Baudžiamoji byla Nr. 2K-244/2009
Procesinio sprendimo kategorija :2.4.7.;1.2.29.1. (S)
2009 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis dėl A. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 23 MGL (2 990 Lt) dydžio bauda; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu A. P. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes teismas nustatė, kad nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
A. P. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo, padarydamas didelę žalą, bei iššvaistė jam patikėtą turtą, nes būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) specialistas, pasinaudodamas jam patikėtu turtu bei būdamas faktiškai materialiai atsakingas už laivo „K.“ techninę priežiūrą ir remontą, piktnaudžiaudamas tarnyba, nuo 2006 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d., tiksli data nenustatyta, nenustatytoje vietoje suklastojo 2006 m. lapkričio 15 d. tarnybinį pranešimą (toliau - Tarnybinis pranešimas) ir 2006 m. lapkričio 16 d. važtaraštį Nr. 121 (toliau - Važtaraštis Nr. 121), nurodydamas juose, kad laivui „K.“ reikalingi remonto darbai ir kad šie darbai atlikti bei pateiktos remontui reikalingos detalės gautos, pasirašė šiuos tikrus dokumentus, nors faktiškai laivo remontas nebuvo atliekamas ir jokios detalės šiam remontui nebuvo pateiktos. Pagal A. P. suklastotus dokumentus 2006 m. lapkričio 23 d. (duomenys neskelbtini) departamentas UAB „V.“ apmokėjo 2980 Lt už neatliktus remonto darbus ir detales. Tęsdamas nusikalstamą veiką 2006 m. lapkričio 30 d. A. P., žinodamas, kad iš UAB „V.“ detalių negauta, pasirašė ant atsarginių dalių nurašymo akto Nr. (8.8)-V4-92 (toliau-Dalių nurašymo aktas) taip suklastodamas jį bei fiktyviai padidindamas laivo „K.“ balansinę vertę 2980 Lt suma; taip A. P. iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. Tokiu būdu A. P., būdamas (duomenys neskelbtini) specialistas, iškraipė inspekcijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino šios valstybės įstaigos prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. P. nuteistas už tai, kad, eidamas (duomenys neskelbtini) specialisto pareigas, būdamas faktiškai materialiai atsakingas už laivo „K.“ techninę priežiūrą ir remontą, 2006 m. lapkričio 20 d. nenustatytoje vietoje atgaline data, 2006 m. lapkričio 15 d., surašė Tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad reikia skirti 3 000 Lt laivo „K.“ hidraulinio reduktoriaus remontui, nors žinojo, kad pagal jau išrašytą 2006 m. lapkričio 16 d. UAB „V.“ PVM sąskaitą faktūrą, serija E, Nr. 008876 (toliau – sąskaita faktūra Nr. 008876), faktiškai laivo remontas nebuvo ir nebus atliekamas, šią informaciją patvirtino savo parašu ir taip pagamino netikrą dokumentą. Tęsdamas nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 20 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d., tiksli data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) departamento patalpose suklastojo važtaraštį Nr. 121 ir Dalių nurašymo aktą, savo parašu patvirtindamas šiuose dokumentuose nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją, kad laivui „K.“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. 008876 yra atlikti remonto darbai bei pateiktos remontui reikalingos detalės gautos ir nurašytos, nors faktiškai laivo remontas nebuvo atliekamas ir jokios detalės šiam remontui nebuvo pateiktos.
Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neteisingai nustačius dokumentų suklastojimo sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes Tarnybinį pranešimą nepagrįstai pripažino oficialiu dokumentu BK 300 straipsnio prasme, o A. P. veiksmus surašant šį dokumentą be pagrindo pripažino neatitinkančios tikrovės informacijos pateikimu – klastojimu. Teismas nepagrįstai pripažino A. P. „faktiškai materialiai atsakingu už laivo „K.“ techninę priežiūrą ir remontus“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. VI-34 patvirtintą Transporto priemonių atsarginių dalių, skirtų remontuoti arba pakeisti susidėvėjusias, įsigijimo ir nurašymo tvarką, tarnybinius pranešimus teikia materialiai atsakingi asmenys. Kasatorius teigia, kad jis nebuvo materialiai atsakingas už laivą „K.“, kuris departamento direktoriaus įsakymu jam nebuvo priskirtas ar perduotas perdavimo-priėmimo aktu. Pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir A. P. pareigybės aprašymą jis buvo atsakingas tik už laive esantį turtą, laivo ir jo įrenginių būklę, o ne už laivą kaip materialinę vertybę, jo remontą, detalių tiekimą. Nuteistojo veiksmai nesukūrė pareigų materialiai atsakyti už laivo remontą, jam panaudotas ar nepanaudotas detales; tarnybiniu pranešimu nuteistasis tik informavo departamento direktorių apie laivui reikalingą remontą ir neturėjo tikslo nurodyti tikrovės neatitinkančios informacijos. Tarnybiniame pranešime nenurodyta jokių melagingų duomenų, šiuo dokumentu A. P. užfiksavo aplinkybes, kurias patvirtino liudytojai R. T., J. L., K. Š. ir I. C.. Jokiais teisme ištirtais įrodymais nepaneigta, kad laivui buvo reikalingas remontas. Be to, šis tarnybinis pranešimas niekur nebuvo įregistruotas ir neįtvirtino jokios juridinę reikšmę turinčios informacijos, o jo surašymo tvarka ir teisinė reikšmė niekur neaptarta. Todėl apygardos teismo nuteistajam inkriminuotas suklastotas dokumentas - Tarnybinis pranešimas - neatitinka baudžiamojoje BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko požymių.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia suklastoti dokumentą. Nepagrįsta apkaltinamojo nuosprendžio išvada apie tai, kad surašydamas Tarnybinį pranešimą jis žinojo, jog sąskaita-faktūra Nr. 008876 yra suklastota, nors apie šio dokumento tikrumą nepriimtas joks procesinis sprendimas. Teismas, neteisingai išaiškindamas A. P. parašo važtaraštyje ir medžiagų nurašymo akte teisinę reikšmę, netinkamai aiškino ir taikė BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatoriaus manymu, kadangi kolegija pripažino, kad jo pasirašytus ir taip suklastotus dokumentus parengė ir pasirašė kiti asmenys, o prieš tai nuosprendyje buvo pripažinta, kad jo vaidmuo buvo antraeilis, todėl pripažinus, kad važtaraštis ir medžiagų nurašymo aktas buvo suklastoti, jo vaidmuo galėtų būti vertinamas tik kaip padėjėjo klastojant šiuos dokumentus. Tačiau kadangi dokumentą parengusių ir pasirašiusių asmenų veiksmų teisinio vertinimo byloje nėra, A. P., kaip tariamo padėjėjo, veiksmai negali būti kvalifikuoti savarankiškai.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis, kuria A. P. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, yra prieštaringa ir paremta prielaidomis. Įrodymus teismas vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o darydamas nepagrįstas išvadas. Teismas nevertino, kiek pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodymai yra pagrįsti ir tarpusavyje susiję, jų visų neįvertino, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, o savo išvadas grindė prieštaringais kaltinančiais įrodymais, tų prieštaravimų nepašalino, neįvertino visų teisinančių įrodymų, neanalizavo ir nevertino bylos duomenų kaip visumos, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Telefoninio pokalbio su R. Š. įrašo turinį pirmosios instancijos teismas iškraipė, o apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino. Apeliacinis teismas taip pat nevertino B. K. parodymų prieštaringumo ir dokumentų pasirašymo aplinkybių bei liudytojų K. Š., I. C., B. K., V. T., R. Š. parodymų patikimumo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK pažeidimus
Patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas, yra kasacinio proceso paskirtis. Esminiai nuteistojo kasacinio skundo argumentai yra susiję su apeliacinės instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, kuris atliktas neatsižvelgus į pirmosios instancijos teismo išvadas ir kuris leido apeliaciniam teismui nepagrįstai konstatuoti aplinkybes, nurodančias į Tarnybinio pranešimo ir kitų dokumentų suklastojimą. Skunde atkreipiamas dėmesys į prieštaringas ir paremtas prielaidomis apeliacinio teismo išvadas dėl A. P. tiesioginės tyčios suklastojant dokumentus nustatymo.
Kolegija, patikrinusi šiuos argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir nustatydamas, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios suklastoti dokumentus, nurodė nemažai aplinkybių, leidžiančių abejoti kaltinimo dėl dokumentų suklastojimo pagrįstumu ir kasatoriaus kaltės įrodytumu. A. P. išteisinimą lėmė apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių visuma: nepaneigti A. P. parodymai dėl visų trijų dokumentų surašymo ir pasirašymo aplinkybių bei dėl to, kad laivui remonto išties reikėjo, ir A. P. Tarnybiniame pranešime pateikė tikrus duomenis apie tokį reikalingumą; važtaraštį Nr. 121 šis valstybės tarnautojas pasirašė neturėdamas įgaliojimų tokiam dokumentui pasirašyti, nebūdamas materialiai atsakingas asmuo, po to, kai buvo pervestos lėšos į UAB „V.“, kilus sumaiščiai dėl patikrinimo; 2006 m. lapkričio 29 d. telefonu R. Š. V. P. patvirtino, kad iki tos dienos važtaraščio Nr. 121 nematęs; už laivą „K.“ ir transporto priemonių remontui panaudotas lėšas buvo atsakingas agentūros vedėjas R. Š., jokie mokėjimo pavedimai pagal A. P. pateiktus dokumentus negalėjo būti vykdomi, nes pagal jo pareigas reglamentuojančius vidaus teisės aktus A. P. nebuvo atsakingas už dokumentų pateikimą ir sprendimų dėl ūkinių operacijų vykdymą priėmimą; važtaraštyje esantis A. P. parašas negalėjo sukelti teisinių pasekmių, o Dalių nurašymo aktą priėmė komisija.
Kolegija pažymi, kad A. P. byloje pareikštas kaltinimas dėl trijų dokumentų suklastojimo buvo tiesiogiai susietas ir kvalifikuotas pagal sutaptį su piktnaudžiavimu tarnyba bei jam patikėto svetimo turto iššvaistymu. Faktiškai šių dokumentų suklastojimo ir panaudojimo veiksmai A. P. buvo inkriminuoti kaip kitų dviejų nusikaltimų padarymo būdas. Tačiau dėl šios kaltinimo dalies A. P. buvo išteisintas pirmosios instancijos teismui nustačius, kad kasatoriui nebuvo patikėtas turtas, kurio iššvaistymu jis kaltinamas, pagal jo užimamas pareigas bei turėtus įgaliojimus, šis valstybės tarnautojas buvo tik laivo „K.“ kapitonas, neturintis įgaliojimų priimti sprendimus dėl laivo remonto, įmonės, kurioje turėjo būti remontuojamas laivas, detalių įsigijimo, lėšų remontui skyrimo; A. P. vienas neturėjo galimybių iššvaistyti svetimo turto, tai galėjo padaryti tik esant susitarimui ir bendrininkavimui su kitais asmenimis, tačiau duomenų apie tokį susitarimą baudžiamojoje byloje nėra. Taip pat teismas nustatė, kad tarp A. P. veiksmų surašant Tarnybinį pranešimą, pasirašant važtaraštį ir turto iššvaistymo nėra priežastinio ryšio, nes turto iššvaistymas buvo nulemtas kitų pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo. Dėl kaltinimo piktnaudžiavus tarnyba pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nenustatyta, jog A. P. savo veiksmais būtų pažeidęs pareigas, numatytas jo pareigybės aprašyme, ar kitus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymų reikalavimus; jis nediskreditavo valstybės tarnautojo vardo ir nepadarė didelės žalos valstybei. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas papildė motyvais, kad A. P. kompetencija ir įgaliojimai ūkinėse operacijose, susijusiose su laivo remontu, teisėtu valstybės lėšų panaudojimu, buvo antraeiliai, iš esmės pagalbinio pobūdžio ir neturėjo lemiamos reikšmės sprendimo dėl laivui „K.“ atliktų remonto darbų apmokėjimo priėmimui, bei nustatė, kad tarp A. P. veiksmų ir inkriminuojamo piktnaudžiavimo tarnyba pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kaltinimo dalyje pagal BK 300 straipsnį priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes nustatė, kad A. P. kaltė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl trijų dokumentų suklastojimo yra visiškai įrodyta. Tokią teismo išvadą lėmė tai, kad teismas iš 2006 m. lapkričio 20 d. 9.57 val. vykusio A. P. ir liudytojo V. K. telefoninio pokalbio turinio nustatė, kad iki 2006 m. lapkričio 20 d. Tarnybinis pranešimas dėl katerio „K.“ hidraulinio reduktoriaus remonto nebuvo surašytas, tačiau buvo surašytas atgaline data, A. P. turint sąskaitą-faktūrą Nr. 008876 apie jos turinį pakalbėjus su V. K.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atskirų liudytojų parodymais nustatyta agentūroje susiformavusia ūkinių operacijų atlikimo praktika bei rašytine bylos medžiaga, kad dokumentus nuo 2006 m. gruodžio 13 d. paėmė bylos tyrėjai, paneigė A. P. parodymus, kad važtaraštį Nr. 121 ir Dalių nurašymo aktą jis pasirašė po jo paleidimo iš sulaikymo 2006 m. gruodžio mėnesį. Teismas konstatavo, kad A. P. veiksmuose yra tiesioginė tyčia, nes jis, žinodamas, kad sąskaita-faktūra Nr. 008876 yra suklastota ir kad be jo Tarnybinio pranešimo šis nenustatytų asmenų suklastotas dokumentas negalės būti panaudotas civilinėje apyvartoje kaip dokumentas, pagrindžiantis sąskaitoje-faktūroje Nr. 008876 nurodytos pinigų sumos panaudojimą, atgaline data surašydamas Tarnybinį pranešimą suvokė, kad tokiu būdu klastoja šį vidaus dokumentą ir taip tariamai inicijuoja ūkinės operacijos, kurios realiai nebus, atlikimą, o pasirašydamas pagal nustatytą tvarką kitų asmenų parengtus dokumentus - važtaraštį ir Dalių nurašymo aktą - sąmoningai, siekdamas išvengti apgaulės atskleidimo, patvirtino, jog laivo „K.“ remontas buvo atliktas, jis gavo šio remonto metu pakeistas atsargines dalis ir jos nustatyta tvarka nurašytinos.
Kolegija konstatuoja, kad tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų priėmimas, nenurodant motyvų, paneigiančių apylinkės teismo išvadas dėl A. P. nekaltumo, neatliekant įrodymų tyrimo dėl naujų aplinkybių nustatymo (telefoninio pokalbio, vykusio 2006 m. lapkričio 20 d. metu gautos informacijos patikrinimo, sąskaitos-faktūros Nr. 008876 suklastojimo ir patekimo pas A. P. aplinkybių nustatymo), nekreipiant dėmesio į teismų argumentus, kad A. P. nepiktnaudžiavo tarnyba ir svetimo turto neiššvaistė, akivaizdžiai kelia abejonių, jog apeliacinės instancijos teismo išvados yra teisingos, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame negali būti prieštaravimų, nutylėjimų. Išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, be kitų sudėtinių dalių, numatytų BPK 331 straipsnio 1 dalyje, turi būti išdėstytos visos aplinkybės, kurios turi būti išdėstytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas tokiame nuosprendyje nurodo ne tik naujai nustatytas bylos aplinkybes, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, sprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti. Tai vertintina kaip esminis naujo nuosprendžio trūkumas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo teisme
Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. P. negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą dėl dokumento suklastojimo, nes jam inkriminuotas tariamai suklastotas dokumentas – Tarnybinis pranešimas neatitinka BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko požymių.
Pasisakydama dėl tokių skundo argumentų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 4 straipsnio 2 dalis). BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugoja valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo. Būtinasis BK 300 straipsnio 1 dalyje esančio nusikaltimo sudėties požymis yra nusikaltimo dalykas. Toks dalykas yra netikras dokumentas, kuris pagaminamas arba tikras dokumentas, kuris suklastojamas.
Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Tuo tarpu netikro dokumento pagaminimas tai veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą arba pagamina kito asmens vardu (kasacinės bylos Nr. 2K-7-127/2008; 2K–362/2007)).
Apkaltinamajame nuosprendyje atskleidžiant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turi būti nustatyta, kurios iš dispozicijoje numatytų nusikaltimo sudėties alternatyvių veikų yra inkriminuojamos (tikro dokumento suklastojimas ar netikro dokumento pagaminimas arba ar disponavimas suklastotu dokumentu), bei nurodyti konkretūs kaltininko veiksmai, kuriais ta veika buvo padaryta, ir kitos svarbios veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pripažindamas įrodytomis veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro prašymo, performulavo A. P. pateiktą kaltinimą, pakeisdamas kaltinamajame akte nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos.
Nagrinėjamu atveju teismas nustatė naujas aplinkybes, kad Tarnybinis pranešimas suklastotas atgaline data, papildomai konstatavo, kad dokumente A. P. nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog reikia skirti būtent 3000 Lt laivo „K.“ hidraulinio reduktoriaus remontui, nors jam buvo žinoma, kad pagal jau išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 008876 faktiškai laivo remontas nebuvo ir nebus atliekamas. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl A. P. veika iš tikro dokumento suklastojimo performuluojama į netikro dokumento pagaminimą. Taip pakeičiant aplinkybes lieka nebeaišku, kodėl nustatoma, kad Tarnybinis pranešimas netikras, kad A. P. aplamai neturėjo teisės tokio dokumento surašyti.
Kolegijos manymu, toks naujų BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių nustatymas, naujų dokumento turinio neteisingumą parodančių aplinkybių inkriminavimas akivaizdžiai neatitinka kaltinimo aplinkybių patikslinimo, kurį gali atlikti pats teismas be prokuroro rašytinio prašymo. Veikos faktinių aplinkybių pakeitimas suvaržė A. P. teisę gintis nuo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos veikos. Jei kaltinimas yra keičiamas plečiant kaltinimo apimtį naujomis aplinkybėmis, keičiant netgi nusikaltimo dalyką, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus dėl sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, kurios formuluojamos kaltinime. Nagrinėjamu atveju A. P. apie tai, ar jis būtent 2006 m. lapkričio 20 d. pagamino netikrą dokumentą, ar tą dokumentą pagamino jau turėdamas sąskaitą-faktūrą Nr. 008876, žinodamas, kad faktiškai laivo remontas nebuvo ir nebus atliekamas, apie dokumente nurodytos remonto kainos nustatymo aplinkybes, sąskaitos-faktūros pas jį atsiradimo aplinkybes bei apie 2006 m. lapkričio 20 d. pokalbio su V. K. aplinkybes, 2006 m. lapkričio 29 d. pokalbio su R. Š. aplinkybes nebuvo apklaustas.
Kolegija nustato, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, būtent buvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsniuose įtvirtintos kaltinamojo teisės į rungimosi principu pagrįstą ir teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Taip pat pažeista BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių keitimo tvarka.
Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pirmiau nurodytus BPK pažeidimus taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti prokuroro skundžiamos nuosprendžio dalies dėl išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pagrįstumą ir teisėtumą, nedarant šioje kasacinėje nutartyje nurodytų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo pažeidimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį dėl A. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
Tomas Šeškauskas
