Dėl negrąžintos paskolos dalies priteisimo

(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-235/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.4; 63.1; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl negrąžintos paskolos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo (ar jų nebuvimo).

Ieškovas teigia, kad laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 19 d. – birželio 15 d. paskolino atsakovui 112 900 Lt, pervesdamas šią sumą į atsakovo sąskaitas banke. Jis pasitikėjo atsakovu ir rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Žodžiu buvo susitarta, kad atsakovas skolą grąžins, kai tik galės, tačiau ne vėliau kaip iki 2007 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas šio įsipareigojimo nevykdo ir skolos negrąžina. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 112 900 Lt skolos, 4265,62 Lt palūkanų iki bylos iškėlimo teisme bei 6,751 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas priešieškiniu prašo ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovo 7100 Lt negrąžintos paskolos dalį. Jis teigia, kad 2007 m. kovo 27–28 d. paskolino ieškovui 120 000 Lt. Pinigai ieškovui buvo perduoti nepasirašant paskolos raštelio bei nenustatant paskolos grąžinimo termino. Ieškinyje nurodytais banko mokėjimo nurodymais ieškovas ne suteikė paskolą atsakovui, bet dalimis grąžino atsakovo suteiktą ieškovui paskolą. Banko mokėjimo nurodymais ieškovas grąžino atsakovui 112 900 Lt paskolos ir liko skolingas 7100 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 112 900 Lt skolos, 3159,23 Lt palūkanų iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 19 d. ieškovas pervedė atsakovui 12 000 Lt, nurodydamas, jog mokėjimo paskirtis „pervedimas“; 2007 m. balandžio 27 d. pervedė 20 000 Lt, nurodydamas, jog tai yra „paskola“; 2007 m. balandžio 28 d. pervedė 20 000 Lt, nurodydamas, jog tai yra „papildymas“; 2007 m. gegužės 8 d. pervedė 45 900 Lt, nurodydamas, jog tai yra „paskola“; 2007 m. birželio 15 d. pervedė 7500 Lt, mokėjimo paskirtį įvardydamas „laikina paskola“, bei tą pačią dieną į kitą atsakovo sąskaitą pervedė 7500 Lt, taip pat nurodydamas, jog tai yra „laikina paskola“. Iš atsakovo sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovo pervestas pinigų sumas atsakovas gavo, taip pat kad ieškovas dar 2007 m. sausio 31 d. buvo pervedęs atsakovui 4000 Lt, įvardydamas tai „skola“, o atsakovas, 2007 m. vasario 5 d. grąžindamas skolą, mokėjimo paskirtį įvardijo kaip „papildymą“. Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. jokių kitų bankinių pavedimų ieškovui atsakovas neatliko.

Teismas nurodė, kad nors nė viena iš šalių nepateikė rašytinių paskolos sutarčių ar paskolos raštelių, tačiau, teismo nuomone, tarp jų kilę teisiniai santykiai vertintini kaip paskoliniai. Ieškovas įstatymo leistinais įrodymais – banko mokėjimo nurodymais – įrodė, kad suteikė 112 900 Lt paskolą atsakovui. Šį faktą taip pat patvirtina atsakovo banko sąskaitų išrašai. Atsakovas šio fakto nenuginčijo. Nors banko mokėjimų nurodymuose jų paskirtis traktuojama įvairiai (pervedimas, paskola, laikina paskola, papildymas), tačiau, nesant duomenų apie kitokio pobūdžio atsiskaitymus tarp šalių bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nesupranta lietuvių kalbos, ir atsakovui neįrodžius, jog ieškovas dengė jo suteiktą paskolą, konstatuotina, kad faktiškai ieškovo atsakovui pervestos pinigų sumos buvo paskola. Atsakovui nepateikus įrodymų apie 112 900 Lt paskolos grąžinimą, ši suma priteistina ieškovui. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį, todėl teismas sumažino prašomų palūkanų dydį ir priteisė ieškovui 5 proc. dydžio procesinių palūkanų. Atsakovo priešieškinį teismas atmetė kaip neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, 2007 m. sausio 9 d. skolindamasis pinigus iš savo motinos, surašė paskolos lapelį, o, neva, paskolinęs pinigus svetimam žmogui (ieškovui) jokio raštelio nepareikalavo. Tai neatitinka protingumo kriterijų. Aplinkybė, kad atsakovas, neturėdamas lėšų ir jas skolindamasis iš savo motinos, tuo pačiu metu jas skolina kitiems asmenims, taip pat neatitinka protingumo kriterijų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Kai paskolos dalykas yra pinigai, tai preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Nagrinėjamu atveju nė viena iš šalių nepateikė rašytinės paskolos sutarties. Vieninteliai objektyvūs duomenys, leidžiantys teigti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, yra banko mokėjimo nurodymai, kuriais ieškovas įnešė pinigus į atsakovo sąskaitą. Tačiau šie įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovas skolino pinigus atsakovui, taip pat nepatvirtina atsakovo teiginio, jog tai paskolos grąžinimas. Kadangi abi šalys yra verslininkai, tai tikėtina, kad, elgdamiesi kaip apdairūs ir rūpestingi asmenys, jie turėjo aptarti paskolos sutarties sąlygas, t. y. paskolos grąžinimo terminą, palūkanas ir kt. Be to, ieškovas, teigdamas, kad skolino pinigus, nepagrindė, kodėl ir kokio susitarimo pagrindu pinigai buvo perduodami dalimis, taip pat kritiškai vertintinas ir jo teiginys, kad jis tikėjo, jog atsakovas skolą atiduos netrukus, nes jo kuriamas verslas duos didelį pelną. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog nenurodė tikslios mokėjimo paskirties, nes nemoka lietuvių kalbos, o kompiuteryje nėra programos, kad galėtų daryti įrašus rusų kalba. Tačiau ieškovas pinigus į atsakovo sąskaitą įnešė per banką, t. y. atlikdamas mokėjimo nurodymą, kurio duomenis užfiksavo banko darbuotoja, todėl jis turėjo galimybę aiškiai suformuluoti mokėjimo paskirtį. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu, kuris leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šioje byloje šalys įrodinėja paskolinius santykius, t. y. ieškovas teigia skolinęs atsakovui, atsakovas teigia skolinęs ieškovui. Esant paskoliniams santykiams, kaip šiuo atveju, viena ir kita šalis nurodė, jog buvo skolinta didelė pinigų suma, todėl teisėjų kolegija taiko griežtesnius įrodymų pakankamumo kriterijus ir sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia nei vieno, nei kito fakto pripažinti įrodytu (CPK 185 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870, 6.871,6.875 straipsnius), pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad ginčo šalių teisiniai santykiai negali būti kvalifikuoti kaip paskolos teisiniai santykiai. Tam, kad būtų teisingai kvalifikuoti ginčo šalių teisiniai santykiai, teisėjų kolegija turėjo nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien formaliai vertinti sutarties formą. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybės ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, laikoma, kad šalis sieja paskolos teisiniai santykiai. Paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti svarbus yra ne rašytinio susitarimo sudarymas, bet pinigų perdavimas. Paskolos teisinius santykius kasatorius įrodinėjo banko įvykdytais mokėjimo nurodymais, o atsakovas neginčijo fakto, kad gavo iš jo 112 900 Lt. Akivaizdu, kad, kasatoriui pervedus į atsakovo sąskaitą pinigus, o šiam juos priėmus, šalys buvo susitarusios dėl pinigų perdavimo atsakovui. Teisėjų kolegija šios pagrindinės paskolos sutarties sąlygos (paskolos dalyko perdavimo) visiškai neišsiaiškino, kaip ir tikrųjų šalių ketinimų dėl atliktų pinigų mokėjimų, o prioritetą suteikė tik šalių teisinių santykių formos aplinkybėms, t. y. kad šalys nepateikė rašytinės paskolos sutarties. Teisėjų kolegija, padarydama išvadą, kad šalys neįrodė, jog jas sieja paskolos teisiniai santykiai, vadovavosi vien lingvistine banko mokėjimo nurodymų žodžių analize, be jokio pagrindo laikė tai abstrakčia informacija, nepatvirtinančia paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo fakto. Teisėjų kolegija neišsiaiškino tikrųjų ginčo šalių ketinimų, CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškino, remdamasi tik formaliu ginčo šalių santykių formos įvertinimu, sistemiškai neaiškino šios normos kartu su CK 6.871 straipsnio 3 dalies norma, dėl to priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad šalis siejo kokios nors kitos, o ne paskolos prievolės, kurių pagrindu galėjo būti pervesti pinigai atsakovui. Teisėjų kolegija, padarydama išvadą dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo, visiškai nekvalifikavo šalių teisinių santykių pagal jokią materialinės teisės normą, nors pagal šalių pateiktą faktinių reikalavimų pagrindą (ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą 112 900 Lt) privalėjo pateikti teisinį ginčo įvertinimą. Tai rodo, kad teisėjų kolegija neatskleidė ginčo esmės.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės tų pačių įrodymų pagrindu priėmė priešingus procesinius sprendimus. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl paskolos priteisimo, yra pripažinęs, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose yra: 1) pinigų perdavimas nuosavybėn paskolos gavėjui; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą ir mokėti palūkanas; 3) rašytinės sutarties ar kitokio skolos dokumento buvimas. Šias aplinkybes kasatorius įrodė: 1) pinigų perdavimo faktą patvirtina mokėjimo nurodymai, atsakovo banko sąskaitos išrašai bei atsakovo pripažinimas, kad jis pinigus gavo; byloje nenustatyta, kad pinigai atsakovui buvo perduoti kokiu nors kitokiu pagrindu, banko mokėjimo nurodymuose aiškiai nurodyta, kad perduodami pinigai yra paskola; 2) nors rašytinio susitarimo dėl palūkanų mokėjimo nėra, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui palūkanas už naudojimąsi pinigais; 3) kasatorius pateikė rašytinius įrodymus apie pinigų perdavimą atsakovui (mokėjimo nurodymus) ir jie atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis paskolą grąžino, taip pat įrodymų, jog jis suteikė kasatoriui paskolą. Teisėjų kolegija tinkamai nenustatė įrodinėjimo dalyko, dėl to nepagrįstai sprendė dėl įrodymų nepakankamumo. Sprendžiant klausimą, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, akivaizdu, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kasatoriaus reikalavimas yra labiau pagrįstas, nes jo pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto (paskolos suteikimo atsakovui) buvimo, nei nebuvimo tikimybę, negu atsakovo pateikta versija. Šiuo aspektu svarbus ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas. Kasatorius neturėjo įrodinėti, kad jis negavo iš atsakovo paskolos, nes pats atsakovas neįrodė, jog suteikė paskolą kasatoriui. Faktiniai bylos duomenys, tarp jų ir paskolos perdavimą patvirtinantys banko mokėjimo nurodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad kasatorius neįrodė teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti skolą, nes, be jo pateiktų rašytinių įrodymų, byloje nebuvo daugiau įrodymų apie susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Teisėjų kolegija, nepripažindama kasatoriaus pateiktų skolos dokumentų paskolos sutartimi ir remdamasi tik prielaidomis apie įrodymų nepakankamumą, iš esmės pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Paskolos sutarties ar kita tinkama forma išreikšto šalių susitarimo, kuriame būtų tiksliai nurodyti paskolos davėjas ir paskolos gavėjas, paskolos suma, grąžinimo terminai, įmokų mokėjimo tvarka ar palūkanų dydis, ginčo šalių nesudaryta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas galimybės išsiaiškinti esminio šalių susitarimo, t. y. atskleisti tikrąją šalių valią, negalėjo padaryti kategoriškos išvados ir identifikuoti kasatorių kaip paskolos davėją. Nesant CK 6,870, 6.871 straipsnių reikalavimus atitinkančio rašytinio susitarimo (tiesioginio įrodymo), teisėjų kolegija pagrįstai kasatoriaus pateiktus netiesioginius įrodymus (banko mokėjimo nurodymus) laikė nepakankamais, kad būtų galima konstatuoti paskolos teisinių santykių buvimą. Padarydama tokią išvadą teisėjų kolegija taikė griežtesnius įrodymų pakankamumo kriterijus, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą bei vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

2. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad jis įrodė visas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti paskolos teisinių santykių buvimą. Kasatoriaus pateikti banko mokėjimo nurodymai patvirtina tik pinigų pervedimo faktą, tačiau ne jų pervedimo pagrindą. Be to, šie įrodymai neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, sprendė, kad neatitinka protingumo kriterijų tas faktas, kad atsakovas, neturėdamas lėšų ir jas skolindamasis iš savo motinos, tuo pačiu metu juos skolintų kitiems asmenims. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pateikti kasatoriaus banko 2007 m. sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kiek ir kokio dydžio skolinių įsipareigojimų jis turėjo kitiems kreditoriams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims). Šie įrodymai taip pat lėmė teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad fakto, jog kasatorius suteikė atsakovui paskolą, negalima pripažinti įrodytu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).

Šioje byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Teismuose ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) nenustatytas kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių, kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovo pateikti įrodymai – banko pavedimai patvirtina 112 900 Lt perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų esant paskolos teisinius santykius ir kėlė priešinius reikalavimus dėl paskolos grąžinimo, tačiau ieškovas nurodytais banko pavedimais įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, atsakovas, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad jis perdavė ieškovui pinigų paskolai, kuri, atsakovo teigimu, ieškovo banko pavedimais buvo grąžinama, neįrodė. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų apie paskolos ieškovui sugrąžinimą, tai pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą 112 900 Lt negrąžintos paskolos priteisti iš atsakovo ieškovui (CK 6.38, 6.873 straipsniai).

Dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007).

Šios bylos kontekste nurodytos procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad atsakovas perdavė ieškovui pinigų paskolai, kuri ieškovo banko pavedimais, atsakovo teigimu, buvo grąžinama, o ieškovas banko pavedimais įrodė pinigų perdavimą atsakovui, taip įrodinėdamas paskolos sutartinių teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimą, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovo įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta, naikintina ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Patenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos (CPK 79, 93 straipsniai): 3321 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat iš atsakovo valstybei teismo raštinės 2009 m. gegužės 25 d. pažymos pagrindu priteisiama 39,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą. Priteisti iš atsakovo R. K. ieškovui V. K. 4321 (keturi tūkstančiai trys šimtai dvidešimt vienas) Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. K. 39,05 (trisdešimt devyni litai 5 centai) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius