V. V. pagal BK 140 str., 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-396/2014

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00167-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2;

1.2.5.4;

2.1.6.2;

2.1.6.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintajam V. V.,

išteisintojo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui,

nukentėjusiajai A. V.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. V. kasacinį skundą, išteisintojo V. V. baudžiamojoje byloje, dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 14 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 14 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios tenkinti skundą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V. buvo kaltinamas, tuo, kad:

2012 m. vasario 3 d., apie 21.30 val., savo namuose, esančiuose Kauno r., (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu panaudojo prieš sutuoktinę A. V. fizinį smurtą: rankomis sugriebė nukentėjusiajai už kaklo, po to už žastų, taip parversdamas ją ant grindų, ne mažiau kaip tris kartus rankomis sudavė į viršutinę dešinę galvos dalį, sukinėjo rankų pirštus bei rankas per riešus; bendrai ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarė A. V. lengvą galvos smegenų sukrėtimą, žastų sumušimą, poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame momenyje; tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą;

2012 m. vasario 3 d., apie 21.30 val., savo namuose konflikto metu, nukreipdamas į A. V. krūtinės sritį teisėtai turėtą ginklą – lygiavamzdį šautuvą Nr. 38559, kurio modelis 586P, grasino A. V. ją nužudyti, buvus pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Pirmosios instancijos teismas V. V. išteisino, kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios A. V. apeliacinį skundą (taip pat ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės) atmetė.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kurio sprendimas kasacinės instancijos teismo nutartimi bus panaikintas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nagrinėdami bylą, buvo šališki, padarė esminių proceso pažeidimų vertindami įrodymus.

Kasatorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimas grindžiamas tik jos nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Tokia teismo išvada patvirtina, kad teismas nevertino kitų bylos įrodymų, tokių kaip specialisto išvada Nr. Gp397/12(02), kurioje konstatuoti padaryti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui, jie negali atsirasti netyčia ar tyčia nugriuvus, taip pat nevertinti ir specialistės M. K. parodymai apie sužalojimų atsiradimą. Teismai suteikė prioritetą teisiamajam ir gynybai, teisiamojo pasirinktiems liudytojams. Nukentėjusioji nesutinka su teismų išvada, kad jos parodymai nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą vertindamas R. Š. parodymus, kaip policijos pareigūno subjektyvius teiginius, o ne tai, kas buvo užfiksuota pareiškime. Nors šis pareigūnas pats nurodė, kad siūlė nerašyti pareiškimo dėl V. V. nusikalstamų veikų, tačiau jo parodymais grindžiamas išteisinamasis nuosprendis. Kasatorė teigia, kad teismų motyvai, jog nukentėjusioji kaip gydytoja gali inscenizuoti nepatirtas traumas, yra neleistini, prieštarauja BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalims. Teismai ignoravo veikų sąsajumą, netinkamai vertino garso įrašą, gautą iš bendrojo pagalbos centro telefono. Skunde nurodoma, kad tiriant ir kvalifikuojant veiką buvo nevertinta veikos specifika, t. y. kad toks smurtas buvo padarytas artimoje aplinkoje, suteiktas prioritetas faktui, kad kaltinamasis yra medicinos darbuotojas, profesorius. Esminės vertinimo klaidos buvo padarytos ir dėl nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes buvo suteiktas prioritetas kaltinamojo parodymams, atmetant nukentėjusiosios parodymus ir objektyviai nustatytą aplinkybę, kad įvykio vietoje buvo rasti ginklai, turėję būti seife.

Taip pat kasatorė tvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė procesinio nuoseklumo: iš pradžių atmetė gynėjo prašymus apklausti liudytojus, kurie niekaip nebuvo susiję su įvykiu, vėliau, net nesprendęs tokio pakartotinio prašymo, tokius prašymus tenkino, niekaip nemotyvuodamas tokio sprendimo. Pasak kasatorės, tokius veiksmus nulėmė tai, kad kaltinamojo gynėjas ir teisėja buvo tos pačios Kauno miesto apylinkės prokuratūros bendradarbiai, susieti pavaldumo santykiais. Šie kolegiški ryšiai buvo pastebimi viso proceso metu, nors, kaip teigia kasatorė, teisėja esant tokiai situacijai turėjo nusišalinti. Be to, teisėjos šališkumą patvirtina tai, kad ji jau iš anksto buvo surašiusi nuosprendį, nes teisiamasis posėdis baigėsi 2013 m. liepos 10 d. 17.10 val., o nuosprendis buvo paskelbtas kitą dieną, nors, įvertinus teisėjos užimtumą, tai buvo neįmanoma. Apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjo teisėjų kolegiją, į kurią įėjo ir teisėja Jūratė Jakubonienė, dirbusi ne tik su kaltinamojo gynėju prokuratūroje, bet ir Kauno miesto apylinkės teisme; šios aplinkybės kasatorė teigė nežinojusi, bet tą turėjo nurodyt pati teisėja, kuriai buvo pareikštas nušalinimas. Gynėjas advokatas K. Gudynas ir teisėja J. Jakubonienė Kauno miesto apylinkės teisme dirbo tame pačiame Baudžiamųjų bylų skyriuje, o apeliacinės instancijos teismas nurodė tik 14 metų laikotarpį, praėjusį nuo jų bendro darbo prokuratūroje, nevertindamas jų bendro darbo teisme. Teisėja J. Jakubonienė dirbo kartu su išteisintojo advokatu mažiausiai devynerius metus, ji turėjo pasisakyti dėl šios aplinkybės ir nusišalinti, to nepadarydama ji nusižengė teismo nešališkumo reikalavimui. Be to, Kauno apygardos teisme dirba ir advokato K. Gudyno sutuoktinė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos patikrinimo apeliacine tvarka (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis)

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 3 dalys), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Kasatorė teigia, kad V. V. išteisintas nepagrįstai, įrodymai įvertinti neteisingai – jos parodymai nepagrįstai pripažinti nenuosekliais, specialisto išvada ir ją davusios specialistės M. K. paaiškinimai neįvertinti kartu su kitais bylos duomenimis, sprendimai grindžiami vertinant subjektyvius pareigūno R. Š. teiginius, o ne tai, kas parašyta jo surašytame protokole-pareiškime, kad, prioritetą suteikiant kaltinamojo ir jo pasirinktų liudytojų parodymams, jos parodymai ir kiti kaltinimą pagrindžiantys duomenys „buvo eliminuoti iš įrodinėjimo viseto, jų nevertinant ir logiškai tarpusavyje nesiejant“ ir kt.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatorės argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, pripažinti, jog išteisinamasis nuosprendis priimtas esmingai pažeidus įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, nėra teisinio pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant nukentėjusiajai įstatymų garantuotų teisių (BPK 28 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų D. G., G. V., D. M., J. G., V. M., R. Š., V. B., J. P. parodymai, duomenys, užfiksuoti įvykio vietos, daiktų ir dokumentų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, kasatorės minima specialisto išvada, šią išvadą davusios specialistės teisme duoti paaiškinimai ir kiti nuosprendyje nurodyti įrodymai, įvertinti, jų vertinimo motyvai priimtame išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti (BPK 305 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. V., ginčydama pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, prašė dėl V. V. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados, įrodymus įvertinus kiekvieną atskirai ir jų visumą, yra pagrįstos ir teisingos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, priimtoje nutartyje konstatavo, kad byloje patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai patvirtinti V. V. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, nėra, todėl V. V. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Abiejų instancijų teismai teisingai pažymėjo, kad visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje į apeliacinio skundo esminius argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.

Dėl teismų šališkumo

Kasatorė teigia, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas buvo šališki. Pirmosios instancijos teismo šališkumas skunde grindžiamas tuo faktu, kad bylą nagrinėjusi teisėja ir kaltinamojo gynėjas prieš kurį laiką buvo bendradarbiai prokuratūroje, o šališkumas pasireiškė tuo, kad teisėja nemotyvuodama patenkino kaltinamojo gynėjo prašymus, nuosprendį paskelbė jau kitą dieną po teisiamojo posėdžio pasibaigimo. Apeliacinio teismo šališkumas grindžiamas faktu, kad kaltinamojo gynėjas ir viena iš teisėjų, nagrinėjusių bylą, prieš tam tikrą laiką kartu dirbo prokuratūroje, taip pat buvo kolegos apylinkės teisme, be to, gynėjo žmona dirba tame pačiame teisme, kuris nagrinėjo bylą apeliacine tvarka.

Nukentėjusiosios skundo argumentai dėl teismų šališkumo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, kuris turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012; Europos Žmogaus teisių Teismo sprendimas Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000). Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių, tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra. Nukentėjusioji A. V. pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, grįsdama tais pačiais argumentais, buvo nurodžiusi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atsakydamas į šį klausimą, teisingai pažymėjo, kad teisėja, bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teisme, ir išteisintojo gynėjas vienoje įstaigoje dirbo iki 2000 metų, po to šie asmenys bendrose įstaigose ar institucijose nedirbo, pavaldumo ryšiais nebuvo siejami, jokių kitų objektyvių BPK 58 straipsnyje numatytų bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo pagrindų nenustatyta. Nėra pagrindas šališkumui konstatuoti ir kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad teisėja nuosprendį, nukentėjusiosios manymu, surašė per greitai, kad nagrinėjant bylą iš pradžių netenkino, o po to patenkino gynėjo prašymus iškviesti apklausti liudytojus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas pateikė prašymą iškviesti apklausti liudytojus V. B., J. P., M. P. ir R. M., tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Apklausus liudytoją G. V., atsižvelgęs į jo duotus parodymus, gynėjas vėl pateikė teismui prašymą iškviesti apklausti liudytojais M. P. ir V. B.. Teismas, įvertinęs dar kartą pateiktą prašymą ir motyvus, prašymą tenkino. Gynėjo prašymo patenkinimą sieti su teismo šališkumu nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nušalinimo teisėjai nereiškė. Nustatydamas nuosprendžio paskelbimo datą teismas turi atsižvelgti į nuosprendžio apimtį, sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir pan. (BPK 302 straipsnis). Atsižvelgdama į priimto nuosprendžio apimtį ir jame spręstus klausimus konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas dėl to, jog, kasatorės nuomone, per greitai, t. y. jau kitą po bylos išnagrinėjimo dieną, paskelbė nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji A. V. pasinaudojo nušalinimo teise ir pareiškė nušalinimą vienai iš teisėjų kolegijos narių – teisėjai J. Jakubonienei. Prašymas buvo apsvarstytas ir nuspręsta jo netenkinti. Priimtoje nutartyje pasisakyta, kad nuo darbinių santykių tarp teisėjos ir gynėjo praėjo 14 metų, todėl nėra pagrindo manyti, kad teisėja gali būti šališka, kad nesant kitų pagrindų, numatytų BPK 58 straipsnyje, nukentėjusiosios prašymas laikytinas nepagrįstu ir netenkintas. Šis teismas sprendė ir nukentėjusiosios pareikštą nušalinimą visai teisėjų kolegijai bei Kauno apygardos teismui dėl to, kad advokato K. Gudyno sutuoktinė dirba Kauno apygardos teisme. Nutartyje teisingai nurodyta, kad nušalinimas teisėjų kolegijai nepagrįstas, nes nėra duomenų ir jų nepateikta, kad kolegijos nariai suinteresuoti bylos baigtimi ar kitaip yra šališki. Dėl advokato sutuoktinės teismas nurodė, kad ji nors ir dirba teisme, tačiau baudžiamųjų bylų nenagrinėja, o pats advokatas šiame teisme nedirbo. Kasatorė akcentuoja advokato K. Gudyno ir teisėjos J. Jakubonienės darbo praeityje prokuratūroje ir tame pačiame Kauno miesto apylinkės teisme faktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien praeityje buvę darbo santykiai toje pačioje įstaigoje ar institucijoje, pats faktas, kad teisėja ir gynėjas prieš kurį laiką buvo bendradarbiai, nėra pakankamas pagrindas abejoti teisėjos nešališkumu. Baudžiamojo proceso kodeksas 58 straipsnyje tokio nušalinimo pagrindo neįtvirtina, nukentėjusioji motyvuotai kitokių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo, nenurodė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais nei naikinti priimtus teismų sprendimus ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nei naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios A. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė