Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-654/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05736-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
išteisintajam E. T., jo gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendis ir E. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu E. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio tenkinti dalį kasacinio skundo, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. T. buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2018 m. liepos mėn., smurtaudamas prieš mažametį L. G., (duomenys neskelbtini), t. y. 2016 m. kovo mėn., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), suimdamas už sprando, kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į nugaros sritį tarp menčių mažamečiui L. G., taip sukėlė jam fizinį skausmą; 2018 m. birželio mėn., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), gumine šlepete sudavė ne mažiau kaip tris smūgius mažamečiui L. G. per sėdmenis, taip sukėlė jam fizinį skausmą; taip pat reguliariai naudodamas fizines bausmes ir traumuojantį elgesį (užgauliojimus žodžiu, gąsdinimus, deprivaciją, neleisdamas eiti į tualetą), fiziškai ir psichiškai gniuždydamas mažametį L. G., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nes jo naudojamas fizinis ir psichinis smurtas L. G. sukėlė laikiną psichikos sveikatos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus – neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajų, nepašalino tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų esančių prieštaravimų, padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, o tai sukliudė priimti byloje teisingą sprendimą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 10 d. nuosprendį, kuriuo E. T. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė nurodo tokius motyvus:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra iš dalies prieštaringos, padarytos tinkamai neįvertinus byloje surinktų įrodymų, išsamiai neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.2. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad liudytoja T. L. prieštaringai nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką, ir nors laikas iš tiesų nesutampa, tačiau tai nėra esminė aplinkybė, nes tokiomis aplinkybėmis laikytinos smurtinių veiksmų pobūdį, jų panaudojimo būdą ir vietą apibūdinančios aplinkybės. Smurtinių veiksmų panaudojimo laikas, be abejo, laikytinas svarbia byloje nustatytina aplinkybe, tačiau ji nėra esminė ir, nepavykus jos nustatyti, tai savaime nepašalina fizinio smurto panaudojimo fakto. Liudytoja T. L. galėjo netiksliai nurodyti įvykio laiką (2016 m. kovo mėn.), nes nuo smurtinių veiksmų atlikimo iki jos parodymų davimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Be to, ji neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus dėl šio netikslumo, nes apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas. Kitos, esminės, liudytojos T. L. nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiojo L. G. duotus parodymus. Tai, kad ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas tik tuomet, kai jos santykiai su E. T. tapo įtempti, tik parodo, kad liudytoja T. L. ilgą laiką taikstėsi su netinkamu sugyventinio elgesiu jos mažamečio sūnaus atžvilgiu, tačiau neleidžia teigti, kad E. T. nenaudojo fizinio ir psichologinio smurto prieš nukentėjusįjį L. G..
3.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų L. L. ir I. E. parodymus, kad jie nepatvirtina liudytojos T. L. ir L. G. nurodytų aplinkybių dėl E. T. prieš pastarąjį vartoto fizinio smurto. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina, jog išteisintasis nuolat vartojo prieš nukentėjusįjį psichologinį smurtą ir tai sukėlė byloje nustatytas pasekmes. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nors liudytojų L. L. ir I. E. parodymai gal ir nepatvirtina fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį fakto, tačiau jie leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad išteisintasis vartojo prieš L. G. psichologinį smurtą.
3.4. Vertindamas nukentėjusiojo parodymus ir teigdamas, kad jis linkęs manipuliuoti, meluoti ir išsisukinėti, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad liudytojos A. B. ir L. B. nurodė, jog L. G. buvo linkęs pameluoti tik tam tikrose situacijose, dėl savo paties saugumo. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad nukentėjusysis nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kai duodamas parodymus buvo visiškai saugus, nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiojo L. G. parodymai atitinka jo tėvo, liudytojo D. G. paaiškinimus, pastarasis patvirtino pastebėjęs vaiko uždarumą, matydavo jo neigiamą reakciją į svetimus žmones, kontakto su jais vengimą, o to anksčiau nebuvo pastebėjęs. Liudytojas D. G. parodė, kad, L. G. paaugus, jis paklausė vaiko, kaip su juo namuose elgiasi dėdė, o L. G. pradėjo pasakoti apie pakumščiavimą, mėtymąsi daiktais ir kad atlikinėjo gamtinius reikalus spintoje arba kambaryje, nes jo neleisdavo į tualetą.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino motyvuotas ekspertizės akto išvadas ir jį surašiusių tinkamą kvalifikaciją turinčių eksperčių parodymus, juos iš esmės paneigdamas socialinių darbuotojų V. U., R. F. ir progimnazijos psichologės A. B. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad, skirtingai nei tyrimą atlikusios ekspertės, minėtos darbuotojos su vaiku bendravo ne vieną kartą, o ilgesnį laiką ir būtent tuo laikotarpiu, kuris, remiantis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, yra artimesnis galimo smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimui.
3.6. Kilus abejonių dėl E. T. kaltės, apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad jas pašalintų ir apklaustų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistes, surašiusias byloje esantį pranešimą dėl L. G. galbūt patirto fizinio smurto, tačiau šių veiksmų nebuvo imtasi.
3.7. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik tikėtinomis, objektyviais duomenimis nepagrįstomis aplinkybėmis, selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas išteisintojo E. T. parodymams ir jį teisinantiems liudytojų parodymams, nevertindamas jų kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, kuris lėmė naikintino neteisėto ir nepagrįsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl E. T. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį priėmimą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė kasaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras, remdamasis tais pačiais kasacinio skundo argumentais, prašė iš dalies tenkinti kasacinį skundą, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje nutartyje teisėjų kolegija apsvarstys ir teismo posėdyje dalyvavusio prokuroro prašymo pagrindus.
5. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės D. Armalienės kasacinis skundas ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro A. Kuzminsko prašymas atmetami.
Dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Taigi kasacinio skundo argumentai, kuriais remiantis prašoma, atsižvelgiant į atskiras nustatytas ar savaip interpretuojamas bylos aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
7. Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.). Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Tačiau kasacinio skundo argumentai nepagrindžia BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo. Teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, jame nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, nustatė esmines bylos aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus.
8. Tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išanalizavo ir įvertino nukentėjusiojo L. G. ir liudytojos T. L. parodymus. Jų parodymai yra vieninteliai kaltinimą patvirtinantys tiesioginiai įrodymai šioje byloje. Įvertinęs L. G. ir T. L. parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad jų parodymai yra prieštaringi. Nukentėjusiojo ir liudytojos T. L. parodymai jau ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi, tačiau prieštaravimai nebuvo šalinami. Nepaisydama prieštaravimų, formuluodama kaltinimus prokuratūra rėmėsi T. L. pateikta įvykių versija, kurią patvirtino pirmosios instancijos teismas, ir nesirėmė L. G., prieš kurį, pagal kaltinimą, buvo naudojamas smurtas ir kuris turėtų geriausiai žinoti įvykio aplinkybes, parodymais. Nustatęs šiuos prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darant išvadas negalima remtis liudytojos T. L. parodymais, kurie prieštarauja tarpusavyje ir nesutampa su nukentėjusiojo L. G. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat nėra kitų patikimų įrodymų pagrįsti, kad E. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
9. Kasaciniame skunde kasatorius, pripažindamas, kad liudytojos T. L. ir nukentėjusiojo L. G. parodymai dėl galimo nusikaltimo padarymo laiko iš tiesų nesutampa, mano, kad tai nėra esminė aplinkybė, o esminėmis aplinkybėmis laiko smurto panaudojimo aplinkybes – jų pobūdį, padarymo būdą ir vietą, ir jei nusikaltimo padarymo laikas nėra tiksliai nustatytas, tai nereiškia, kad nebuvo smurtinių veiksmų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundo argumentu. Tai, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, apibrėžia Baudžiamasis kodeksas, jame aprašyti nusikalstamų veikų požymiai, kurie nustatomi vykdant ikiteisminį tyrimą ir renkant duomenis. Prokuratūrai manant, kad surinktų duomenų užtenka konstatuoti, jog nusikalstama veika buvo padaryta, jos požymiai, įdėjus į juos konkretų turinį, aprašomi procesiniame dokumente – kaltinamajame akte. Vėliau, bylą nagrinėjant teisme ir prokuratūrai įrodžius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį. Nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje lemia baudžiamajame įstatyme nurodyti ir konkrečioje situacijoje taikomi nusikalstamos veikos sudėties požymiai bei BPK reikalavimai procesiniam dokumentui. BPK 219 straipsnio 3 punktas nustato, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatančiame reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada. Taigi, kokios aplinkybės yra esminės ir turi būti nustatytos asmenį kaltinant padarius nusikalstamą veiką, lemia įstatymo nuostatos. Nusikaltimo padarymo laikas yra esminė nusikalstamos veikos aplinkybė, kuri visada turi būti nustatyta ir aprašyta. Akivaizdu, kad ne kiekvienu atveju tikslų nusikaltimo padarymo laiką įmanoma nustatyti, todėl kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Šioje byloje prokuratūra buvo nustačiusi galimo nusikaltimo padarymo laiką ir jį nurodžiusi kaltinamajame akte – tai 2016 m. kovo mėnuo. Tik apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo ir liudytojos T. L. parodymais, nustatė, kad tuo metu nusikaltimas negalėjo būti įvykdytas ir tai buvo viena iš priežasčių laikyti jų parodymus nepatikimais. Toks kasatoriaus motyvas yra gana nenuoseklus, nes, kaip minėta, jau ikiteisminio tyrimo metu buvo neaiškumų dėl nusikaltimo padarymo laiko, tačiau į kaltinamąjį aktą buvo įrašytas pakankamai konkretus laikas ir E. T. gynėsi nuo taip suformuluoto kaltinimo. Teisminio nagrinėjimo metu nepavyko pašalinti neaiškumų, o teismui tai buvus vienam iš motyvų priimti išteisinamąjį nuosprendį, motyvas, kad laikas nėra esminė aplinkybė, nėra priimtinas.
10. Nusikalstamos veikos tikslus ir išsamus aprašymas svarbus ir teisei į gynybą. Teisė žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, yra viena iš pagrindinių BK 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų kaltinamojo teisių, kuri apima ir aiškų, suprantamai suformuluotą ir BPK 187 ir 219 straipsnių reikalavimus atitinkantį turinį turinčio įtarimo ir kaltinimo kriterijų. Procesiniame dokumente nenurodžius esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, asmeniui gali būti sunku gintis nuo jam pareikšto įtarimo ar kaltinimo, kadangi nežinodamas, kokiu metu ar kokioje vietoje padaręs nusikaltimą jis yra kaltinamas, jis negalės pareikšti savo pozicijos ir įrodinėti, kad jis tuo laiku buvo kitoje vietoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos prieš Vengriją, peticijos Nr. 29082/95; 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juha Nuutinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 45830/99). Nusikaltimo padarymo laiko svarbą parodo šioje byloje susiklosčiusi situacija, kai E. T. buvo įtariamas dar vienu smurto prieš L. G. epizodu, padarytu 2020 m. sausio 3?4 d. 15?16 val. E. T. pateikus pažymą iš darbovietės, kad tuo metu jis dirbo, šios įtarimo dalies neliko.
11. Kasaciniame skunde kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai pasisakė dėl liudytojų I. E. ir L. L., kurios papasakojo apie psichinį smurtą, parodymų. Šioje byloje E. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir kaltinimo pagrindas yra fizinis smurtas prieš asmenį, apie ką liudytojos nieko nepaaiškino. Apeliacinės instancijos teismas vertino šių liudytojų parodymus lygindamas juos su kitų apklaustų asmenų duotais parodymais ir teisingai juos įvertino.
12. Kasaciniame skunde yra nurodyti motyvai dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą. Visų pirma toks prašymas susijęs su liudytojos T. L. apklausa ir suteikimu jai galimybės paaiškinti jos ir nukentėjusiojo L. G. parodymuose esančius prieštaravimus dėl galimo veiksmų laiko. Kasatorius mano, kad galimai ji būtų logiškai paaiškinusi šią situaciją. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras palaikė šiuos motyvus ir jais grindė savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat kasaciniame skunde motyvuojama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų įrodinėjimo priemonių, nes byloje yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisčių pranešimai dėl L. G. patirto smurto, tačiau specialistės nebuvo apklaustos.
13. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Pagal teismų praktiką, aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-648/2016, 2K-173-648/2017, 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021, 2K-92-511/2022). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-247-788/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtNjk3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-697/2018">2K-43-697/2018</a>, 2K-113-697/2022 ir kt.). Teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtNjk3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-697/2018">2K-43-697/2018</a>, 2K-9-976/2022 ir kt.). Teismų praktika reiškia, kad išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas yra susijęs su kokybišku įrodinėjimo procesu, o ne su formaliu konstatavimu ar nekonstatavimu, kad visos įrodinėjimo priemonės buvo išnaudotos.
14. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje apklausė liudytoją T. L. ir aiškinosi jos parodymus apie įvykio laiką ir vietą. Teismas aiškinosi, kuriuo laiku ir kurioje vietoje ji su šeima gyveno ir kur galėjo būti įvykis, tačiau liudytojos parodymai nebuvo tikslūs ir aiškūs. Kasatoriaus pasiūlymas suteikti liudytojai galimybę paaiškinti prieštaravimų priežastis nėra racionalus, nes nėra aišku, ar nukentėjusiojo, ar liudytojos parodymai nėra tikslūs, ir abejotina, kad liudytoja galėtų nurodyti parodymų neatitikimo priežastis. Akivaizdu, kad tikslesnio laiko nepavyko nustatyti dėl pernelyg ilgo praėjusio laikotarpio nuo galimo įvykio iki nukentėjusiojo ir liudytojos apklausos ir šios priežasties pašalinti jau nepavyks.
15. BPK 324 straipsnio 6 dalies, 384 straipsnio 7 dalies nuostatų ir esminio BPK 20 straipsnio pažeidimo sampratos neatitinka ir kasacinio skundo dalis dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisčių apklausos. Pagal BPK 220 straipsnio 3 dalį atskirai nuo bylos medžiagos prokuroras pateikia teismui liudytojų ir ekspertų, kurie turėtų būti apklausti teisiamajame posėdyje, sąrašą. Toks sąrašas buvo pateiktas ir prie šioje byloje surašyto kaltinamojo akto. Jame yra nurodyti trys liudytojai, kuriuos prokuroras siūlo apklausti teisme įrodinėdamas kaltinimą, tačiau tarp jų nėra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisčių. Prokuroras nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant apeliacinį skundą neprašė jų apklausti. Jos netgi nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu. Kaip minėta, iš įvykio situacijos matyti, kad kaltinime minimus įvykius galėjo matyti tik trys žmonės – išteisintasis, nukentėjusysis ir liudytoja T. L.. Kiti apklausti asmenys, kurių parodymai galėtų būti netiesioginiai įrodymai, nieko apie fizinį smurtą nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus įvertino kaip nepatikimus, o kasaciniame skunde nurodyta, kad specialistės galėtų duoti parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo iš nukentėjusiojo ir liudytojos, todėl specialisčių parodymai niekaip negalėtų pakeisti apeliacinės instancijos teismo išvadų. BPK 42 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas. Atlikdamas savo pareigas prokuroras turi būti aktyvus, ikiteisminio tyrimo metu surinkęs visus duomenis visoms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir jau pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jo įsitikinimu, kaltinimą pagrindžiančius duomenis. Kasaciniame skunde reiškiamas prašymas apklausti naujus asmenis neatitinka nei kasacijos esmės, nei BPK tikslų.
16. Kasaciniame skunde yra argumentai dėl specialisto, nustačiusio sveikatos sutrikdymo mastą, išvados netinkamo įvertinimo. Specialisto išvada buvo nustatytos pasekmės – sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. T. nepadarė jam inkriminuotų veiksmų, o pasekmės negali būti siejamos su neatliktais veiksmais, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
17. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, taip pat pagrindų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.
18. Bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu išteisintojo gynėjas pateikė prašymą dėl E. T. patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginimo. Prašyme nurodytos 650 Eur išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Teismas, spręsdamas šį klausimą, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo. Gynėjas ruošėsi kasacinės instancijos teismo posėdžiui ir jame dalyvavo, byla buvo nagrinėjama pagal prokuratūros skundą, kuriuo buvo prašoma palikti žemesnės instancijos teismo sprendimą, kuriuo E. T. buvo pripažintas kaltu, šios išlaidos pagrįstos gynėjo pateiktu pinigų priėmimo kvitu, todėl laikytinos būtinomis ir pagrįstomis. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijai atmetus prokuroro kasacinį skundą ir konstatavus, kad E. T. priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, gynėjo pareikštas prašymas dėl išteisintojo patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginimo tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą.
Apmokėti išteisintojo E. T. 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) išlaidas už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugas iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
