Teisminio proceso Nr. 4-35-3-00382-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.6; 21.1.7; 21.11.10
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 6 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Laisvydas Zederštremas,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus įgalioto asmens apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutarimo, kuriuo K. J. administracinio nusižengimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 422 straipsnio 5 dalį ir 7 dalį nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.
Teismas
n u s t a t ė :
Bylos esmė
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – ir Institucijos) vyresnioji tyrėja E. R. 2017 m. liepos 24 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) K. J., kaltinant jį tuo, kad 2017 m. birželio 11 d. 11.10 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę - automobilį „Renault Megane“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vengė tolimesnio neblaivumo patikrinimo, tai yra atsisakė duoti kraujo tyrimą neblaivumo laipsniui nustatyti, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, tuo padarydamas ANK 422 straipsnio 5 ir 7 dalyje numatytus administracinius nusižengimus.
2017 m. lapkričio 20 d. Radviliškio rajono apylinkės teismas priėmė nutarimą, kuriuo K. J. administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį ir 7 dalį nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, ištyrus byloje esančius įrodymus, negalima daryti neabejotinos išvados, jog K. J. administracinio nusižengimo protokole nurodyta laiku ir vietoje vairavo automobilį būdamas neblaivus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra galimybės nustatyti konkretaus automobilio vairavimo laiko, automobilis buvo aptiktas stovintis kieme, o K. J. parodymai apie tai, kad jis nevažiavo, o tik įsėdo į automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, liko nepaneigti.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Nesutikdamas su teismo nutarimu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus įgaliotas asmuo prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio mėn. 20 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują nutarimą - pripažinti K. J. kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 422 straipsnio 5 dalyje ir 422 straipsnio 7 dalyje, ir paskirti jam administracinę nuobaudą - 1500 eurų dydžio piniginę baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 30 mėnesių.
Skunde nurodo, kad alkoholio matuokliu „D. A. 6810“ K. J. buvo nustatytas 2,08 promilių neblaivumas, tolimesnio neblaivumo patikrinimo jis vengė – tai yra atsisakė duoti kraujo medicininiam tyrimui atlikti, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas 2017 m. birželio 15 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, kadangi atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį kyla tik tuomet, kai nustatoma alkoholio kiekio koncentracija kraujyje.
Nesutikdamas su teismo sprendimu Institucijos įgaliotas atstovas pažymi, kad administracinėje byloje yra pateikta filmuota vaizdo medžiaga ir administracinį nusižengimą fiksavusio pareigūno D. B. parodymai, kuriuose nurodyta, kokiu laiko intervalu buvo filmuojamas sekamas automobilis,,Renault Megane“, kiek laiko jis buvo „pametęs jį iš akių“ ir šie parodymai visiškai nesutampa su K. J. pateikiamu įvykių eigos laiku. Tvirtina, kad K. J. parodymus, jog automobilio jis nevairavo, vartojo alkoholinius gėrimus šiltnamyje, į automobilį atėjo, nes negalėjo įeiti į namus, vertintini kritiškai, kaip pastangos išvengti tiek baudžiamosios, tiek administracinės atsakomybės. Mano, kad jei K. J. būtų automobilyje sėdėjęs 40 minučių, atvykus policijos pareigūnams automobilio variklis būtų buvęs šaltas, tačiau, pareigūnams atvykus ir patikrinus automobilio variklį, jis buvo dar karštas, kas patvirtina, jog automobiliu buvo neseniai važiuota.
Pažymi, kad K. J. tik ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo automobilį galėjo vairuoti posūnis, o nusižengimo fiksavimo metu jis apie tai neužsiminė, o, teismui pareikalavus, negalėjo pasakyti posūnio tikslios gyvenamosios vietos, jo kontaktų. Nurodo, kad iš administracinių nusižengimų registro matyti, kad posūnis D. Č. tuo metu, tai yra 2017 m. birželio 11 d. padarė administracinį nusižengimą, buvo baustas administracine tvarka ir gyvenamąją vietą nurodęs tokią pat, kaip ir K. J., tačiau vėliau, K. J. teigė, kad posūnis gali būti išvykęs į užsienį, su juo bendrauja, bet kontaktų nurodyti negali, D. Č. apklaustas nebuvo. Vėliau K. J. nurodė, jog automobilį galėjo vairuoti ne tik posūnis, bet ir kuris nors kitas asmuo. Atsižvelgdamas į tai, Institucijos atstovas mano, kad K. J. nori išvengti atsakomybės apkaltindamas asmenį, kurio nėra galimybės apklausti.
Tvirtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą ir atstovaudamas valstybę, kuri vykdo begalę programų, susijusių su eismo saugumu, vertindamas pažeidimo aplinkybes, nepakankamai teisingai įvertino teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį visuomenei ir aplinkybes, kuriomis šis teisės pažeidimas buvo padarytas.
Atsiliepimų į Institucijos apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad Institucija, surašiusi protokolą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir mano, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog K. J. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir vengė tolimesnio neblaivumo patikrinimo.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. J. kaltės klausimą, vadovavosi byloje surinktais rašytiniais įrodymais, išklausė Institucijos atstovus, apklausė liudytoju D. B., administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, bylą K. J. atžvilgiu nutraukė.
ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku vidų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių K. J. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusižengimų padarymo. Apylinkės teismas, nutraukdamas administracinių nusižengimų bylą K. J. atžvilgiu, tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl duomenų, neginčijamai patvirtinančių K. J. kaltę, nebuvimo, yra pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus bylos įrodymus. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.
Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog nusižengimų padarymo faktą patvirtina vaizdo įrašas, liudytojo D. B. parodymai bei policijos pareigūnų užfiksuotas faktas, jog jiems atvykus K. J. apsvaigęs nuo alkoholio sėdėjo automobilyje, kurio variklis buvo dar karštas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti duomenys nepatvirtina K. J.. Liudytojo D. B. automobilio registratoriumi padarytame vaizdo įraše nėra užfiksuota ir nematyti, kad už važiuojančio automobilio,,Renault Megane“ vairo sėdėjo būtent K. J.. Vaizdo įraše matyti tik kaip automobilis,,Renault Megane“ atbuline eiga išvažiuoja iš kiemo, po to, vinguriuodamas po kelią, važiuoja link miestelio centro, po kurio laiko pasuka į dešinę, o liudytojo D. B. automobilis, iš kurio buvo filmuojama, nusuka į kairę, sustoja prie kapinių, ir tik po kurio laiko pradeda važiuoti ta kryptimi, kur pasuko automobilis,,Renault Megane“, kurį užfiksuoja daugiabučio namo kieme. Kitame įraše matyti, kaip prie stovinčio automobilio prieina du policijos pareigūnai – vyras ir moteris, jie pradaro automobilio vairuotojo pusės dureles ir jame randa K. J., kuriam išlipus iš automobilio, matyti, kad jis svirduliuoja. Taip pat matyti, kaip policijos pareigūnai, pradarę automobilio kapotą, rankas deda, kaip galima manyti, prie automobilio variklio.
Visgi aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaizdo įraše užfiksuotą informaciją, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad iš vaizdo įrašo negalima daryti neabejotinos išvados, jog už važiuojančio automobilio vairo,,Renault Megane“ buvo būtent K. J., o tai, kad minėto automobilio filmavimas buvo nutrūkęs, neleidžia neabejotinai teigti, jog jį vairavo ir jame rastas sėdintis yra tas pats asmuo. Be to, kaip nurodyta ir skundžiamame nutarime, vaizdo įraše nėra fiksuotas įvykio laikas – laikas, kada automobilis važiavo vinguriuodamas keliu, kiek laiko jis buvo nefiksuotas vaizdo įraše, kokiu laiku prie jo atvyko policijos pareigūnai. Liudytojas D. B., apklausiamas teisme bei tarnybiniame pranešime nurodė beveik analogiškas aplinkybes, kurios užfiksuotos vaizdo įraše, papildydamas tuo, kad įvykis buvo ne jo tarnybos metu, vaizdo registratoriuje, kuris fiksavo įvykį, nebuvo nustatytas tikslus laikas ir data (8 b. l.). Liudytojas D. B. taip patvirtino, kad asmens, kuris vairavo automobilį, nematė.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų iš policijos pareigūnų, kurie, iškviesti D. B., atvyko į įvykio vietą ir stovinčiame automobilyje rado sėdintį apsvaigusį nuo alkoholio K. J.. Byloje nėra nei jų tarnybinių pranešimų, jie taip pat nebuvo apklausti apie įvykį ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Ir nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog atvykus į įvykio vietą pareigūnams automobilio variklis dar buvo karštas, ką nurodė teismo posėdyje ir Institucijos atstovas (39 b. l.), tačiau policijos pareigūnai, kurie buvo įvykio vietoje ir tai fiksavo, apie tai apklausti nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, kad byla buvo nagrinėjama trijuose teismo posėdžiuose, Institucijai juose atstovavo policijos pareigūnai E. P. ir L. P., tačiau, atsižvelgus į tai, jog jie patys įvykio fiksavime nedalyvavo, jų parodymai nagrinėjamu atveju negali būti laikomi kaip patvirtinantys aplinkybe, jog automobilio, kuriame sėdėjo K. J., variklis buvo karštas (šiltas).
Be to, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad fiksuojant įvykį K. J. apie tai, jog įvykio metu automobilį galėjo vairuoti kitas asmuo, nenurodė, tačiau 2017 m. birželio 11 d. surašytuose procesiniuose dokumentuose – pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tarnybiniame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, objektų apžiūros protokole – iš vis nėra nurodyta, ką fiksuojant įvykį apie automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio nurodė pats K. J. (6, 8, 11 b. l.). Tuo tarpu apklausiamas kitą dieną po įvykio, tai yra 2017 m. birželio 12 d., K. J. savo kaltę neigė ir tvirtino, kad jo automobiliu galėjo naudotis ir kitas asmuo (19 b. l.). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta anksčiau, apygardos teismas sprendžia, kad nei vaizdo įrašas, nei liudytojo D. B. tarnybinis pranešimas bei parodymai teismo posėdžio metu, nei Institucijos atstovų paaiškinimai teismo posėdžio metu niekaip nepatvirtina, kad K. J. 2017 m. birželio 11 d. 11.10 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Renault Megane“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
Pažymėtina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Nenustačius, kad K. J. padarė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą nusižengimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą ir dėl ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo. Ir nors skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl K. J. veikoje nėra ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo sudėties, tačiau iš esmės priėmė teisingą nutarimą. Dėl ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir Kelių eismo taisyklių 17 punktas. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 503 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 3 punktą, policijos pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį ar administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kurie įtariami esantys neblaivūs, o jeigu įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti arba per tikrinimą nustatoma, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija – daugiau kaip 1,5 promilės, arba nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo vengia tikrinimo, pristato šiuos asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.
Blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ANK 422 straipsnio 7 dalyje. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šio pažeidimo požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, tai yra tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos, nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010 ir kt.). Kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, neįrodyta, jog K. J. 2017 m. birželio 11 d. 11.10 val. vairavo automobilį „Renault Megane“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tai yra nebuvo vairuotojas (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 82 punktas), jam nekilo norminiais aktais numatyta pareiga tikrintis, ar jis nėra apsvaigęs nuo alkoholio, todėl konstatuotina, jog K. J. veikoje (atsisakyme duoti kraujo tyrimą neblaivumo laipsniui nustatyti) nėra ir ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su visais pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais ir jų visų nekartodamas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, kuriais buvo grindžiamos nusižengimo padarymo faktinės aplinkybės, ir pagrįstai padarė išvadą, kad K. J. veikoje nėra administracinių nusižengimų, numatytų ANK 422 straipsnio 5 dalyje ir ANK 422 straipsnio 7 dalyje, sudėties, todėl K. J. atžvilgiu administracinio nusižengimo byla nutraukta pagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių keisti ar naikinti pagrįstą nutarimą apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
palikti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutarimą nepakeistą ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus įgalioto asmens apeliacinio skundo netenkinti.
Teisėjas Laisvydas Zederštremas
