Baudžiamoji byla Nr. 2K–419/2014
Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00352-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2.2;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. (E. S.) kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutarties.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nuosprendžiu E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su ankstesne Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartimi paskirta subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. F. (M. F.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Priteista solidariai iš E. S. ir M. F. nukentėjusiajam E. B. 150 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos. Nepilnamečio M. F. dalis – 825 Lt priteista iš E. F. subsidiariai su M. F.
Taip pat priteista solidariai iš E. S. ir M. F. 53,70 Lt valstybei už pašto išlaidas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartimi nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpas: 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 1.00 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su nepilnamečiu M. F., įlipo į buto, nuosavybės teise priklausančio E. B., esančio Švenčionių r. sav., Švenčionėliuose, (duomenys neskelbtini), balkoną, delnais išklibinęs virtuvės langą jį atidarė, įlipo į buto vidų ir pagrobė E. B. turtą: kompiuterį bei su juo susijusius daiktus, judriojo ryšio telefoną, taip nukentėjusiajam E. B. padarė 870 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes šio nusikaltimo nepadarė. Pažymi, kad kito nuteistojo šioje byloje – M. F. parodymai dėl jo dalyvavimo vagystėje neatitinka tikrovės, o liudytojų M. A., O. S. ir E. S. parodymai neįrodo, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorius teigia, kad nusikaltimo vietoje nebuvo surasti jo pėdsakai, todėl nėra jokių duomenų, jog jis kartu su M. F. įsibrovė į svetimą butą ir pagrobė ten buvusį turtą.
Taip pat pažymėtina, kad, nukentėjusiajam E. B. 2012 m. kreipusis į policiją, šis nežinojo pavogto kompiuterio identifikacinių duomenų. Tokius duomenis jis nurodė tik 2013 m. kovo 7 d., t. y. po to, kai liudininkė O. S. šiuos duomenis 2013 m. kovo 4 d. pateikė policijai. Šios aplinkybės rodo, kad iki 2013 m. kovo 7 d. nukentėjusysis tokių duomenų neturėjo ir juos galbūt sužinojo iš bylą tyrusių pareigūnų. Taigi nėra jokių patikimų įrodymų, kad pavogtas iš nukentėjusiojo kompiuteris yra tas pats, kurį turėjo S, todėl teismai nepagrįstai rėmėsi O. S. ir E. S. parodymais. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų patikrinti O. S. parodymus, kad neva kasatorius 2012 m. lapkritį skambino jos sutuoktiniui, nors tokie skambučiai turėjo būti užfiksuoti atitinkamuose telefonų pokalbių išklotinėse. Taip pat kasatorius nurodo, kad byloje netirta, ar atitinka tikrovę O. S. ir E. S. teiginiai, esą jie pažįsta kasatorių, nors jis tai neigė. Be to, nebuvo tinkamai patikrinti M. A. parodymai, nes jis negalėjo tiksliai pasakyti, kuris kaltinamasis jam pardavė telefoną.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, jog susipažinus su aptariamos baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai liudytojų parodymus bei kitus įrodymus tyrė ir vertino nepažeisdami BPK nuostatų, bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, kasatorius kartu su gynėju aktyviai dalyvavo procese ir naudojosi savo teisėmis. Abejų instancijų teismai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą, palygino tarpusavyje nukentėjusiojo E. B., liudytojų R. Č., V. P., O. S. ir E. S., M. A., kito nuteistojo šioje byloje nepilnamečio M. F. parodymus, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Byloje nenustatyta, kad renkant duomenis buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę nuteistųjų teises ar kitaip sutrukdę teismui priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. S. apeliacinį skundą, pagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka visas bylos aplinkybes, taip pat, kad baudžiamieji įstatymai nuteistajam taikyti tinkamai.
Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Nors kasatorius viso proceso metu nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, taip pat savo skunde nurodė, kad įrodymų vertinimas buvo neišsamus, nenustatytos ir neatskleistos tikrosios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, tai neturėtų būti pagrindas kasacinės instancijos teismui vertinti, jog tokia šio kasatoriaus gynybinė pozicija yra pagrįsta, atitinkanti kitus byloje esančius įrodymus ir žemesnių instancijų teismų padarytas motyvuotas išvadas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis E. B. prašo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis nurodo, kad kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad kasatorius yra keturis kartus teistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, todėl, nukentėjusiojo nuomone, jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas priteisė iš kaltinamųjų solidariai nukentėjusiajam 150 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos, tačiau iki šiol kasatorius priteistas žalos neatlygino. Teismai baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė, įrodymus vertino vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Nuteistojo E. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasacinio skundo esmė yra tai, kad žemesnės instancijos teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir E. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisė nepagrįstai.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistojo E. S. parodymai, o kito nuteistojo šioje byloje – M. F. parodymais remiamasi. Teismas E. S. kaltę, kad jis padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, palygino tarpusavyje nukentėjusiojo E. B., liudytojų V. P., O. S., E. S., M. A., kito nuteistojo šioje byloje – nepilnamečio M. F. parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
E. S. versija, kad iš nukentėjusiojo pagrobtus daiktus jis įgijo iš nuteistojo M. F., paneigta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Nuteistasis M. F. tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme davė vienodus, nuoseklius ir esminėmis detalėmis sutampančius parodymus, kad būtent E. S. pasiūlė pagrobti iš buto (įlipant per balkoną) kompiuterį ir telefoną, kuriuos pardavęs M. F. davė 50 Lt. Teismai neturėjo pagrindo netikėti M. F. parodymais, be to, juos patvirtino kaip liudytojai apklausti O. S., E. S. ir M. A., parodę, kad kompiuterį ir telefoną įgijo iš E. S.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistasis E. S. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dalyvavo tiek nuteistasis, tiek jo gynėja, kurie neprašė teismo atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti, anot kasatoriaus, abejonių keliančius įrodymus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.
Taip pat motyvuotai atmesti nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde keliami teiginiai neva nenustatyta, ar iš nukentėjusiojo pavogtas kompiuteris buvo rastas O. S. ir E. S. namuose pažymint, jog O. S. pateikti daiktų identifikaciniai požymiai sutampa su nukentėjusiojo tyrimo metu pateiktų dokumentuose nurodytais požymiais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių teismai turėjo abejoti liudytojų O. S. ir E. S. bei M. A. parodymais, nes šie asmenys neturėjo pagrindo apkalbėti kasatorių ir duoti jį kaltinančius parodymus.
Kolegija pažymi, kad, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis E. S., nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis E. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Aurelijus Gutauskas
Vytautas Masiokas
