V. V. pagal BK 228 str. 2 d., 225 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-409/2014

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00117-2007-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1;

1.2.9.1;

1.2.9.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

nuteistajam V. V.,

nuteistajai B. J.,

gynėjams advokatams Sauliui Zakarevičiui, Albertui Kručkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus, nuteistosios L. B. ir nuteistosios B. J. ir jos gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. V. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. V. V. baudžiamoji byla pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis). V. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Iš V. V. valstybės naudai priteista 100 100 Lt konfiskuotino turto vertės (BK 72 straipsnio 5 dalis).

L. B. – pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. L. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti 25 MGL dydžio (3250 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

B. J. – pagal BK 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. B. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti 20 MGL dydžio (2600 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir priimtas naujas nuosprendis: V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuteistojo V. V. apeliacinio skundo dalis atmesta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, nuteistųjų B. J. bei L. B. ir B. J. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliaciniai skundai atmesti.

Kita Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistųjų V. V., B. J., jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V., L. B. ir B. J. nuteisti už tai, kad, V. V. būdamas valstybės tarnautoju, susitarė savo ir kitų juridinių asmenų naudai priimti didesnės nei 250 MGL vertės kyšį ir jį tiesiogiai priėmė už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o L. B. ir B. J. veikdamos bendrininkų grupe su A. A. B., valstybės tarnautojui davė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį, siekdamos neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, o būtent:

V. V., dirbdamas Kauno apskrities viršininko pavaduotoju, pagal 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 5 straipsnio 5 dalies 2 punktą, 1994 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo Nr. I-707 9 straipsnio 1 punktą ir 18 straipsnio 1 dalį, Kauno apskrities viršininko administracijos nuostatų, patvirtintų Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-453, 13.3.1 punktą, Kauno apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 367, 13 ir 15 punktus, Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymo „Dėl Kauno apskrities viršininko, pavaduotojų ir sekretoriaus kompetencijos“ Nr. V-281 1.2 punktą, vykdydamas įgaliojimus apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir derinimo procedūrose, bei pagal 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 10 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 1994 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo redakciją 10 straipsnio 8 punktą ir 18 straipsnio 1 dalį, Kauno apskrities viršininko administracijos nuostatų, patvirtintų Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-453, 13.4.5 punktą, Kauno apskrities viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 367, 13 ir 15 punktus, Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymo „Dėl Kauno apskrities viršininko, pavaduotojų ir sekretoriaus kompetencijos“ Nr. V-281 1.2 punktą, vykdydamas įgaliojimus parduodant ar kitaip perleidžiant privatinėn nuosavybėn valstybinę žemę, pagrįstai nepritarė detaliojo plano Kaune (duomenys neskelbtini), derinimui, 0,0194 ha valstybinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimui, jo pardavimui bei 0,353 ha valstybinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimui, jo pardavimui, nes šių sklypų pardavimas prieštaravo Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktui; apie tai informavo L. B., B. J. ir A. A. B. 2007 m. spalio 26 d. pokalbio metu.

Po šio pokalbio L. B. ir B. J. susitarė duoti kyšį V. V., kad jis atliktų neteisėtus veiksmus – pritartų detaliojo plano suderinimui, sklypų suformavimui ir pardavimui, o su A. A. B. susitarė, kad šis padės joms tai padaryti.

Tą pačią dieną, apie 18.30 val., Jonavoje, prie prekybos centro „Iki“, esančio J. Basanavičiaus g. 80, automobilyje L. B. ir B. J. bendrai perdavė A. A. B. paketą su pinigais kaip dalį kyšio, nurodydamos šiuos pinigus perduoti V. V. ir derėtis dėl galutinės kyšio sumos; po to A. A. B. apie 18.45 val. bare–restorane „Arma“, esančiame Vytauto g. 15, susitarė su V. V., kad šis už minėtų veiksmų atlikimą priims 100 000 Lt kyšį, ir apie 19 val. automobilyje perdavė gautus papirkimui pinigus, o V. V. kaip dalį kyšio priėmė.

2007 m. lapkričio mėn. pirmoje pusėje V. V. A. A. B. nurodė, kad dalis kyšio – 20 000 Lt turi būti pervesta Pilietinės demokratijos partijai kaip auka, šią informaciją pastarasis perdavė B. J. ir L. B., ir ši, veikdama susitarimo su bendrininkais ribose, 2007 m. gruodžio 3 d. „DnB NORD“ banko Kauno skyriuje, esančiame Laisvės al. 86, penkiais pavedimais po 4000 Lt V. G., H. D., L. J., B. M. ir A. P. vardu į Pilietinės demokratijos partijos sąskaitą pervedė 20 000 Lt.

2007 m. lapkričio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis A. A. B. iš L. B. ir B. J. papirkimui gavo dar vieną paketą su pinigais, kurį lapkričio 11 d., apie 13 val., Jonavoje perdavė V. V., o šis juos priėmė.

Toliau tęsdama nusikalstamą veiką L. B., veikdama susitarimo su bendrininkais perduoti valstybės tarnautojui 100 000 Lt kyšį ribose, 2007 m. gruodžio 6 d., apie 12.30 val., kavinėje „Presto“, esančioje Kaune, Laisvės al. 90, perdavė A. A. B. paketą su likusiais pinigais, o pastarasis tą pačią dieną apie 18 val. Kauno miesto savivaldybės patalpose, esančiose Kaune, Laisvės al. 96, paketą su pinigais perdavė V. V., o šis juos priėmė.

Be to, L. B. nuteista ir už tai, kad, vykdydama A. A. B. perduotą V. V. nurodymą dalį kyšio – 20 000 Lt pervesti Pilietinės demokratijos partijai kaip auką, 2007 m. gruodžio 3 d. „DnB NORD“ banko Kauno skyriuje, esančiame Laisvės al. 86, pardavimų vadybininkei J. P. nurodė, kad neva partiją po 4000 Lt nori paremti V. G., H. D., L. J., B. M. ir A. P., o pastarajai užpildžius kasos pajamų orderius Nr. 546578, 546566, 546609, 546640, 546626 bei mokėjimo nurodymus Nr. 546597, 546614, 546633, 546650, 546571 ant šių kasos pajamų orderių ir mokėjimų nurodymų pasirašė už minėtus asmenis, taip suklastodama šiuos tikrus dokumentus.

Be to ji, Pilietinės demokratijos partijos iždininkei J. Č. pagal sąskaitos išraše esančius duomenis trimis egzemplioriais užpildžius aukų lapus serija AK Nr. 0005342, 0005349, 0005347, 0005348, 0005341, laikotarpiu tarp 2008 m. vasario 12 d. ir kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ant šių aukų lapų pasirašė už V. G., H. D., L. J., B. M. ir A. P., taip suklastodama šiuos tikrus dokumentus.

Nuteistasis V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai padarė BPK 304–307, 331 straipsnių pažeidimus. Pasak V. V., baudžiamojoje byloje prokuroro nutarimu buvo apribotos jo ir D. V. nuosavybės teisės į 1020 Lt ir 5250 eurų (18 127,2 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą lito ir euro santykį). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose šių piniginių lėšų klausimas neišspręstas, t. y. nenuspręsta, ar šios lėšos grąžintinos savininkams, ar taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki bus įvykdyta V. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 000 Lt vertės turto konfiskavimas. Neišsprendus nuosavybės teisės apribojimo klausimo, anot V. V., yra suvaržytos jo įstatymu garantuotos teisės ir šis pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to kasatoriui kyla abejonių dėl išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kyšio dydžio suma paremta A. A. B. parodymais, ir pažymėjo, jog šiuos parodymus A. A. B. ne kartą nuosekliai pavirtino ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Tačiau tame pačiame nuosprendyje nurodyta, kad A. A. B. parodymuose yra nenuoseklumų aiškinantis esmines kaltinimo kyšio priėmimo epizode aplinkybes, bet nenurodyta, kokios tai aplinkybės. Kasatorius mano, kad būtent šios esminės aplinkybės ir nulemia, ar gali būti pripažinta, jog jis padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat kokia nusikalstama veika gali būti jam inkriminuota (pvz.: BK 225 straipsnio atitinkama dalis). Sprendžiant dėl nuteistojo A. A. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad abejoja A. A. B. parodymų nuoširdumu pirmosios instancijos teisme. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina A. A. B. parodymus, t. y. prieštarauja savo ankstesnei išvadai, jog galimo kyšio suma paremta A. A. B. parodymais, o šiuos parodymus jis ne kartą nuosekliai pavirtino ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. A. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo parodymus, kaip nepagrįstus, atmetė. Kasatorius mano, kad teismų nuosprendžiuose neįžvelgiamas aiškus kriterijus, kuriuo grindžiamas nuteistojo A. A. B. parodymų pripažinimas patikimu kaltės įrodymu, o vienas kitam neprieštaraujantys V. V. ir nuteistųjų B. J., L. B. parodymai atmetami kaip nepagrįsti. Kasatorius teigia, kad dėl prieštaravimų, kurių nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas, neginčijamai nenustačius faktinių aplinkybių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

Nuteistojo V. V. gynėjas advokatas Saulius Zakarevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje padaryti BPK 304-307, 331 straipsnių pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje baudžiamoji byla V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, priėmė naują nuosprendį: V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl kitos dalies nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmetė ir nuosprendžio nepakeitė – apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu iš V. V. konfiskuota 100 100 Lt, t. y. į konfiskuotiną sumą įskaityta ir 100 Lt suma, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo pripažinta kaip gauta iš V. S.. Kasatorius mano, kad ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina, nes iš V. V. BK 72 straipsnio pagrindu negali būti konfiskuojama pinigų suma, dėl kurios galimo neteisėto priėmimo jis yra išteisintas.

Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje prokuroro nutarimu buvo apribotos V. V. ir D. V. nuosavybės teisės į 1020 Lt ir 5250 eurų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose šių piniginių lėšų klausimas neišspręstas, t. y. nenuspręsta, ar šios lėšos grąžintinos savininkams, ar taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki bus įvykdyta V. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Neišsprendus nuosavybės teisės apribojimo klausimo, lieka suvaržytos V. V. įstatymu garantuotos teisės ir šis pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad skiriant bausmę nuteistajam V. V. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pasak kasatoriaus, nuteistajam V. V., jei laikyti jam pareikštus kaltinimus įrodytais, paskirta aiškiai per griežta, teisingumo principui prieštaraujanti bausmė.

Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ir su proceso ilgumu, ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę nustatymu. Sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, Judgement of 18 July 2006).

Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas truko dvejus metus, bylos nagrinėjimas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose truko daugiau nei po dvejus metus (7 metus). Tai rodo, kad teismai nesirėmė EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika skiriant bausmes dėl per ilgai užsitęsusio proceso. Kasatoriaus nuomone, byla nelaikytina nei sudėtinga, nei didelės apimties, nei reikalaujanti sudėtingų, ilgalaikių tyrimų (ekspertizių ir pan.). Procesas pirmosios instancijos teisme akivaizdžiai užtruko dėl kitų kaltinamųjų ligų ir dėl teismo darbo organizavimo. Anot gynėjo, dėl nuteistojo V. V. nebuvo daroma nė viena bylos nagrinėjimo pertrauka. Procesas buvo tiesiogiai reikšmingas nuteistajam, nes iki sulaikymo V. V. ėjo aukštas pareigas, prasidėjus procesui pats atsistatydino iš pareigų, nuo to laiko nedirbo ir nesiekė dirbti nei valstybės, nei savivaldybės tarnyboje, byloje nebuvo pagrindo skirti procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 157 straipsnyje.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010, 2K-192/2011).

Kasatorius teigia, kad po nusikaltimų padarymo (2007 m.) V. V. nepadarė naujų teisės pažeidimų, dirbo privačiame versle, turi šeimą, prižiūrėjo neįgalią motiną. Nuteistojo atskyrimas nuo esamos įprastos socialinės ir darbinės aplinkos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, darbinę veiklą. Pasak kasatoriaus, BK 225 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė ir teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui ir paskirta vadovaujantis vien formaliu kriterijumi. Todėl, anot nuteistojo gynėjo, V. V. skiriant bausmę, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina švelnesnė, negu įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatyta, bausmė.

Pasak kasatoriaus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose neaptartos ir nenurodytos aplinkybės, kur, kada, kokiu būdu B. J. ir L. B. susitarė duoti kyšį. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė yra labai svarbi ir tiesiogiai sietina su V. V. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimu, nes jei B. J. ir L. B. ir susitarė duoti kyšį, tai svarbu kokio dydžio, kokiomis dalimis ir kuriuo laiku. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl pačių reikšmingiausių bylos aplinkybių (nuteistųjų susitarimo dėl kyšio).

Pripažinęs nuteistojo A. A. B. parodymus V. V. kaltės įrodymais, anot kasatoriaus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kyšio dydžio suma paremta A. A. B. parodymais, ir pažymėjo, jog šiuos parodymus A. A. B. ne kartą nuosekliai pavirtino ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Tačiau tame pačiame nuosprendyje nurodyta, kad A. A. B. parodymuose yra nenuoseklumų aiškinantis esmines kaltinimo kyšio priėmimo epizode aplinkybes, bet nenurodyta, kokios tai aplinkybės. Kasatorius mano, kad būtent šios esminės aplinkybės ir nulemia, ar gali būti pripažinta, jog V. V. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat kokia nusikalstama veika gali būti jam inkriminuota (pvz.: BK 225 straipsnio atitinkama dalis).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažindamas nuteistojo A. A. B. parodymų nenuoseklumą, šiems parodymams suteikė aukštesnę galią, negu visiems kitiems teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams – L. B., B. J., V. V. parodymams, operatyvinių veiksmų protokolams (pastarieji pinigų perdavimo fakto neįrodo) ir taip pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso rungtyniškumo principą, nes suteikė prioritetą išimtinai valstybinio kaltinimo poziciją palaikantiems faktiniams duomenims, kurių pats pripažinimas įrodymais yra abejotinas.

Byloje nei operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, nei BPK numatytais proceso veiksmais neužfiksuotas pinigų perdavimas V. V., tariamai perduoti pinigai nerasti, netgi nėra duomenų, kad tokią pinigų sumą A. A. B. ir V. V. realiai galėjo turėti. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde buvo skirta daug dėmesio esminei aplinkybei, ar iš tikrųjų realiai egzistavo tariamo kyšio dalykas – 100 000 Lt, tačiau į šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė. Teismai pripažino, kad A. A. B. parodymuose yra nenuoseklumų aiškinantis esmines kaltinimo kyšio priėmimo epizode aplinkybes.

Kasaciniame skunde teigiama, kad V. V. veikos kvalifikavimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį nulėmė kyšio vertė. Apeliacinės instancijos teismas bylos faktinius duomenis, pasak kasatoriaus, privalėjo įvertinti dviem aspektais: ne tik bendrai vertindamas, jog tarp V. V. ir A. A. B. buvo susitarimas dėl kyšio priėmimo, bet būtent, dėl kokios kyšio sumos šie nuteistieji susitarė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog „nuteistojo A. A. B. versija, kad jo parodymai dėl kyšio perdavimo V. V. buvo inspiruoti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, taip pat paneigta ir liudytojo E. C. parodymais, kuriuos jis davė apeliacinės instancijos teisme“. Ši išvada prieštarauja A. A. B. išsakytiems teiginiams teisme: A. A. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (2012 m. spalio 10 d.) neteigė, kad jo parodymai tiesiogiai inspiruoti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, ir pripažino bendravimo su V. V. ir „nežinia ko“ perdavimo V. V. faktus, o pranešime apie įtarimą nurodytos 100 000 Lt sumos pritarė tik dėl to, kad ši suma buvo įrašyta pranešime apie įtarimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Nuteistoji L. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad L. B. nuteista pagal abu BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijos požymius – davė didesnės nei 250 MGL dydžio vertės kyšį siekdama neteisėto paperkamo asmens veikimo. Tačiau teismai neatsižvelgė į teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, kuri ne tik kad nepatvirtina L. B. dalyvavimo šioje nusikalstamoje veikoje, bet ir neleidžia padaryti išvados, kad tariamo kyšio vertė yra didesnė negu 250 MGL dydžio, o tai yra kliūtis tinkamai veikos kvalifikacijai. L. B. nuteista už veiką, padarytą veikiant bendrininkų grupe, todėl atsižvelgiant į pareikšto kaltinimo konstrukciją, byloje turėjo būti nustatyti ne tik konkrečių BK specialiojoje dalyje numatytų nusikaltimo sudėčių būtinieji požymiai, bet ir bendrininkavimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai ir visų pirma kaltinamosios susitarimas su kitais bendrininkais dėl konkrečių veiksmų padarymo. Tačiau, pasak kasatorės, nuosprendžiuose nepateikti jokie įrodymai apie jos susitarimą su kitais asmenimis papirkti valstybės tarnautoją. L. B. mano, kad iš teismų nustatytų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių apskritai neaišku, kur, kada ir su kuo ji susitarė papirkti V. V.. Iš operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų matyti, kad 2007 m. spalio 24 d. vyko L. B., B. J. ir V. V. pokalbis dėl detaliojo plano Kaune, (duomenys neskelbtini), derinimo ir žemės sklypo suformavimo. Kasatorės nuomone, šiame pokalbyje jokių tiesioginių ir netiesioginių užuominų apie galimos nusikalstamos veikos planavimą nė vienas jo dalyvis nepateikė. Tačiau prokuroro ir teismų teigimu, būtent po šio pokalbio tą pačią dieną L. B. su B. J. susitarė papirkti V. V., duodant jam didesnės nei 250 MGL dydžio vertės kyšį. Šią išvadą, pasak kasatorės, teismai grindžia tuo, kad, praėjus neilgam laiko tarpui, pats V. V. pakeitė nuomonę dėl galimybės derinti detalųjį planą ir pritarti vėliau iš to išplaukiantiems teisiniams padariniams. Kasatorės nuomone, tai tik spėjimas ir prielaida, nes valstybės tarnautojo nuomonės pasikeitimas nereiškia, kad teisėtos juridinės paslaugos siekiantys privatūs asmenys sumanė daryti nusikalstamą veiką. Jokių tiesioginių įrodymų apie L. B. susitarimą papirkti V. V. byloje apskritai nėra, teismai šią aplinkybę nustatė iš V. V. elgesio. Kasatorės nuomone, toks įrodinėjimo procesas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, nepateikė racionalių, teisiškai reikšmingų motyvų į jos gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, ar iš tikrųjų realiai egzistavo tariamo kyšio dalykas – 100 000 Lt.

Kasatorė teigia, kad baudžiamojoje byloje pažeista jos teisė į veiksmingą gynybą nuo pareikštų kaltinimų (ypač apeliacinės instancijos teisme) ir teisė pasiruošti tokiai gynybai, nes nuosprendžiuose tariamai nustatytos faktinės aplinkybės apie L. B. ir B. J. susitarimą nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl neaišku, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis šias aplinkybes galima ginčyti (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Be to, nėra jokių įrodymų ir apie L. B. susitarimą su V. V. ir apie B. J. galimą susitarimą su V. V.. Pasak kasatorės, nenustačius jos veiksmuose būtinojo bendrininkavimo požymio – susitarimo su kitais bendrininkais dėl nusikalstamos veikos darymo, negalima konstatuoti ir BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkavimo formos – bendrininkų grupės buvimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą apie tai, jog V. V. buvo perduotas didesnės nei 250 MGL dydžio kyšis. Nei operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, nei BPK numatytais proceso veiksmais neužfiksuotas pinigų perdavimas V. V., tariamai perduoti pinigai nerasti ir nėra duomenų, kad tokią pinigų sumą A. A. B. galėjo realiai turėti.

Kasatorė mano, kad teismai, nors ir pripažindami nuteistojo A. A. B. parodymų nenuoseklumą, šiems parodymams suteikė aukštesnę galią prieš kitus įrodymus, pažeisdami BPK 7 straipsnio ir 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors BK 225 straipsnio sudėtis iš tiesų numato kyšio priėmimą kitų naudai, tačiau veikos padarymo metu galiojęs BK 227 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nenumatė, kad baudžiama už kyšio davimą trečiajam asmeniui. BK 227 straipsnio nuostata, kad už papirkimą baudžiamas ir tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, įsigaliojo tik 2011 m. liepos 5 d., t. y. jau po to, kai Pilietinės demokratijos partijai buvo pervesta 20 000 Lt dydžio parama. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl, vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusiu BK 227 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. redakcija), veikos kvalifikacijai turi įtakos tai, kad dalis neva V. V. perduoto kyšio buvo pervesta Pilietinės demokratijos partijai, kuri nėra nei valstybės tarnautojas, nei jam prilygintinas asmuo. Baudžiamojo įstatymo negalima aiškinti plečiamai ir sukurti normai prasmę, kuri nėra numatyta konkrečioje baudžiamojo įstatymo normoje. Todėl, pasak kasatorės, įvertinus BK 227 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius ir tai, kad Pilietinės demokratijos partija nėra valstybės tarnautojas ar jam prilygintinas asmuo, matyti, kad valstybės tarnautojui ar jam prilygintinam asmeniui kyšis nėra pasiūlytas, pažadėtas duoti arba duotas, todėl L. B. veiksmų, kuriais ji parėmė Pilietinės demokratijos partiją, negalima kvalifikuoti kaip papirkimo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažindamas L. B. kalta pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė taikomo baudžiamojo įstatymo redakcijos (kai asmuo nuteisiamas ne pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią įstatymo redakciją). Apeliacinės instancijos teismas šio apkaltinamojo nuosprendžio trūkumo neištaisė.

Nuteistoji B. J. ir jos gynėjas advokatas Albertas Kručkauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti B. J. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, nes jos veikoje nepasireiškė šios nusikalstamos veikos bei bendrininkavimo sudėties požymiai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai konstatavo, jog B. J. pažadėjo, o vėliau davė kyšį valstybės tarnautojui V. V., siekdama neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus. Kasatorių teigimu, nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius tiesiogiai realizavo tik L. B.. B. J., pasak kasatorių, figūruoja tik viename nusikalstamos veikos padarymo epizode – 2007 m. spalio 26 d. vykusiame pinigų perdavime A. A. B.. Tačiau šią aplinkybę paneigia A. A. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kuriuose jis neprisimena, kuri iš moterų (L. B. ar B. J.) jam skambino, perdavė pinigus, vyko su juo į Jonavą, bei pirmiau išdėstytos aplinkybės, kad B. J. tuo metu nebuvo Jonavoje.

Nors, pasak kasatorių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių rezoliucinėse dalyse nenurodyta, kad B. J. pripažįstama kalta padarius nusikalstamą veiką, veikdama bendrininkų grupe (BK 24 straipsnis), tačiau nuosprendžių motyvuojamosiose dalyse nurodyta, kad teismai nustatė bendrininkavimą B. J., L. B. bei A. A. B. veiksmuose. Teismai, kasatorių nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą konstatuodami bendrininkavimo sudėties egzistavimą B. J. veiksmuose, nes nė vienas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad B. J. galėjo kokiu nors būdu prisidėti prie nusikalstamos veikos padarymo. Anot kasatorių, nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistosios B. J. ir L. B. veikė vieninga tyčia, siekdamos vieningo tikslo – papirkti valstybės tarnautoją V. V., kad pastarasis leistų nupirkti žemės sklypus. Ši išvada nepagrįsta byloje esančiais įrodymais ir bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo teisės taikymo spragų.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad B. J. savo veiksmais būtų prisidėjusi prie nusikalstamo sumanymo realizavimo, veikiant išankstiniame susitarime su L. B. bei A. A. B., siekiant papirkti ir paperkant valstybės tarnautoją V. V.. Nuosprendžiuose neatskleista, kokie požymiai lemia B. J. veikos kvalifikavimą kaip bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką, nekonkretizuojama, kaip pasireiškė išankstinis B. J. ir L. B. susitarimas papirkti valstybės tarnautoją, siekiant pastarojo palankių sprendimų. Taip pat, pasak kasatorių, neatskleisti ir kiti bendrininkavimo subjektyviosios pusės elementai, tik kuriems esant galima kalbėti apie atsakomybės kilimą – suvokimas apie bendrai daromą veiką, vieningų, tyčinių, neteisėtų ketinimų buvimas tarp B. J. ir L. B. bei bendrininkavimo objektyvieji požymiai – nenustatyta, kokie konkretūs B. J. veiksmai ar neveikimas buvo padaryti realizuojant neva bendrą, iš anksto sugalvotą nusikalstamą sumanymą ar kokiu kitu būdu pasireiškė objektyviosios nusikaltimo pusės realizavimas (vykdymu, padėjimu, kurstymu ir pan.), neįvardyti B. J. veiksmai, kurie buvo susiję besąlyginiu priežastiniu ryšiu su vykdytojos L. B. veiksmais arba su neigiamų padarinių kilimu, realizavus nusikalstamą sumanymą. Nesant nusikalstamos veikos sudėties, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o kadangi teismai, anot kasatorių, nuosprendžiuose nenustatė, neįvardijo ir nepagrindė nusikalstamos veikos sudėties požymių pasireiškimo B. J. veiksmuose, teigtina, kad jai negali kilti atsakomybė, nes jos veiksmuose nėra jokio priešingo teisei veikimo ar neveikimo. Kasatorių teigimu, teismai nepagrįstai sutapatino B. J. ir L. B. veiksmus ir dėl to konstatavo bendrininkavimą, atliekant nusikalstamą veiką, nes šios nusikalstamos veikos objektas buvo išimtinai L. B. asmeninis interesas, kuriame B. J. nedalyvavo ar neturėjo jokio intereso dalyvauti. Spręsdami B. J. kaltės klausimą, teismai neindividualizavo konkrečių jos veiksmų, kuriuose atsispindėtų nusikaltimo, aprašyto BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, sudėtis ir vadovaudamiesi tuo, kad B. J. verslo ryšiais yra susijusi su L. B., priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino B. J. kalta papirkinėjus valstybės tarnautoją, siekiant pastarojo neteisėtų veiksmų.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad B. J. būtų pasiūliusi, pažadėjusi, susitarusi duoti ar davusi didesnį nei 250 MGL ar kitokio dydžio kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pastarojo neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant oficialius įgaliojimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis B. J. grindžiamas tik abstrakčiomis ir deklaratyvioms formuluotėmis, nesilaikant motyvavimo pareigos (BPK 303 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nepaaiškinant, kokiais konkrečiais B. J. veiksmais ar neveikimu pasireiškė nusikalstamos veikos bei bendrininkavimo sudėties subjektyvieji ir objektyvieji požymiai padarytos nusikalstamos veikos kontekste.

Kasatoriai teigia, kad vien faktas, jog B. J. darbiniais klausimai bendravo bei palaikė ryšius su asmenimis, kurie baudžiamojoje byloje buvo pripažinti kaltais, padarius veikas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje bei 227 straipsnio 2 dalyje, nesudaro jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog ir pati B. J. yra padariusi nusikaltimą viešajam interesui. Teismai, vertindami ikiteisminio tyrimo metu gautus įrodymus apie nusikalstamų veikų padarymą, nepadarė takoskyros tarp L. B. ir B. J. veiksmų, nors, kaip minėta, visi byloje esantys duomenys liudija, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, subjektyviuosius bei objektyviuosius sudėties požymius realizavo vienas asmuo – L. B..

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, įrodinėdami valstybės tarnautojo papirkimą B. J. veiksmuose, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, kurių metu B. J. ir L. B. tarėsi dėl didelės vertės pinigų surinkimo. Šią aplinkybę teismai vertino vieningai – kaip veiksmus, kuriais siekiama surinkti reikiamą pinigų sumą valstybės tarnautojo papirkimui. Pasak kasatorių, teismai visiškai ignoravo aplinkybes, kurios rodė, jog L. B. ir B. J. susitarimų metu buvo kalbama apie piniginių lėšų surinkimą bendriems verslo projektams įgyvendinti (didesnę kaip 407 000 Lt sumą). 2007 m. gruodžio 6 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas dėl L. B. ir B. J. tarpusavio telefoninio pokalbio negali pagrįsti B. J. kaltės ir bet kokių sąsajų su L. B. asmeniniais reikalais.

Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o nuteistosios L. B. ir nuteistosios B. J. bei jos gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl turto konfiskavimo ir V. V. bei D. V. laikino nuosavybės teisių apribojimo

Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad byloje neišspręstas prokuroro nutarimu V. V. ir D. V. laikinas nuosavybės teisės į 1020 Lt ir 5250 eurų (18 127,2 Lt pagal Lietuvos banko nustatytą lito ir euro santykį) apribojimas.

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu V. V. buvo nuteistas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį už 100 000 Lt kyšio priėmimą. Be to, dėl kaltinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį dėl 100 Lt kyšio priėmimo iš V. S. byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. V. priteista valstybės naudai konfiskuotina 100 100 Lt dydžio suma.

Be abejo, esant tokiam nuosprendžiui, susijusiam su turto konfiskavimu, teismas, priėmęs nuosprendį, pagrįstai nenaikino laikino nuosavybės teisių apribojimo, kol neįvykdytas turto konfiskavimas. Kasacinės instancijos teismo posėdžio pradžioje nuteistojo gynėjas pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad V. V. iš savo sąskaitos AB Šiaulių bankas pervedė 100 100 Lt pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 1-18-383 į antstolio A. Š. sąskaitą. Todėl laikinas V. V. ir D. V. nuosavybės teisės į 1020 Lt ir 5250 eurų apribojimas gali būti naikinamas.

Pažymėtina, kad apygardos teismas dėl kaltinimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį dėl 100 Lt kyšio paėmimo iš V. S. bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktis). Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir priimtas naujas nuosprendis – V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį išteisintas nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi bylos nutraukimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nėra asmens išteisinimas, Kauno apygardos teismo sprendimas dėl šios dalies buvo teisėtas. Nusikalstamu būdu gautas turtas tokiu atveju konfiskuotinas. Tačiau išteisinus V. V. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį dėl 100 Lt kyšio iš V. S. priėmimo, apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti 100 Lt vertės turto konfiskavimą, bet to nepadarė. Teisėjų kolegija laiko, kad ši Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis keistina, panaikinant 100 Lt vertės turto konfiskavimą.

Dėl V. V. paskirtos bausmės

Nuteistojo V. V. gynėjas kasaciniu skundu prašo teismo taikyti V. V. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Pasak kasatoriaus, nuteistajam V. V. paskirta aiškiai per griežta, teisingumo principui prieštaraujanti bausmė. Kasatorius remiasi keletu EŽTT sprendimų.

EŽTT sprendimuose iš tikrųjų numatoma galimybė švelninti bausmę dėl per pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu kaip tokiu, bet ir su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, lėmusiomis nepagrįstą pernelyg ilgą jo trukmę, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Išvada dėl per ilgos proceso trukmės ir dėl to bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimama įvertinus EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, Judgement of 18 July 2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010) arba taikyti skiriant bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>). Be to, nors bausmės švelninimas pripažįstamas viena tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, tačiau šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>).

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko dvejus metus, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko šiek tiek ilgiau kaip dvejus metus. Taigi nuo nusikaltimo išaiškinimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ketveri metai. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme šiuo atveju neturi lemiamos įtakos proceso terminų skaičiavimui, nes apeliacinį procesą inicijavo taip pat ir nuteistieji bei jų advokatai, parašę apeliacinius skundus.

Nors, kasatoriaus nuomone, byla nelaikytina nei sudėtinga, nei didelės apimties, nei reikalaujanti sudėtingų, ilgalaikių tyrimų (ekspertizių ir pan.), teisėjų kolegija laiko, kad byla pakankamai sudėtinga. Bylos proceso trukmę tam tikra dalimi nulėmė kaltinamųjų pozicija nepripažinti kaltinimo. Procesas pirmosios instancijos teisme akivaizdžiai užtruko ir dėl kai kurių kaltinamųjų ligų. Nors, anot gynėjo, dėl nuteistojo V. V. nebuvo daroma nei viena bylos nagrinėjimo pertrauka, vis tik vyko vienas procesas dėl keturių kaltinamųjų, kurių veikos labai susijusios ir dėl to išskirti proceso dėl vieno kaltinamojo nebuvo įmanoma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga ir kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.

Dėl 20 000 Lt pervedimo Pilietinės demokratijos partijai baudžiamojo teisinio vertinimo ir BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos

L. B. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nors BK 225 straipsnio sudėtis iš tiesų numatė kyšio priėmimą kitų naudai, tačiau veikos padarymo metu galiojęs BK 227 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nenumatė, kad baudžiama už kyšio davimą trečiajam asmeniui. BK 227 straipsnio nuostata, kad už papirkimą baudžiamas ir tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, įsigaliojo tik 2011 m. liepos 5 d., t. y. jau po to, kai Pilietinės demokratijos partijai buvo pervesta 20 000 Lt dydžio parama. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl, vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusiu BK 227 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. redakcija), veikos kvalifikacijai turi įtakos tai, kad dalis neva V. V. perduoto kyšio buvo pervesta Pilietinės demokratijos partijai, kuri nėra nei valstybės tarnautojas, nei jam prilygintinas asmuo. Pilietinės demokratijos partija nėra valstybės tarnautojas ar jam prilygintinas asmuo, taigi valstybės tarnautojui ar jam prilygintinam asmeniui kyšis nėra pasiūlytas, pažadėtas duoti arba duotas, todėl L. B. veiksmų, kuriais ji parėmė Pilietinės demokratijos partiją, negalima kvalifikuoti kaip papirkimo. Kasatoriai teigia, kad teismas, pripažindamas L. B. kalta pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė taikomo baudžiamojo įstatymo redakcijos, o apeliacinės instancijos teismas šio apkaltinamojo nuosprendžio trūkumo neištaisė.

Nusikaltimai dėl kurių padarymo buvo nuteista L. B. buvo padaryti 2007 m. spalio–gruodžio mėnesiais. Tuo metu galiojo BK 225 ir 227 straipsniai 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcijoje. BK 225 straipsnio 3 dalis numatė, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu BK 225 straipsnio 3 dalyje nebuvo padaryta pakeitimų.

BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalys (Papirkimas) numatė, kad tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, baudžiamas laisvės apribojimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pažadėdamas duoti arba duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu BK 227 straipsnio 1 - 3 dalys formuluojamos taip: 1. Tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlęs, pažadėjęs ar susitaręs duoti arba davęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Veika, dėl kurios padarymo buvo nuteista L. B., atitinka šiuo metu galiojančio BK 227 straipsnio 3 dalį. Tačiau iš teismų sprendimų turinio aiškėja, kad veikos buvo kvalifikuotos pagal nusikaltimo metu galiojančią įstatymo redakciją (BK 227 straipsnio 2 dalį), nes, priimant nuosprendį 2011 m. liepos 1 d., nauja 2011 m. birželio 21 d. BK 227 straipsnio redakcija dar nebuvo įsigaliojusi. Ji įsigaliojo tik 2011 m. liepos 5 d. Taigi kaip nusikaltimo padarymo, taip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojo ta pati BK 227 straipsnio įstatymo redakcija. Tokiu atveju teismas nėra įpareigotas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti įstatymo redakciją. Kasatoriai teigia, kad dėl to, jog teismai nepasisakė dėl taikomo įstatymo redakcijos, gali kilti neaiškumų, koks įstatymas buvo taikytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo redakcijos turi būti nurodomos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tik tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galioja skirtingi įstatymai. Šiuo atveju to nebuvo, todėl apygardos teismas klaidos nepadarė. Tokią klaidą iš principo galėjo padaryti tik apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą jau įsigaliojus naujai BK 227 straipsnio įstatymo redakcijai, tačiau kadangi naujas įstatymas sugriežtino bausmę, o pagal BK 3 straipsnio 3 dalį jis neturi grįžtamosios galios, teismas šio klausimo nesprendė.

Kartu pažymėtina, kad nauja BK 227 straipsnio redakcija ir normos dispozicijoje naujai atsiradę žodžiai „trečiajam asmeniui“ nekeičia nuteistųjų padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo. BK 227 straipsnio 1 dalyje po žodžių trečiajam asmeniui parašyta „už pageidautiną veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus“. Viena vertus, partija jokio pageidautino ar nepageidautino veikimo šiuo atveju daryti negalėjo. Kita vertus, partija buvo paremta V. V. skirtais pinigais, t. y. iš V. V. skirtų 100 000 Lt, o ne iš nuosavų nuteistųjų piniginių lėšų. Iš esmės partiją paremia V. V. dalimi gauto kyšio, tik tai daroma per kitus asmenis – per L. B..

Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, L. B. ir B. J. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

Nuteistieji ginčija nuteisimą, teigdami, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, tiek dėl paties kyšininkavimo fakto, tiek ir dėl kyšio dydžio bei bendrininkavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Teismas į posėdį nekviečia liudytojų, neskiria ekspertizių, neatlieka kitų procesinių veiksmų, kuriuos gali atlikti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai, todėl neturi galimybių kitaip įvertinti surinktus įrodymus. Tuo tarpu vertindama byloje surinktus ir teismo įvertintus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai įrodymų išvadai, kurią padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, t. y. kad V. V., L. B. ir B. J. iš tiesų padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus. Tai rodo visa byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, detaliai išnagrinėjo įrodymų vertinimo klausimus ir padarė išvadą, kad visi trys apeliantai pagrįstai nuteisti dėl jų padarytų veikų.

Apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai rėmėsi kito nuteistojo šioje byloje A. A. B. parodymais, kuris detaliai papasakojo, kaip buvo daromas nusikaltimas ir kas jame dalyvavo. Taip pat pagrįstai A. B. parodymais teismai rėmėsi vertindami perduoto ir priimto kyšio dydį.

Apklaustas kaip įtariamasis A. A. B. parodė, kad į jį kreipėsi ar tai L. B., ar tai B. J. ir prašė Kauno apskrities viršininko administracijoje pasidomėti, ar tvarkomi dokumentai dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) suformavimo, prijungiant laisvą valstybinę žemę, ir pardavimo. Tuo klausimu jis pagalbos kreipėsi į V. V. ir organizavo jo susitikimą su L. B. ir B. J. Kauno apskrities administracijos patalpose. Kadangi V. V. įvykusio pokalbio metu nepažadėjo greitai išspręsti rūpimus klausimus, kartu su L. B. ir B. J. jis važiavo į Jonavą, kur susitiko su V. V. ir perdavė šiam abiejų moterų jam perduotą pakelį su pinigais. A. A. B. patvirtino, kad pokalbio metu V. V. pažadėjo padėti spręsti žemės sklypų suformavimo ir pardavimo klausimus už 100 000 Lt atlygį, kurio dalis turi būti įforminta kaip parama partijai, ir apie tai jis iš karto informavo automobilyje jo laukusias L. B. ir B. J., kurios su V. V. pasiūlyta suma sutiko. Pirmosios apklausos įtariamuoju metu A. A. B. parodė, kad, paraginus V. V., dalį kyšiui skirtų pinigų jis priėmė iš L. B. „Presto“ kavinėje Kaune ir perdavė tuos pinigus V. V..

A. A. B. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės patvirtino ankstesnės apklausos metu duotus parodymus, t. y. kad dalį pinigų jis perdavė V. V. Jonavoje pirmojo susitikimo metu ir kartu V. V. pareikalavo, kad už palankų sprendimą dėl žemės sklypų jam reikia sumokėti 100 000 Lt. Taip pat jis paprašė, kad dalis šių pinigų turi būti įforminta kaip parama Pilietinės demokratijos partijai. A. A. B. patikslino, kad, prieš išvykdamas į komandiruotę, V. V. paragino jį sumokėti likusius pinigus ir gavęs „Presto“ kavinėje, Kaune, iš L. B. paketą, tą pačią dieną Kauno savivaldybėje jį perdavė V. V.. Nors A. A. B. tvirtino, kad realiai pinigų jis nematė ir neskaičiavo, nes abu kartus jie buvo supakuoti, tačiau jis įsitikinęs, kad V. V. perduodavo pinigus, kurių bendra kyšio suma, jam tarpininkaujant buvo suderinta tarp L. B. su B. J. bei V. V..

Pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus A. A. B. paaiškino, kad jis negali prisiminti visų aplinkybių, kurios susijusios su atlygio V. V. už palankaus sprendimo priėmimą davimu, todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktu, paskelbė ikiteisminio tyrimo metu A. A. B. duotus parodymus, o A. A. B. pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu apie tiriamas įvykio aplinkybes jo duoti parodymai yra teisingi.

Nors A. A. B. apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 23 d posėdyje pakeitė ankstesnius parodymus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertindamas jo parodymus vadovavosi tais jo parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme, nes jie visiškai atitiko kitą byloje surinktą medžiagą.

A. A. B. nupasakotą situaciją, kyšio perdavimo etapus, dalyvaujančius asmenis patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Antai, 2007 m. lapkričio 27 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. spalio 26 d. 16.32 val. V. V. kabinete įvyksta susitikimas tarp jo, A. A. B., L. B., B. J., L. P. ir R. M.. Iš šio pokalbio matyti, kad V. V. savo poziciją dėl to, kad sklypai yra neįsiterpę tarp privačių sklypų ir negali būti parduoti, išsakė ir L. B. su B. J.. 2007 m. lapkričio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. spalio 26 d. 18.22 val. A. A. B. skambina V. V., paklausia, ar šis deklaravimo vietoj ir ar galėtų pasimatyti. V. V. sutinka, pasiūlo atvažiuoti į Jonavą, paskambinti, kai bus centre. 18.48 val. A. A. B. skambina V. V., pasako, kad yra prie „Gintarinės vaistinės“, prie IKI centrinėj gatvėj, V. V. paprašo palaukti, pažada tuoj privažiuoti. L. B. naudojamo telefono Nr. 869947009 suvestinėje nurodyta, kad 2007 m. spalio 26 d. 18.39 ir 18.45 val. jos telefonas veikė celėje Nr. JON 02. UAB „Bitė Lietuva“ celių sąraše nurodyta, kad celė Nr. JON 02 yra Jonavoje, Klaipėdos g. 8. 2007 m. lapkričio 27 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. spalio 31 d. 12.29 val. į V. V. kabinetą ateina A. A. B.. Iš šio pokalbio matyti, kad V. V. nuomonė (praėjus tik 4 dienoms po pirmo pokalbio, kai V. V. buvo išsakęs poziciją, kad sklypai negali būti parduoti) kardinaliai pasikeitė, dabar jis net samprotauja, kaip būtų galima paveikti A. M., kad šis suformuotų sklypą prie Laisvės al. 35. 2007 m. lapkričio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 10 d. 11.27 val. A. A. B. skambina V. V., pastarasis pasako, kad yra konferencijoje Druskininkuose, grįš tiktai į vakarą. A. A. B. atsako, kad nori šiandien dar iki šešių pažiūrėt krepšinį, o vakare bijo su kroviniu važiuoti. Abu susitaria susitikti kitą dieną, prieš tai pasiskambinus. Iš šio pokalbio matyti, kad A. A. B. nori kažką V. V. atvežti, tačiau vakare bijo važiuoti. 2007 m. lapkričio 14 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 11 d. 12.10 val. A. A. B. skambina V. V., pasiūlo susitikti, sutaria tai padaryti prieš pirmą valandą, A. A. B. pažada paskambinti, kai bus ten. 12.49 val. A. A. B. skambina V. V. ir praneša, kad stovi prie vaistinės, V. V. atsako, kad tuoj bus. 2007 m. gruodžio 5 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 4 d. 09.16 val. A. A. B. skambina V. V., atsiprašo, kad nepaskambino vakar, paaiškina, kad turi problemų, siūlo susitikti, pašnekėti, sako, kad nesurenka popierių iki pirmadienio, jam nepatogu, klausia, ar jis juo tiki. V. V. paaiškina, kad jis ketvirtadienį išvažiuoja į komandiruotę ilgam. A. A. B. pasako, kad su sąrašais tvarkoj, V. V. atsako, kad jei su sąrašais tvarkoj, tai gerai, tvarkoj. A. A. B. patvirtina, kad jam sakė tikrai tvarkoj. V. V. pasiūlo, jei gali, tai šiandien susitikti, A. A. B. sutinka, dar kartą atsiprašo. 12.26 val. A. A. B. skambina L. B., siūlo susitikti, nes jam reikėtų truputį šnektelt. Turi problemų su popieriais, jam kažkaip reikia pateikti tuos popierius, nes išvažiuoja, klausia, ar įmanoma būtų ar ne, L. B. atsako, kad įmanoma, pasiūlo susitikti už 20 minučių kavinėje. 2007 m. gruodžio 7 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 5 d. 11.38 val. A. A. B. skambina L. B., tariasi susitikti apie trečią valandą. 2007 m. gruodžio 6 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 5 d. 11.38 val. A. A. B. skambina L. B., pasako, kad pasikeitė situacija, pasimatymo trečią valandą neplanuoti, bet vėliau. A. A. B. atsako, kad gerai, ką padarysi, bet iki kokių penkių tai reikėtų. 2007 m. gruodžio 10 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 6 d. 11.18 val. A. A. B. skambina L. B., ši iš karto pasako, kad už 20 minučių atvažiuos, pasiūlo 12 val. išgerti kavos toj pačioj vietoj, kur buvo čia prieš dieną. 11.37 val. A. A. B. skambina L. B., perkelia susitikimą į kavinę „Presto“. 2007 m. gruodžio 10 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 6 d. nuo 11.13 val. buvo sekami L. B. ir A. A. B.. Užfiksuota, kad L. B. į kavinę „Presto“, esančią Laisvės al. 90, atvyko 12.23 val., A. A. B. – 12.25 val. Abu atsisėdo prie vieno staliuko, tarp jų vyko pokalbis. Apie trečią susitikimo minutę L. B. iš savo krepšio išsiėmė standų A3 formato paketą, A. A. B. ant stalo padėjo savo krepšį ir atvertė jo kraštą. Tuo pačiu metu L. B. į jį įdėjo minėtą paketą. A. A. B. užlenkė savo krepšio kraštą ir jį pasidėjo šalia savęs. 2007 m. gruodžio 10 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 6 d. 16.37 val. A. A. B. išsiuntė V. V. tokio turinio SMS: prašau esant galimybei paskambinti dar šiandien. 17.42 val. A. A. B. paskambino V. V., susitaria susitikti savivaldybėje, A. A. B. pasako, kad palauks prie policininko, V. V. pažada eidamas paskambinti. 17.42 val. A. A. B. paskambino V. V., pasakė, kad jis prie savivaldybės eina į vidų pro centrinį įėjimą, A. A. B. atsako, kad jį mato. 17.53 val. A. A. B. praeina pro Kauno m. savivaldybės centrinį įėjimą laikydamas rankose A3 formato žalios spalvos dokumentų segtuvą ir išeina iš savivaldybės. 17.56 val. A. A. B., laikydamas rankoje minėtą segtuvą, grįžta į savivaldybę ir vaikštinėja prie įėjimo. 17.57 val. A. A. B., rankoje laikydamas minėtą segtuvą vėl išeina pro centrinį įėjimą. 18.03 val. A. A. B., rankoje laikydamas minėtą segtuvą grįžta į savivaldybę. 18.04 val. A. A. B., rankoje laikydamas minėtą segtuvą, vaikštinėja prie įėjimo ir išeina pro duris. 18.04 val. A. A. B., rankoje laikydamas minėtą segtuvą grįžta į savivaldybę. 18.05 val. A. A. B., kalbėdamas telefonu, išeina pro duris. A. A. B. įeina į savivaldybę, rankoje laikydamas minėtą segtuvą, paskui jį įeina V. V., jie vienas kitam paspaudžia ranką, kartu nueina. 18.07 val. V. V. praeina pro duris. V. V. išeidinėja iš savivaldybės, paspaudžia rankas prie durų stovintiems E. T. ir S. Ž., matyti, kad V. V. kaire ranka laiko palto kišenėje prispausdamas už palto kairiojo skverno laikomą paketą, tikėtina minėtą segtuvą. 18.07 val. V. V. išeina iš savivaldybės.

Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais nustatyta, kad L. B. ir B. J. gruodžio 4-5 d. ieško pasiskolinti pinigų ir ieškojimo laikas sutampa su A. A. B. parodymais dėl kyšio davimo laiko V. V.. 2007 m. gruodžio 6 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 5 d. 10.32 val. B. J. skambina L. B., ši sako, kad važiuoja į banką, susirinko, Alfredas du šimtus duoda po to, dar čia daugiau niekur negauna, tai čia viena L. draugė Ž. dar paskolino šimtą dvidešimt po to aštuoniasdešimt, septyniasdešimt iš kitur ir dabar va trūksta septynių tūkstančių, niekaip negali. Abi tariasi, iš kur dar pasiskolinti pinigų. Po to L. B. sako, kad toliau labai užspaudė ją, jau viskas, šiandien turi bet kokia kaina tas šitas nu „Burokas“. B. J. atsako, kad jeigu gaus, tuos įnešti, ji gaus ir jam. L. B. pataria apie tai nekalbėti, nes jis rytoj išvažiuoja į kelionę, tai bet kokia kaina šiandien. Po to kalbama apie sklypo pirkimą, sujungimą. Pokalbio pabaigoje B. J. pasako, kad jei šiandien susitiks su „Buroku“, kad paklaustų kaip ten, ar bus per šešias dienas, ar neiškils kokių problemų, L. B. atsako, kad jau vakar klausė, nusiuntė pasiklausti, jai turi pasakyt kažką, tai po pietų. 15.26 val. L. B. skambina kredito unijos „Giminėlė“ darbuotojui, kuris pažada kažkokia suma padėti, gal ne visą, kiek ji nori, siūlo atvykti rytoj apie 10 val. L. B. sako, kad jai būtų patogiau dabar, jei galima, jai atsako, kad ne. 15.29 val. L. B. skambina kredito unijos „Giminėlė“ darbuotojai, pažada už 10-15 minučių atvažiuoti. 16.09 val. L. B. skambina B. J., sako, kad turbūt šiandien pinigų negaus, klausia gal jai iš Dangiros paimti tą penkiolika, lipa ant tų kulnų jai ten, žino kas, B. J. sako, kad ji tik dabar bijo, jeigu jinai neišdalino, nes ji paliko atlyginimams, pažada pasukti dabar, jeigu kiek turi, kad jai atiduotų.

Taigi operatyviniais veiksmais gauti duomenys tik patvirtina informaciją, kurią išdėstė savo parodymuose A. A. B., todėl nėra pagrindo netikėti jo parodymais ir jais nesiremti.

Pagaliau 100 000 Lt suma byloje atsirado ne šiaip sau, o vadovaujantis A. A. B. parodymais. Būtent jis parodė, kad V. V. nurodė 100 000 Lt sumą už pageidautiną sprendimą. Be to, V. V. nurodė, kad iš tos sumos 20 000 Lt turi būti pervesta partijai. Kaip nustatyta byloje, L. B. iš tikrųjų pervedė Pilietinės demokratijos partijai per kelis kartus 20 000 Lt sumą. Be to, tam, kad įvykdytų V. V. prašymą, L. B. suklastojo dokumentus, banko pavedimuose pasirašydama už tam tikrus asmenis, jiems nežinant.

Pagaliau pats rezultatas, dėl kurio L. B. ir B. J. kreipėsi į V. V. per A. A. B., įvyko: sklypo Mickevičiaus g. detalusis planas buvo patvirtintas, įtrauktas į detaliųjų planų registrą ir užregistruotas. B. J. ir L. B. jį išpirko 2007 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi. Sunku patikėti, kad toks neteisėtas sprendimas priimtas per klaidą.

B. J. ir L. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistos kaip bendrininkės, veikusios bendrininkų grupe. Pasak B. J., jos veiksmuose nėra būtinojo bendrininkavimo požymio – susitarimo su kitais bendrininkais dėl nusikalstamos veikos darymo, taip pat nėra pagrindo konstatuoti BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkavimo formos – bendrininkų grupės buvimo. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Savo ruožtu, vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija laiko, kad yra pakankamai duomenų, rodančių, kad B. J. kaip ir L. B. buvo suinteresuotos sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) įgijimu. Bylos medžiaga rodo, kad jos abi dalyvavo susitikimuose su A. A. B. ir V. V.. Sužinojusios, kad sklypą galima įsigyti tik davus kyšį, jos aktyviai ieškojo pinigų, kurie buvo skirti perduoti V. V., tuo tikslu bendravo tarpusavyje. Tai, kad B. J. dalyvavo ne visuose kyšio davimo epizoduose, neeliminuoja jos vaidmens kaip bendrininkės. Pagaliau nustatytas faktas, kad 2007 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi minėti byloje žemės sklypai buvo parduoti už 176 042,16 Lt ne kam kitam, o būtent L. B. ir B. J.. Jos tapo minėtų žemės sklypų savininkėmis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. B. ir nuteistosios B. J. bei jos gynėjo kasacinius skundus atmeti.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nuosprendį. Iš V. V. valstybės naudai priteisti 100 000 Lt konfiskuotino turto vertės (BK 72 straipsnio 5 dalis).

Panaikinti V. V. ir D. V. laikiną nuosavybės teisės į 1020 Lt ir 5250 eurų (18 127,2 Lt) apribojimą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Vytautas Piesliakas