Baudžiamoji byla Nr. 2K-236-697/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23798-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.8.1.1; 1.2.3.1.2.1; 1.2.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistosios R. Ž. (buvusi pavardė – R.) gynėjui advokatui Simonui Slapšinskui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Ž. gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 10 d. nutartis, kuria nuteistosios R. Ž. gynėjo advokato Simono Slapšinsko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. Ž. nuteista už tai, kad (duomenys neskelbtini) d. naktį, laikotarpiu nuo 1.00 val. iki 4.50 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte įrengto lauko tipo tualete pagimdė išnešiotą, gyvą moteriškos lyties naujagimį, po to buku būdu atidalydama virkštelę ją nutraukė ir, vienu trauminiu poveikiu naujagimiui padarydama paviršinį odos nubrozdinimą juosmens nugariniame paviršiuje, išmetė naujagimį į tualeto išmatų duobę, todėl kūdikis mirė nuo mechaninės asfiksijos (uždusimo) dėl išorinės kliūties orui įkvėpti, taip tyčia nužudė mažametį, bejėgiškos būklės šeimos narį – savo naujagimę dukterį.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios R. Ž. gynėjas advokatas S. Slapšinskas prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. Ž. nutraukti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, padarydamas esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl to kvalifikuojant R. Ž. veiksmus taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Lietuvos apeliacinis teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų teisės taikymo klaidų, taip pat tinkamai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su nuosprendžio motyvavimui ir surašymui keliamais reikalavimais, nesiaiškino R. Ž. veikos atitikties baudžiamajame įstatyme nurodytoms nusikalstamoms veikoms su privilegijuotaisiais požymiais ir netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos suvaržė R. Ž. teisę į teisingą teismą ir sukliudė išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.2. Vienas iš esminių BPK pažeidimų, padarytų baudžiamojoje byloje, grindžiamas netinkamu kaltinamojo akto surašymu. Pagal suformuotą teismų praktiką, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos, neteisingai arba netiksliai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskleidžiant kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje), ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2011, 2K-222/2013, 2K-254/2013, 2K-111-677/2016). Taip pat baudžiamajame procese teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
2.3. Nagrinėjant bylą nesilaikyta ir pagrindinių baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse ir kylančių iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos. Skunde cituojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501; 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04, ir kt.; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-529/2013, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014).
2.4. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai ištirtos, nustatytos ir atitinkamai kaltinamajame akte nurodytos esminės kaltinimui aplinkybės, susijusios su R. Ž. gimdymo procesu, virkštelės nutrūkimu, naujagimio įkritimu (įmetimu) į lauko tipo tualeto duobę, R. Ž. veiksmais po gimdymo, R. Ž. savo veiksmų suvokimu (subjektyviąja nusikalstamos veikos puse). Neištyrus ir nenustačius nurodytų esminių baudžiamosios bylos aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, dėl to buvo suvaržyta nuteistosios teisė į gynybą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo tinkamai tirtas ir nagrinėtas R. Ž. galimai pasireiškęs „slaptojo nėštumo“ fenomenas, dėl kurio R. Ž. įvykio metu iš viso galėjo nežinoti, jog yra nėščia, nors pastaroji aplinkybė byloje yra esminė, nuo kurios priklauso visų R. Ž. veiksmų vertinimas ir kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą.
2.5. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai neišnagrinėjo R. Ž. gynėjo apeliacinio skundo, kadangi motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kaltinamojo akto trūkumais, esminių bylos aplinkybių nenustatymu. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, iš esmės atkartojant identiškus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, bet nepateikiant jokio papildomo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų vertinimo. Šiuo klausimu skunde cituojama aktuali teismų praktika dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo surašymo, kad procesinis sprendimas turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo; apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų vertinimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus; neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, teismas demonstruoja savo šališkumą; apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-336/2009">2K-336/2009</a>, 2K-170/2014, 2K-386/2014, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019 ir kt.). Todėl bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir deklaratyviai, bendro pobūdžio formuluotėmis ir tais pačiais skundžiamais argumentais motyvavus teismo baigiamąjį aktą, neatsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo byloje paduotą apeliacinį skundą ir pats padarė esminį BPK pažeidimą. Be to, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi išimtinai tik kaltinamojo pobūdžio įrodymais (dar ikiteisminio tyrimo metu parengtu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, liudytojų R. G. V., apžiūrėjusios R. Ž. ligoninėje, ir J. D., atvykusios pagal iškvietimą greitosios medicinos pagalbos medikės, parodymais, specialisto Ramūno Žilionio paaiškinimais), iš viso nevertindamas nuteistąją teisinančių įrodymų (bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateiktos teisės psichologijos specialistų išvados, specialistų Aleksandro Segalo (Aleksandr Segal) ir A. D. paaiškinimų).
2.6. Byloje yra pakankamai duomenų, kad R. Ž. galėjo pasireikšti „slaptojo nėštumo“ fenomenas, t. y. kad R. Ž. galėjo nežinoti apie savo nėštumą iki pat gimdymo momento. Tai patvirtina tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikta 2021 m. rugsėjo 27 d. specialistų išvada, tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialistų A. Segalo ir A. D. paaiškinimai. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paaiškėjo, kad R. Ž. vėl tik atsitiktinai (lankydamasi pas gydytojus dėl kitų sveikatos klausimų) sužinojo, jog (antrą kartą) laukiasi, nors jau buvo 31-ą savaitę nėščia, bet nei pati suvokė ar jautė, nei aplinkiniai matė ar suvokė apie nuteistosios nėštumą. Teismo psichologė Eglė Zubienė, ikiteisminio tyrimo metu parengusi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, nurodė, kad teoriškai iš psichologinės pusės R. Ž. nėštumo nejutimas galėtų būti paaiškintas, bet praktiškai nagrinėjamoje byloje tokie klausimai nebuvo užduoti, todėl nebuvo tirti. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nesivadovavo papildomai pateikta specialistų išvada kaip subjektyvia ir nepagrįsta bylos duomenimis, nors lyginant apeliacinės instancijos teisme pateiktą specialisto išvadą ir ikiteisminio tyrimo metu atliktą ekspertizės aktą matyti, kad surašant ekspertizės aktą, priešingai nei papildomai pateiktoje specialisto išvadoje, nesiremta jokiais papildomais šaltiniais, nesivadovauta jokiais nustatytais metodais, dėl to ekspertizės metu iš esmės netirtas galimai nagrinėjamu atveju nuteistajai pasireiškęs „slaptojo nėštumo“ fenomenas, R. Ž. afekto būsena, dėl kurios ji galėjo nesuvokti savo veiksmų ir galėjo netinkamai juos valdyti. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams, o ekspertizės metu dalies bylai reikšmingų aplinkybių iš viso netyrus, Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo skirti naują ekspertizę, kuri atsakytų į visus bylai svarbius klausimus ir pašalintų visas byloje kilusias abejones.
2.7. Be to, Panevėžio apygardos teismas, konstatavęs, kad R. Ž. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytą nusikaltimą veikdama tiesiogine tyčia, nenustatė nusikalstamos veikos padarymo motyvo. Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, kad motyvas ir tikslas nėra aptariamos nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai ir dėl to nėra privalomi įrodinėti bei neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, jog, sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu, svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-46-895/2015). Byloje nebuvo nustatyta, kad L. Ž. ir R. Ž. poroje, kaip ir jų šeimose, naujagimis nebuvo laukiamas, vaikas buvo planuojamas, tai patvirtina ir faktas, jog šiuo metu R. Ž. yra pagimdžiusi sveiką naujagimį. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė E. Zubienė, specialistas A. Segalas nurodė, kad nenustatė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nėštumo metu vaikas buvo nepageidaujamas. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad nepastebėjo ypač ženklių, nėščiosioms būdingų, R. Ž. kūno formų pasikeitimų, o pati nuteistoji, pasidariusi nėštumo testą, kurio atsakymas buvo neigiamas, visą laiką dėvėjo tuos pačius ne nėščiosioms skirto, standartinio „S“ dydžio drabužius, taip pat nejautė ir kitų nėščiosioms būdingų požymių (pykinimo ir kt.), R. Ž. pasireiškė ir kraujuotos išskyros, kurias nuteistoji palaikė menstruacijomis ir dėl kurių pati net neabejojo, jog nesilaukia. Tai, kad ant R. Ž. drabužių ir rankų nebuvo rasta naujagimio DNR, patvirtina, jog R. Ž. naujagimio į rankas paėmusi nebuvo ir pati negalėjo nutraukti virkštelės ar rankomis įmesti naujagimio į lauko tualeto fekalijų duobę, o aplinkybės, kaip naujagimio virkštelė tiksliai buvo atidalyta, kokius veiksmus R. Ž. atliko po gimdymo ir ar R. Ž., objektyviai supratusi, kad ką tik pagimdė, turėjo galimybę išgelbėti naujagimį iš lauko tualeto dviejų metrų gylio fekalijų duobės, nebuvo nustatomos.
2.8. Panevėžio apygardos teismas, tinkamai neištyręs nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, R. Ž. veiksmų nevertino BK 131 ar 132 straipsnio kontekste, o Lietuvos apeliacinis teismas, atlikęs klaidingą įrodymų vertinimą ir neištaisęs kitų esminių BPK pažeidimų, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 131 straipsnyje nustatytas veiką privilegijuojantis požymis, palyginti su BK 129 straipsnyje nustatytu tyčiniu nužudymu, yra gimdymo proceso padarinys – ypatinga kaltininkės psichofizinė būsena, kurią paprastai sukelia ne tik gimdymo metu patirti skausmai, bet taip pat lemia vienišumo ar negatyvi aplinka, kurioje vyksta gimdymas, nepageidaujamas nėštumas ir pan. Tokiems atvejams būdinga tai, kad dėl gimdymo metu patirtų skausmų bei kitų veiksnių nulemtos stresinės įtampos gimdyvė tampa ne visai pajėgi suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tokią gimdyvės būseną galima vertinti kaip ribotai pakaltinamą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY3LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-367-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-367-697/2016">2K-367-697/2016</a>). Pagal bylos duomenis, po įvykio R. Ž. buvo ištikta šoko, sunkios psichologinės būsenos, negalinti kalbėti ir paaiškinti įvykio aplinkybių. Nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. Ž. negalėjo būti afekto būsenos, nes neva R. Ž. neturėjo ilgalaikių psichikos sutrikimų, o vėliau apklausiama pakankamai rišliai prisiminė įvykio aplinkybes, kadangi asmuo neturi turėti kokių nors psichikos sutrikimų, kad jam pasireikštų viena iš afekto (patologinio ar fiziologinio) būsenų, nes tokia būsena ištinka staiga. Taip pat praėjus afekto būsenai asmuo gali suvokti savo atliktus veiksmus ir apie juos bent iš dalies, kiek prisimena, papasakoti. Tuo labiau kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nebuvo vertinamas galimai R. Ž. pasireiškęs „slaptojo nėštumo“ fenomenas, dėl kurio R. Ž. galėjo iš viso nesuvokti, jog laukiasi, ir dėl to atitinkamai, prasidėjus gimdymui, R. Ž. galėjo ištikti staigi afekto būsena. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad R. Ž. nesuvokė esanti nėščia, nejautė jokių nėštumo požymių, byloje turėjo būti vertinama, ar nuteistosios veiksmai neatitiko nusikalstamo nerūpestingumo požymių ar kazuso, bet dėl BK 132 straipsnio 1 dalies taikymo nepasisakė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai.
2.9. Taip pat skunde ginčijama nuteistajai R. Ž. paskirta bausmė. Pažymima, kad viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu R. Ž. ir jos gynėjai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad R. Ž. nesuprato esanti nėščia, todėl negalėjo suprasti, kad jai prasidėjo gimdymas, ir negalėjo valdyti savo veiksmų, atitinkamai apeliaciniame skunde buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Prašymas priimti iš esmės priešingą sprendimą apibrėžia pačias plačiausias skundų ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas ir paskiriant jiems bausmes; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQxLTMwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-241-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-241-303/2018">2K-241-303/2018</a>). Taigi, nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pasisakyti ir dėl bausmės skyrimo klausimų, nors atskirai apeliaciniame skunde prašymų dėl bausmės nebuvo nurodyta, bet skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje jokių motyvų dėl R. Ž. paskirtos bausmės nėra nurodyta.
2.10. Bausmė skiriama ne tik formaliai laikantis bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, nustatytų BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, 61 straipsnio 1, 2 dalyse, bet ir realiai įvertinus bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai), laikantis teismų praktikoje suformuluotų nuostatų, kad Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, jog valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Atitinkamai nagrinėjamoje byloje taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, sudarančios galimybę paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje. Teismų praktikoje šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2011">2K-311/2011</a>, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).
2.11. Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai tinkamai neįvertino R. Ž. galimybės atlikti aštuonerių metų trukmės realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, tokios bausmės įtakos nuteistosios psichinei sveikatai. Nuteistajai R. Ž. nuo nagrinėjamo įvykio dienos buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), jis tęsiasi iki šiol, R. Ž. dėl savo sunkios psichologinės būsenos ne tik negalėjo duoti parodymų pirmosios apklausos metu, bet dėl psichinės sveikatos sutrikimų negalėjo dalyvauti ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Taip pat nebuvo vertinama, ar dabartinė R. Ž. psichologinė sveikata leidžia atlikti jai paskirtą bausmę BK 76 straipsnio 3 dalies kontekste. Be to, nuteistoji R. Ž. neseniai (prieš 3,5 mėnesio) pagimdė kūdikį. Nei Panevėžio apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, neskyrė psichiatrinės ekspertizės dabartinei nuteistosios R. Ž. psichinei sveikatos būklei nustatyti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios R. Ž. gynėjo advokato S. Slapšinsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl esminių BPK pažeidimų
4. Kasacinio skundo argumentai dėl byloje padarytų esminių BPK pažeidimų grindžiami tuo, kad byloje buvo surašytas BPK reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, netinkamai atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, netinkamai surašyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo galutiniai procesiniai sprendimai, be to, apeliacinės instancijos teisme byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės visi kasatoriaus nurodyti BPK pažeidimai siejami su tuo, jog byloje nebuvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės (pavyzdžiui, dėl „slaptojo nėštumo“ fenomeno, dėl konkrečių gimdymo aplinkybių, virkštelės nutraukimo (nutrūkimo), nuteistosios R. Ž. psichologinės būsenos), kurios, jo teigimu, jei būtų nustatytos, paneigtų žemesniųjų instancijų teismų apkaltinamąsias išvadas. Tačiau tokie kasatoriaus argumentai dėl padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų turinio nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiamas savas įrodymų vertinimas, siūlant daryti kitokias išvadas dėl veikos padarymo aplinkybių, nei tai padarė žemesniųjų instancijų teismai, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.).
7. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-417/2014, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).
8. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-77-489/2022 ir kt.).
9. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes, surašydami nuosprendį ir nutartį teismai būtų pažeidę pirmiau aptartus BPK reikalavimus.
10. Išanalizavus skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinį bei kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, išdėstė išsamius motyvus dėl įrodymų vertinimo, visų pirma įrodymų patikimumo, t. y. kodėl atmetė nuteistosios R. Ž. parodymus ir jais nesivadovavo, taip pat tuos įrodymus, kurie iš dalies atitiko nuteistosios R. Ž. pateiktą įvykių versiją, ir kodėl patikimais pripažino R. Ž. kaltinančius įrodymus ir jais rėmėsi, tinkamai aprašė byloje nustatytas faktines aplinkybes, išdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek pačios R. Ž. parodymus, tiek iš dalies jos versiją patvirtinančius liudytojų D. K. ir G. K. parodymus, taip pat kaip liudytojų apklaustų nuteistosios artimųjų motinos R. R., močiutės A. Č., tuomečio gyvenimo draugo L. Ž. parodymus, darbdavės L. V., nuteistosios dėstytojos R. M. parodymus, duomenis, gavus apžiūrėjus nuteistosios R. Ž. naudotą mobiliojo ryšio telefoną, akušerės ginekologės R. G. V. parodymus, pagal iškvietimą atvykusios greitosios medicinos pagalbos medikės J. D. parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. M137/2020(05) dėl naujagimio lavono tyrimo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadą Nr. MK44/2020(01) dėl naujagimio virkštelės atidalijimo tyrimo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. S385/2020(01) dėl naujagimio biologinių pėdsakų nustatymo, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą dėl R. Ž. psichikos būsenos tyrimo, specialistų R. Sitienės ir R. Žilionio paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, kartu visiškai pagrįstai atmesdamas nuteistosios R. Ž. parodymus.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pateiktą nuteistosios R. Ž. gynėjo apeliacinį skundą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus anksčiau minėtus byloje ištirtus įrodymus, be to, tenkinęs nuteistosios gynėjos prašymą atliko papildomą įrodymų tyrimą – prie bylos medžiagos pridėjo pateiktą konsultacinę teisės psichologijos specialistų išvadą, medicininius duomenis apie R. Ž. antrąjį nėštumą, apklausė vieną iš konsultacinę išvadą parengusių specialistų A. Segalą ir akušerį ginekologą A. D., taip pat, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, apklausė ikiteisminio tyrimo metu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą rengusią teismo psichologę ekspertę E. Zubienę. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrino ne tik iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, bet ir įvertinęs papildomo įrodymų tyrimo metu gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl R. Ž. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
13. Remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistosios R. Ž. pateikta įvykių versija atmesta remiantis išsamia bylos duomenų analize, abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principams ir nuosekliai pagrįstas teisiniais argumentais. Priešingai, būtent kasacinio skundo argumentai yra grindžiami suabsoliutinant nuteistosios R. Ž. parodymų įrodomąją vertę ir akcentuojant tik tą dalį įrodymų, kurie bent iš dalies atitinka nuteistosios parodymus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016 ir kt.). Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, kadangi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo, „slaptojo nėštumo“ fenomeno, nuteistosios R. Ž. tyčios ir veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą), atlikęs papildomą įrodymų tyrimą pašalino bet kokias keltas abejones dėl bylai reikšmingų aplinkybių nenustatymo.
14. Kasacinio skundo argumentas dėl byloje surašyto BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto taip pat siejamas su tuo, kad byloje nebuvo tirtas „slaptojo nėštumo“ fenomenas, virkštelės nutrūkimo (nutraukimo) aplinkybės. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Tačiau nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos tiek, kiek jos nustatytos bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju „slaptojo nėštumo“ fenomenas buvo paneigtas byloje ištirtais duomenimis, o tikslių virkštelės nutraukimo aplinkybių nebuvo galima nustatyti dėl to, kad nuteistoji R. Ž. savo kaltę neigė ir nepripažino supratusi, kad gimdo ir kad ji nutraukė virkštelę, todėl dėl šios dalies nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nustatytos įvertinus specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus dėl virkštelės atidalijimo aplinkybių, jie leido konstatuoti, kad virkštelė buvo atidalyta buku būdu ir negalėjo savaime gimdymo metu nutrūkti. Veikos požymių kvalifikavimui ir nusikaltimo mechanizmo nustatymui neturi reikšmės aplinkybė, kad specialistui nepakako bylos proceso metu gautų duomenų tiksliam virkštelės nutraukimo būdui nustatyti. Kita vertus, kaltinamajame akte nurodytos ir byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos padarytai nusikalstamai veikai teisingai kvalifikuoti.
Dėl nuteistosios R. Ž. veikos kvalifikavimo
15. Nuteistosios R. Ž. gynėjo kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistosios veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, teigiama, kad R. Ž. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, t. y. naujagimio nenužudė, todėl turi būti išteisinta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos arba jos veika kvalifikuotina pagal BK 131 straipsnį ar 132 straipsnio 1 dalį.
16. BK 129 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. To paties BK straipsnio 2 dalyje nustatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu. Kvalifikuojančiais nužudymą požymiais pripažįstama nukentėjusio asmens mažametystė (BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktas), bejėgiška būklė (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat ir savo šeimos nario nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.
17. BK 131 straipsnyje yra įtvirtintas privilegijuotasis nužudymas – savo naujagimio nužudymas. Objektyviaisiais veikos požymiais BK 131 straipsnis atitinka BK 129 straipsnyje įtvirtintos nužudymo sąvokos kriterijus, tačiau šiame straipsnyje reikšminga aplinkybė, nulemianti veikos kvalifikavimą, yra tai, kad tais atvejais, kai dėl gimdymo proceso psichotraumuojantis poveikis lemia asmens sąmonę ir valią, ši aplinkybė lemia ir kaltininko tyčią formuojančių veiksnių turinį. BK 131 straipsnyje nurodytą veiką privilegijuojantis požymis prieš BK 129 straipsnyje nurodytą veiką yra gimdymo proceso padarinys – ypatinga kaltininkės psichofizinė būsena, kurią paprastai sukelia ne tik gimdymo metu patirti skausmai, bet taip pat lemia vienišumo ar negatyvi aplinka, kurioje vyksta gimdymas, nepageidaujamas nėštumas ir pan. Tokiems atvejams būdinga tai, kad dėl gimdymo metu patirtų skausmų ir kitų veiksnių nulemtos stresinės įtampos gimdyvė tampa ne visai pajėgi suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tokią gimdyvės būseną galima vertinti kaip ribotai pakaltinamą. O neatsargaus gyvybės atėmimo, nustatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, atveju šiai nusikalstamos veikos sudėčiai, kaip ir nustatytai BK 129 straipsnyje, yra būdingi tie patys objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp jų), bet skiriasi kaltės forma – BK 132 straipsnyje aprašytos veikos padaromos dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo).
18. Byloje nustatyta, kad lauko tipo tualeto duobėje rastas moteriškos lyties naujagimio lavonas ir placenta su nutraukta virkštele, naujagimis gimė išnešiotas ir gyvas, nuo gimimo galėjo pragyventi iki vienos valandos, naujagimio mirties priežastis – mechaninė asfiksija (uždusimas) dėl išorinės kliūties orui įkvėpti, taip pat ant naujagimio kūno nustatytas paviršinis odos nubrozdinimas juosmens nugariniame paviršiuje. Nuteistoji R. Ž. savo kaltės dėl naujagimio nužudymo nepripažino, tvirtino, kad nežinojo, jog buvo nėščia, nesuprato, kad lauko tualete pagimdė naujagimį, bet manė, jog tuštinasi. Tačiau tokie nuteistosios R. Ž. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Priešingai nei akcentuoja kasatorius, iš bylos medžiagos galima spręsti, jog nuteistosios R. Ž. kūno formos buvo pakitusios ir aplinkiniams (liudytojai L. V., pas kurią R. Ž. atėjo darbintis (duomenys neskelbtini), nuteistosios motinai R. R. ir močiutei A. Č., taip pat ir tuomečiam gyvenimo draugui L. Ž.) sudarė pagrįstą manymą, jog R. Ž. gali lauktis, jie netgi klausė R. Ž., ar ši nesilaukia, bet nuteistoji nėštumą kategoriškai neigė. Apžiūrėjus nuteistosios R. Ž. naudotą mobiliojo ryšio telefoną, nustatyta, kad R. Ž. ieškojo informacijos apie 38-ių savaičių nėštumą, vaistus, sukeliančius medicininį abortą, bei gimdymą skatinančias priemones (kekinę juodžolę). Nuteistajai R. Ž. farmakologiją dėsčiusi dėstytoja R. M. paneigė, kad jos dėstomame dalyke buvo kalbama apie vaistus, sukeliančius priešlaikinį gimdymą ar medicininį abortą, todėl nuteistosios domėjimasis tokia informacija pagrįstai sietinas tik su savo pačios būkle dėl nėštumo. Pagal liudytojo L. Ž. parodymus, R. Ž. neleisdavo uždėti rankos jai ant pilvo, kuris buvo padidėjęs. Be to, bylos duomenys patvirtina ir R. Ž. socialinę brandą – nepaisant santykinai jauno amžiaus, nuteistoji dar mokykloje įgijo bendrųjų žinių apie lytinius santykius, nėštumą, pagrindinius jo požymius, gimdymą, toliau tęsė biomedicinos diagnostikos studijas, nuteistosios draugų aplinkoje buvo šeimų su mažais vaikais, pati R. Ž. su L. Ž. diskutuodavo apie šeimos sukūrimą ir vaikų auginimą. Remiantis šių aplinkybių visuma, nepaisant nepaneigtų R. Ž. parodymų apie kraujuotas išskyras ir akušerio ginekologo A. D. paaiškinimo, jog kraujuotos išskyros gali būti sumaišytos su mėnesinėmis, bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistoji R. Ž. neabejotinai suvokė esanti nėščia, bet sąmoningai šį faktą neigė ir nenorėjo, kad tai suprastų jos gyvenimo draugas ir kiti aplinkiniai. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus apeliacinės instancijos teismui pateiktą konsultacinę specialisto išvadą, kurioje pateiktos tikimybinio pobūdžio išvados apie nuteistajai R. Ž. galėjusį pasireikšti „slaptojo nėštumo“ fenomeną. Apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusi aplinkybė apie kitą nuteistosios R. Ž. nėštumą, kurio požymių R. Ž. nejuto iki 31-os nėštumo savaitės, taip pat nepaneigia žemesniųjų instancijų teismų išvadų, kadangi antrojo nėštumo aplinkybės yra nesusijusios su pirmuoju nuteistosios nėštumu ir nagrinėjamai bylai reikšmės neturi.
19. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia nuteistosios R. Ž. gynybinę versiją apie gimdymo eigą. Neva lauko tualete, stengdamasi pasituštinti, R. Ž. pajuto vieną „iškritimą“, kelių minučių laikotarpiu dar kartą pabandžiusi pajuto ir antrą „iškritimą“, po to pasijuto lengviau ir bandė grįžti į namus. Kaip jau buvo nurodyta, lauko tualete rastas naujagimis ir placenta buvo su atidalyta virkštele. Tyrimo metu nustatyta, kad virkštelė atidalyta buku būdu, nutraukiant. Teismai pagrįstai rėmėsi tyrimą atlikusios specialistės R. Sitienės paaiškinimais, kad vien nuo kūdikio svorio (remiantis nuteistosios versija apie pirmąjį „iškritimą“ ir tik po kurio laiko buvusį antrąjį „iškritimą“) virkštelė dėl savo konstrukcijos ir jungiamojo audinio nutrūkti negalėjo, o virkštelės morfologiniai požymiai rodo, kad ji buvo tempiama, plėšiama. Specialistas R. Žilionis paaiškino, kad virkštelės išoriniai požymiai (virkštelė buvo apie 1 cm pločio, balkšva) liudija tai, jog virkštelė buvo atidalyta praėjus tam tikram laikui (iki 3–5 minučių) nuo kūdikio gimimo. Pagal akušerės ginekologės R. G. V. parodymus, gimus kūdikiui, placenta pasišalina maždaug per 30 minučių, be to, jei kūdikis be atramos būtų kritęs žemyn į tualeto duobę, tai kartu būtų išplėšęs prie gimdos prisivirtinusią placentą, tai vadinama gimdos inversija, tokiu atveju gimda išsiverčia išore į vidų, bet to nagrinėjamu atveju nenustatyta. Teismų sprendimuose pagrįstai pažymėta, kad ant tualeto sėdimosios dalies priekinės dalies lentos, sėdimos viršutinės dalies lentų buvo rasta žmogaus kraujo, kurio DNR profilis sutampa su naujagimio DNR profiliu, o, pagal specialisto R. Žilionio paaiškinimus, naujagimiui juosmens nugariniame paviršiuje rastas paviršinis odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas dinaminiu poveikiu, t. y. slystant juosmeniu per 2 cm pločio šiurkštų paviršių, tai atitinka lauko tualeto lentų paviršių. Teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nurodytos aplinkybės paneigia keliamą versiją, kad kūdikį ir placentą jungianti virkštelė galėjo nutrūkti nuo krentančio į duobę kūdikio svorio, priešingai, darytina išvada, kad, naujagimiui gimus lauko tualete, nuteistoji R. Ž. ėmėsi aktyvių veiksmų virkštelei nutraukti ir po to įmetė naujagimį bei pasišalinusią placentą į tualeto duobę. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tarp nuteistosios R. Ž. veiksmų – naujagimio išmetimo į tualeto duobę ir kilusių pasekmių – naujagimio mirties nuo mechaninės asfiksijos (uždusimo) yra priežastinis ryšys.
20. Taip pat byloje pagrįstai konstatuota, kad nuteistoji R. Ž. veikė tiesiogine tyčia. Visuma nustatytų aplinkybių (sąmoningas nėštumo slėpimas ir savo būsenos neigimas aplinkiniams, informacijos ieškojimas ne apskritai apie nėštumą, bet apie jo nutraukimą ar priešlaikinio gimdymo sukėlimą, naujagimio virkštelės nutraukimo aplinkybės) leidžia spręsti apie sąmoningus ir tikslingus nuteistosios R. Ž. veiksmus siekiant atimti gyvybę pagimdytam kūdikiui. Kartu tai paneigia kasatoriaus deklaratyvius argumentus dėl veikos padarymo neatsargia kaltės forma ar kazuso. Atlikus nuteistosios R. Ž. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę nustatyta, kad tiriamos veikos metu R. Ž. nesirgo psichikos sutrikimu ir galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, galėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus, ekspertizės metu nebuvo nustatyti R. Ž. atminties ar kitų pažintinių funkcijų sutrikimai, kurie būtų trukdę prisiminti ar suvokti savo veiksmus, R. Ž. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos ar apimta kitos emocinės būsenos, dėl kurios nebūtų galėjusi suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo psichologė ekspertė Eglė Zubienė patvirtino, kad atlikdama tyrimą ji nenustatė jokių išreikštų R. Ž. individualių savybių, kurios būtų trukdžiusios suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, rodančių nuteistosios ypatingą emocinę būklę, kuri būtų galėjusi turėti esminę reikšmę nuteistosios veiksmams. Pagal bylos duomenis, iš karto po įvykio pagal savo būklę po gimdymo R. Ž. buvo pakankamai sąmoninga, orientuota, rišliai atsakinėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojai J. D. į klausimus, o prieš tai, kai buvo paskambinta bendruoju pagalbos telefonu, su gyvenimo draugu L. Ž. kalbėjosi apie tai, kad gal nereikia kviesti policijos. Kaip paaiškino ekspertė E. Zubienė, šiuo metu nustatytas (duomenys neskelbtini) nuteistajai R. Ž. susiformavo būtent dėl byloje nagrinėjamo psichiką traumuojančio įvykio bei jai iškeltos baudžiamosios bylos ir neturėjo įtakos savo veiksmų suvokimui nusikaltimo padarymo metu. Taigi, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistoji R. Ž. nusikaltimo padarymo metu negalėjo (visiškai ar iš dalies) suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Žemesniųjų instancijų teismų išvadų apie tyčinį nuteistosios R. Ž. veikimą nepaneigia ir tai, kad byloje nebuvo pilnai atskleistas tokio nusikalstamo elgesio motyvas.
21. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, R. Ž. padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus.
Dėl bausmės
22. Nors kasaciniame skunde tiesiogiai nėra prašoma skirti nuteistajai R. Ž. švelnesnės bausmės, tačiau kasatorius išdėstė ir argumentus, kuriais nuteistajai paskirta bausmė vertinama kaip per griežta, todėl skirtina švelnesnė bausmė pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija tokius kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
23. Pažymėtina, kad teismų atliktas faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmėms skirti, vertinimas paprastai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Faktinių aplinkybių vertinimo klausimus galutinai išsprendžia ir pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumą jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai įvertina apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą. Todėl dėl kasacinio skundo argumentų pasisakytina tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).
24. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje esančių aplinkybių, apibūdinančių padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nusikaltimą padariusį asmenį, visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
25. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. Ž., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgė į tai, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padaryta nusikalstama veika, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, veika tyčinė, baigta, sukėlusi nepataisomas sunkias pasekmes, R. Ž. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, studijuoja, dirba, pagal gyvenamąją vietą neigiamai charakterizuojamų duomenų negauta, be to, įvertinęs BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, paskyrė R. Ž. minimalią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
26. Taigi, skiriant nuteistajai R. Ž. bausmę buvo įvertintos visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos ir byloje nustatytos aplinkybės. Pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistosios R. Ž. padaryto nusikaltimo vertinti kaip mažiau pavojingo už rūšinį BK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumą. Tuo labiau kad nuteistoji R. Ž. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir šiuo metu nepripažįsta, savo kaltę kategoriškai neigia. Kasatoriaus akcentuojami nuteistajai nustatyti (duomenys neskelbtini) R. Ž. buvo konstatuoti iš karto po įvykio ir priimant skundžiamus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teismams buvo žinomi. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje dėl nuteistosios R. Ž. psichikos sutrikimų išsamiau pasisakyta sprendžiant dėl jos pakaltinamumo bei galimybės suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl R. Ž. nustatytų psichikos sutrikimų nuteistosios asmenybę vertinti priešingai nei pirmosios instancijos teismas ir pripažinti, jog nuteistajai paskirta sankcijoje nustatyta minimali bausmė prieštarauja teisingumo principui, yra aiškiai per griežta ir neproporcinga R. Ž. asmenybei bei jos padarytam nusikaltimui. Nors šiuo metu nuteistoji R. Ž. yra ištekėjusi, bet skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ji jau buvo sukūrusi faktinę šeimą ir gyveno su gyvenimo draugu L. Ž.. Kitos pirmosios instancijos teismo įvertintos nuteistosios R. Ž. asmenybę apibūdinančios aplinkybės ir kasatoriaus akcentuojama aplinkybė, jog šiuo metu R. Ž. augina mažametį vaiką, su kuriuo, paskyrus ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, praras ryšį, nepripažintinos sudarančiomis pagrindą nuteistajai R. Ž. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jai bausmę, švelnesnę, negu nustatyta sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmės riba.
27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 338 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymas gali būti atidėtas, kai nuteistoji, kuriai tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų, – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjant bylą žemesniųjų instancijų teismuose nebuvo keliamas klausimas dėl BK 76 straipsnio taikymo, kasaciniame skunde šio BK straipsnio galimas taikymas grindžiamas iš esmės deklaratyviais argumentais, kad R. Ž. dėl psichikos būsenos gali būti per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, BK 76 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta galimybė atleisti asmenį nuo tolesnio bausmės atlikimo, jei toks asmuo suserga sunkia nepagydoma liga po nuosprendžio priėmimo. Tokie klausimai sprendžiami nuosprendžio vykdymo stadijoje BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.
28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios R. Ž. gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
