L. B. pagal BK 183 str. 2 d., 11 str. 5 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-67/2010

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8.1.1. (S)

2010 m. sausio 5 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

L. B. pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir neatlikta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Išieškota iš L. B. 442,78 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartimi nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

L. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB,,(duomenys neskelbtini)”, įregistruotos Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku, nuo 2001 m. birželio 29 d. iki 2001 m. liepos 10 d. iš UAB,, (duomenys neskelbtini)“ kasos, neįformindamas kasos išlaidų orderių, paėmė 155 307,89 Lt ir taip pasisavino dėl užimamų pareigų jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus – 155 307,89 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendį bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009 ir kt). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad motyvuodami bausmės skyrimą, teismai labiausiai akcentavo tai, kad kasatorius pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad pagrobto turto vertė keletą kartų viršija baudžiamojo įstatymo nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą, kas įtakojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą. Taip pat teismai pažymėjo, kad kasatorius veikė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet asmeniniais interesais, nebuvo suinteresuotas vadovaujamos bendrovės veikla, o grobstydamas vadovaujamos įmonės turtą, pirmenybę teikė savo asmeniniams interesams, siekdamas pasipelnyti net ir baudžiamojo įstatymo draudžiamu, būdu. Kasatoriaus nuomone tokie teismų argumentai pažeidžia BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai išdėstydami bausmės skyrimo motyvus, netinkamai aiškino ir pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės paskirties ir bausmės skyrimo, neteisingai aiškino baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, turinčias įtakos jo baudžiamosios atsakomybės individualizavimui, dėl ko buvo neteisingai paskirta bausmė, susijusi su laisvės atėmimu.

Kasatorius teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas bausmę, visiškai neanalizavo net galimybės kiek įmanoma sušvelninti ar skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nors baudžiamasis procesas truko daugiau kaip šešerius metus: nuo 2003 m. vasario 21 d. (kada buvo iškelta baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį) iki 2009 m. kovo 26 d. (iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo).

Kasatoriaus manymu, šioje baudžiamojoje byloje procesas užtruko nepateisinamai ilgai. Nors apeliacinio proceso metu nebuvo konstatuotas procesinis pažeidimas dėl pernelyg ilgos baudžiamosios bylos eigos, tačiau ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užtruko dėl ne nuo kasatoriaus valios priklausančių priežasčių. Nors apie tai užsiminė ir Lietuvos apeliacinis teismas, tačiau, kasatoriui Lietuvos apeliacinio teismo pozicija, kad procesas užtruko dėl to, jog reikėjo tikrinti įvairias kasatoriaus versijas dėl bylos aplinkybių, nepriimtina. Kasatoriaus nuomone, įvairios jo iškeltos versijos negali būti vertinama kaip bandymas trukdyti baudžiamajam procesui.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje tikina, kad proceso trukmei įtakos turėjo ir civilinio proceso tvarka pradėta įmonės bankroto procedūra, tačiau akivaizdu, jog nei baudžiamieji, nei baudžiamojo proceso įstatymai nenumato jokių kliūčių pradėti ar toliau tęsti baudžiamąjį procesą atitinkamoje stadijoje dėl to, kad bendrovės, kuri dominuoja ir baudžiamojoje byloje, atžvilgiu yra pradėta bankroto procedūra. Be to, kasatorius nurodo, kad bendrovės bankroto procedūros pradžia ir eiga objektyviai negalėjo turėti įtakos proceso trukmei, nes Klaipėdos apygardos teismas tik 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, tuo tarpu baudžiamasis procesas prasidėjo beveik po metų, t. y. 2003 m. vasario 21 d.

Kasatoriaus manymu, negalima su proceso ilgumu sieti ir to fakto, kad jis raštiškai žadėjo viena ar kitą formą bei atitinkamu metu grąžinti pinigus. Kasatorius nurodo, kad baudžiamojo proceso trukmę gali sąlygoti trys faktoriai – proceso dalyvių elgesys, institucijų ir pareigūnų, vykdančių baudžiamąjį procesą, elgesys ir veiksmai bei baudžiamosios bylos aplinkybės. Kasatorius teigia, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kad baudžiamojo proceso trukmę šioje byloje nulėmė jo elgesys ar veiksmai. Priešingai, proceso trukmę sąlygojo institucijų ir pareigūnų, vykdančių baudžiamąjį procesą, elgesys ir veiksmai. Todėl, kasatoriaus manymu, teismai skirdami bausmę privalėjo atsižvelgti į tai, jog procesas užtruko nepateisinamai ilgai, kas galėjo pažeisti jo teisę į greitą ir tinkamą procesą, ir dėl to skirti dar labiau sušvelnintą bausmę ar bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tokios nuostatos laikomasi ne tik Lietuvos teismų, bet ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Šio teismo jurisprudencijoje teigiama, jeigu valstybės pareigūnai neįvykdo pareigos ypač stropiai organizuoti procesą, kad šis netaptų našta kaltinamajam, tuomet individualizuojant bausmę būtina į tai atsižvelgti ir įmanomai bausmę sumažinti (Guincho prieš Portugaliją, pareišk. Nr. 8990/80, 1984 m. liepos 10 d. sprendimas; Starace prieš Italiją, pareišk. Nr. 34081/96, 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas). Todėl kasatorius teigia, kad jis ilgą laiką būdamas įtariamasis, o vėliau – kaltinamasis, išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būseną, be to, ši jo procesinė teisinė padėtis ilgą laiką ribojo kitas jo teises ir laisves (judėjimo laisvę, turtines teises ir kt).

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, taip pat neįvertino to, jog jis iš dalies atlygino padarytą žalą, t. y. sumokėjo S. K. 50 000 Lt. Taip pat kasatorius nevisiškai sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išsakytais teiginiais, kad „pačiame BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog ši aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą savo noru. Be to, teismų praktikoje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savo noru pats arba jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą nusikalstamos veikos padarytą žalą ir visiškai pašalina turtinius nusikalstamos veikos padarinius atkurdami prieš nusikalstamos veikos padarymo buvusią padėtį“. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje gausu pavyzdžių (kasacinės bylos Nr. 2K-338/2008; Nr. 2K-371/2008; Nr. 2K-114/2008; Nr. 2K-420/2007; Nr. 2K-437/2007 ir kt), kuomet teismas leidžia suprasti, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta ir tada, kai kaltininkas atlygina ir dalį nusikalstama veika padarytos žalos. Be to, tam įtakos turi ir BK 59 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnyje nenustatytas aplinkybes.

Kasatorius teigia, kad skirdami bausmę teismai neteisingai nurodė, kad jis buvo visiškai nesuinteresuotas bendrovės veikla, pirmenybę teikė savo asmeniniams interesams. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai padarė neteisingą išvadą, jog jo veiksmai „ženkliai įtakojo bendrovės, kurios vadovu jis buvo, bankrotą“. Taip pat neteisingai teigiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, jog „net ir turinčiai kitų įsiskolinimų įmonei daugiau negu 155 000 Lt pasisavinimas jos vėlesnei veiklai negalėjo neturėti reikšmės, tai tik dar labiau padidino jos nemokumą, todėl teismo išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika ženkliai įtakojo įmonės bankrotą, taip pat yra pagrįsta“.

Tačiau kasatoriaus manymu, teismų pozicija apie jo įtaką UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotui yra niekuo nepagrįsta. Kasatorius pažymi, kad teismai, pripažindami, jog dar 2001 metų pradžioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga įmonei „(duomenys neskelbtini)“ daugiau nei pusę milijono litų, bet to, remdamiesi atlikto audito tyrimo rezultatais, daugiau nebesigilino, ar iš tiesų jo nusikalstama veika sąlygojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą ir ar tai iš tiesų padidina kasatoriaus pavojingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotui postūmį davė formalus J. B. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys, pagal kurį Klaipėdos apygardos teismas dar 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi abu teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, net neanalizavo ir nevertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos duomenų, galėjusių leisti nustatyti, kokia pagrindinė ir kokia fakultatyvinė priežastis lėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto faktinį pagrindą, o galiausiai ir šios bendrovės žlugimą. Todėl, kasatoriaus teigimu, teismų teiginys, kad jo pavojingumą lemia tai, kad šis ženkliai įtakojo bendrovės bankrotą, yra neteisingas.

Kasatorius teigia, jog tai, kad jis netinkamai rūpinosi bendrovės ūkine-finansine veikla ir būkle, apibūdina jį kaip galbūt netinkamą vadovą, tačiau ne kaip pavojingesnį subjektą šios baudžiamosios bylos kontekste.

Kasatorius nurodo, kad teismai sąvokos „didelės vertės svetimas turtas“ neaiškina priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, didelės vertės svetimo turto samprata aiškintina vien tik formaliuoju požiūriu, kaip to reikalauja BK 183 straipsnio 2 dalies ir BK 190 straipsnio nuostatos. Vertindamas pagrobto turto vertę, pirmosios instancijos teismas tenurodo, kad „pagrobto svetimo turto vertė yra ženkli, ji keletą kartų viršija baudžiamojo įstatymo nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą“. Kasatoriaus nuomone, toks vertinimas yra formalus, o teismai turėjo atsižvelgti ir į tai, jog turtas buvo paimtas ne iš fizinio, o juridinio asmens, nukentėjo bendrovės turtiniai interesai. Teismai, nustatydami bausmės rūšį ir dydį, neįvertino, kokiam subjektui tokia žala buvo padaryta. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinės sumos stipriai viršija pagrobto svetimo turto bendrąją sumą.

Taip pat kasatorius nurodo, kad 2000 metų BK nuostatų taikymas negali būti aiškinamas kaip „kompensacija“ kasatoriui už gana ilgą baudžiamąjį procesą. Tinkamai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas yra teismo pareiga.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai apie tai, kad teismai, skirdami jam bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti.

Nors kasatorius skunde nurodo, kad jis neginčija faktinių bylos aplinkybių, o tik jas aptardamas bando pagrįsti savo teiginius dėl neteisingai, jo nuomone, parinktos bausmės rūšies, akivaizdu, kad didžioji dalis skundo motyvų yra bandymas ginčyti žemesnės grandies teismų byloje jau nustatytas faktines aplinkybes, bandant jas pateikti kaip neįtakuojančias teismų paskirtos bausmės dydžio ir rūšies. Tai, kad kasatorius nesutinka su jam nepalankiomis aplinkybėmis ir siūlo į jas arba neatsižvelgti, arba jas vertinti kitaip, dar nedaro priimtų teismų sprendimų nepagrįstais. Jau vien ta aplinkybė, kad kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos nutartį, kurioje motyvuotai atmesti kasaciniame skunde vėl kartojami tie patys argumentai dėl paskirtos bausmės, rodo, jog L. B. ginčydamas bylos faktines aplinkybes dirbtinai šį ginčijimą bando paversti baudžiamojo įstatymo taikymo teisėtumo klausimu.

Atsiliepime pažymima, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Tuo tarpu kasatoriaus siūlomi kitos bylos aplinkybių įvertinimas tegali būti aiškinamas kaip siekis visais įmanomais būdais pagerinti savo padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat atsiliepime sutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad šios bylos tyrimas užtruko gana ilgą laiką, tačiau ši aplinkybė jau išsamiai aptarta apeliacinėje nutartyje. Pažymėtina, kad pernelyg ilgas bylos tyrimas ir nagrinėjimas tėra tik viena iš visumos aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, ir jokiu būdu negali būti pripažintas paties nuteistojo nuopelnu, kuris leistų švelninti paskirtąją bausmę. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinis teismas, tyrimas užtruko ir dėl paties L. B. iškeltų versijų, kurios vėliau nepasitvirtino, tikrinimo. Žinoma, tai, kad kasatorius bandė suklaidinti bylos tyrimą negali būti pagrindu jam skirti griežtesnę bausmę, bet tuo pat metu tai negali būti ir jo atsakomybę švelninančia aplinkybe. Todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį motyvą nurodė kaip turintį įtakos bausmei, yra neteisingas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai privalo dar kartą atsižvelgti į tai, jog padarytą žalą L. B. iš dalies atlygino. Tačiau byloje nustatyta, kad pasisavintos sumos kasatorius negrąžino nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei vėliau nuteistojo skolos išieškojimo teisę perėmusiems kitiems asmenims. Ši aplinkybė taip pat išsamiai aptarta apeliacinėje nutartyje, todėl atsiliepime sutinkant su nutarties motyvais jie nekartojami.

Taip pat atsiliepime nesutinkama ir su kasatoriaus teiginiu, kad ta aplinkybė, jog kasatorius veikė savanaudiškais tikslais turi rodyti, kad jis tokiais veiksmais siekė savo vadovaujamos įmonės gerovės. Tokie kasatoriaus teiginiai tik dar kartą patvirtino teismų jau nustatytas aplinkybes, kad jis savo vadovaujamos įmonės lėšas sutapatino su savo asmeninėmis lėšomis. Kasatoriaus teiginiai, kad asmuo pasisavindamas įmonės lėšas yra suinteresuotas įmonės pelningumu, nes tik taip gali tęsti kitų lėšų pasisavinimą yra bandymas bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismai pagrįstai pripažino ir tą aplinkybę, kad kasatoriaus veiksmai didele dalimi įtakojo jo vadovaujamos bendrovės bankrotą. Tuo tarpu kasatorius ginčydamas šia aplinkybę jokių naujų argumentų, kurie leistų abejoti šios išvados teisingumu, nepateikė.

Negalima sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, jog sąvoką „didelės vertės svetimas turtas“ teismai turėjo aiškinti ne tik kaip numatyta BK 190 straipsnyje, bet ir, anot kasatoriaus, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjo juridinio, o ne fizinio asmens turtiniai interesai, privalėjo išanalizuoti kokią tai turėjo įtaką su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Lieka neaišku, kodėl, kasatoriaus nuomone, teismai vertindami kvalifikuojančią nusikaltimą aplinkybę – didelės „vertės turto“ sąvoką turėjo vadovautis ne tik baudžiamuoju įstatymu, bet ir kažkokiomis papildomai sugalvotomis aplinkybėmis. Kasatorius savo tokių teiginių niekuo nepagrindžia, todėl sutikti su jais nėra jokio pagrindo. Taigi kasatoriui paskirta bausmė nėra per griežta.

Nuteistojo L. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatorius skunde prašo jam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą iki dešimties metų. Paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, teismas gali tik esant BK 62 straipsnyje ar BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytiems pagrindams.

Pažymėtina, kad kasatorius apeliaciniu skundu prašė apeliacinės instancijos teismą jam taikyti BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasatoriui nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų kasatoriaus ar padarytos veikos pavojingumą ir dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais šioje dalyje. Pažymėtina ir tai, kad BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos aukščiau paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teismas nenustatė kasatoriaus atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino to, jog jis iš dalies atlygino padarytą žalą, t. y. sumokėjo S. K. 50 000 Lt ir nepagrįstai nepripažino šio fakto jo atsakomybė lengvinančia aplinkybe. Tačiau teismų praktikoje žalos atlyginimas paprastai pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuo atveju, kai atlyginta visa padaryta žala arba pakankami didelė jos dalis. Šiuo atveju kasatorius atlygino tik apie trečdalį padarytos žalos.

Iš teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tame tarpe ir į kaltininko asmenybę. Teismas nurodė, kad kasatorius anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, jo sveikata prasta, t. y. atsižvelgė ir į visą eilę kasatoriaus asmenybės pavojingumą mažinančių aplinkybių. Iš kitos pusės kolegija laiko, jog teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorius, pasisavindamas didelės vertės svetimą turtą, ženkliai įtakojo bendrovės, kurios vadovu jis buvo, bankrotą, nebuvo suinteresuotas vadovaujamos bendrovės veikla, o grobstydamas vadovaujamos įmonės turtą, pirmenybę teikė savo asmeniniams interesams, siekdamas pasipelnyti bet kokiu, net ir baudžiamojo įstatymo draudžiamu būdu. Audito išvadose nurodoma, kad kasatorius, būdamas patalpų bendrasavininku, sudarė sutartį dėl tų patalpų nuomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pats atstovaudamas šiai įmonei. UAB „(duomenys neskelbtini)“ investavo pinigus į šių patalpų įrengimą, be to, tame pačiame pastate buvo įrengtas ir kasatoriaus gyvenamasis būstas. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama kasatoriaus, investavo į jo paties turto kūrimą, o visi komunalinių paslaugų mokesčiai buvo mokami iš bendrovės lėšų. Esant šioms aplinkybėms, teismai padarė pagrįstą išvadą kad kasatorius veikė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais ir nesistengė sumažinti bendrovės kreditinių įsipareigojimų. Priešingai, kasatorius įmonės lėšas naudojo savo reikmėms ir net pasisavino bendrovės kasoje buvusius 155 307,89 Lt, joje palikdamas tik 4600 Lt. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina kasatoriaus asmenybę.

Įvertinęs visus kasatoriaus asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat padarytos veikos pavojingumą (kasatorius padarė sunkų savanaudišką nusikaltimą), lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas kasatoriui paskyrė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra dvigubai mažesnė negu straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažyminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasatoriui neatlikta bausmė buvo sumažinta vienu penktadaliu.

Kasatorius yra teisiamas pirmą kartą, tačiau kasatoriaus padaryta BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl jam BK 55 straipsnio nuostatų dėl su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, taikymas nėra privalomas. Be to kaip jau buvo nurodyta, BK 183 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vieną bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Sutinkamai su BK 54 straipsnio 1 dalimi teismas skiria bausmę, numatytą įstatymo, už kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, o kasatoriui paskirta įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nėra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Kasatoriaus teiginys, kad teismas pritaikydamas BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas siekė „kompensuoti“ jam už gana ilgą baudžiamąjį procesą, nėra pagrįstas. BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad bausmę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismas nagrinėdamas bylą privalo vadovautis BK 3 straipsnyje nustatytomis baudžiamojo įstatymo galiojimo laike nuostatomis. Nusikalstamos veikos padarymo metu kasatoriaus padaryta veika atitiko 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies sankcija numatė laisvė atėmimą nuo dviejų iki dešimties metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla su bauda ar be baudos, tuo tarpu 2000 m. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas tik laisvės atėmimas iki dešimties metų. Taigi 2000 m. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje buvo ne tik atsisakyta papildomų bausmių, bet ir sumažinta minimali laisvės atėmimo bausmės riba. Kadangi naujasis baudžiamasis įstatymas švelnino bausmę, todėl teismas pagrįstai vadovavosi BK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimu ir kasatoriaus veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 183 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį švelnesnę bausmę, nereiškia privalomo švelnesnės bausmės kaltininkui paskyrimo.

Kasatorius prašo švelninti paskirtą bausmę ir dėl ilgos proceso trukmės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad proceso trukmės pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir Teismo sprendimuose suformuluotus kriterijus, konkrečiai, bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį bei kompetentingų valstybės institucijų darbą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Barfuss prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 35848/97; Jablonski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 33492/96).

Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamasis procesas ilgai, t. y. šešerius metus nuo baudžiamosios bylos iškėlimo, truko ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, o dėl kasatoriaus veiksmų. Kaip nustatyta teismo nuosprendžiu, baudžiamoji byla buvo iškelta 2003 m. vasario 21 d., po to, kai 2002 m. rugpjūčio 1 d. buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens pareiškimas dėl 155 307,89 Lt trūkumo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje. 2003 m. kovo 21 d. kasatorius buvo apklaustas įtariamuoju. Jis parodė, kad pinigus ne pasisavino, o pagal kasos pajamų orderį sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. Ž. pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį 155307,89 Lt sumai už firmos „Bosch“ perforatorius, tačiau prekių negavo. Remiantis kasatoriaus parodymais apie pinigų dingimo aplinkybes ir nurodžius į A. Ž., kuris tariamai pasisavino minėtą pinigų sumą, buvo pradėta ieškoti A. Ž. Nustačius, kad jis 2001 m. rugsėjo 18 d. išvyko iš Lietuvos, 2004 m. vasario 23 d. buvo paskelbta A. Ž. tarptautinė paieška. Kol šis asmuo nebuvo nustatytas ir apklaustas, baudžiamoji bylą negalėjo būti pabaigta, nes tam reikėjo patikrinti kasatoriaus iškeltą versiją apie pinigų panaudojimą. A. Ž. liudytoju buvo apklaustas tik 2008 m. rugpjūčio 5 d. Po liudytojo A. Ž. apklausos paaiškėjo, kad kasatoriaus iškelta versija neatitinka tikrovės, nes kasatorius jokių pirkimo-pardavimo sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarinėjo, o pirkimo-pardavimo sutartyje esantis liudytojo A. Ž. parašas yra suklastotas. Esant pakankamai duomenų, kad kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką 2008 m. spalio 17 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas. Kaltinamasis aktas buvo surašytas praėjus tik kiek daugiau nei dvejiems mėnesiams po liudytojo A. Ž. apklausos.

Taigi pats kasatorius savo veiksmais prisidėjo prie baudžiamojo proceso, o tiksliau, ikiteisminio tyrimo byloje, vilkinimo, todėl nėra pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Dalia Bajerčiūtė Vytautas Piesliakas