Dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į žemę pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-109/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 113.4; 113.5; 114.3; 114.8; 114.9.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Viktorijai Valienei,

dalyvaujant ieškovei O. D. V., jos atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

atsakovei (kasatorei) L. M., jos atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

tretiesiems asmenims J. A. ir V. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. D. V. ieškinį atsakovėms L. M., V. B. dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į žemę pripažinimo; tretieji asmenys A. A., J. A., V. A., Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė Nijolė Kadžienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 1995 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. B. pardavė, o P. A. A. nupirko 0,1147 ha ploto žemės sklypą Panevėžyje (duomenys neskelbtini), dalį ir nustatyti, kad 1/2 dalį šio žemės sklypo pagal nurodytą sutartį nupirko ieškovė O. D. V.

Ieškovė nurodė, kad ji gyveno su P. A. A. faktinėje santuokoje nuo 1973 m. iki jo mirties 1997 m. spalio 30 d., tvarkė bendrą ūkį, iš bendrų lėšų įsigijo turto, tarp jo ir už 8000 Lt nusipirko 0,1147 ha žemės sklypą Panevėžyje (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, nurodyto žemės sklypo 1995 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje pirkėju nurodytas tik P. A. A., pripažintina iš dalies negaliojančia kaip sudaryta dėl jos suklydimo, nes suklydo dėl to, kas taps perkamo žemės sklypo savininku: dėl to, kad nurodytas turtas buvo įgytas už gyvenant kartu sukauptas bendras lėšas, ieškovė manė, jog yra šio žemės sklypo bendraturtė. Ieškovė taip pat nurodė, kad šį žemės sklypą ji ir P. A. A. nuomojo nuo 1974 m., sodino ir augino jame gėles, daržoves, kurias parduodavo ir taip kaupė lėšas namui statyti bei kitam bendram turtui įgyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 1995 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi P. A. A. įsigijo 0,1147 ha ploto žemės sklypą Panevėžyje (duomenys neskelbtini); P. A. A. nuo 1973 m. gyveno kartu su ieškove, ginčo žemės sklype jie augino gėles, daržoves. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. D. V. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-367/2005, ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo Panevėžyje (duomenys neskelbtini), įregistruoto P. A. A. vardu, ir į 1/2 dalį P. A. A. vardu esančio indėlio banke. Nurodytoje civilinėje byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo Panevėžyje (duomenys neskelbtini) atmestas dėl to, kad ji nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių 1995 m. balandžio 14 d. notaro patvirtintą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį notaro patvirtintos sutartys yra oficialieji rašytiniai įrodymai ir turi didesnę įrodomąją galią, o jose nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas konstatavo, kad pagal 1995 m. balandžio 14 d. notaro patvirtintą ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypo pirkėjas yra P. A. A.; ieškovė, be savo ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji savo lėšomis prisidėjo įgyjant šį žemės sklypą ir kad ginčijamas sandoris P. A. A. vardu buvo sudarytas dėl suklydimo. Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes teismas nurodė, kad ginčijama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 1995 m. balandžio 14 d., tuo metu ieškovė gyveno kartu su P. A. A. ir nebuvo ginčo dėl jos teisės naudotis žemės sklypu, tačiau ji žinojo, kad sutartis buvo sudaryta P. A. A. vardu. Teismas sprendė, kad ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, jog pagal sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ji nėra žemės sklypo savininkė, ir padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti prasidėjo nuo sutarties sudarymo dienos. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, tai taip pat yra pagrindas atmesti ieškinį.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu patenkino ieškovės apeliacinį skundą: Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 1995 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. B. pardavė, o P. A. A. nupirko 0,1147 ha ploto žemės sklypą Panevėžyje (duomenys neskelbtini), dalį, ir nustatė, kad 1/2 dalį šio žemės sklypo pagal nurodytą sutartį nupirko ieškovė O. D. V. Kolegija nurodė, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį pirkimo–pardavimo sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, tačiau šioje normoje įtvirtintas draudimas remtis liudytojų parodymais netaikomas, jei tai prieštarautų sąžiningumo ir protingumo principams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta kitoje ginčo šalių civilinėje byloje, pripažino ieškovės nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo bei 1/2 dalį piniginio indėlio. Toje byloje ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo buvo atmestas dėl to, kad ji leistinais įrodymais nepaneigė pirkimo–pardavimo sutarties duomenų. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl tos pačios pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, tačiau kitu pagrindu – kaip sudarytos dėl suklydimo. Kolegija nustatė, kad ieškovė su P. A. A. nuo 1973 m. kartu gyveno, ginčo žemės sklype augino daržoves, gėles, o iš gautų pajamų statė P. A. A. vardu pradėtą statyti gyvenamąjį namą; kai jie gyveno kartu, nekilo ginčų dėl P. A. A. vardu buvusio turto (indėlio, namo, žemės sklypo). Ieškovė paaiškino, kad ji kartu su P. A. A. buvo pas notarę, kai buvo tvarkomi žemės sklypo pirkimo dokumentai, tačiau suklydo manydama, jog šio žemės sklypo dalis priklauso jai kaip bendraturtei. Kolegija nustatė, kad ieškovė savo vardu mokėjo žemės mokesčius, taip pat nurodė, jog tretieji asmenys J. A. ir V. A. patvirtino ieškovės teiginį, kad ji žemės sklypą įsigijo kartu su P. A. A. iš bendrų lėšų; atsakovė – ginčo žemės sklypo pardavėja – patvirtino, kad iki nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo jos vardu šį žemės sklypą jau dirbo ieškovė kartu su P. A. A., vėliau jie kartu tarėsi dėl žemės pirkimo. Kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad, sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį P. A. A. vardu, ieškovei pagrįstai nekilo abejonių, jog perkamas žemės sklypas bus bendra su P. A. A. nuosavybė, nes taip buvo su juo susitarta. Kolegija sprendė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas P. A. A. vardu dėl suklydimo, šis suklydimas esminis, nes suklysta dėl esminių sandorio sąlygų – žemės sklypo pirkėjo ir būsimos nuosavybės rūšies. Kolegija, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad pirmiau aptarti įrodymai paneigia pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą aplinkybę, jog žemės sklypą įgijo vienas P. A. A., todėl ieškinys tenkintinas. Kolegija atmetė liudytojo V. Ž. parodymus, taip pat atsakovės L. M. ir trečiojo asmens A. A. paaiškinimus kaip paneigtus kitais įrodymais. Dėl ieškinio senaties kolegija nurodė, kad iki P. A. mirties (1997 m. spalio 30 d.) ieškovės teisės į žemės sklypą nebuvo pažeidžiamos; ieškovė apie jos teisės į ginčo žemės sklypą pažeidimą suprato 1998 m. balandžio mėn. pabaigoje, kai atsakovė L. M. pradėjo pretenduoti į visą P. A. A. palikimą. Kolegija konstatavo, kad 1964 m. CK nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl laikytina, jog ieškovė nepraleido senaties termino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovė L. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant nei kasatorei, nei jos atstovei advokatei (ši buvo pateikusi prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo kitoje byloje, kurį teismas atmetė), apribojo CPK nustatytas šalies procesines teises, tarp jų teisę būti išklausytai, pateikti savo paaiškinimus (CPK 42 straipsnis), ir pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo, rungtyniškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai), taip pat asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą (Konstitucijos 29 straipsnis, CPK 6 straipsnis). Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 246 straipsnio 1 dalį, neužtikrino CPK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės į pakankamą laiko trukmę nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnį, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Klausimas dėl žemės sklypo išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. D. V. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-367/2005, nagrinėjamoje byloje ieškinys grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip pirmiau nurodytoje išnagrinėtoje byloje. Teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas, nesiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta kitoje tų pačių šalių byloje, esant tapačioms aplinkybėms, ir priimdamas priešingą sprendimą, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinio apibrėžtumo ir asmenų lygybės teismui principus, įpareigojančius teismus analogiškas bylas nagrinėti ir analogiškus klausimus spręsti vienodai, t. y. paisant jau priimtų teismo precedentų, o ne sukuriant naujus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Taip akivaizdžiai nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178, 189 straipsnių normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat nukrypo nuo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, turinčią didesnę įrodomąją galią, žemės sklypo pirkėjas yra P. A. A. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. D. V. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-367/2005, konstatuota, kad liudytojų parodymais neleidžiama ginčyti oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nustatytų aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepaisė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškinį įrodytu remdamasis trečiųjų asmenų ir atsakovės V. B. paaiškinimais, neatsižvelgdamas į tai, kad: pirma, šiais paaiškinimais negalima paneigti oficialiojo rašytinio įrodymo; antra, visi nurodyti asmenys yra arba suinteresuoti bylos baigtimi, arba apskritai nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie sandorio sudarymo aplinkybes; trečia, atsakovė V. B. patvirtino, kad žemės sklypą pardavė P. A. A. ir kad notarų biure jis buvo vienas bei vienas mokėjo pinigus. Teismas visiškai nevertino priešingų įrodymų: trečiojo asmens A. A. paaiškinimų, liudytojo V. Ž. parodymų ir notarės atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos suklydimą.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės teisės neginčytinai buvo pažeistos 1997 m., po P. A. A. mirties, nes tuo metu prasidėjo šalių ginčai. Įstatyme ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens sužinojimu arba privalėjimu sužinoti apie teisių pažeidimą. Akivaizdu, kad bet koks apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinojęs, kad mirė asmuo, su kuriuo jis gyveno dvidešimt ketverius metus, bei liko nekilnojamojo turto, kuriuo jis rūpinasi, privalo imtis priemonių per protingą laikotarpį patikrinti likusio turto likimą ir sužinoti asmenis, pretenduojančius paveldėti šį turtą. Šiuo atveju senaties terminas yra praleistas daug ir nėra svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškovės praleistą terminą reikėtų atnaujinti. Taigi ieškinys turėjo būti atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Trečiasis asmuo A. A. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo pritaria kasacinio skundo argumentams ir prašo kasacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė O. D. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Kasatorė buvo informuota apie bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą, tačiau nei ji, nei jos atstovė į teismo posėdį neatvyko. Kasatorė nenurodė jokių neatvykimo priežasčių, todėl byla teisėtai išnagrinėta jai nedalyvaujant (CPK 246 straipsnis).

2. Kasacinio teismo nutartyje, priimtoje kitoje ginčo šalių civilinėje byloje, nurodyto argumento, kad ieškovė O. D. V. neįrodė savo reikalavimo dėl nuosavybės objekto, negalima vertinti kaip nustatytos faktinės aplinkybės, kurios nebereikia įrodinėti šioje civilinėje byloje. Tai yra tik teismo išvada dėl ieškinio įrodytumo, bet ne nustatyta faktinė aplinkybė. Be to, kasatorė nepagrįstai teigia, kad klausimas dėl žemės sklypo yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ieškovė negali šioje byloje reikšti tų pačių reikalavimų ir tuo pačiu pagrindu. Pirmiau išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį P. A. A. priklausiusio turto, ir priešieškinis buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovės ir palikėjo bendro gyvenimo ir bendros veiklos. Toje byloje nebuvo ginčijama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir nebuvo analizuojamos sandorio sudarymo aplinkybės. Šioje byloje skiriasi tiek ieškinio dalykas (prašoma pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį), tiek jo pagrindas (ne tik bendro gyvenimo su palikėju aplinkybės, bet ir aplinkybės dėl esminio suklydimo, sudarant ginčijamą sandorį), todėl ieškinys nelaikytinas tapačiu.

3. Kasacinio skundo teiginiai dėl negalimumo šioje byloje remtis liudytojų parodymais nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada dėl liudytojų parodymų negalimumo priimta kitoje byloje ir apeliacinės instancijos teismui neprivaloma. CPK 197 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta diskrecija, leisti ar ne šalims remtis liudytojų parodymais. Liudytojų parodymais galima remtis, jeigu draudimas jais remtis prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Be to, šiuo atveju galimumą remtis liudytojų parodymais patvirtina ir šios bylos aplinkybės, kurių pobūdis lemia rašytinių įrodymų nebuvimą.

4. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pagrįstai konstatavo, kad šis terminas nebuvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Ieškovės nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą nebuvo pažeista ir ginčijama tol, kol kasatorė nepareiškė pretenzijų į P. A. A. palikimą. Atsižvelgiant į ieškovės amžių, teisinių žinių neturėjimą, nėra pagrindo teigti, kad apie savo teisių pažeidimą ji turėjo sužinoti anksčiau.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Ši teisės norma aiškiai nustato kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas nagrinėja bylą pagal kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis), analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių ir jų atstovų neatvykimo į apeliacinės instancijos teismo posėdį pasekmes, pažeidimo

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant atsakovei ir jos atstovei, pažeidė CPK 42 straipsnyje nurodytas procesines šalies teises, tarp jų teisę būti išklausytai, pateikti savo paaiškinimus, CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintus civilinio proceso principus, neužtikrino CPK 133 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės į pakankamą laiką pasirengti bylai ir atvykti į teismo posėdį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 246 straipsnio 1 dalį, atmestini.

Tam, kad šalys galėtų pasinaudoti teise atvykti į teismo posėdį, joms turi būti tinkamai pranešta teismo posėdžio laikas ir vieta (CPK 133, 302 straipsniai). Kai byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama žodinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuojami teismo pranešimais, kurie turi būti siunčiami tokiais terminais, kad bylos dalyviai turėtų pakankamai laiko pasirengti apeliacinės instancijos teismo posėdžiui ir nustatytu laiku atvykti į teismą (CPK 133 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis, 319 straipsnio 3 dalis). Teismo pranešimo išsiuntimas dalyvaujančio byloje asmens adresu laikytinas tinkamu informavimu apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą.

Kasatorė neginčija, kad tiek ji, tiek jos atstovė buvo tinkamai informuotos apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą. Nei kasatorė, nei jos atstovė neatvyko į apeliacinės bylos nagrinėjimą.

Dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ar ne, yra šalies pasirinkimo teisė. Pagal CPK 319 straipsnio 3 dalį dalyvaujančių byloje asmenų, kviestų į teismo posėdį, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Kita vertus, dėl to, kad apeliaciniame procese taikomos tam tikros procesą pirmosios instancijos teisme reglamentuojančios teisės normos, tarp jų ir CPK 156, 246 straipsniai, reglamentuojantys bylos atidėjimą ir šalių neatvykimo į teismo posėdį teisines pasekmes (CPK 302 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą ir tuo atveju, kai į teismo posėdį neatvyksta tinkamai apie jį informuota šalis. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje I. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-173/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje A. D. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2006; 2007 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje S. R., M. N. v. UAB,,Arteta“, bylos Nr. 3K-3-151/2007, kt.).

Iš apeliacinės bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2008 m. lapkričio 7 d. pranešė atsakovei ir jos atstovei apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, paskirdamas ją nagrinėti 2008 m. lapkričio 26 d. (T. 3, b. l. 119). Pranešimas atsakovei buvo išsiųstas jos pačios nurodytu atsiliepime į apeliacinį skundą adresu (T. 3, b. l. 97). Atsakovė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, į teismo posėdį neatvyko, nors pranešimas jai buvo išsiųstas tinkamai. Dėl to, kad atsakovė neinformavo apeliacinės instancijos teismo apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje, nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir tokį prašymą pagrindžiančių įrodymų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti jos procesinių teisių pažeidimo. Atsakovės atstovė tik 2008 m. lapkričio 25 d. 16.29 val., t. y. teismo posėdžio išvakarėse, baigiantis teismo darbo laikui, pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jos dalyvavimo kitoje byloje (T. 3, b. l. 121), tačiau nepateikė jokių dokumentų, pateisinančių neatvykimą, kaip reikalaujama pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį. Minėta, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas šalies atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomas svarbia priežastimi. Kai atsakovės atstovė nepateikė teismui jokių dokumentų, pateisinančių jos neatvykimą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti jos nurodytos priežasties svarbia, todėl pagrįstai atmetė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ypatumas yra tas, kad įrodymai byloje jau surinkti, šalys ir jų atstovai yra pasisakę dėl ginčo esmės tiek žodžiu, tiek raštu, todėl įstatyme ir įtvirtinta nuostata, jog byloje dalyvaujančių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti apeliacinę bylą ir priimti sprendimą (CPK 319 straipsnio 3 dalis).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo konstatuoti kasatorės įvardytų proceso teisės normų pažeidimo.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudiciją, taikymo nagrinėjamu atveju

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas, nes nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. D. V. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-367/2005, nustatytais prejudiciniais faktais, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išdėstytų išaiškinimų, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, jeigu jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009, kt.). Kasatorės nurodytoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės į dalį turto, tarp jo ir ginčo žemės sklypo, pripažinimo, ieškovei įrodinėjant, kad nurodytas turtas buvo įgytas už gyvenant kartu P. A. A. bendrai sukauptas lėšas, tačiau šioje byloje ieškovė neginčijo žemės pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Išnagrinėtoje byloje nenustatyta, kad ieškovė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo žemės dalį. Priešingai, byloje konstatuotas bendro ieškovės ir P. A. A. gyvenimo ginčo turto, tarp jo ir ginčo žemės sklypo, įgijimo metu faktas, nustatyta, kad ieškovė savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, indėlio banke kaupimo, todėl jai pripažinta nuosavybės teisė į dalį nurodyto turto. Ieškovės reikalavimas dėl nuosavybės teisės į dalį ginčo žemės sklypo pripažinimo atmestas dėl to, kad ji leistinais įrodymais nepaneigė notaro patvirtintos žemės pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią šį žemės sklypą įsigijo tik vienas P. A. A. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, teigdama, kad ji buvo sudaryta dėl suklydimo (1964 m. CK 56 straipsnis), taigi ieškinys pareikštas kitu pagrindu, o įrodinėjimo dalykas yra ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės dėl ieškovės suklydimo sudarant ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį tik vieno P. A. A. vardu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodytoje tų pačių šalių civilinėje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis aplinkybės, reikšmingos nagrinėjamoje byloje, kurioje prašoma pripažinti negaliojančia ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalį, įrodinėjant, jog ji sudaryta iš esmės suklydus dėl to, kas taps šio sklypo savininku. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo konstatuoti CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų pažeidimo.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ suformuluotų taisyklių, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šis nutarimas, kaip ir kiti Senato nutarimai, yra metodinė medžiaga, tuo tarpu teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis).

Dėl įrodymų leistinumo, ginčijant oficialiajame rašytiniame įrodyme nustatytas aplinkybes

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas esant paneigtas aplinkybes, nustatytas oficialiajame rašytiniame įrodyme, t. y. notaro patvirtintoje ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje, pažeidė įrodinėjimo taisykles, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kartu pažymėtina, kad draudimas remtis liudytojų parodymais nėra absoliutus: įstatymo nustatyta, kad šis draudimas netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Kasatorė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatymo nustatytą draudimą remtis liudytojų parodymais, nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės V. B. ir trečiųjų asmenų paaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai yra skirtingos įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186, 189 straipsniai). Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti įstatyme nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių, t. y. liudytojų parodymais, tačiau visos kitos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse įvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, yra leistinos ir gali būti naudojamos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus ir vertindamas nustatytus faktus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareikšdamas ieškinį (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, tačiau subjektinė teisė, pasibaigus ieškinio senačiai, neišnyksta. Dėl to ieškinio senaties pabaiga nėra kliūtis kreiptis su ieškiniu į teismą. Nustatyti, praleistas ieškinio senaties terminas ar ne, galima tik išsiaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Įstatymo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Byloje atsakovė prašė taikyti ieškovės reikalavimui dėl ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinio senatį. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl momento, nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pirmosios instancijos teismas šio termino pradžia laikė ginčijamos 1995 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentą ir priėjo prie išvados, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie savo teisių į ginčo žemės sklypą pažeidimą sužinojo tik tada, kai atsakovė pradėjo pretenduoti į visą P. A. A. palikimą.

Ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris nesprendžiamas iš naujo kasaciniame teisme. Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CPK 353 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,FIX“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-252/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008, kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šia apimtimi kasatorės argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuluotų šio termino eigos pradžią apibrėžiančių taisyklių, pagal kurias ieškinio senaties termino pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo

Dėl atsakovės inicijuoto kasacinio proceso kasacinis teismas patyrė 113,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims. Nepatenkinus kasacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovės (kasatorės) į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 92, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės (atsakovės) L. M. valstybės naudai 113,25 Lt (vieną šimtą trylika litų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė