Dėl pažeistų civilinių teisių gynimo

Civilinė byla Nr.3K-3-565/2005

Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1;

21.6; 75.6.2; 106.4; 106.5; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams E. Š., L. Š., J. Š., notarei G. P., Telšių apskrities viršininko administracijai ir trečiajam asmeniui VĮ Registrų centro Telšių filialui dėl pažeistų civilinių teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. Š. prašė: 1) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2002 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 666 dalį dėl žemės suteikimo J. Š. asmeninės nuosavybės teise; 2) pripažinti, kad Telšių apskrities viršininko 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 666 privačiam ūkiui steigti J. Š. kadastro vietovėje (duomenys neskelbtini), keturi žemės sklypai – Nr. 413-1, 413-2, 413-3 ir 413-4, kurių bendras plotas 3,63 ha, yra suteikti ne asmeninės nuosavybės teise, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir įpareigoti VĮ Registrų centrą atitinkamai pataisyti įrašus Nekilnojamojo turto registre; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 1-2045), kuria J. Š. pardavė E. Š. ir L. Š. 1,47 ha miško sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), už 10 000 Lt, ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą J. Š. grąžinti atsakovams E. ir L. Š. 10 000 Lt, o nuosavybės teises į šį miško sklypą atstatant į iki šios sutarties sudarymo buvusią padėtį – jai (ieškovei) ir atsakovui J. Š., taip pat įpareigoti VĮ Registrų centrą atitinkamai pataisyti įrašus. 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2005 m. lapkričio 30 d. tikslindama ieškinį, ieškovė atsisakė pirminių reikalavimų dėl Telšių apskrities viršininko 2002 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 666 panaikinimo ir pripažinimo, kad šiuo įsakymu privačiam ūkiui steigti J. Š. žemės sklypai yra suteikti ne asmeninės nuosavybės, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, dėl VĮ Registrų centro įpareigojimo padaryti atitinkamus Nekilnojamojo turto registro įrašų pakeitimus, taip pat atsisakė reikalavimų dėl dvišalės restitucijos, parduotą žemės sklypą pripažįstant bendrąja jungtine jos (ieškovės) ir atsakovo J. Š. nuosavybe, pripažinus negaliojančia 2005 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taikymo ir VĮ Registrų centro įpareigojimo padaryti atitinkamus įrašų pakeitimus Nekilnojamojo turto registre. 2005 m. lapkričio 30 d. galutiniu patikslintu ieškiniu ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 1-2045), kuria atsakovas J. Š. pardavė atsakovams E. ir L. Š. 1,47 ha miško sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), už 10 000 Lt; 2) taikyti dvišalę restituciją, įpareigojant atsakovą J. Š. grąžinti atsakovams E. ir L. Š. 10 000 Lt, o miško sklypą pripažinti asmenine J. Š. nuosavybe, patikėjimo teise perduota J. Š. vardu registruotam ūkininko ūkiui, esančiam sutuoktinių A. ir J. Š. šeimos verslu. Ieškovė nurodė, kad nuosavybės teises į 3,30 ha žemės plotą, kuriame yra ir 1,47 ha žemės, apsodintos mišku, sklypas, ji ir jos sutuoktinis atsakovas J. Š. įsigijo iš A. R., sumokėdami jai apie 3000 Lt iš bendrų sutuoktinių lėšų. Žinodama, kad žemė yra nupirkta iš bendrų sutuoktinių lėšų, gyvenant santuokoje, bei visiškai pasitikėdama J. Š., ji (ieškovė) maniusi, kad ir dokumentai bus įforminti taip, kad žemė nuosavybės teise priklausys jai ir jos sutuoktiniui J. Š. Sužinojusi, kad J. Š. ketina minėtą žemės sklypą parduoti, ji sutikusi, kad būtų parduota tik dalis žemės, nes ji ir jos sutuoktinis ūkininkauja ir žemė yra reikalinga jų ūkininko ūkio veiklai. Tarpusavio santykiams pablogėjus, apie žemės pardavimą su J. Š. jie nebesikalbėjo. 2005 m. birželio mėnesį paaiškėjo, kad J. Š. ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi 1,47 ha žemės sklypą už 10 000 Lt pardavė atsakovams E. ir L. Š. Ieškovės teigimu, šis sandoris pažeidžia jos, kaip sutuoktinės, interesus, nes juo minėtas žemės sklypas, esantis ne atsakovo J. Š. asmenine, o jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, buvo parduotas be jos sutikimo. Ieškovė taip pat nurodė, kad su J. Š. sutarė, jog, pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, perregistruos sklypą kaip bendrąją nuosavybę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; bylą dėl dalies ieškovės atsisakytų pradinių ieškinio reikalavimų nutraukė. Nustatęs, kad nuosavybės teises į ginčo žemę ieškovė A. Š. ir atsakovas J. Š. įgijo gyvendami santuokoje, iš bendrų sutuoktinių lėšų, teismas laikė esant pagrindą pripažinti, kad 1,47 ha žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Konstatavęs, kad sudarant sandorį su atsakovais E. ir L. Š. dėl šio žemės sklypo pardavimo buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas nesudaryti sandorio be kito sutuoktinio sutikimo (CK 1.80 straipsnis), tačiau šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų pagrindu pripažinęs atsakovus E. ir L. Š. sąžiningais įgijėjais bei nenustatęs pagrindų, kuriems esant, ginčo žemės sklypas galėtų būti išreikalautas ir iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 straipsnis), reikalavimą dėl 2005 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento teismas atmetė, nes toks sandorio pripažinimas negaliojančiu nesukurtų ieškovei jos siekiamų teisinių pasekmių (CK 1.80 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo teises dėl turtinių praradimų gali ginti reikšdama ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovei atsisakius dalies pradinio ieškinio reikalavimų, bylos dalį dėl šių reikalavimų teismas nutraukė (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Nustačiusi, kad ieškovė ne kartą tikslino savo ieškinį, nurodydama, jog iš dalies keičia ieškinio dalyką ir pagrindą, ir iš esmės suformuluodama savo galutinius reikalavimus tik dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kartu nebenurodydama reikalavimų atsakovui Telšių apskrities viršininko administracijai, o VĮ Registrų centro Telšių filialą nurodydama trečiuoju asmeniu (2005 m. lapkričio 30 d. patikslintas ieškinys), bei 2006 m. sausio 1 d. posėdyje patvirtindama, kad dviejų ieškinio reikalavimų atsisako, teisėjų kolegija laikė, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti dėl galutinių ieškovės reikalavimų, o, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei byloje nuolat atstovavo advokatas, – ir dėl dalies reikalavimų atsisakymo teisinių pasekmių aiškumo. Spręsdama dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teisėjų kolegija nurodė, kad CK 3.96 straipsnis leidžia nuginčyti sandorį, sudarytą be kito sutuoktinio sutikimo, ir vėliau jo nepatvirtinti tik tuo atveju, jei įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Nustačiusi, kad ieškovė žinojo apie tai, jog jos sutuoktinis yra perdavęs duomenis nekilnojamojo turto agentūrai viešai paskelbti apie ginčo sklypo pardavimą ir kad būtent šių duomenų pagrindu atsakovai E. ir L. Š. kreipėsi į atsakovą J. Š. dėl sandorio sąlygų, kad ieškovei buvo žinoma apie ginčijamo sandorio tvirtinimo pas notarę datą, kolegija laikė, jog vien tuo pagrindu, kad atsakovams E. ir L. Š. buvo žinoma, kad atsakovas J. Š. turi sutuoktinę, kurios sutikimas reikalingas įforminant nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, negalima atsakovų E. ir L. Š. pripažinti nesąžininga sandorio šalimi. Duomenų apie tai, kad atsakovai E. ir L. Š. notarei pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir tinkamai pagrindė savo išvadas dėl atsakovų E. ir L. Š. buvimo sąžininga sandorio šalimi bei sandorio negaliojimo padarinių netaikymo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas

Kasaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė sutuoktinio sudarytų sandorių nuginčijimą reglamentuojantį CK 3.96 straipsnį, todėl nepagrįstai laikė, kad pagal šį straipsnį leidžiama nuginčyti sandorį, sudarytą be kito sutuoktinio sutikimo, ir vėliau jo nepatvirtinti tik tuo atveju, jei įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Kasatorės teigimu, pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalį sandoris, kuris galėjo būti sudarytas tik abiejų sutuoktinių, gali būti pripažintas negaliojančiu, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorį gali sudaryti tik abu sutuoktiniai (CK 3.92 straipsnio 4 dalis) ir tai yra imperatyvi teisės norma. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismą visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes ir tinkamai pagrindus savo išvadą, kad atsakovai E. ir L. Š. yra sąžininga ginčijamo sandorio šalis, bei netaikius sandorio negaliojimo teisinių padarinių, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnis).

2. Pirmosios instancijos teismo 2006 m. sausio 10 d. posėdžio protokole nėra išspręstas klausimas dėl ieškininių reikalavimų dalies atsisakymo pasekmių, todėl teismo sprendimas nutraukti bylos dalį dėl šių reikalavimų yra neteisėtas. Ieškinio atsiėmimo ir ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės skiriasi, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs, ar ieškovė atsiima dalį ieškinio reikalavimų (CPK 139 straipsnis) ar dalies jų atsisako (CPK 140 straipsnis), ir dėl to nepagrįstai įvertinęs jos veiksmus kaip dalies reikalavimų atsisakymą bei bylos dalį dėl jų nutraukdamas, užkirto jai kelią ateityje spręsti klausimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, nuspręsdamas už ieškovę, kad ji dalies reikalavimų atsisako, nors tai prieštaravo CPK 140 straipsniui, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas J. Š., nurodydamas, kad sutinka su ieškovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo kasacinį skundą patenkinti.

Trečiojo asmens VĮ Registrų centro Telšių filialo pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 3 dalis, 351 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Nuosavybės teises į 3,30 ha žemės plotą ieškovė A. Š. ir atsakovas J. Š. įgijo gyvendami santuokoje, iš bendrų santuokinių lėšų. Dalį šios žemės – 1,47 ha žemės, apsodintos mišku, sklypą, kuris Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovo J. Š. nuosavybė – 2005 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. Š. be sutuoktinės A. Š. sutikimo pardavė atsakovams E. ir L. Š.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė sutuoktinio sudaryto sandorio nuginčijimą reglamentuojantį CK 3.96 straipsnį, nes pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto perleidimo sandorį gali sudaryti abu sutuoktiniai ir tai yra imperatyvi teisės norma, todėl jai prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai sandoriams, kuriais perleidžiami nekilnojamieji daiktai, <...>, priklausantys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokius sandorius turi sudaryti abu sutuoktiniai arba vienas sutuoktinis, turėdamas kito sutuoktinio įgaliojimą. Tokia įstatymo nuostata suponuoja papildomas pareigas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties šalims: pirkėjui – pareigą prieš sudarant sandorį išsiaiškinti, kokia nuosavybės teisės forma perleidžiamas turtas priklauso pardavėjui, o pardavėjui – pareigą atskleisti visą žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Tik nuo atskleistos informacijos turinio priklauso CK 3.92 straipsnio reikalavimų taikymas, t. y. jei nekilnojamasis daiktas priklauso pardavėjui asmeninės nuosavybės teise, šie reikalavimai netaikomi.

Nustačius, kad nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jo perleidimo sandoris yra sudarytas nedalyvaujant kitam sutuoktiniui ar be jo įgaliojimo, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu vadovaujantis CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šioje teisės normoje nustatyta, kad sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis) gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus, kai vienas ar abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba jie valstybės registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, kai kita sandorio šalis yra nesąžininga. Taigi šioje teisės normoje nustatyta išimtis – kitos sandorio šalies nesąžiningumas – yra reikšminga tuo atveju, kai vienas ar abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba valstybės registrą tvarkančiai institucijai suteikė neteisingų duomenų. Apgaule laikomi tokie veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaule taip pat laikomas ir sąmoningas reikšmingų sandorio sudarymo aplinkybių nepranešimas, jeigu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apie jas turėjo būti pranešta kitai šaliai (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė žinojo apie tai, jog jos sutuoktinis J. Š. yra perdavęs duomenis nekilnojamojo turto agentūrai viešai paskelbti apie 1,47 ha miško sklypo pardavimą. Atsakovai sutuoktiniai E. ir L. Š., pasinaudodami šia informacija, kreipėsi į atsakovą J. Š. dėl šio sklypo pirkimo. Ieškovė matė, kaip jos sutuoktinis J. Š. aprodė E. ir L. Š. ginčo sklypą. Prieš sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjai A. ir J. Š. neatskleidė visos informacijos apie tai, kad sklypas yra įgytas po santuokos sudarymo ir priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. J. Š., sudarydamas ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarui pateikė nekilnojamojo turto registro įstaigos pažymą apie tai, kad šis sklypas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkte pardavėjas pareiškė, kad į parduodamą sklypą tretieji asmenys neturi jokių teisių, <...> ir nėra jokių apribojimų juo disponuoti ir kitų apribojimų bei pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į tą sklypą. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. ir J. Š., sąmoningai neatskleisdami reikšmingų sudaromo sandorio aplinkybių, panaudojo apgaulę ir nekilnojamojo turto registro įstaigai pranešė neteisingus duomenis apie tai, kad ginčo sklypas priklauso J. Š. asmeninės nuosavybės teise. Nesant duomenų apie kitos sandorio šalies – E. ir L. Š. – nesąžiningumą, bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji sandorių, kuriuos sudaro sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ir pastarasis vėliau jo nepatvirtina, nuginčijimo taisyklė. Svarbiausias sandorių ginčijimo ribojimas yra tai, kad ieškinį reiškiantis sutuoktinis privalo įrodyti kitos sandorio šalies nesąžiningumą, t. y. jog ši žinojo ar galėjo žinoti sutuoktinį sudarant sandorį be kito sutuoktinio sutikimo. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio sutikimo nėra niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o yra nuginčijamieji. Dėl šių motyvų pirmąjį kasacinio skundo argumentą kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė CPK 139 ir 140 straipsnių nuostatas, todėl neteisėtai nutraukė bylą dėl dviejų ieškovės reikalavimų. Iš bylos duomenų (b. l. 74-76, 85) matyti, kad ieškovė ieškiniuose ne vieną kartą tikslino savo reikalavimus, o 2006 m. sausio 10 d. teismo posėdžio metu (b. l. 111) sumažino savo reikalavimų apimtį, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis sudarytas be jos rašytinio sutikimo, ir taikyti restituciją. Kitų reikalavimų ieškovė prašė nenagrinėti. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl kitų ieškovės reikalavimų (CPK 293 straipsnio 4 punktas), tačiau neišaiškindamas bylos nutraukimo teisinių pasekmių (CPK 294 straipsnis), padarė formalų procesinės teisės normos pažeidimą, kuris neįtakoja priimto teismo sprendimo teisėtumo. Pažymėtina, kad formaliai ir nutraukus bylą dėl dviejų ieškovės reikalavimų, esminis reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu liko ir jis teismo buvo išnagrinėtas tinkamai, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą ir prisidėjimą prie kasacinio skundo, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys