Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir teisės atlikti statybos rekonstrukcijos darbus pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-260/2009

Procesinio sprendimo kategorija

30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko ir Česlovo Jokūbausko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. U. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. U. ieškinį atsakovei E. Ch., dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir teisės atlikti statybos rekonstrukcijos darbus pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bendraturčio teisės atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Ieškovė ir atsakovė yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo bei kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovė prašė atidalyti jai priklausančią žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad būtų suformuoti visiškai atskiri turtiniai vienetai, taip pat pripažinti jai teisę be atsakovės sutikimo gauti projektavimo sąlygas ir namo rekonstrukcijos leidimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovės projektas neatitinka įstatymo reikalavimų ir pažeidžia jos teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys yra 0,2492 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei priklauso 1307/2492, atsakovei – 1185/2492 dalys žemės sklypo. Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso 298,49 kv. m ploto gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kiti statiniai. Ieškovei priklauso 41/100 dalis namo (122,38 kv. m), o atsakovei – 59/100 dalys (176,11 kv. m). Ieškovei nuosavybės teise priklauso garažas (duomenys neskelbtini), atsakovei – garažas (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas (duomenys neskelbtini). Naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka nustatyta ieškovės ir M. M. S., kurios teises kaip paveldėtoja perėmė atsakovė, 1998 m. kovo 9 d. sudaryta sutartimi, patvirtinta notarine tvarka ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės pateiktą 2007 m. gruodžio mėnesio projektą siūloma padalyti gyvenamąjį namą į du atskirus nekilnojamojo turto vienetus, kuriuos skirtų per visą namo aukštį sumontuota kapitalinė siena – ugniasienė. Vieną turtinį vienetą sudarytų ieškovės faktiškai naudojamos patalpos, jo bendras plotas būtų 115,05 kv. m, t. y. 41 proc. viso pastato ploto. Kitą turtinį vienetą sudarytų atsakovei priklausančios patalpos, kurių bendras plotas – 167,58 kv. m, t. y. 59 proc. viso pastato ploto. Pastogėje būtų montuojama norminė atitvara (ugniasienės tęsinys), padalijanti pastogės plotą kiekvienam turtiniam vienetui pagal naudojamas pirmo aukšto patalpas. Teismas nurodė, kad faktinės dalys pagal ieškovės pateiktą projektą yra sumažintos, nes neatitinka gyvenamojo namo bendro ploto (298,49 kv. m) bei nustatytų dalių (0,41 ir 0,59), taip pat 1998 m. kovo 9 d. notariškai patvirtinto susitarimo. Teismas nustatė ieškovės pateiktų projektų prieštaravimų dėl bendraturčių dalių bei naudotino ploto, taip pat dėl patalpų. 2007 m. spalio 24 d. ieškovės pateiktame pastato dalių apskaičiavimo projekte bendras namo plotas nurodytas 298,49 kv. m. Pagal tai ieškovei turėtų atitekti 0,42 dalis (125,69 kv. m), o atsakovei – 0,58 dalis (172,80 kv. m). Taigi atsakovės kaip savininkės teisės, sumažėjus jai tenkančio turto daliai, yra pažeidžiamos.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžiama teisės aktuose, tik taip, kad po padalijimo ar atidalijimo statiniui eksploatuoti reikalinga žemė būtų suformuota kaip vienas žemės sklypas. Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius. Žemės sklypų atidalijimo klausimas spręstinas tik padalijus turtinį vienetą ir suformavus atskirus turtinius vienetus. Teismas nurodė, kad ieškovė projektiniais pasiūlymais siūlė keisti bendraturčių dalis, tačiau už atsakovei tenkančią mažesnę turto dalį nesiūlė kompensacijos, neprašė perskaičiuoti turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, neįvertino galimų neigiamų padarinių visam gyvenamajam namui padalijant jį į du atskirus vienetus bei atliekant rekonstrukciją. Ieškovė savo projektiniuose pasiūlymuose gyvenamojo namo pertvaras, sienas bei konstrukcijas įvardijo kaip mūrines, tačiau namų valdos techninės apskaitos byloje, inventorinėse žiniose jos įrašytos kaip medinės. Yra grėsmė, kad pagal 2007 m. gruodžio mėnesio ieškovės projektinį pasiūlymą keičiant stogo dangą gali pasikeisti stogo konfigūracija bei apkrova, todėl namo konstrukcijos bei perdangos gali neatlaikyti ir sugriūti. Ugniasienė pagal ieškovės pasiūlymą nėra ištisinė, skiriasi jos storis rūsyje, pirmame aukšte bei mansardoje, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktams. Teismo nuomone, negali būti tenkinami reikalavimai, pažeidžiantys galiojančias teisės normas, bendraturčio teises bei teisėtus interesus. Ieškovės reikalavimai, pažeidžiantys atsakovės teises, galiojančias teises normas, negali būti traktuojami kaip jos pažeistų teisių gynimas. Ieškovė projektiniais pasiūlymais dėl turtinio vieneto padalijimo į du vienetus bei reikalavimu pripažinti jai teisę be atsakovės sutikimo gauti projektavimo sąlygas ir rekonstrukcijos leidimą, t. y. statybos leidimą, atlikti statybos rekonstrukcijos darbus, keičia bendraturčių nuosavybės dalis, nesilaiko įstatymų imperatyviųjų normų reikalavimų. Ieškovė negali suabsoliutinti savo teisių bei interesų. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškinys nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog atsakovės atsisakymas duoti sutikimą rekonstrukcijai pažeidžia ieškovės teises. Atsakovė sutinka atlikti pastato rekonstrukciją, neprieštarauja dėl pastato padalijimo į du turtinius vienetus, tačiau prašo atsižvelgti į jos pasiūlymus ir pageidavimus. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad rekonstrukcija numatyta tik jos naudojamoje namo dalyje, nes namo stogas ir jo medinės perdangos, kurie yra bendri, pagal ieškovės projektinius pasiūlymus turės būti ardomi įrengiant ugniasienę. Be to, ieškovės projektiniuose pasiūlymuose dėl rekonstrukcijos ir atidalijimo skiriasi atsakovės patalpų plotai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis CK 4.80 straipsnio nuostatomis, nes, ieškovei atidalijus didesnę dalį pastato nei jai priklauso, ji privalo atsakovei kompensuoti nuosavybės sumažėjimą.

Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad ši negali įgyvendinti savo teisių, nes atsakovė be pagrindo neduoda sutikimo dėl namo rekonstrukcijos. Byloje nustatyta, kad pastato stogas yra nesandarus, dėl to genda konstrukcijos, todėl, atsižvelgiant į pastato būklę, jo rekonstrukcijos techniniai sprendimai turi ne tik atitikti ieškovės interesus, bet ir nepakenkti pastatui. Ieškovės projektas neatitinka rekonstrukcijos tikslų, dėl projektinio pasiūlymo netikslumo ir abstraktumo pažeidžiamos atsakovės teisės. Pagal projektą bendras namo plotas sumažėja nuo 298,49 kv. m (taip užfiksuota Nekilnojamojo turto registre) iki 282,63 kv. m, be to, neatitinka palėpės bendras plotas (32,34 kv. m) ir atskirų jos patalpų plotų suma (18,73 kv. m). Iš pateikto projektinio pasiūlymo neaišku, kokių patalpų sąskaita bus storinama ugniasienė. Pagal projektą priešgaisrinė ugniasienė nėra ištisinė, t. y. jos storis rūsyje, pirmame aukšte ir pastogėje skiriasi. Projekto vadovas teismo posėdyje paaiškino, kad aiškinamajame rašte neteisingai suskaičiuoti patalpų plotai po rekonstrukcijos, atsakovei klaidingai apskaičiuotas palėpės plotas. Be to, siena, skirsianti du gyvenamuosius namus, nėra kapitalinė, rūsio bei pirmo aukšto patalpų išdėstymas nesutampa, lieka bendros stogo konstrukcijos. Taigi pagal pateiktą projektą gyvenamojo namo negalima padalyti į du atskirus vienetus, nes tarp pastatų nėra kapitalinės sienos nuo pat pamatų, rūsio patalpų ir kitų aukštų iki stogo konstrukcijų viršaus. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad prieš atidalijant žemės sklypo dalį turi būti išspręstas gyvenamojo namo padalijimo į du atskirus statinius klausimas. Neišsprendus pastato padalijimo klausimo, reikalavimas atidalyti ieškovei žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vertintinas kaip priešlaikinis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. U. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo motyvas atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovė, prašydama iš vieno turtinio vieneto suformuoti du, projektiniame pasiūlyme neįvardijo, ar tai būtų sublokuoti namai, ar kitas nekilnojamasis daiktas, t. y. nenurodė statinio pavadinimo, yra nepagrįstas, nes tai atlieka asmenys, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir licenciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 9.2 ir 12 punktai).

2. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad, suformavus du nekilnojamuosius daiktus, turi būti suformuoti ir du žemės sklypai, tačiau visų pirma turi būti atidalytas namas, yra prieštaringas. Toks motyvas prieštarauja kasacinio teismo praktikai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. Z. v. K. V., bylos Nr. 3K-7-316/2000, konstatavo, kad pagal CK atidalyti iš bendro turto galima natūra, jeigu tai galima be neproporcingos žalos turto paskirčiai. Atidalijimas natūra galimas tada, kai nelieka bendro naudojimo patalpų, pastato dalių, įrengimų ir kt., o atsidalijęs bendrosios nuosavybės dalyvis gali laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti jam tekusia pastato dalimi. Kasatorės namų valdos žemės sklypas faktiškai jau 1998 metais buvo atidalytas, nes pirkdamas iš valstybės 1307 kv. m ploto sklypo dalį, susitarusi su tuomete pastatų bendraturte M. M. S., kasatorė perkamą dalį pažymėjo namų valdos plane taip, kad jos linija po gyvenamuoju namu sutapo su naudojamomis namo dalimis.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorės argumentus dėl galimybės pataisyti projektinius pasiūlymus po to, kai bus patenkintas ieškinys. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalį projektiniai pasiūlymai yra vieni iš privalomų statinio projekto rengimo dokumentų. Kadangi projektinis pasiūlymas yra tik pirminė projekto rengimo stadija, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas dėl galimybės projektinį pasiūlymą pakeisti po to, kai bus patenkintas ieškinys, nebuvimo vertintinas kaip neteisėtas, nes pagrįstas tik prielaidomis, o ne įrodymais ar įstatymo reikalavimais (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai argumentavo, kad kasatorė nekelia reikalavimo dėl bendraturčių turimų dalių apskaičiavimo. Kasatorės ir atsakovės turimos dalys yra apskaičiuotos, nustatyta naudojimosi tvarka, dėl turimų dalių ginčo nėra, taigi nėra jokio pagrindo reikšti tokį reikalavimą. Po rekonstrukcijos, jeigu nebus suformuoti atskiri turtiniai vienetai, atsiras pagrindas patikslinti turimas dalis.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktą, norint atidalyti žemės sklypą, reikia parengti detalųjį planą. Šis teismo argumentas prieštarauja žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 2 punktui, pagal kurį žemės sklypų planams, parengtiems iki šių taisyklių įsigaliojimo pagal jų rengimo metu galiojusius reikalavimus, kai šių žemės sklypų ribas galima pažymėti kadastro žemėlapyje, šių taisyklių reikalavimai netaikomi. Ginčijamo namų valdos žemės sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta dar 1998 metais, kai ieškovė pirko iš valstybės 1307 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuri buvo pažymėta abiejų bendraturčių patvirtintame namų valdos plane. Pagal tuo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 17 straipsnį detaliojo plano rengti nereikėjo. Teismas rėmėsi ne ta įstatymo redakcija, kuri buvo aktuali perkant ir dalijant sklypą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei 6 straipsnį. Viena vertus, teismas rėmėsi niekuo nepagrįstais atsakovės teiginiais, kad, įrengiant ugniasienę bei atliekant rekonstrukciją pagal kasatorės pasiūlymą, namo perdangos gali neatlaikyti apkrovos, kita vertus, teismas neatsižvelgė nei į kasatorės nurodytas faktines aplinkybes, kad gyvenamasis namas yra blogos būklės, neremontuojamas irsta, nei į pateiktą namo atidalijimo projektą, iš kurio aiškiai matyti, kad atsakovės dalis išlieka nesumažėjusi, nei į pateiktą sklypo padalijimo planą su buvusios bendraturtės parašu.

7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes iš esmės nesąžiningumu apkaltino kasatorę, t. y. bendraturtę, rodančią iniciatyvą apsaugoti ar pagerinti jai priklausančios bendro turto dalies būklę.

8. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teismas sprendimu siekė pašalinti bet kokius nepatogumus atsakovei, taip pat bet kokius trūkumus jos valdomai gyvenamojo namo daliai. Atsakovė, prieštaraudama ieškinio reikalavimams, privalėjo įrodyti neproporcingos žalos atsiradimo jos turto daliai realią galimybę, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos spėjimais, kurių pagrindu neteisingai aiškinta ir taikyta CK 4.80 straipsnio 2 dalies norma.

9. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio nuostatas, taip pat neįsigilino į skundo ir bylos esmę ir padarė iš esmės tuos pačius proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimus kaip ir pirmosios instancijos teismas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog atsakovės atsisakymas duoti sutikimą rekonstrukcijai pažeidžia kasatorės teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 213 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004, konstatuota, kad jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje – rekonstruoti bendrą daiktą, tai kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę kaip tokią, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodinėti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Teismas nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kad namo stogas yra kiauras, vanduo bėga į namo sienas, kurios šiuo metu yra bendros su atsakove. Atsakovė, atsisakydama duoti sutikimą dėl namo rekonstrukcijos, esant bendrajai dalinei nuosavybei, pažeidžia kasatorės nuosavybės teises, nustatytas CK 4.37 straipsnyje, bei CK 4.83 straipsnyje nustatytas pareigas remontuoti bendro naudojimo objektą.

10. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad neaišku, kokių patalpų sąskaita bus storinama ugniasienė, nepagrįsti, nes rekonstrukcija numatyta kasatorės naudojamoje namo dalyje, todėl nepažeidžia atsakovės interesų. Taip pat nepagrįstas ir teismo argumentas dėl negalimumo padalyti namą į du atskirus vienetus, nes tarp pastatų nesą kapitalinės sienos nuo pat pamatų, rūsio patalpų ir kitų aukštų iki stogo konstrukcijų viršaus. Aplinkos ministerijos specialistų nuomone (2007 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. (13-4)-D8-10521), atidalijimo atveju ugniasienė neprivaloma, nors atsižvelgiant į atsakovės pageidavimą ji numatyta projektiniame pasiūlyme.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė E. Ch. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad statinio pavadinimą nustato asmenys, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir licenciją. Vienbučio gyvenamojo pastato ar sublokuotų vienbučių namų mažiausi techniniai reikalavimai nustatyti Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“, šie reikalavimai taikomi rekonstruojamai ar kapitališkai remontuojamai namo daliai. Taigi pagal šį reglamentą ieškinyje turi būti nurodyta, koks nekilnojamasis daiktas bus suformuotas atliktus rekonstrukciją ir atidalijimą, nes tik žinant ieškovo reikalavimą galima patikrinti, ar jis ir jį pagrindžiantis projektas atitinka įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus būtų aiškus pastatų suformavimo būdas, tenka ieškovei. Ieškovė prašė ne atidalyti patalpas, kuriomis ji naudojasi, kaip atskirą butą, o dalyti turtinį vienetą (gyvenamąjį namą) į du atskirus vienetus, kurių pavadinimų neįvardijo, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas nekonkretus, nes neaišku, kokį nekilnojamąjį daiktą norima suformuoti.

2. Kasatorės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. Z. v. K. V., bylos Nr. 3K-7-316/2000, išaiškinta tik tai, kada galima atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kada – tik nustatyti naudojimosi tvarką, joje nepasisakyta dėl atskirų objektų suformavimo pagal nurodytus teisės aktus. Be to, nurodytos nutarties priėmimo metu dar nebuvo priimtas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, taip pat dar negaliojo Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. gegužės 1 d. redakcija (pagal šios redakcijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktą padalijant ar atidalijant žemės sklypus reikalaujama parengti detaliuosius planus). Dėl to kasatorė nepagrįstai nurodo, kad sprendimas dėl žemės sklypo atidalijimo prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

3. Kasatorės argumentas, kad projektas nereikalingas, o užtenka projektinio pasiūlymo, yra nepagrįstas ir prieštarauja materialinėms teisės normoms bei suformuotai teismo praktikai. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje įtvirtinta projektinių pasiūlymų samprata, projektiniai pasiūlymai nėra pagrindas spręsti teisminiams ginčams dėl bendraturčių sutikimo dėl rekonstrukcijos, nes šios kategorijos bylų esmė yra išsiaiškinti, ar numatoma rekonstrukcija nepažeis kito bendraturčio teisių. Tai padaryti galima tik turint statinio projektą, iš kurio tai matyti. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-227/2006). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.

4. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad teismai be pagrindo rėmėsi būtinybe parengti detalųjį planą. Reikalavimas žemės sklypo atidalijimo atveju rengti detalųjį planą įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tai patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB konsultacinė įmonė,,Sėnoja“, bylos Nr. 3K-3-101/2008). Kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo taikyti pirmesnę Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, kurioje nebuvo reikalavimo atidalijant žemės sklypą rengti detalųjį planą, nepagrįsti. Kasatorės reikalavimas dėl žemės sklypo atidalijimo pateiktas 2007 metais, taigi teismai teisingai taikė tuo metu galiojusią įstatymo redakciją, o ne tą, kuri galiojo 1998 metais, kai kasatorė įsigijo žemės sklypo dalį. Be to, kasatorės reikalavimas tenkinti jos ieškinį ir atidalyti žemės sklypą pažeidžia Nekilnojamojo turto registro nuostatų 20 punktą, kuriame imperatyviai nustatyta, kad žemės sklypas turi būti suformuotas taip, jog jo riba nekirstų statinio, suformuoto kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas.

5. Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad teismas pažeidė CPK 185 ir 6 straipsnių nuostatas. Teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis jų visetu, įstatymais ir bylos aplinkybėmis, priėmė pagrįstą sprendimą.

6. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad teismas besąlygiškai palaikė atsakovės poziciją, grindžiamą priešinimosi bet kokioms permainoms principu. Atsakovė iš esmės sutiko dėl rekonstrukcijos, ji tik nesutiko, kad ši būtų atlikta pagal netikslų (klaidingą) projektą, nes toks teismo sprendimas būtų pagrindas kasatorei gauti leidimą ir daugiau jokių klausimų jai nereikėtų derinti su atsakove.

7. Kasacinio skundo argumentu dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo įrodinėjimo našta nepagrįstai perkeliama atsakovei. Pagal CPK 178 straipsnį kasatorė turi įrodyti, kad jos siūlomas atidalijimas ir rekonstrukcija nepažeis atsakovės kaip bendraturtės teisių ir kad atidalijimas ir rekonstrukcija atitinka įstatymų reikalavimus. Teismai nustatė, kad kasatorės numatyti darbai suvaržytų atsakovės teises.

8. Kasatorė nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog atsakovės atsisakymas duoti sutikimą dėl rekonstrukcijos pažeidžia kasatorės teises. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs visas bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad atsakovė neduoda sutikimo dėl namo rekonstrukcijos todėl, kad pagal pateiktus projektinius pasiūlymus ji suvaržytų atsakovės teises ir teisėtus interesus. Be to, kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 213 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004, pateiktais išaiškinimais. Atsakovė, nenukrypdama nuo šių išaiškinimų, ir įrodinėjo tik tai, kad kasatorė pasirinko netinkamą savo teisės, kurios atsakovė neginčija, įgyvendinimo būdą.

9. Kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos specialistų nuomone, išdėstyta 2007 m. gruodžio 12 d. rašte, kad atidalijimo atveju ugniasienė neprivaloma. Šie argumentai prieštarauja materialinėms teisės normoms – Statybos techninio reglamento STR 2.02.09.2005 „Vienbučiai gyvenamieji namai“ 7.3, 29 punktams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Sprendžiant atidalijimo klausimus, reikia nustatyti atidalijimo motyvaciją ir siekiamą tikslą. Iš pateiktų duomenų teismui nebuvo galimybių tiksliai įvertinti, kokį nekilnojamąjį daiktą siekiama suformuoti prašomu atidalijimu, todėl būtų galima manyti, kad šiuo atveju bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus kitų bendraturčių sąskaita. Tai nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009, kurioje teismas pažymėjo, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Kadangi ieškinyje suformuluotas abstraktus reikalavimas, kuriuo teismo prašoma suformuoti du turtinius vienetus, todėl praktiškai neįmanomas tampa ne tik bendraturčių valios derinimas, tačiau, patenkinus šį reikalavimą, jis negalėtų būti įvykdytas.

2. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmetus reikalavimą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo patalpas, suformuojant du atskirus turtinius vienetus, žemės sklypo atidalijimas prieštarautų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktui, nes žemės sklypas būtų suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį, kuris šiuo metu yra vienas atskiras nekilnojamasis daiktas.

3. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendraturčiai yra įpareigoti susitarimo siekti bendradarbiaujant, kooperuojantis, derinant savo interesus. Vieno bendraturčio atliekami bendro daikto pakeitimai gali pakeisti kitų bendraturčių naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių turinį, bet neturėtų tapti šių teisių pažeidimo priežastimi. Teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorės pozicija pažeidžia interesų derinimo principą pateikiant atsakovei netikslią ir klaidingą informaciją projektiniuose pasiūlymuose, dėl to atsakovė pagrįstai atsisakė duoti sutikimą dėl rekonstrukcijos. Be to, esminių netikslumų turinčiuose projektiniuose pasiūlymuose numatytos įgyvendinimo sąlygos suteiktų galimybę kasatorei piktnaudžiauti savo teisėmis, tai prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 213 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004, išdėstytai pozicijai.

4. Bendraturtis duoda sutikimą ne dėl teisės į statybą įgyvendinimo apskritai, bet dėl konkrečių statybos darbų atlikimo. Nagrinėjamu atveju kasatorė negalėjo teisėtai reikalauti bendraturtės sutikimo dėl konkrečių statybos darbų atlikimo, nes netikslus projektinis pasiūlymas bei jo sprendiniai negali būti laikomi atsakovo tinkamu informavimu apie rekonstrukciją ir jos būdus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčių turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo

Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Dažnai nuosavybės teisė į daiktą priklauso ne vienam, bet dviem ar daugiau savininkų. Esant nuosavybės teisėje nustatytoms kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalims, laikoma, kad daiktas jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal bendrąją taisyklę (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai paprastai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyminis imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčių susitarimas įgalina užtikrinti stabilų ir ekonomišką daikto valdymą, naudojimąsi juo bei disponavimą. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kitiems bendraturčiams neleidžiama ginčyti bendraturčio siekiamos įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktos teisės, susijusios su bendru daiktu. Tokiu atveju bendraturčiai gali ginčyti ne teisę kaip tokią, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M., J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 123 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009, kt.).

Dėl gyvenamojo namo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei jo rekonstravimo galimybės be bendraturčio sutikimo

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų. Dėl to kasacinis teismas pritaria ir laiko teisinga tokią teismų praktiką, kuria siekiama bendraturtį visiškai atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat pripažįsta, kad atidalijimui turėtų būti suteikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, kaip antai naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinės nuosavybė, tvarkos nustatymą, nes taip yra geriausiai ir maksimaliai užtikrinamas įstatymų nustatytas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-159/2009, ir kt.). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto (šiuo atveju – gyvenamojo namo) dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kadastro objektais laikomi žemės sklypas, statinys bei patalpa, suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nurodyto įstatymo 7 straipsnyje nustatyti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai, tarp kurių yra ir tokie: padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus (1 dalies 2 punktas), atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus (1 dalies 3 punktas) ir kt. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tai reiškia, kad turi būti laikomasi šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų statybos techninių reglamentų reikalavimų. Teismui pateikti statybos (rekonstrukcijos) projektiniai pasiūlymai parengti pagal STR 2.02.09:2005, o pagal šio Statybos techninio reglamento 1 punktą gali būti ne tik vienbučiai gyvenamieji pastatai, bet ir sublokuoti vienbučiai namai. Priklausomai nuo statinio tipo, jam nustatyti ir atitinkami techniniai reikalavimai. Su tuo tiesiogiai susijusi nuosavybės teisės objekto padalijimo, kartu ir bendraturčio teisės atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo galimybė. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, minėta, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis režimas, t. y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai. Tačiau tam, kad galėtų tokiais būti, šie objektai turi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų namo rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų teismai nustatė, kad po rekonstrukcijos atidalytas namo dalis jungs siena. Tuo tarpu pagal pirmiau nurodyto STR 2.02.09:2005 29 punkto reikalavimus sublokuoti namai turi būti atskiriami ištisinėmis 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis, kurios turi būti pastatytos per visą namo aukštį ir neleisti gaisrui išplisti iš vieno namo į kitą, sugriuvus namo konstrukcijoms iš gaisro židinio pusės. Teismų konstatuotas imperatyvaus gaisrinės saugos reikalavimo pažeidimas pripažintinas esminiu savarankišku projekto trūkumu. Tokio trūkumo konstatavimas reiškia, kad tampa negalimas nei daikto padalijimas (kartu ir bendraturčio atsidalijimas iš bendrosios nuosavybės) ieškovės prašomu būdu, nei rekonstrukcijos vykdymas.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (2 straipsnio 13 punktas), o statinio rekonstravimas laikomas viena iš statybos rūšių (2 straipsnio 18 punktas). Tam, kad gautų statinio projektavimo sąlygų sąvadą, po to – ir statybos leidimą, statytojas, be kitų privalomų reikalavimų, privalo pateikti ir žemės sklypo bei statinio bendraturčių sutikimą, jeigu žemės sklypas ir rekonstruojamas statinys priklauso bendrosios nuosavybės teise keliems bendraturčiams (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Siekdamas statinį rekonstruoti, bendraturtis kartu siekia įgyvendinti turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Kito bendraturčio sutikimo nedavimas siekiančiam pastatą rekonstruoti bendraturčiui reiškia bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo atsiradimą. Taigi, kai bendraturtis siekia įgyvendinti savo kaip galimo statytojo teisę, minėta, kiti bendraturčiai galėtų ginčyti ne teisę kaip tokią, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Tačiau tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Darytina išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo ne tik priešgaisrinės ugniasienės projektinį trūkumą, bet ir kitus trūkumus, kurių nepaneigė ir neginčijo net teisme kaip liudytojas apklaustas projekto vadovas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms dėl ieškovės pateikto pastato rekonstrukcijos projektinio pasiūlymo neatitikties techniniams reikalavimams bei dėl to, kad, tokiu būdų įgyvendinus statytojos (ieškovės) teisę, būtų pažeistos kitos bendraturtės (atsakovės) teisės.

Dėl žemės sklypo, kuriame yra statinių, atidalijimo

Byloje vienu iš ieškinio reikalavimų prašoma atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypo dalį taip, kad žemės sklypo riba kirstų bendraturtėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą.

Kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus laikomasi reikalavimo, kad prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šis reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, kai žemės sklypas padalijamas ar atidalijama dalis iš bendrosios nuosavybės kartu su statinio padalijimu ar atidalijimu bei suformuojamas atskiras statinys ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Tuo tarpu kai statinys suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį (Žemės įstatymo 40 straipsnio 2, 6 dalys, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas). Tai reiškia, kad statinio nepadalijus ar neatidalijus jo dalies (taip yra šioje byloje), negalimas žemės sklypo, esančio po statiniu, atidalijimas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentus, kad, neišsprendus pastato padalijimo klausimo ir nesuformavus atskirų nekilnojamojo turto objektų, reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo yra pirmalaikis.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, taigi naikinti ar keisti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad kasaciniame skunde buvo keliama ir daugiau klausimų, tačiau jie neturi įtakos byloje priimtų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išsamiau dėl keliamų klausimų nepasisako, nes kasacinis teismas nėra bylą naujai iš esmės nagrinėjanti instancija, be to, kasaciniame skunde nurodyti kiti klausimai nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė E. Ch., pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, už advokato pagalbą surašant atsiliepimą turėjo 900 Lt išlaidų. Kasaciniam teismui priėmus sprendimą atsakovės naudai, yra teisinis pagrindas nurodytoms išlaidoms, kurių dydis atitinka CPK 92 straipsnio reikalavimus, atlyginti (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovei E. Ch. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. U. (duomenys neskelbtini) 900 Lt (devynis šimtus litų) atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės R. U. (duomenys neskelbtini) 45 Lt (keturiasdešimt penkis litus) pašto išlaidų valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas