J. R. pagal ANK 417 str.

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-46-309/2018

Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00950-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3.; 21.11.10.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. kovo 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal J. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (Šiaulių rūmų) 2018 m. sausio 10 d. nutarties.

Teismas

n u s t a t ė:

J. R. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. spalio 16 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 1 dalį 60 Eur bauda už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 7 d. 17.12 val. (duomenys neskelbtini), ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepaliko saugaus tarpo iš šono nuo dešinėje pusėje greta ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Taip J. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 119 ir 126 punktus.

Nesutikdamas su šiuo nutarimu, J. R. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismui.

Šiaulių apylinkės teismas (Šiaulių rūmai) 2018 m. sausio 10 d. nutartimi J. R. skundo netenkino, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. spalio 16 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniu skundu J. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 10 d. nutartį ir jo skundą patenkinti – panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. spalio 16 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo skirti byloje kompleksinę teismo eismo įvykio-trasologinę ekspertizę, pavedant ekspertams atsakyti į tokius klausimus: 1) Kokioje padėtyje susidūrimo momentu buvo transporto priemonės viena kitos atžvilgiu? 2) Koks apgadinimų pėdsakų ant automobilių susidarymo mechanizmas (veikusių jėgų pobūdis, veikimo kampas, kryptis (kryptys)? 3) Koks eismo įvykio mechanizmas? 4) Kokia techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui?

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai taikė ANK bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas, KET 9, 119, 126 punktų reikalavimus, t. y. jų nesilaikė, ir padarė esminius materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus, kurie turėjo esminės įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

J. R. teigimu, teismas nevertino byloje esančios eismo įvykio vietos schemos, netinkamai vertino ne tik jo, bet ir liudytojų – policijos darbuotojų, apklaustų teisme, parodymus. Pažymi, kad toje vietoje, kur stovėjo jo vairuojamas automobilis, yra gatvės praplatėjimas, iš gatvės praplatėjimo galima važiuoti tiesiai. Iš antros juostos, kurioje stovėjo jo automobilis, galima važiuoti tiesiai ir sukti į kairę, o iš trečiosios juostos – tik sukti į kairę. Kadangi jam reikėjo važiuoti tiesiai, jam nereikėjo keisti važiavimo krypties, sukti į praplatėjimą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos R. R. parodymais ir neatsižvelgė į liudytojos K. S. parodymus, kad jai reikėjo sukti į kairę iš (duomenys neskelbtini) gatvės, ji labai skubėjo, todėl, manevruodama pro jo (J. R.) automobilį, suko į kairę, ir, kadangi nebuvo vietos jai pravažiuoti, todėl ir kliudė jo stovintį automobilį. Be to, teismas nevertino tos nustatytos aplinkybės, kad automobiliai (duomenys neskelbtini) gatve sankryžos link judėjo dviem eilėmis (gatvės plotas tai leidžia), nes dešinėje pusėje buvo stovinčių automobilių (tai užfiksuota tiek jo, tiek ir policijos pateiktose fotonuotraukose), todėl jis negalėjo važiuoti arčiau dešiniojo gatvės krašto. Apelianto teigimu, tai, kad būtent K. S. vairuojamas automobilis darė manevrą – suko nuo dešiniojo gatvės krašto prieš jo stovintį automobilį (visai prieš pat gatvės praplatėjimą), patvirtina ir jo pateiktos spalvotos fotonuotraukos, kuriose matyti įjungtas automobilio kairysis posūkio signalas. Nurodo, kad automobiliai negalėjo važiuoti greta vienas kito, kaip neteisingai pažymėjo teismas, nes netoli praplatėjimo (duomenys neskelbtini) gatvėje dešinėje pusėje buvo stovinčių (nejudančių) automobilių. Taigi K. S. vairuojamas automobilis turėjo atlikti keletą manevrų: pirmiausia, važiuojant arčiau kairiojo gatvės krašto (kaip važiavo jis), pravažiavus gatvėje stovinčius automobilius (atstumas nuo stovinčio paskutinio automobilio iki gatvės praplatėjimo jau leido K. S. atlikti tokį manevrą), ji turėjo pasukti į dešinę, arčiau dešinės važiuojamosios (duomenys neskelbtini) gatvės dalies, po to, bandant pravažiuoti pro jo stovintį automobilį iš dešinės pusės (kas KET yra neleidžiama), sukti į kairę prieš jo stovintį automobilį į antrą jau su praplatėjimu (duomenys neskelbtini) gatvės juostą. Ar dėl atidumo trūkumo, ar dėl patirties stokos K. S. kliudė jo (J. R.) stovinčio automobilio priekinės dešinės pusės sparną, pavažiavo į priekį, po to, išlygindama automobilį, pavažiavo atgal, kaip užfiksuoti automobiliai eismo įvykio schemoje.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog teismas neteisingai konstatavo, kad automobiliai važiavo vienas greta kito per labai mažą atstumą, nes tai paneigia net ir liudytojos K. S. parodymai, kad jo (J. R.) automobilis prisivijo jos važiuojantį automobilį ir atsitrenkė į jo galinę dalį. Pažymi, kad automobiliui „Nissan“ padaryti apgadinimai yra priekinės dešinės pusės sparno aukščiuose: viršutinė dalis – apie 0,8 m, o apatinė dalis – apie 0,6 m, o automobilio „Audi“ viršutinė pažeidimo dalis yra kairės pusės keleivio durelės – apie 07,5 m, apatinė (nors neužfiksuoti matavimai, tačiau iš fotonuotraukų matyti) – nuo kairės pusės vairuotojo durelių galo ir eina per visas kairės pusės vairuotojo dureles ir baigiasi ant kairės pusės užpakalinio sparno per juodos spalvos apdailos juostą. Tai, kad toks apgadinimas atsirado eismo įvykio metu, patvirtino ir teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta K. S.. Atkreipia dėmesį, kad jeigu tikėti teismo iškelta susidūrimo versija, tuomet jo (J. R.) automobiliui „prisivijus“ „Audi“ automobilį ir susilietus su juo, apgadinimas ant „Audi“ automobilio būtų ne toks, kaip užfiksuota nuotraukose – aukščiausia apgadinimo vieta būtų automobilio „Audi“ gale, ir įbrėžimas eitų žemėjančiai nuo galo į priekį, o ne priešingai. Be to, kliudyti automobiliai būtų keitę važiavimo kryptį. Taigi vienintelis paaiškinamas automobilių apgadinimo mechanizmas yra toks, kad jo (J. R.) stovintį automobilį kliudė „Audi“ automobilis K. S. manevruojant iš dešinės pusės į kairę – tai patvirtina ne tik automobilių apgadinimai, bet ir automobilių aukščių skirtumai bei esantis (duomenys neskelbtini) gatvės nuolydis.

Pasak apelianto, jei teismui buvo neaiškus eismo įvykio mechanizmas, teismas, siekdamas pašalinti skunde nurodytus institucijos padarytus pažeidimus, galėjo (ir privalėjo) skirti eismo įvykio-trasologinę ekspertizę, ar kviesti į teismo posėdį specialistą, ekspertą. Neatlikęs šių veiksmų, teismas nutartyje rėmėsi prielaidomis, nors jomis grįsti asmens kaltės negalima, be to, visas skunde nurodytas aplinkybes patvirtintų vaizdo įrašas, tačiau jis nebuvo išreikalautas dėl institucijos nepagrįsto delsimo. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, nes jo (J. R.) nevažiavimas arčiau dešiniojo(duomenys neskelbtini) gatvės krašto buvo sąlygojamas skunde nurodytų aplinkybių, o tariamas pažeidimas nėra niekaip susijęs su eismo įvykiu.

Atsiliepimu į J. R. skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį nepakeistą, o J. R. skundo netenkinti. Mano, kad teismas nustatė visas objektyvias bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, pareiškėjo skundo argumentus išanalizavo, įvertino visas jo nurodytas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

J. R. apeliacinis skundas netenkintinas.

ANK 417 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta administracinė atsakomybė ir tam, kas nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

ANK 569 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria apylinkės teismo nutarime išdėstytoms išvadoms dėl J. R. kaltės padarius ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes – teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, liudytojus, visus įrodymus įvertino jų visumoje ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apelianto netenkinantį sprendimą, nereiškia, kad teismas nevisapusiškai, nepilnai išsiaiškino bylos aplinkybes, netinkamai įvertino bylos įrodymus, padarė neteisingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

Nors J. R. neigia padaręs ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, jo kaltę padarius šį nusižengimą patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų. Teismo posėdyje apklausiama K. S. nurodė, kad ji tąkart išsuko į (duomenys neskelbtini) gatvę iš (duomenys neskelbtini) gatvės ir važiavo tiesiai link (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžos. Ji važiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Nors toje vietoje, kur įvyko įvykis, yra viena eismo juosta, tačiau automobiliai važiavo dviem eilėmis ir automobilio „Nissan“ vairuotojas „įvažiavo“ į jos vairuotą automobilį „Audi“ – į šio automobilio vairuotojo pusės šoną. Ji važiavo tiesiai, jokių manevrų nedarė, posūkio nerodė, jai nereikėjo niekur rikiuotis, nereikėjo nieko apvažiuoti, jai važiuoti į priekį eismo juosta, kuria galima važiuoti tiesiai ir sukti į kairę, jokie kiti automobiliai netrukdė. Įvykis įvyko prieš eismo juostos išsiskyrimą į tris eismo juostas. Po automobilių susidūrimo ji sustojo pavažiavusi apie vieną metrą, po smūgio krypties nekeitė (b. l. 34–35). Iš esmės analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir K. S. 2017 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinime (administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). K. S. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Kaip liudytojai teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai V. K.-K. ir R. P. patvirtino, kad eismo įvykis įvyko toje (duomenys neskelbtini) gatvės vietoje, kur yra viena eismo juosta, prie pat šios juostos išsiskyrimo į tris eismo juostas. Liudytoja V. K.-K. pažymėjo, kad automobilio „Audi“ vairuotoja, moteris važiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o džipo vairuotojas – arčiau kairiojo eismo juostos krašto (b. l. 35–36). Liudytojas policijos pareigūnas G. Š. taip pat paaiškino, kad iki kelio praplatėjimo iki trijų eismo juostų yra tik viena eismo juosta, pažymėjo, kad visureigio vairuotojas, priešingai nei automobilio „Audi“ vairuotoja, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, visureigis važiavo automobiliui „Audi“ iš paskos ir būtent visureigio vairuotojas keitė važiavimo kryptį, automobilio „Audi“ vairuotojai keisti krypties nereikėjo (b. l. 36–37). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas A. V. Į pateiktus klausimus jis atsakė, kad automobiliai važiavo šalia, o jiems (policijos pareigūnams) atvykus į įvykio vietą, vienas automobilis buvo išlindęs į priekį, „džipuko“ vairuotojas teigė, jog važiavo su automobilių srautu nedideliu greičiu, po susidūrimo sustojo (b. l. 37). Minėtus liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai, taip pat ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surinkti duomenys (b. l. 24), įskaitant eismo įvykio vietos schemą (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) lapas), taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas šio įrodymo nevertino. Teismas, vertindamas liudytojos R. R. parodymus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pastaroji yra J. R. sutuoktinė, todėl ji galbūt yra suinteresuota padėti pažeidėjui išvengti administracinės atsakomybės, be to, R. R. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Tai, kad teismas J. R. ir liudytojų parodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų J. R., nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismas parodymus įvertino neteisingai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad J. R. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje. Apelianto kaltę padarius minėtą pažeidimą patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 39, 40; bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 33–37 lapai), iš kurių be kita ko matyti automobilių apgadinimai, patvirtinantys teismo nustatytą aplinkybę, kad automobiliai „Nissan“ ir „Audi“ buvo susigretinę. Duomenų, kad K. S., manevruodama pro J. R. automobilį, būtų sukusi į kairę ir kliudžiusi jo automobilį, byloje nėra, o iš administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių fotonuotraukų matyti, kad jose užfiksuotas K. S. vairuotas automobilis „Audi“ ne su įjungtu kairiojo posūkio signalu, o su įjungta avarine šviesos signalizacija. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad po automobilių susidūrimo K. S. pavažiavo į priekį, o po to – atgal, taip pat, kad įvykio metu netoli praplatėjimo(duomenys neskelbtini) gatvėje, dešinėje pusėje, buvo stovinčių (nejudančių) automobilių – to nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei byloje esančios fotonuotraukos.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių visiškai pakako teisingam sprendimui priimti, o ne rėmėsi prielaidomis, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Akivaizdu, kad teismui eismo įvykio mechanizmas buvo aiškus, todėl nebuvo jokio pagrindo į teismo posėdį kviesti specialistą, ekspertą ar skirti byloje kompleksinę eismo įvykio-trasologinę ekspertizę. Tokio pagrindo neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Atsakant į skundo argumentą, kad byloje nebuvo išreikalautas vaizdo įrašas, atkreipiamas dėmesys, kad UAB „Š. v.“ buvo pateiktas prašymas pateikti filmuotą medžiagą, kurioje būtų užfiksuotas vaizdas (duomenys neskelbtini) g. prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugpjūčio 7 d. nuo 16.30 val. iki 17.30 val., tačiau gautas atsakymas, kad šis vaizdo įrašas neišsaugotas, nes vaizdo duomenys saugomi ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nuo užfiksavimo dienos, o po to automatiniu būdu sunaikinami (administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 12, 13 lapai). Duomenų, kad eismo įvykio tyrimas būtų buvęs vilkinamas, nėra, todėl apelianto argumentas, kad vaizdo įrašas nebuvo išreikalautas dėl institucijos delsimo, atmetamas kaip nepagrįstas. Kartu pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms padaryti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti šią nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Šiaulių apylinkės teismo (Šiaulių rūmų) 2018 m. sausio 10 d. nutartį nepakeistą ir J. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Zigmas Kavaliauskas