dalies, užvažiavimas ant žaliosios vejos (sumindyta žolė, pakenkta vejai), ar automobilio užklimpimas prastesnės būklės žvyrkelyje ir t. t., būtų traktuojamas kaip eismo įvykis. Eismo įvykiu turėtų būti laikomai atvejai kai kelių priežiūros automobiliai žiemos metu valydami sniegą užkabina kelkraštį ir jį nubraukia.
10. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje daug dėmesio skyrė kaltinamojo parodymų ir jų prieštaringumo analizei. Akivaizdu, jog visa tai iš esmės siejasi su tuo, jog D. K. galimai vairavo automobilį būdamas girtas. Tačiau kaltu jis pripažintas ne už tai, o už tai kad alkoholį vartojo po eismo įvykio iki policijos atvykimo. Dėl paties eismo įvykio teismas konstatuodamas D. K. kaltę dėl, iš esmės apsiribojo tuo, kad D. K. įvažiavęs į griovį ir bandydamas iš jo išvažiuoti, apgadino kelio kelkraštį (sankasą). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kelio kelkraščio (sankasos) apgadinimas fiksuotas daiktų ir įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio fiksavimo protokole (1 t., b. l. 7-8, 10-14, 36-37). Tačiau šių duomenų įrodomosios vertės sureikšminti negalima, kadangi nėra objektyvių duomenų, jog buvo padaryta materialinė žala. Priešingai, kelio savininkas, t. y. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad žala nebuvo padaryta (2 t., b. l. 80). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad D. K. automobilio nuvažiavimas nuo kelio į šalia esantį griovį, nelaikomas eismo įvykiu, kurio metu (duomenys neskelbtini) patyrė žalos dėl tariamai apgadintos sankasos.
11. Kolegijai nekyla abejonių dėl liudytojos G. B. – R. parodymų, jog bendraudama su D. K. jautė alkoholio kvapą. Nekyla abejonių ir dėl to, kad įvykio forminimo metu D. K. buvo girtas. D. K. girtumas nustatytas ir alkotesterio parodymais. Tačiau D. K. tvirtina, buvo gėręs iš vakaro, o ryte (nepavykus išvažiuoti iš griovio) dar išgėrė nemažai viskio. Ši versija nėra paneigta. Tokius jo parodymus netiesiogiai patvirtina ir tai, jog pirmu pūtimu jam buvo nustatytas 3, 22 prom. girtumas, o po 15 min. jau 3,39 prom. girtumas. Tai, kad alkoholio koncentracija jo organizme didėjo, o ne mažėjo rodo, jog nuo alkoholio vartojimo iki tikrinimo buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas. Esant šiai situacijai, būtų galima daryti tik prielaidą, kad D. K. bandydamas išvažiuoti iš griovio (o galbūt ir įvažiuodamas į jį) buvo neblaivus ir jo girtumas viršijo 1,51 prom.
12. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamai įrodytas D. K. veiksmais (duomenys neskelbtini) padarytos žalos faktas, nuo kurio kiltų baudžiamoji atsakomybė, skundžiamas nuosprendis, kuriuo D. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu ir priimamas naujas nuosprendis, išteisinant D. K. dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
tenkinti D. K. gynėjo advokato apeliacinį skundą.
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir D. K. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir specialios teisės sustabdymą, panaikinti.
Teisėjai Sigitas Bagdonavičius
Kristina Latožienė
Valdas Petras Meidus
