Civilinė byla Nr. 3K-3-314/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
22.3.1; 35.4; 114.11; 114.12
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. ir ieškovo J. B. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovėms R. M. ir Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarei L. P., tretieji asmenys – antstolis R. A. G. ir uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“, dėl vykdomojo įrašo panaikinimo, apmokėtų vekselių grąžinimo ir vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kasacine tvarka nagrinėjami klausimai dėl paprastojo vekselio negaliojimą, prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo.
Ieškovas prašė: panaikinti Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro 2008 m. vasario 1 d. vykdomąjį įrašą Nr. LP-1331, atliktą dėl 2005 m. lapkričio 16 d. paprastojo vekselio 60 000 eurų sumai; įpareigoti atsakovę R. M. per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui apmokėto paprastojo vekselio, išduoto 2005 m. lapkričio 16 d. 60 000 eurų sumai, originalą; įpareigoti atsakovę R. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti apmokėto paprastojo vekselio, išduoto 2006 m. sausio 11 d. 30 000 eurų sumai, originalą; pripažinti negaliojančiu atsakovės R. M. turimą paprastąjį vardinį neprotestuotiną 2006 m. kovo 29 d. vekselį 30 000 eurų sumai. Ieškovas nurodė, kad atsakovė notarė L. P. neturėjo teisės atlikti vykdomojo įrašo, nes vekselis pateiktas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo tos dienos, kai turėjo būti apmokėtas, be to, notarė neįsitikino, jog pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims yra pranešta. Anot ieškovo, 2006 m. sausio 11 d. vekselis yra apmokėtas, tai įrodo ieškovo atliktas įrašas ir jo parašas. Ieškovo teigimu, jis iš atsakovės R. M. nėra gavęs pinigų sumos, nurodytos 2006 m. kovo 29 d. vekselyje, be to, šis vekselis negalioja, nes neturi būtinų rekvizitų – yra nepasirašytas ieškovo, kaip vekselio davėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu atsakovės turimą paprastąjį vardinį neprotestuotiną 30 000 eurų sumos 2006 m. kovo 29 d. vekselį nuo jo sudarymo datos; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad šios bylos esmė – ieškovo skola atsakovei, t. y. jo piniginė prievolė, atsiradusi trijų vekselių pagrindu: 2005 m. lapkričio 16 d. 60 000 eurų sumai, pagal kurį išduotas ginčo vykdomasis įrašas, 2006 m. kovo 29 d. 30 000 eurų sumai, kurio ieškovas teigia nepasirašęs, ir 2006 m. sausio 11 d. 30 000 eurų sumai, kurį ieškovas įrodinėja įvykdęs ir reikalauja įpareigoti grąžinti jo originalą. Teismas nustatė, kad 2008 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimu ieškovas pervedė atsakovei 60 000 eurų, nurodydamas mokėjimo paskirtį – paprasto vekselio, išrašyto 60 000 eurų sumai, apmokėjimas; visų trijų vekselių originalai yra pas atsakovę ir ji pavedimu gautą 60 000 eurų sumą paskirstė pati. Įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad esminis šalių ginčas kyla dėl 30 000 eurų sumos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtoja (atsakovė), o būtent vekselio davėjas (ieškovas), turėjo pateikti įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčo vekselius. Dėl vykdomojo įrašo panaikinimo teismas, įvertinęs Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatas, konstatavo, kad įstatyme nustatytu reglamentavimu vekselio davėjui paliekama teisė apmokėjimo terminą sutrumpinti ar pratęsti. Teismo vertinimu, termino praleidimo aplinkybė šiuo atveju teisiškai nereikšminga, nes ieškovas įrodinėja, kad jis 2005 m. lapkričio 16 d. vekselį apmokėjo 2008 m. sausio 9 d., t. y. pasibaigus vekselio pateikimo apmokėti terminui, todėl darytina išvada, kad jis, kaip vekselio davėjas, šį terminą pratęsė. Teismas pažymėjo, kad šio vekselio ieškovas neginčija, apmokėjo jį po jame nustatyto termino, todėl naikinti šį vykdomąjį įrašą nėra jokio pagrindo, nes vykdomasis įrašas yra įvykdytas ir jo panaikinimas nesukels ieškovui teisinių padarinių. Dėl 2006 m. kovo 29 d. vekselio teismas konstatavo, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovė, paskirsčiusi gautus iš ieškovo pinigus, privalėjo įrodyti, jog turi reikalavimo teisę ieškovui pagal šį vekselį. Atsižvelgdamas į ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punktą, 78 straipsnį, teismas darė išvadą, kad šis vekselis negali būti pripažintas paprastuoju vekseliu, nes jame nėra ieškovo parašo. Teismo vertinimu, vekselio davėjo parašas yra būtinas vekselio rekvizitas, patvirtinantis pinigų gavimo faktą, todėl jo nesant kreditorė neturėjo teisės paskirstyti gautą sumą šiam vekseliui dengti. Teismas pažymėjo, kad kiti du vekseliai įrodo, jog ieškovo parašą sudaro jo ranka įrašytas vardas ir pavardė bei parašas. Nustatęs, kad atsakovė yra ne kartą buvusi vekselių turėtoja, pati rengė šio ir kitų vekselių tekstus, teismas sprendė, kad ji neturi teisės remtis suklydimo aplinkybe pagal pirmiau nurodytas vekselių galiojimo nuostatas. Dėl 2006 m. sausio 11 d. vekselio teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių jo apmokėjimą; liudytojų parodymais įstatymas vekselio apmokėjimo faktą draudžia įrodinėti (CPK 177 straipsnis, ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnis, CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.65 straipsnis). Šio vekselio originalo vagystės fakto ieškovas oficialiaisiais rašytiniais įrodymais neįrodė. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas turėjo teisę reikalauti pakvituoti šį vekselį nurodant datą, tačiau vekselis pakvituotas atsakovės tik 2008 m. sausio 10 d., todėl ieškovas neįrodė, kad šį vekselį buvo apmokėjęs iki 2008 m. sausio 10 d. Teismas darė išvadą, kad ieškovas buvo atsakovės 90 000 eurų skolininkas; šią prievolę įvykdė dviem būdais: savanoriškai – 60 000 eurų pervesdamas pavedimu ir priverstiniu – antstoliui išieškant 60 000 eurų pagal vykdomąjį įrašą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės R. M. apeliacinius skundus, 2010 m. vasario 9 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeitė: panaikino Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro 2008 m. vasario 1 d. vykdomąjį įrašą, įpareigojo atsakovę R. M. grąžinti ieškovui 2005 m. lapkričio 16 d. paprastojo vardinio neprotestuotino vekselio, išduoto 60 000 eurų sumai, originalą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pažymėjusi, kad kiekvienas ieškinio reikalavimas, susijęs su atskirais vekseliais, turi būti sprendžiamas savarankiškai, kaip kilęs iš savarankiškos prievolės, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai prievoles pagal visus vekselius vertino kaip bendrą ieškovo prievolę. Dėl 2008 m. vasario 1 d. notarės vykdomojo įrašo kolegija nustatė, kad 2005 m. lapkričio 16 d. vekselyje įrašyta, jog jis turi būti apmokėtas iki 2006 m. liepos 1 d. (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius tokios rūšies terminą, vekselio turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis). Kai pasibaigia terminas pateikti vekselį apmokėjimui, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl atsakovė R. M. 2008 m. vasario 1 d. (kai kreipėsi į notaro biurą dėl vykdomojo įrašo) buvo netekusi teisės pareikšti reikalavimą pagal 2005 m. lapkričio 16 d. vekselį. Prašymą, pateiktą praleidus terminą, notaras turi atsisakyti priimti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 5 punktas). Be to, notaras, priėmęs prašymą, pareikalauja, kad vekselio turėtojas pateiktų įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas (Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 8 punktas), tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad termino praleidimo aplinkybė yra teisiškai nereikšminga. Kolegija pažymėjo, kad ĮPVĮ 36 straipsnio 2 dalimi leidžiama pratęsti apmokėjimo terminą vekseliui, kuris mokėtinas jį pateikus, tuo tarpu 2005 m. lapkričio 16 d. vekselio apmokėjimo terminas nustatytas „per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos“ (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tokiam vekseliui galioja ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ieškovas sumokėjo vekselyje įrašytą sumą pasibaigus vekselio apmokėjimo terminui, kolegijos vertinimu, reiškia savanorišką prievolės įvykdymą pasibaigus jos įvykdymo terminui, bet ne šio termino pratęsimą. Teismas, kolegijos vertinimu, klaidingai nurodė, kad vykdomojo įrašo panaikinimas nesukels ieškovui teisinių padarinių – už vykdomojo įrašo vykdymą iš ieškovo reikalaujama papildomai mokėti. Atkreipusi dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas atsakovei 2008 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo 60 000 eurų, kad ieškovas teigia taip sumokėjęs pagal 2005 m. lapkričio 16 d. vekselį, atsakovė – kad šią sumą užskaitė kaip mokėjimą pagal 2006 m. sausio 11 d. ir 2006 m. kovo 29 d. vekselius, kolegija konstatavo, kad tokie ieškovės veiksmai nesuderinami su CK 6.55 straipsnio nuostatomis. Nesant kitokio šalių susitarimo ir ieškovui pavedime įrašius mokėjimo paskirtį „paprasto vekselio apmokėjimas išrašyto sumai 60 000 EUR“, kolegijos vertinimu, sumokėti pinigai galėjo būti įskaityti tik seniausios skolos – 2005 m. lapkričio 16 d. vekselio apmokėjimui. Kolegija sprendė, kad reikalavimas įpareigoti atsakovę grąžinti apmokėto vekselio originalą nėra perteklinis (ĮPVĮ 52 straipsnio 1 dalis). Dėl 2006 m. sausio 11 d. vekselio kolegija pažymėjo, kad šis vekselis yra perbrauktas, ant jo yra ieškovo parašytas užrašas „Apmokėtas“ ir jo parašas, taip pat yra ir atsakovės užrašas „Apmokėta“, data – „2008.01.10“ ir atsakovės parašas; neginčijama, kad atsakovė šį užrašą atliko 2008 m. sausio 9 d. mokėjimo pavedimu gavusi iš ieškovo 60 000 eurų ir šią sumą nepagrįstai užskaičiusi kaip 2006 m. sausio 11 d. vekselio apmokėjimą. Kolegijos vertinimu, šalių paaiškinimai dėl įrašo „Apmokėtas“ kilmės yra prieštaringi ir nepatikimi, tiesioginių įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių pinigų sumokėjimą atsakovei, nėra, todėl, sprendžiant reikalavimą pripažinti 2006 m. sausio 11 d. vekselį apmokėtu, vertinamas formalių reikalavimų vykdymas. Kolegija nurodė, kad atsakovė pakvitavimo nėra išdavusi (ĮPVĮ 52 straipsnio 1 dalis); ieškovo užrašas „Apmokėtas“ taip pat neįrodo prievolės įvykdymo, nes įstatymas nenumato skolininko įrašų vekselyje kaip apmokėjimo įrodymo; vien vekselio originalo buvimas pas vekselio davėją nebūtų pagrindas spręsti dėl vekselio apmokėjimo. Atsižvelgdama į tokią teisinę situaciją, kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė papildomų priemonių apklausti liudytoją A. D. (dėl šio vekselio su užrašu „Apmokėtas“ perdavimo atsakovei R. M.), negali būti pripažinta proceso pažeidimu, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai, juolab kad 2009 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje ieškovas ar jo atstovė dėl liudytojo apklausos ar jo iškvietimo prašymų nepareiškė. Nesant įrodymų, kad 2006 m. sausio 11 d. vekselis buvo apmokėtas ĮPVĮ nustatyta tvarka, reikalavimas įpareigoti atsakovę grąžinti šio vekselio originalą atmestas pagrįstai. Dėl 2006 m. kovo 29 d. vekselio kolegija pažymėjo, kad ĮPVĮ nedetalizuota, kas sudaro asmens parašą. Atkreipusi dėmesį į tai, kad vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti įstatyme yra nustatyti griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai, kad ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkte nurodyta, jog paprastajame vekselyje turi būti išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas, o pagal 78 straipsnio 1 dalį dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ieškovas atsakovei iki tol jau buvo išdavęs ne vieną vekselį, kad atsakovė pripažįsta išmananti apie vekselius ir anksčiau juos naudojusi, kad ieškovas aiškina vekselio nepasirašęs, nes negavęs pinigų, kolegija sprendė, jog yra pakankamas pagrindas ieškovo parašo nebuvimą vertinti taip pat griežtai formaliai kaip ir atsakovės pakvitavimo nebuvimą bei konstatuoti, jog 2006 m. kovo 29 d. vekselis neatitinka įstatymo reikalavimų ir pripažintinas negaliojančiu.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė R. M. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties dalis dėl 2006 m. kovo 29 d. vekselio pripažinimo negaliojančiu ir šią ieškinio dalį atmesti. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai padarė bylos duomenų ir įtvirtinto teisinio reglamentavimo neatitinkančią išvadą, kuri padaryta netinkamai aiškinant ir taikant ĮPVĮ nuostatas bei paskolinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismai pavardės ir vardo užrašymo nelaikė parašu, bet nenurodė jokių aplinkybių, kodėl tai nelaikoma tinkamai pasirašytu vekseliu. ĮPVĮ 77 straipsnyje nenustatyta, kad parašas turi būti padėtas šalia užrašytų vardo ir pavardės, nereglamentuojama, kaip turi būti pasirašoma. Anot kasatorės, lingvistine prasme asmens parašas yra dokumentą ar raštą patvirtinanti pasirašyta pavardė (Lietuvių kalbos instituto interpretavimas). Kasatorė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad taip ieškovas pasirašė ant vekselio, nes vekselio išdavusio asmens rekvizitai – vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas – įrašyti kitoje vietoje. Kasatorė, nors ne pirmą kartą buvo vekselio gavėja, negalėjo reguliuoti, kaip ieškovas turi pasirašyti vekselyje, nes įstatyme nėra griežtai reglamentuojama, kas yra asmens parašas, o griežtai nustatytas parašo pavyzdys, kuris galioja ant mokėjimo dokumentų, – duodamas tik banko įstaigose.
2. Anot kasatorės, teismas nepaisė tos aplinkybės, kad vekselis apskritai išrašytas ir užpildytas ieškovo, visą laiką buvo pas ją. Vertinant šalių paaiškinimus dėl vekselio išrašymo, kasatorės paaiškinimai, jos nuomone, daugiau tikėtini, nei netikėtini, nes ieškovas taip ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl jis išrašė vekselį ir paliko jį pas kasatorę, jeigu negavo jokių pinigų. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas pažeidė įrodymų vertinimo tiesykles (CPK 185 straipsnis).
3. Teikiant apeliacinį skundą, buvo pateiktas prašymas pridėti papildomą įrodymą – kortele atliktų operacijų sąrašą, kuris patvirtina, kad 2006 m. kovo 3 d. kasatorė buvo nuėmusi 29 035,48 euro. Anot kasatorės, tai patvirtina, kad nurodyta pinigų suma vekselio išrašymo metu pas ją buvo. Teismas nepriėmė nurodyto dokumento, bet, spręsdamas dėl paskolinių santykių turinio, atmetė kasatorės paaiškinimus, kurie buvo patvirtinami papildomu rašytiniu įrodymu – kortele atliktų operacijų sąrašu, kuris paneigia ieškovo paaiškinimus, kad kasatorė neturėjo skolintos pinigų sumos; rėmėsi ieškovo paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Anot kasatorės, šioje byloje buvo nagrinėjami net keli rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai: tai vekselis ir teismo nepriimtas įrodymas – kortele atliktų operacijų sąrašas, kurie patvirtina, kad kasatorė turėjo prašomą sumą ir kad vekselis buvo išrašytas tai sumai, įrašant visus privalomus rekvizitus ieškovo ranka. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodytos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes ignoravo reikšmingą įrodymą, paneigiantį ieškovo paaiškinimus ir patvirtinantį kasatorės paaiškinimus dėl suteiktos paskolos ir vekselio galiojimo.
Atsiliepimu į atsakovės R. M. kasacinį skundą ieškovas J. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Asmens vardas ir pavardė, nors ir parašyti įsipareigojusio pagal vekselį asmens ranka, nėra asmens parašas. Asmens parašas vekselyje yra būtinasis vekselio rekvizitas, be kurio vekselis negalioja. Tik šis vekselio rekvizitas užtikrina, jog pasirašęs vekselyje asmuo išreiškė tinkamai savo valią dokumente. Įstatymų leidėjas dėl asmens parašo, kaip būtinojo savarankiško rekvizito, yra nuoseklus, nes nurodo, kad be šio rekvizito vekselis negalioja (ĮPVĮ 77, 78 straipsniai). Lingvistinės asmens parašo reikšmės šiuo atveju nepakanka. Ieškovas mano, jog Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje terminas „parašas“ nekelia niekam jokių abejonių, todėl yra nesvarbu, kad Lietuvos įstatymuose įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs, kas yra asmens parašas, ir kad nėra suformulavęs asmens vardo ar asmens pavardės teisinių terminų. Visose politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo srityse parašas taip pat suprantamas, kaip asmens vardo ir pavardės elementų unikalus konkrečiam asmeniui būdingas junginys. Vekselių abstraktumo ir formalumo bei viešo patikimumo požymiai atsiranda dar ir iš to, kad vekselyje nurodytas asmuo yra pasirašęs vekselį, taip patvirtindamas savo asmeninę, neginčijamą, neprotestuotiną prievolę. Šioje byloje nebuvo jokių įrodymų, kad ieškovas kitus asmeninio pobūdžio dokumentus pasirašinėja tik savo vardu ir pavarde, nedėdamas šalia parašo. Be to, kiti du ieškovo išduoti kasatorei vekseliai turi būtent asmens vardą, pavardę ir parašą. Ten, kur turėtų būti vekselio rekvizitas – vekselio davėjo parašas, tekste nurodyta: „asmens vardas, pavardė ir parašas“. Taigi, priešingai nei teigia kasatorė, jos parengtame vekselio tekste vekselio davėjo asmens vardas, pavardė ir parašas kartojasi du kartus, ir taip yra visuose trijuose vekseliuose.
2. Spręsdamas kasatorės prašymą (dėl įrodymo pateikimo), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad toks įrodymas yra byloje, todėl nėra pagrindo priimti teikiamą įrodymą, be to, kasatorei buvo paaiškinta, kad ji gali remtis jau esančiu byloje įrodymu. Be to, kasatorė klaidingai teigia, kad tik nagrinėjimo stadijoje ieškovas teigė, jog pinigų jis negavęs. Ieškovas pažymi, kad byloje yra dviejų atsakovės kortelių operacijų sąrašo išrašai, tačiau šie įrodymai nepatvirtina kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog kasatorė buvo nuėmusi 29 035,48 euro: 2008 m. spalio 3 d. išrašas Nr. E-3138786 rodo, kad 2005 m. lapkričio 9 d. kasatorė iš vienos korteles į kitą perveda 31 648,29 euro, o Nr. E-3138785 – kad 2006 m. kovo 2 d. buvo konvertuota 29 035,48 euro suma, kuri iki 2006 m. liepos 13 d. nebuvo išimta iš banko grynais, nebuvo pervesta ieškovui. Jeigu būtų įvykęs išgryninimas, tai į išrašą būtų įtraukta išgryninimo operacijos banko komisinių paslauga, o jeigu būtų atliktas pavedimas, tai – komisinis atlyginimas už pavedimą. Dėl to net ir tuo atveju, jeigu šio įrodymo vertinimas teoriškai galėtų turėti kokią nors reikšmę aplinkybei apie ieškovui išmokėtą sumą, tai faktiškai šis įrodymas nepatvirtina kasatorės teiginio, jog 30 000 eurų sumą ji paskolino ieškovui. Anot ieškovo, reikšmės turi ir tai, kad 2006 m. kovo 29 d. vekselio kasatorė niekada neteikė apmokėti. Šio dokumento turėjimą kasatorė aktualizavo tik po to, kai ieškovas apmokėjo 2008 m. sausio 9 d. pavedimu 60 000 eurų skolą, nurodytą 2005 m. lapkričio 16 d. vekselyje, tačiau kasatorė šią sumą vienašališkai užskaitė kaip atsiskaitymą pagal 2006 m. kovo 29 d. ir 2006 m. sausio 11 d. vekselius.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008, buvo sprendžiamas paskolinių teisinių santykių, kitų nei vekselis, atsiradimą ir egzistavimą patvirtinantys klausimai. Tuo tarpu šioje byloje yra ginčijamas vekselis, kuris privalo turėti tam tikrus specialiuosius rekvizitus, be kurių tokio sandorio galiojimas net negali prasidėti.
Kasaciniu skundu ieškovas J. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties dalį dėl 2006 m. sausio 11 d. vekselio pakeisti ir šią ieškinio dalį patenkinti – įpareigoti atsakovę R. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti apmokėto paprastojo vekselio, išduoto 2006 m. sausio 11 d. 30 000 eurų sumai, originalą. Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė CK 6.65 straipsnį, tačiau šio straipsnio taikymo neaiškino, apsiribojo tik ĮPVĮ 41, 52 straipsnių normų taikymu ir aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismas dėl CK 6.65 straipsnio taikymo visiškai nepasisakė, nors kasatorius apeliaciniame skunde rėmėsi šio straipsnio 2 dalies norma. Kasatoriaus įsitikinimu, būtent CK 6.65 straipsnio 2 dalyje formuluojama taisyklė (o ne ĮPVĮ 41, 52 straipsniai) turi būti taikoma teisiškai kvalifikuojant 2006 m. sausio 11 d. išrašyto vekselio apmokėjimą ir vertinant vekselyje kasatoriaus įrašą „Apmokėtas“. Iki vekselyje nurodytos apmokėjimo dienos (2006 m. birželio 1 d.) vekselio turėtoja nepateikė jo apmokėti, vadinasi, nepateikdama šio vekselio apmokėti (ĮPVĮ 40 straipsnis), vekselio turėtoja prarado galimybę pateikti vekselį apmokėti ĮPVĮ reglamentuota tvarka (ĮPV[ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Anot kasatoriaus, dėl vekselio nepateikimo apmokėti laiku ĮPVĮ reglamentuojami vekselio davėjo ir turėtojo teisiniai santykiai baigėsi, o vekselis prarado savo abstraktumo ir formalumo savybes ir tapo paprastu skolos raštu, kurio apmokėjimui toliau taikytinos jau ne ĮPVĮ normos, o piniginių prievolių įvykdymą reglamentuojančios CK normos, konkrečiai – CK 6.65 straipsnio 2 dalis. Kasatorius nagrinėjamoje byloje būtent ir įrodinėjo tai, kad jis 2006 m. gruodžio 31 d. grąžino atsakovei R. M. 30 000 eurų skolą, o ši grąžino jam vekselį, kuriame kasatorius savo ranka įrašė „Apmokėtas“ ir pasirašė. Vadinasi, pagal CK 6.65 straipsnį kreditorė patvirtino piniginės prievolės įvykdymą skolos rašto (2006 m. sausio 11 d. vekselio) originalo grąžinimu skolininkui. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti, koks prievolės įvykdymo patvirtinimas turi būti tinkamas šioje byloje – pakvitavimas ar skolos dokumento grąžinimas. Kasatoriaus nuomone, ĮPVĮ 41, 52 straipsniuose nustatyta vekselio grąžinimo su vekselio pakvitavimu taisyklė taikytina tik iki vekselyje nurodyto apmokėjimo termino. Kadangi 2006 m. sausio 11 d. vekselyje nurodyta suma buvo sumokėta 2006 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po vekselyje nurodyto termino ir nesant šio vekselio pateikimo apmokėti pagal ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalį, tai bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė teisiniam santykiui ĮPVĮ 41, 52 straipsnių normas. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad 2006 m. sausio 11 d. vekselis yra tinkamai pakvituotas tik atsakovės R. M.. Kasatoriaus įsitikinimu, 2006 m. sausio 11 d. vekselyje atsakovės R. M. ranka atlikto įrašo „Apmokėta 2008-01-10“ ir jos parašo negalima vertinti kaip tinkamo vekselio pakvitavimo, nes šio vekselio apmokėjimo terminas baigėsi 2006 m. birželio 1 d., o vekselio turėtoja nepateikė jo apmokėti (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl 2008 m. sausio 9 d. ieškovo apmokėtos 60 000 eurų sumos dalies 30 000 eurų atsakovė neturėjo teisės pakvituoti (laikyti šio vekselio apmokėjimu).
2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino 2006 m. sausio 11 d. vekselyje esančio kasatoriaus atliko įrašo „Apmokėtas“, jo parašo prie šio įrašo ir vekselio originalo buvimo pas kasatorių fakto, kaip tinkamų, leistinų bei pakankamų įrodymų konstatuoti išvadą, jog šį vekselį kasatorius apmokėjo 2006 m. gruodžio 31 d. Teismai nevertino, kad būtent šie įrodymai turi esminę reikšmę, nes po 2006 m. birželio 1 d., kai baigėsi vekselio apmokėjimo terminas ir vekselio turėtoja nepasinaudojo savo teisėmis, vekselis tapo skolos raštu, kurio apmokėjimo įrodytinumui pakanka vien tik skolos rašto grąžinimo skolininkui fakto (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Anot kasatoriaus, atsakovė neginčijo dviejų esminių aplinkybių, kad: 1) vekselio originalas tam tikru metu buvo pas kasatorių ir 2) tą įrašą padarė būtent kasatorius. Atsakovė nesikreipė nei į kasatorių, nei į teismą dėl šių įrašų vekselyje panaikinimo, ar pripažinimo negaliojančiais, taip pat nepateikė įrodymų, jog kada nors būtų reikalavusi kasatorių apmokėti pagal 2006 m. sausio 11 d. vekselį, ar kad būtų pateikusi vekselį išieškoti ne ginčo tvarka. Anot kasatoriaus, tik inicijavus 2005 m. lapkričio 16 d. vekselio vykdomojo įrašo ginčo bylą, jis sužinojo, kad jo pervestą 2008 m. vasario 1 d. mokėjimo pavedimu sumos dalį atsakovė užskaitė kaip 2006 m. sausio 11 d. vekselio apmokėjimą, nes tik tada kasatoriui paaiškėjo, kad A. D. 2007 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais išviliojo (tikslu perduoti šį vekselį atsakovei) iš kasatoriaus 2006 m. sausio 11 d. vekselio originalą su jo įrašu „Apmokėtas“. Kasatorius pažymi, kad jis 2009 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje neatsisakė savo prašymo apklausti A. D. dėl vekselio originalo buvimo pas kasatorių aplinkybių, ir savo prašymą palaikė, tačiau teismas nusprendė, jog byla gali būti išnagrinėta ir be šio liudytojo parodymų. Kasatoriaus manymu, esant situacijai, kai teismas pripažįsta, kad pagal CK 6.65 straipsnį skolos grąžinimas yra įrodinėjamas arba pakvitavimu, arba skolos dokumento grąžinimu skolininkui, teismas turėjo atsižvelgti ir išnagrinėti 2006 m. sausio 11 d. vekselio originalo buvimo pas ieškovą nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2007 metų gruodžio mėnesio aplinkybes. Kasatoriaus įsitikinimu, jo atliktas įrašas „Apmokėtas“ yra pakankamas ir patikimas šio vekselio apmokėjimo įrodymas, todėl buvo pažeistos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176, 185 straipsniai); bylos dalis 2006 m. sausio 11 d. vekselio nepripažinimo buvo išspręsta neteisingai. Taip pat bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 263 straipsnio normas, reikalaujančias, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, dėl šios ginčo dalies sutikdamas su neteisėtu ir nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažeidė apeliacinio proceso tikslus reglamentuojančias proceso teisės normas.
3. Bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Anot kasatoriaus, teismų praktikoje akcentuojama, kad vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). O šioje byloje vekselių turėtoja veikė nesąžiningai vekselių davėjo atžvilgiu, t. y. ji jau buvo praradusi vekselio turėtojo teisę pateikti apmokėti vekselius dėl jų apmokėjimo termino pasibaigimo. Nepaisant to, atsakovė nuslėpė nuo notaro ir antstolio šį bei 2005 m. lapkričio 16 d. vekselio apmokėjimo 2008 m. sausio 9 d. faktą ir neteisėtai pateikė 2005 m. lapkričio 16 d. vekselį notarui vykdomajam įrašui atlikti ir vėliau – antstoliui vykdomąjį įrašą vykdyti, tuo tarpu pati vienašališkai ir neteisėtai gautą pagal nurodytą vekselį 60 000 eurų sumą užskaitė kaip apmokėjimą pagal 2006 m. sausio 11 d. jau apmokėtą vekselį ir 2006 m. kovo 29 d. negaliojantį vekselį. Kasatoriaus manymu, šios kategorijos bylose dar nėra teisinio precedento dėl kelių klausimų, susijusių su vekseliais: 1) ar pasibaigus vekselio turėtojo teisėms dėl to, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, ir dėl to, kad suėjo vekselyje nurodytas jo apmokėjimo terminas (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas), vekselių apmokėjimui turi būti ir toliau taikomas ĮPVĮ normos, reglamentuojančios vekselio apmokėjimo tvarką; 2) ar tokiu atveju vekseliai gali ir toliau būti civilinės apyvartos objektu ir ar jie toliau išsaugo viešo patikimumo, formalumo ir abstraktumo savybes, ar jas praranda ir tampa skolinį įsipareigojimą patvirtinančiu skolos dokumentu; 3) ar tokiu atveju, kai vekselis praranda savo savybes ir tampa skolos dokumentu, skolininkas gali savo prievolės įvykdymą įrodinėti remdamasis piniginės prievolės įvykdymo patvirtinimui taikytinose normose nurodytais įrodymais (skolos dokumento originalo grąžinimu skolininkui).
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė R. M. prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatoriaus argumentai yra prieštaringi: viena vertus, teigia, kad atsiskaitė su atsakove dar nurodyto vekselio galiojimo laikotarpiu, kita vertus, teigia, kad pasibaigus vekselio apmokėjimo terminui, klausimai dėl vekselio apmokėjimo turėjo būti sprendžiami ne pagal ĮPVĮ, o pagal CK 6.65 straipsnį. Anot atsakovės, kasatorius nepateikė pagrįstų argumentų, dėl kurių teismas turėjo vadovautis CK 6.65 straipsniu. Byloje nenustatyta, kad apmokėtas vekselis buvo grąžintas kasatoriui, todėl remtis šia aplinkybe kaip nustatyta ir įrodyta nėra teisinio pagrindo. Kasatorius nepaneigė teismo išvados, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių pinigų sumokėjimą atsakovei, nėra. Anot atsakovės, vien vekselio originalo buvimas pas vekselio davėją nebūtų pagrindas spręsti dėl vekselio apmokėjimo. Reikšminga ir tai, kad kasatorius, žinodamas (kaip jis teigė posėdžio metu) kad vekselis neteisėtai yra pas atsakovę, ilgą laiką nereikalavo nei jo grąžinti, nei išduoti pakvitavimą. Be to, kasatorius, teigdamas, kad netinkamai taikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos, faktiškai ginčija teismo padarytą faktinių aplinkybių vertinimą.
2. Anot atsakovės, byloje neįrodyta, kad vekselio originalas buvo grąžintas ieškovui – tai tik jo paaiškinimai, kurių jis nesugebėjo įstatymo numatytais, tinkamais ir leistinais įrodymais įrodyti. Argumentai, kad atsakovė nesikreipė dėl kasatoriaus padaryto įrašo „Apmokėta“ panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu, nėra teisiškai reikšmingi. Atsakovė teisme nurodė, kad kasatorius žadėjo apmokėti vekselį, bet neapmokėjo, o vekselio originale padarė įrašą leidus atsakovei, nes ją suklaidino dėl pinigų perdavimo momento. Kadangi pagal vekselį atsiskaityta nebuvo, tai originalas liko pas atsakovę. Tai nereiškia, kad atsakovė buvo grąžinusi vekselį kasatoriui. Liudytojas A. D. nebuvo apklaustas, nes galiausiai ieškovas to neprašė.
3. Kasacinio skundo argumentai, kad skundžiami sprendimai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, atmestini. Anot atsakovės, jos sąžiningas suklydimas dėl įmokų paskirstymo negali būti traktuojamas kaip vekselio turėtojo nesąžiningumas, nes ji nuosekliai teigia, kad bendra skolos suma pagal tris vekselius sudaro 120 000 eurų ir jai grąžinta tik 60 000 eurų. Šis suklydimas dėl įmokų užskaitymo įvertintas teismo sprendime ir ginčo dėl to nebeliko. Kasatoriaus suformuluoti klausimai, dėl kurių nėra teisinio precedento, nėra susiję su 2006 m. sausio 11 d. vekselio apmokėjimu, nes akivaizdu, kad, pasibaigus jo apmokėjimo terminui, jis nebėra vekselis, o tampa paskoliniu dokumentu ir tolimesni ginčo šalių santykiai reglamentuojami CK normų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pažymėtina, kad kasatorių – atsakovės R. M. ir ieškovo J. B. – kasaciniais skundais yra skundžiamos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis pripažintas negaliojančiu 2006 m. kovo 29 d. vekselis bei atmestas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovę R. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gražinti ieškovui apmokėto paprastojo vekselio, išduoto 2006 m. sausio 11 d. 30 000 eurų sumai, originalą. Tuo tarpu likusi teismų procesinių sprendimų dalis, kuria panaikintas Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro 2008 m. vasario 1 d. vykdomasis įrašas ir atsakovė R. M. įpareigota grąžinti ieškovui 2005 m. lapkričio 16 d. paprastojo vardinio neprotestuotino vekselio, išduoto 60 000 eurų sumai, originalą, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas.
Dėl 2006 m. kovo 29 d. paprastojo vekselio galiojimo ir atsakovės R. M. kasacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).
Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Šiuo sandoriu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti, tai reiškia su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, įstatyme nustatyti griežti vekselio formalumo reikalavimai. Šiai bylai aktualius paprastojo vekselio rekvizitus reglamentuoja ĮPVĮ 77 straipsnis, kurio 7 punkte nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas. Paprastojo vekselio, kuriame įrašyti ne visi rekvizitai, galiojimą reglamentuoja ĮPVĮ 78 straipsnis. Pagal šią įstatymo normą dokumentas, kuriame nėra ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkte nustatyto rekvizito, neturi paprastojo vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Šios bylos kontekste konstatuotina, kad pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, kuriame jis įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
Šioje byloje ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės R. M. turimą ieškovo paprastąjį vardinį neprotestuotiną 2006 m. kovo 29 d. vekselį 30 000 eurų sumai motyvuodamas tuo, kad jis iš atsakovės R. M. nėra gavęs šiame vekselyje nurodytos pinigų sumos, ir tuo, kad šis vekselis negalioja, nes neturi būtinų rekvizitų – yra nepasirašytas ieškovo, kaip vekselio davėjo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytame vekselyje yra įrašyta tik ieškovo pavardė ir vardas, tačiau nėra jo (ieškovo) parašo, tuo tarpu aplinkybė, ar ieškovas iš atsakovės gavo (negavo) tame vekselyje nurodytą pinigų sumą, byloje teismų nenustatyta. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais vekselis pripažintas negaliojančiu ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip neatitinkantis ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkto reikalavimo dėl paprastąjį vekselį išrašančiojo asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašo.
Atsakovė R. M. kasaciniame skunde, apeliuodama į netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, ginčija bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl 2006 m. kovo 29 d. vekselyje ieškovo įrašyto savo vardo ir pavardės nevertinimo kaip ieškovo parašo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens parašas paprastai suprantamas, kaip asmens vardo ir pavardės elementų unikalus, konkrečiam asmeniui būdingas junginys (vardo ir pavardės sutrumpinimas), identifikuojantis tą asmenį. Galimi atvejai, kai konkretūs asmenys neturi susikūrę tokio savo vardo bei pavardės elementų junginio ir save identifikuoja įrašydami pilną, įskaitomą savo vardą ir pavardę, ir tokiais atvejais tinkamu pasirašymu pripažintinas šiems asmenims įprastas pilno, įskaitomo savo vardo ir pavardės įrašymas. ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkto aspektu darytina išvada, kad privalomu paprastojo vekselio rekvizitu yra šį dokumentą išrašančiojo asmens (paprastojo vekselio davėjo) pasirašymas jam įprastu būdu. Esant ginčui teisme, faktas, ar paprastasis vekselis atitinka ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkto reikalavimus, nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šią bylą nagrinėję teismai, įvertinę tai, kad 2005 m. lapkričio 16 d. ir 2006 m. sausio 11 d. ieškovo išduotuose atsakovei R. M. paprastuosiuose vekseliuose jis (ieškovas), greta savo vardo ir pavardės rankraštinio įrašo, yra įrašęs ir savo vardo bei pavardės elementų jam būdingą junginį, o 2006 m. kovo 29 d. paprastajame vekselyje yra įrašęs savo vardą ir pavardę, tačiau neįrašęs savo vardo bei pavardės elementų jam būdingo junginio, atsižvelgdami į faktines bylos aplinkybes, teisingai sprendė, jog pastarasis vekselis nepasirašytas ieškovo ir pagal tai neatitinka ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkto reikalavimo. Atsakovės R. M. kasacinio skundo argumentai nepaneigia nurodytos bylą nagrinėjusių teismų išvados. Pagrindo pripažinti, kad aptariama teismų išvada padaryta pažeidus materialiosios ir (arba) proceso teisės normas, nėra. Padarę nurodytą išvadą teismai, vadovaudamiesi ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad aptariamas 2006 m. kovo 29 d. vekselis neturi paprastojo vekselio galios.
Atsakovė R. M. kasaciniame skunde, apeliuodama į bylą nagrinėjusių teismų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą bei nukrypimą nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, teigia, kad ieškovas yra iš jos gavęs 2006 m. kovo 29 d. vekselyje nurodytą pinigų sumą. Šie atsakovės R. M. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys reikšmės skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui, nes, minėta, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo ir nenustatė aplinkybės, ar ieškovas iš atsakovės gavo (negavo) tame vekselyje nurodytą pinigų sumą, o aptariamą vekselį pripažino negaliojančiu ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip neatitinkantį ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkto reikalavimo.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti atsakovės R. M. kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Ieškovas kasaciniu skundu neskundžia teismų procesinių sprendimų dalies, kuria pripažintas negaliojančiu 2006 m. kovo 29 d. vekselis.
Teisėjų kolegija teisės aiškinimo ir taikymo praktikos formavimo aspektu pažymi, kad ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtinų paprastojo vekselio rekvizitų nebuvimo teisinis padarinys – dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios. Nustačius, kad atitinkamam paprastajam vekseliui yra taikytinas šis įstatyme nustatytas teisinis padarinys, tai savaime nereiškia, jog šis dokumentas yra niekinis ar apskritai neturintis jokios teisinės reikšmės arba yra negaliojantis bendrąja prasme, kaip, pavyzdžiui, teismo pripažintas negaliojančiu nuginčijamas sandoris. Teismams taikant nurodytą įstatymo normą, sprendimo rezoliucinė dalis formuluotina pagal jos nuostatas, būtent kad atitinkamas vekselis neturi paprastojo vekselio galios. Šioje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais 2006 m. kovo 29 d. vekselis yra pripažintas negaliojančiu. Ši skundžiamų teismų procesinių sprendimų formuluotė patikslintina, nurodant, kad atitinkamas paprastasis vekselis neturi paprastojo vekselio galios.
Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai atsakovei R. M. neužkerta kelio teismine tvarka įrodinėti jos nurodomų paskolinių teisinių santykių, kurių pagrindu, anot jos, buvo išduotas aptartas dokumentas, egzistavimo.
Dėl prievolės pagal 2006 m. sausio 11 d. paprastąjį vekselį įvykdymo patvirtinimo ir ieškovo kasacinio skundo bei atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2006 m. sausio 11 d. išrašė atsakovei R. M. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 30 000 eurų sumai (T. 1, b. l. 41). Šis vekselis išduotas paskolos teisinių santykių pagrindu, jame nurodyta, kad jis (vekselis) turi būti apmokėtas 2006 m. birželio 1 d. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad nurodytas vekselis nebuvo akceptuotas, taip pat nebuvo pateiktas apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka, yra pas pirmąjį vekselio įgijėją. Ieškovas byloje prašė įpareigoti atsakovę R. M. grąžinti jam šio vekselio originalą, motyvuodamas tuo, kad jis vekselį apmokėjo 2006 m. gruodžio 31 d. perduodamas pinigus asmeniškai atsakovei R. M., ši jam grąžino vekselį, ant kurio jis užrašė „Apmokėta“ ir pasirašė, tačiau vėliau šį vekselį iš jo išviliojo A. D. ir vekselis vėl pateko pas atsakovę R. M. Ieškovas kasaciniu skundu skundžia teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas šis jo reikalavimas, apeliuodamas į tai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, taip pat CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei CPK 263 straipsnio reikalavimus dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti ieškovo kasacinio skundo argumentai pripažintini iš dalies pagrįstais.
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad ĮPVĮ 40 straipsnio, reglamentuojančio vekselio pateikimą apmokėti, 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną <...>, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Pagal ĮPVĮ 55 straipsnio, kuris taikytinas ir paprastajam vekseliui (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 1 dalies 5 punktą, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, išskyrus akceptavusįjį. Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių.
Atsižvelgiant į 2006 m. sausio 11 d. vekselyje nurodytą jo apmokėjimo terminą bei kitus rekvizitus ir faktinius bylos duomenis, darytinos išvados, kad šiam vekseliui taikytinos nurodytos ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies ir 55 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos ir kad prievolės pagal jį įvykdymo patvirtinimui netaikytina ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis bei 52 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję teismai pastarąsias įstatymo normas taikė netinkamai. Pažymėtina ir tai, kad ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnio 1 dalis tiesiogiai reglamentuoja ne tvarką ir sąlygas, kurių laikantis yra patvirtinama, kad prievolė pagal vekselį yra įvykdyta, o vekselio mokėtojo ir vekselį apmokėjusių asmenų teises. Konstatuotina, kad tokiu, kaip nagrinėjamu šios bylos atveju, prievolės įvykdymo patvirtinimui taikomos CK 6.65 straipsnio nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai netaikė CK 6.65 straipsnio nuostatų, taip pat, atsižvelgiant į šalių byloje nurodytas aplinkybes bei ginčo teisinius santykius, padarė netinkamą išvadą, jog aptariamos ieškovo prievolės įvykdymas gali būti įrodytas tik vekselio ir atsakovės R. M. pakvitavimo turėjimu, tuo tarpu ieškovo nurodoma vekselio buvimo pas jį aplinkybė, kai atsakovė R. M. nėra išdavusi pakvitavimo, yra teisiškai nesvarbi.
Byloje nėra ištirtos ir nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo turėjimu vekselio, kaip skolą patvirtinančio dokumento, atsakovei R. M. šį jam grąžinus, vėlesniu vekselio iš jo išviliojimu. Taip pat nėra ištirtos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su aptariamame vekselyje ieškovo įrašo apie apmokėjimą padarymu. Atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimų turinį, nustatytą faktą dėl ieškovo padarymo vekselyje įrašo apie apmokėjimą, darytina išvada, kad ginčui teisingai išspręsti gali būti reikšmingi ieškovo prašyto apklausti liudytojo A. D. parodymai. Jo parodymai gali būti reikšmingi ir dėl teismų netirtų bei nenustatytų galbūt reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su byloje pateiktu atsakovės R. M. 2007 m. lapkričio 16 d. raštu (T. 1, b. l. 161), kuriuo ji ieškovo skolą perduoda A. D., ištyrimo bei nustatymo. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme protokolų, ieškovas neatsisakė prašymo apklausti A. D. kaip liudytoją. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 20 d. posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, protokole (T. 2, b. l. 40-48) neužfiksuota, kad teismas būtų išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomones dėl galimumo nagrinėti bylą į teismo posėdį neatvykus nurodytam liudytojui, kaip tai reglamentuoja CPK 248 straipsnio 1 dalis. Nurodytame protokole aptariamu aspektu užfiksuota tik tai, kad teisėja klausė ieškovo atstovės dėl liudytojo A. D. dalyvavimo svarbumo, o ši atsakė, jog parodymai svarbūs. Tokie nurodyto protokolo duomenys suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonės dėl galimumo ją nagrinėti be neatvykusio liudytojo A. D. Ieškovas savo apeliaciniame skunde (T. 2, b. l. 66-74) apeliavo į aplinkybes, susijusias su liudytojo A. D. parodymų svarba bei bylos išnagrinėjimu pirmosios instancijos teisme be šio liudytojo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, taip palikdamas suvaržytą ieškovo procesinę teisę ir pareigą teikti įrodymus aplinkybėms, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, pagrįsti (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Dėl išdėstytų argumentų negalima pripažinti, kad aptariama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis atitinka teismo sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, yra priimta pasiekus įrodinėjimo civilinėje byloje tikslą, įrodymų vertinimas buvo pagrįstas visapusišku aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Ieškovo kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į bylą nagrinėjusių teismų nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos jo skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies teisėtumui, nes jais nepagrindžiama išvada dėl vekselio viešo patikimumo taisyklės taikymo šioje byloje aktualumo ir jos taikymo nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Kasaciniame skunde teigdamas apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčijamu klausimu nevienodumą, ieškovas skunde nenurodo tokį teiginį patvirtinančių argumentų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutarties dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę R. M. grąžinti jam 2006 m. sausio 11 d. vekselio originalą, yra priimta netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas. Tai yra pagrindas naikinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir bylos dalį dėl nurodyto reikalavimo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo J. B. reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę R. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui apmokėto paprastojo vekselio, išduoto 2006 m. sausio 11 d. 30 000 eurų sumai, originalą, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Kitą nutarties dalį palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos atsakovės R. M. turimas ieškovo J. B. paprastasis vardinis neprotestuotinas 30 000 eurų sumos 2006 m. kovo 29 d. vekselis, ir ją išdėstyti taip: pripažinti, kad atsakovės R. M. turimas ieškovo J. B. paprastasis vardinis neprotestuotinas 30 000 eurų sumos 2006 m. kovo 29 d. vekselis neturi paprastojo vekselio galios.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
