A. C. pagal BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–335/2007

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant J. Morkytei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

gynėjui S. A. Jankauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. gynėjo advokato Simo Algirdo Jankausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Panaikintu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu A. C. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino – gabenimo Lietuvoje ir per Lietuvos valstybės sieną, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 12 d. nuosprendžiu A. C. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 19 d., apie 11.50 val., Vilniuje, autobusų stotyje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą platinti, du 0,5 l talpos butelius, pripildytus baltos spalvos miltelių; jų sudėtyje buvo labai didelis kiekis (137,546 g) metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga, ir, vykdamas keleiviniu autobusu „Neoplan“ (valst. Nr. SVV 406), turėdamas tikslą platinti, juos neteisėtai gabeno nuo Vilniaus autobusų stoties iki Lazdijų pasienio kontrolės posto, esančio Lazdijų r., Akmenių k., kur 2005 m. gegužės 19 d. apie 15.30 val. jį sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

A. C. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 19 d., apie 15.30 val., važiuodamas per Lenkijos–Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų pasienio kontrolės postą, esantį Lazdijų r., Akmenių k., keleiviniu autobusu „Neoplan“ (valst. Nr. SVV 406), vykstančiu maršrutu Panevėžys–Londonas, neturėdamas leidimo gabeno paslėptus dviejuose 0,5 l talpos buteliuose baltos spalvos miltelius; jų sudėtyje buvo 137,546 g metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl A. C. nekaltumo pagrįstos netinkamu byloje esančių įrodymų viseto įvertinimu.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. C. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis priimtas, netinkamai pritaikius Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas. Be to, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį motyvuodamas tuo, kad byloje nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti subjektyviąją A. C. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pusę – tiesioginę tyčią. A. C. parodymai, kad nepažįstamo asmens prašymu perduotus molinius alkoholinio gėrimo butelius, kuriuose vietoje alkoholio buvo rasta psichotropinė medžiaga, jis vežė kaip lauktuves tam, kad perduotų pažįstamam, lauksiančiam jo Amsterdame, bylos faktiniais duomenimis nepaneigti. Kitokių psichotropinės medžiagos atsiradimo būdų pas nuteistąjį ikiteisminiame tyrime nenustatyta. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas“, pagal kurį apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką; nepavykus pašalinti abejonių jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai; įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kaltinamajam. Kasatorius pažymi, kad nors apkaltinamajame nuosprendyje teigiama, jog teismas, grįsdamas išvadas, nesivadovauja prielaidomis, tačiau toks teismo teiginys yra deklaratyvus, nes faktiškai A. C. kaltė iš esmės yra grindžiama prielaidomis ir samprotavimais. Nors teismas pripažino, kad A. C. davė nuoseklius parodymus, tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad pirminiai A. C. parodymai nebuvę išsamūs, vėliau parodymuose atsiradusios naujos aplinkybės, įvykio detalės, kai kurie aiškinimai nelogiški ir negyvenimiški. Be to, iš nuosprendyje išdėstytų A. C. parodymų analizės ir daromų išvadų konteksto, kasatoriaus nuomone, galima padaryti išvadą, kad nuteistajam buvo perkelta įrodinėjimo našta. Toks nuosprendis, kurį priimant buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, neturėtų būti paliktas galioti.

Kasacinis skundas atmestinas.

BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, taikymas

Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: A. C. kaltė iš esmės pagrįsta prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais duomenimis; nuteistajam buvo perkelta įrodinėjimo našta.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tikrina tik teismo sprendimų teisėtumą, pats įrodymų netiria ir iš naujo jų nevertina. Neperžengdamas kasacinio skundo ribų kasacinės instancijos teismas patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepažeidė bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimą apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, jis turi būti surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis.

Apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, panaikino Kauno apygardos teismo išteisinamąjį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį: A. C. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir gabeno, turėdamas tikslą platinti, labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, pagal BK 199 straipsnio 2 dalį už tai, kad neturėdamas leidimo per Lenkijos–Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno paslėptą psichotropinę medžiagą. Šį sprendimą Apeliacinis teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio buvimo klausimą, netinkamai įvertino bylos įrodymus. Kolegija pažymi, kad ši Apeliacinio teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas laikantis apeliacinio proceso nuostatų, numatytų 320 ir 324 straipsniuose, jo turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus: jame aiškiai išdėstytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos A. C. nusikalstamų veikų aplinkybės, išvados dėl kaltinamojo dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kaltės padarytos remiantis įvertintų įrodymų (liudytojų N. S., M. D., A. I., Ž. K., V. D., A. A., V. Z., G. S., iš dalies nuteistojo A. C. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados) visuma, atskleidus jų tarpusavio ryšį, patikrinus nuteistojo gynybos versijas ir išdėsčius motyvus, kuriais kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.

Nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, padaromas esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori tą daryti. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. 2K-610/2006). Pirmosios instancijos teismas išteisindamas A. C. nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog kaltinamasis veikė tiesioginės tyčios forma, nes ji grindžiama tik psichotropinių medžiagų radimo faktu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kaltinamojo veiksmuose nėra tyčios, neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, neišsamiai ir vienpusiškai juos analizavo ir vertino, iškraipęs kai kurių įrodymų prasmę.

Neatitinka tikrovės kasatorius teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog A. C. davė nuoseklius parodymus. Apeliacinis teismas nuosprendyje tik nurodė, kad A. C. vienodai dėstė vien tik esminius parodymų momentus, t. y. kad Vilniaus autobusų stotyje gavo du butelius alkoholinių gėrimų iš nepažįstamo asmens, juos Amsterdamo autobusų stotyje turėjo perduoti nepažįstamam asmeniui. Apeliacinis teismas nuosprendyje išsamiai išvardijo aplinkybes, kuriomis A. C. parodymai buvo nenuoseklūs ar prieštaringi: apie tai, kas kam skambino – O. L. iš Amsterdamo savo draugei Vilniuje ar atvirkščiai; kokiu laiku A. C. turėjo atvykti į Amsterdamą; ar jo tėvai žinojo, jog jis išvyks į užsienį; koks buvo jo tikslas vykti į Amsterdamą; kur ir kaip jam buvo perduoti du buteliai; kas turėjo paimti tuos butelius Amsterdame. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių prieštaravimų A. C. parodymuose neįžvelgė, besąlygiškai jais rėmėsi, todėl teisinga Apeliacinio teismo išvada, kad apygardos teismas neanalizavo išteisintojo parodymų turinio, jo nesiejo su bylos kontekstu ir tik formaliai nurodė, kad bylos faktiniai duomenys nepaneigia išteisintojo aiškinimo apie butelių gavimo iš nepažįstamo asmens ir jų išvežimo į užsienį kaip lauktuves aplinkybės.

Taip pat visiškai neargumentuotas kasatoriaus tvirtinimas, kad nuteistajam buvo perkelta įrodinėjimo našta. Įtariamasis, kaip baudžiamojo proceso dalyvis, žinodamas savo teises, galėjo pasirinkti, kaip jam elgtis: ar laikytis aktyvios pozicijos (t. y. duoti parodymus, pačiam pateikti naujus duomenis ar prašyti, kad tokie duomenys būtų surinkti), ar pasyvios – atsisakyti duoti bet kokius parodymus. A. C. pasirinko aktyvų vaidmenį procese – jis davė parodymus, kuriais neigė savo kaltę. Tačiau tai nereiškia įrodinėjimo naštos perkėlimo įtariamajam, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami tiek kaltinantys, tiek teisinantys įtariamąjį duomenys.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir konstatavo, kad pakanka įrodymų pripažinti A. C. kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pagal teismo nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. C. gynėjo advokato Simo Algirdo Jankausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas