Dėl potvarkio, nuomos sutarties, jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančiais, statybos leidimo panaikinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-184/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 50.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Birutės Janavičiūtės,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant: ieškovui V. Š., ieškovų V. Š. ir G. B. atstovei advokatei E. Keidošienei, atsakovo UAB „Pop centras“ atstovams advokatams Rūtai Čilinskaitei ir Jurgiui Kaušiniui, atsakovo UAB „Prostafus“ atstovei advokatei Rūtai Čilinskaitei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei I. B. (pagal įgaliojimą), atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei D. M. (pagal įgaliojimą), trečiajam asmeniui R. P., trečiųjų asmenų R. P. ir V. M. atstovei advokatei R. Petručionytei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Pop centras“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š., G. B. ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. ieškinį atsakovams: UAB „Pop centras“, UAB „Prostafus“, Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui, UAB „Rūdupis“ dėl potvarkio, nuomos sutarties, jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančiais, statybos leidimo panaikinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 6,77 ha žemę (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) padavė jo vaikai: J. M. – 1991 m. liepos 22 d., G. B. ir I. Š. – 1992 m. kovo 24 d. Ieškovas V. Š. yra mirusios motinos I. Š., kuriai Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. 963-v atkurtos nuosavybės teisės į 20 arų žemės ją grąžinant natūra, teisių perėmėjas; šiuo potvarkiu ieškovei G. B. atkurtos nuosavybės teisės į 30 arų žemės; tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. yra J. M., kuriam nuosavybės teisės į 30 arų žemės sklypą grąžinant natūra atkurtos Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 758-v, teisių perėmėjos; R. P. yra J. M. duktė, V. M. – marti (mirusio sūnaus V. žmona). Ieškovai V. Š. ir G. B., tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. nurodė, kad, užsitęsus likusios žemės grąžinimo procedūrai, nuosavybės teises atkuriančių institucijų buvo įtikinėjami laukti, jiems taip pat buvo siūloma žemės kitoje, nei jiems priklausančioje vietovėje, nepaisant to, kad žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, iki 2004 m., kai čia prasidėjo statybų darbai, buvo neužimta; jie sužinojo, kad Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkiu Nr. 495-v 1,50 ha žemės paimta iš miesto žemės fondo ir suteikta atsakovui UAB „Pop centras“ koncertų salei su pagalbiniais statiniais statyti ir kad šalys 1994 m. liepos 29 d. sudarė žemės nuomos 99 metams sutartį. Ieškovai laikė, kad, neužbaigus išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, žemė neteisėtai suteikta ir išnuomota. Atsakovams užginčijus ieškinio reikalavimus pripažinti neteisėtais pirmiau nurodytus administracinį aktą ir žemės nuomos sutartį, civilinėje byloje, kurios rūšinis teismingumas nustatytas pagal CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas taisykles, keliami termino, per kurį galima kreiptis į teismą, ginčijant individualaus pobūdžio administracinio akto teisėtumą, taip pat byloje taikytų atskirų 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normų, kaip imperatyviųjų, aiškinimo ir taikymo klausimai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovų ieškinį ir trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus. Teismas patenkino šiuos ieškovų bei trečiųjų asmenų reikalavimus: pripažino, kad atsakovai Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno miesto savivaldybė vilkina atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. M. iki nacionalizacijos turėtą žemės dalį – sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiais: Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkį Nr. 495-v, kuriuo atsakovui UAB „Pop centras“ suteiktas 1,5 ha žemės sklypas; Kauno miesto valdybos ir UAB „Pop centras“ 1994 m. liepos 29 d. sudarytos žemės pirmiau nurodytu adresu nuomos 99 metams sutartį; statybos leidimus ir Statybos inspekcijos pažymas. Teismas nurodė, kad dėl pretendentų 1991-1992 m. pateiktų prašymų atkurti nuosavybės teises pradėta spręsti 1994 m. ir tai nulėmė, jog buvo pažeistos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes dalis žemės nepagrįstai suteikta, vėliau išnuomota atsakovui UAB „Pop centras“. Teismo vertinimu, po prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo žemė nebebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė; Kauno miesto valdybos potvarkis, kuriuo UAB „Pop centras“ suteikta 1,5 ha valstybinio žemės fondo žemės, priimtas, pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kadangi potvarkis yra sandoris, tai dėl pirmiau nurodytų įstatymo normų pažeidimų jis, kaip ir neteisėto potvarkio pagrindu 1994 m. liepos 29 d. Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Pop centras“ sudaryta 1,5 ha žemės sklypo nuomos sutartis, pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento (1964 m. CK 59 straipsnis). Teismas laikė, kad ieškovai ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, nepraleido senaties termino 2004 m. birželio 21 d. reikalavimui dėl ginčo potvarkio pripažinimo negaliojančiu pareikšti; kad žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, suteikta atsakovui UAB „Pop centras“, jie galėjo sužinoti, gavę Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 16 d. raštą, skirtą ieškovui V. Š.; reikalavimui taikytinas 1964 m. CK trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas taip pat sprendė, kad naikintini statybos leidimai, nes statytojas neteko žemės, kurioje turėtų būti statomas statinys; be leidimo vykdoma statyba yra neteisėta, todėl pripažintinos negaliojančiomis Statybos inspekcijos išduotos pažymos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Prostafus“ ir UAB „Pop centras“ apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo dėl tos dalies, kuria ieškovų ir trečiųjų asmenų reikalavimai patenkinti, teisėtumą bei pagrįstumą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CPK 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka civilinį ginčą nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas išsprendžia dėl administracinio akto teisėtumo, taikydamas CK nustatytą ieškinio senaties terminą, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, šiuo atveju – nuo rašto ieškovui V. Š. pateikimo 2004 m. balandžio 16 d. Priešingai nei pirmosios, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimams taikytinas 2000 m. CK įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, nes prasidėjo, įsigaliojus 2000 m. CK. Kolegija taip pat pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 263 straipsnio reikalavimus. Kolegijos vertinimu, tai, kad ginčo žemė yra kitos paskirties, pirmosios instancijos teismui nesuponavo pagrindo taikyti 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnį, tačiau liko nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkis Nr. 495-v ir Kauno miesto valdybos ir UAB „Pop centras“ 1994 m. liepos 29 d. sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms pirmiau nurodyto įstatymo 5, 12, 16 straipsnių bei Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 14 straipsnio nuostatoms, pripažintini negaliojančiais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pretendentai pageidavo susigrąžinti visą žemę natūra; atsižvelgiant į 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintą miestuose grąžintino natūra žemės sklypo dydžio ribojimą, pretendentams tik iš dalies atkurta nuosavybės teisė į žemę; vadinasi, dėl kitos žemės dalies grąžinimo turėjo būti sprendžiama, taikant kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, tačiau to nebuvo padaryta; kolegija pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams metu galiojusio pirmiau nurodyto įstatymo 12 straipsnio 4 punktą likusi ginčo žemės dalis valstybės turėjo būti išpirkta įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams klausimo, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5, 12, 16 straipsnių reikalavimus, ginčo žemė turėjo būti laikoma žeme, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises; pagal šį kriterijų žemės negalima buvo traktuoti kaip laisvos valstybinio žemės fondo žemės. Tokia išvada išplaukia ir iš pirmiau nurodyto Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo teisingai išspręsta dėl ieškovų ir trečiųjų asmenų reikalavimų pripažinti negaliojančiais statybos leidimus, Statybos inspekcijos pažymas, kurie kaip ir ginčo potvarkis, yra administraciniai aktai; kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms pagrįstai pripažinti negaliojančiais.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas UAB „Pop centras“) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį ir trečiųjų asmenų savarankišką reikalavimą atmesti. Atsakovai UAB „Prostafus“ ir Kauno miesto savivaldybė pareiškimais prisideda prie kasatoriaus kasacinio skundo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad civilinės bylos rūšinio teismingumo klausimo pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį išsprendimas nulemia tai, jog civilinė byla nagrinėjama pagal CPK normas ir tokiu atveju, byloje sprendžiant dėl individualaus pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumo, netaikomi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) normų nustatyti procesiniai kreipimosi į teismą terminai. CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylos rūšinį teismingumą nustatanti norma nereiškia, kad netaikytinas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas procesinis kreipimosi į teismą terminas, kai ginčijamas administracinis teisės aktas; nors administraciniam aktui ginčyti pirmosios instancijos teismas taikė 1964 m. CK nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas – 2000 m. CK įtvirtintą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, tačiau teismų pozicija yra neteisinga, nes termino taikymas saistomas atitinkamo reikalavimo dalyko, bet ne bylos rūšinio teismingumo. Vadinasi, kai ginčijamas administracinis aktas, reikalavimui pareikšti taikytini ABTĮ nustatyti kreipimosi į teismą terminai; priešingu atveju susidarytų situacija, skatinanti piktnaudžiauti teisėmis, t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, administracinį aktą ginčyti per 2000 m. CK įtvirtintą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Teismų pozicija dėl ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino kreiptis į teismą taikymo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, iš kurių išplaukia, kad, nagrinėjant civilinėje byloje savarankiškus reikalavimus, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai taikytini ieškinio senaties ir procesiniai kreipimosi į teismą terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prieš V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-658/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Giora“ir kt. prieš R. V.ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2008).

2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, kuriose įtvirtinta nuostata dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nustatymo. Byloje kilus ginčui dėl momento, kada ieškovai ir tretieji asmenys sužinojo apie Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkį ir 1994 m. liepos 29 d. žemės sklypo nuomos sutartį, teismai privalėjo šį momentą aiškiai nustatyti, nors, kasatoriaus vertinimu, iš bylos akivaizdžiai matyti, kad jie kreipėsi, pasibaigus vieno mėnesio terminui; kasatoriai prašė taikyti 1964 m. CK nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teismai nustatė, kad ieškovas V. Š. apie savo teisės pažeidimą sužinojo, gavęs Kauno apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 16 d. raštą; tokia teismų pozicija reiškia, kad termino eigos pradžia saistoma ne tam tikrų aplinkybių konstatavimo, bet ieškovo elgesio; vadinasi, fakto, kada ieškovai ir tretieji asmenys sužinojo apie kitus ginčijamus administracinius aktus, teismai apskritai nenustatinėjo. Teismų nepagrįstai neįvertinta teisės pažeidimo momentui nustatyti reikšminga aplinkybė, kad 1994 m. liepos 29 d. žemės sklypo nuomos sutartis įregistruota viešajame registre 1994 m. rugsėjo mėn.; būdamas rūpestingas ir apdairus asmuo turėjo galimybių sužinoti apie nuomos faktą ir sutarties sudarymo pagrindą.

3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.80 straipsnio ir CPK 263 straipsnio 1 dalies normas. Nors teismai sprendė, kad Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkis Nr. 495-v ir 1994 m. liepos 29 d. žemės nuomos sutartis prieštaravo imperatyviosioms 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5, 12, 16 straipsnių ir 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio nuostatoms ir pripažino juos neteisėtais, tačiau neatskleidė, kokioms konkrečioms normoms. Nepakanka tik nurodyti tam tikrus įstatymų straipsnius; teismo sprendimas turi būti pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ginčo potvarkio priėmimo ir nuomos sudarymo metu būtų pažeista pirmiau nurodyto įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės teisių į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka; priešingai, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punktą ieškovams atkurtos nuosavybės teisės ir natūra grąžintų žemės sklypų dydžiai atitiko nustatytą reglamentavimą. Vadinasi, ginčo potvarkio priėmimo metu susiklosčiusi situacija (pretendentams natūra grąžintas įstatymo nustatyto dydžio žemės sklypas buvusioje vietoje) ir galiojęs teisinis reglamentavimas nesudarė pagrindo išvadai, kad potvarkyje nurodytas neidentifikuotas žemės sklypas gali būti grąžintas natūra buvusio savininko įpėdiniams. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje išvardyti atvejai, kai valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė išperkama. Argumentams, kad potvarkis ir žemės nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmiau nurodyto įstatymo 4 ir 16 straipsnio nuostatomis, kad likusi natūra negrąžinta žemė priskirtina valstybės išperkamai, tačiau šie kolegijos argumentai tik patvirtino Kauno miesto valdybos teisę išnuomoti likusią negrąžintą žemę, kuri pagal pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas valstybės turėjo būti išpirkta. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime išdėstytas išaiškinimas dėl įstatymo normos, ribojančios miestuose grąžintinų žemės sklypų dydį, neatitikties Konstitucijai netaikytinas atgaline tvarka. Įpareigojimas valstybės institucijoms ir pareigūnams panaikinti priimtus teisės aktus, kurie pagrįsti neatitinkančiu Konstitucijos teisės aktu, reiškia, kad naikintini tie poįstatyminiai teisės aktai, kuriais įgyvendinamas nekonstitucinis teisės aktas; tuo tarpu potvarkio priėmimo metu galiojo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kokia konkreti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio imperatyvioji norma pažeista, nors laikė, jog ginčo potvarkis ir nuomos sutartis jai prieštarauja.

4. Teismai, pripažinę valstybinės žemės nuomos sutartį negaliojančia, neišsprendė šio sandorio negaliojimo pasekmių (restitucijos taikymo), taip nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos nuostatų dėl CK 6.145 straipsnio aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. prieš J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328//2006).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai V. Š. ir G. B. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 26 straipsnio 2 dalį, ABTĮ 33 straipsnį, spręsdami dėl administracinių aktų nuginčijimo terminų. Ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iš jo kylantys kiti reikalavimai, susiję su civiliniais teisiniais santykiais, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismo pagal civilinės teisės normas. Šioje byloje pagrindinis reikalavimas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo; atsakovai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno apskrities viršininko administracija vilkina ir vengia atlikti jų kompetencijai priskirtas funkcijas, atkuriant ieškovams nuosavybės teises. Nepaisant to, kad nurodyti atsakovai yra viešojo administravimo subjektai, šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir sudarytos nuomos sutarties, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, nepagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reglamentuojami civilinės teisės normų. Kasatorius neteisingai interpretuoja teismų praktikos nuostatas dėl administracinės teisės normų taikymo, nagrinėjant civilinę bylą, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002, kuria remiasi kasatorius, išdėstyta kitokia teisės aiškinimo taisyklė. Ieškovai taip pat nelaiko, kad dėl nagrinėjamos bylos, kurioje reikalavimas dėl administracinio akto panaikinimo yra išvestinis, ir kasatoriaus nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ratio decidendi būtų pagrindas teigti, jog nukrypta nuo teismų praktikos nuostatų dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo įtvirtintų terminų taikymo; teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai taikomi, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški civilinio ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai. Ieškovai atsiliepime išdėstė kitus nesutikimo su kasaciniu skundu visapusiškus argumentus dėl senaties termino skaičiavimo, CK 1.80, CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimo, restitucijos taikymo, kartu prašo priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į kasacinį skundą tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino, todėl esą pažeidė teisės į ieškinį atsiradimo momento nustatymą reglamentuojančias taisykles, yra abstraktūs ir nesuprantami, tačiau atrodytų, jog kasatorius laikosi nuostatos, kad materialinio pobūdžio reikalavimui taikytinas ieškinio senaties, o administraciniam aktui nuginčyti – Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas terminas. Kasatoriai nenurodo, kad tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, būtų praleidę terminus reikalavimams pareikšti. Pagal ABTĮ 33 straipsnį kreipimosi į teismą termino pradžios momentas saistomas akto suinteresuotai šaliai paskelbimo ar įteikimo momento; šiuo aspektu nei ieškovai, nei tretieji asmenys nepraleido senaties terminų, nes ieškinys ir savarankiškas reikalavimas pareikšti, nepasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nėra priėmusi sprendimo atsisakyti atkurti pretendentams nuosavybės teises į žemę jų pasirinktu būdu. Kauno miesto valdybos 1992 m. ginčo potvarkis nėra administracinis aktas, nes kasatoriams sukūrė materialinių teisių ir pareigų, jo pagrindu sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, išduoti statybos leidimai. Byloje pagrindinis reikalavimas yra dėl potvarkio ir nuomos sutarties panaikinimo; pagrindinio reikalavimo išsprendimas nulemia išvestinio išsprendimą. Vadinasi, neaktualus kasacinio skundo argumentas dėl momento, nuo kurio ieškovai ir tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, sužinojo apie kitus administracinius aktus (statybos leidimus, statybos inspekcijos pažymas). Nors kasatorius nesutinka su teismų išaiškinimais dėl imperatyviųjų teisės normų taikymo, tačiau nenurodo, kokios normos turėtų būti taikomos ir aiškinamos. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei, nes nėra šio sklypo detaliojo plano. Kasatorius neteisingai interpretuoja restitucijos sąvoką; žemės savininkas nepasikeitė, t. y. buvo ir liko valstybė, todėl nėra pagrindo restitucijai taikyti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai paliko nenagrinėtus atsakovo atžvilgiu ieškovų ir trečiųjų asmenų reikalavimus, pareikštus nesilaikant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsniuose nustatytų pagrindų ir tvarkos. Kadangi kiti kasacinio skundo argumentai dėl teismų sprendimo ir nutarties nesaistomi atsakovo teisių ir pareigų išsprendimo, tai jie nagrinėtini kasacinio teismo nuožiūra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21–545) reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Taigi įstatymo buvo pripažinta, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėtina tai, kad įstatymo buvo įtvirtinta ribota restitucija.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, B. M., miręs 1976 m. birželio 6 d., iki žemės nacionalizavimo turėjo nuosavybės teisę į 6,77 ha žemės. Jo vaikai: sūnus J. M., dukterys G. B. ir I. Š. prašė atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Vadinasi, J. M., G. B. ir I. Š. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, turėjo ir buvo atkurtos pagal pirmiau nurodyto įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar įstatymo nuostatos buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos, ar nebuvo pažeistos pretendentų pagal galiojusį pirmiau nurodytą įstatymą teisės, pripažįsta, kad būtina akcentuoti nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, galiojusį nuosavybės teisių atkūrimo metu, turint omenyje tai, jog pažeista piliečio nuosavybės teisė gali būti pripažinta tinkamai apginta tik tuo atveju, jeigu nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama, griežtai laikantis galiojančios jos atkūrimo tvarkos ir sąlygų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Kauno m. valdybos 1994 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. 758-v J. M. atkurta nuosavybės teisė į 3000 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno m. valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. 963-v G. B. –– į 3000 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir I. Š. – į 2000 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“; įstatymo 5 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise, ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atkuriama į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Kaune. Taigi nuosavybės teisė į žemę pirmiau nurodytiems asmenims turėjo būti atkurta pagal įstatymo 5 straipsnio 3 punktą; tai reiškia, kad nuosavybės teisė natūra pretendentams buvo grąžinta, vadovaujantis galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 5 straipsnio 3 punkte nustatytais reikalavimais. Likusios žemės dalies išpirkimas ar grąžinimas natūra pagal pirmiau nurodytą įstatymą nebuvo numatytas ir nuosavybės teisių grąžinimas buvo baigtas, likusi B. M. žemės sklypo dalis nepriskirta valstybės išperkamai žemei (įstatymo 12 straipsnis), įgijo laisvos (neužstatytos) žemės statusą.

Dėl Kauno miesto valdybos 1992 m. birželio 5 d. potvarkio Nr. 495-v ir 1994 m. liepos 29 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties

Kauno miesto valdyba 1992 m. birželio 5 d. potvarkiu Nr. 495-v paėmė iš miesto žemės fondo iki 15 000 kv. m žemės sklypą ir suteikė jį uždarajai akcinei bendrovei „Pop centras“ koncertų salei su pagalbiniais pastatais statyti (duomenys neskelbtini), o šio potvarkio pagrindu 1994 m. liepos 29 d. su uždarąja akcine bendrove „Pop centras“ sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo potvarkis ir 1994 m. liepos 29 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą ir ieškovų teisių nepažeidė, nes potvarkio priėmimo metu miesto detaliajame plane konkretus žemės sklypas nebuvo numatytas ir suformuotas, o 1994 m. liepos 5 d., atkūrus nuosavybės teises pretendentėms G. B. ir I. Š., 1994 m. gegužės 31 d. – J. M., nuosavybės teisių jiems grąžinimas pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą buvo baigtas. Taigi pagal nuosavybės teisių grąžinimo metu galiojusį 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pretendentams atkurta nuosavybės teisė natūra į nustatyto dydžio žemės sklypus, atsižvelgiant į įstatymo nustatytą ribojimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtumo nuosavybės teisių į žemę grąžinimo procese.

Bylos nagrinėjimo metu, taip pat kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į kasacinį skundą keliama ieškinio senaties taikymo problema; teismas, spręsdamas prašymą taikyti ieškinio senatį, turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, taip pat tai, ar byloje pareikštiems ieškovų reikalavimams taikoma ieškinio senatis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kasacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą, išklausius šalių, jų atstovų paaiškinimus, nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat ieškovų ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, teisės nebuvo pažeistos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas 2001 m. balandžio 4 d. paskelbtas „Valstybės žiniose“. Kadangi ginčo žemės sklypas UAB „Pop centras“ buvo suteiktas ir pradėta pastato statyba teisėtai, tai ginčo žemės negalima laikyti laisva miesto žemės fondo žeme. 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d.) pakeitus ir papildžius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį [...]“, todėl šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė pirmiau nutartyje nurodytas materialinės teisės normas, turinčias esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, teismo priimtas sprendimas ir nutartis naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, ieškinį atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atmetus ieškovų ir trečiųjų asmenų reikalavimus pripažinti negaliojančiais 1992 m. birželio 5 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 495-v ir 1994 m. liepos 29 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, nėra teisinio pagrindo tenkinti kitus išvestinius ieškovų, trečiųjų asmenų reikalavimus, jie atmestini (CPK 178 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 203 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus atsakovų UAB „Pop centras“ kasacinį skundą ir UAB „Prostafus“ bei Kauno miesto savivaldybės prisidėjimą prie kasacinio skundo, ir ieškinio reikalavimus atmetus, šios išlaidos į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų V. Š., G. B., trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovų V. Š., G. B. ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, R. P. ir V. M. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po 50,75 Lt (penkiasdešimt litų 75 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė