A. J. pagal BK 24 str. 4 d., 154 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-813/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00337-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.8.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko), Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjo) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintojo A. J. gynėjui advokatui Aleksandrui Doroševui,

išteisintajai R. J. ir jos gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nukentėjusiajam V. V. ir jo įgaliotai atstovei advokatei Živilei Gullai-Katauskei (Živilė Gulla-Katauskė),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus, nukentėjusiojo V. V. ir jo įgaliotos atstovės advokatės Živilės Gullos-Katauskės kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), R. J. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), S. P. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 22 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, nukentėjusiojo ir jo įgaliotos atstovės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios R. J. ir jos gynėjo, išteisintojo A. J. gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. J. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) tuo, kad, būdamas dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas, veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas, kad jo skleidžiama informacija apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. neatitinka tikrovės, žemina šį žmogų bei gali pakirsti pasitikėjimą juo, ir norėdamas taip veikti, per visuomenės informavimo priemones – dienraščio „Lietuvos rytas“ 2016 m. kovo 25 d. numeryje Nr. 57 (7523) išspausdintame savo straipsnyje „Lietuvos bankas – per sprangus kąsnis ir STT“, kuris nuo 2016 m. kovo 25 d. iki tiksliai nenustatyto laikotarpio, tačiau ne anksčiau kaip 2016 m. gruodžio 13 d. buvo paskelbtas ir naujienų portale www.lrytas.lt, paskleidė apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino ir pažemino tą asmenį bei pakirto pasitikėjimą juo, taip pat apšmeižė V. V., neva šis padarė sunkų korupcinį prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, – neva V. V., pasinaudodamas savo, kaip Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo, įgaliojimais, tarnyba ir kita tikėtina įtaka Lietuvos banko Priežiūros tarnybos riziką ribojantiems Priežiūros departamento Kredito rizikos ir kitų finansų įstaigų priežiūros skyriams, reikalavo didesnės nei 250 MGL vertės kyšio – 50 000 Eur, pažadėjęs atšaukti sankcijas, taikomas kredito unijai Centro taupomajai kasai (toliau – Kredito unija). Šią informaciją A. J. per visuomenės informacijos priemones – dienraščio „Lietuvos rytas“ 2016 m. kovo 25 d. numeryje Nr. 57 (7523) išspausdintame straipsnyje „Lietuvos bankas – per sprangus kąsnis ir STT“, kuris nuo 2016 m. kovo 25 d. iki tiksliai nenustatyto laikotarpio, tačiau ne anksčiau kaip 2016 m. gruodžio 13 d. buvo paskelbtas ir naujienų portale www.lrytas.lt, viešai paskleidė nurodydamas paniekinančius, pažeminančius Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. ir galinčius pakirsti pasitikėjimą juo, melagingus kaltinime nurodytus teiginius. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, A. J. visuomenės informavimo priemonėje – dienraščio „Lietuvos rytas“ 2016 m. gegužės 7 d. numeryje Nr. 88 (7554) straipsnyje „50 tūkstančių eurų kyšį dalijosi pasimėgaudami“ nurodė melagingus kaltinime nurodytus teiginius. Tokiais savo veiksmais A. J. paskleidė apie V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią pastarojo orumą, pakirtusią jo, kaip atsakingas pareigas einančio valstybės institucijos – Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo, reputaciją, sumenkinusią pasitikėjimą juo, pateikiant informaciją apie V. V. kaip nesąžiningą asmenį, piktnaudžiaujantį pareigomis ir vykdantį nusikaltimus (detalus nusikalstamos veikos aprašymas nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 1 punkte).

2. R. J. buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) tuo, kad, būdama UAB „Lietuvos ryto“ televizijos „Lietuvos ryto TV“ (televizijos kanalo) savaitinės laidos „Patriotai“ žurnalistė, atsakinga už laidos reportažus ir tekstus, veikdama tiesiogine tyčia, turėdama tikslą paniekinti ir pažeminti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. ir siekdama pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo, žinodama, kad jos skleidžiama informacija apie šį asmenį neatitinka tikrovės ir žemina šį žmogų, veikdama bendrininkų grupe su žurnaliste S. P., organizavo ir įvykdė V. V. šmeižimą, t. y. paruošė tekstą, kuriame išdėstė tikrovės neatitinkančią paniekinančią ir pažeminančią informaciją apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V., neva šis padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, kurį ji pati kartu su kita nusikaltimo vykdytoja, tos pačios laidos vedėja S. P. per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ 2016 m. balandžio 12 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ bei laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki tiksliai nenustatyto laikotarpio, tačiau ne anksčiau kaip 2017 m. kovo 17 d. paskelbus šios laidos įrašą tinklalapyje www.lrytas.lt, viešai paskleidė. R. J. parengus nusikaltimą ir jam vadovaujant, per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą 2016 m. kovo 12 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ R. J. kartu su kita nusikaltimo vykdytoja, laidos vedėja S. P. išplatintoje tikrovės neatitinkančioje informacijoje buvo viešai paskleisti R. J. iš anksto paruošti, paniekinantys, pažeminantys Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. ir galintys pakirsti pasitikėjimą juo, melagingi kaltinime nurodyti teiginiai, neva šis padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. R. J., tęsdama nusikalstamą veiką, veikdama tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe su S. P., organizavo ir vykdė V. V. šmeižimą, t. y. paruošė tekstą, kuriame išdėstė tikrovės neatitinkančią paniekinančią ir pažeminančią informaciją apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V., neva šis padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, neva slapta Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) klausymosi įranga užfiksuotą V. V. ir A. L. pokalbį, kuriame tariamasi, jog už 50 000 Eur vertės kyšį V. V. padės Kredito unijai išvengti finansinių sankcijų, ir šią tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir pažeminančią informaciją pati kartu su kita nusikaltimo vykdytoja, tos pačios laidos vedėja S. P. per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ 2016 m. gegužės 10 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ viešai paskleidė. Tokiais veiksmais R. J. organizavo ir įvykdė nuo 2016 m. balandžio 12 d. 21.30 val., kai per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą buvo transliuota laida „Patriotai“ ir šios laidos vaizdo įrašas buvo paskelbtas kitoje visuomenės informavimo priemonėje – tinklalapyje www.lrytas.lt, iki 2016 m. gegužės 10 d. 21.30 val., kai per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą buvo transliuota laida „Patriotai“ ir šios laidos vaizdo įrašas buvo paskelbtas kitoje visuomenės informavimo priemonėje – tinklalapyje www.lrytas.lt, besitęsusį kvalifikuotą Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo V. V. šmeižimo nusikaltimą (detalus nusikalstamos veikos aprašymas nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 2 punkte).

3. S. P. buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) tuo, kad, būdama UAB „Lietuvos ryto“ televizijos „Lietuvos ryto TV“ (televizijos kanalo) savaitinės laidos „Patriotai“ žurnalistė, veikdama tiesiogine tyčia, turėdama tikslą paniekinti ir pažeminti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. ir siekdama pakirsti visuomenės pasitikėjimą juo, žinodama, kad jos skleidžiama informacija apie šį asmenį neatitinka tikrovės ir žemina šį žmogų, veikdama bendrininkų grupe su žurnaliste R. J., kuri organizavo ir įvykdė V. V. šmeižimą, paruošė tekstą, kuriame išdėstė tikrovės neatitinkančią paniekinančią ir pažeminančią informaciją apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V., neva šis padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, kurį S. P. kartu su kita nusikaltimo organizatore, tos pačios laidos vedėja R. J. per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ 2016 m. balandžio 12 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ bei paskelbus šios laidos įrašą tinklalapyje www.lrytas.lt nuo 2016 m. balandžio 12 d. ir ne anksčiau kaip iki 2018 m. kovo 17 d. viešai paskleidė. R. J. parengus šį nusikaltimą ir jam vadovaujant, per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą 2016 m. balandžio 12 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ S. P. kartu su kita nusikaltimo bendrininke-organizatore R. J. išplatintoje tikrovės neatitinkančioje informacijoje buvo viešai paskleisti S. P. iš anksto paruošti, paniekinantys, pažeminantys Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V. ir galintys pakirsti pasitikėjimą juo, melagingi kaltinime nurodyti teiginiai, neva V. V. padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. Po to S. P., tęsdama nusikalstamą veiką, veikdama tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe su organizatore R. J. vykdė V. V. šmeižimą, t. y. paruošė ir televizijos laidoje paskleidė tekstą, kuriame išdėstė tikrovės neatitinkančią paniekinančią ir pažeminančią informaciją apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovą V. V., neva šis padarė sunkų prekybos poveikiu nusikaltimą, nurodytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, neva slapta STT klausymosi įranga užfiksuotą V. V. ir A. L. pokalbį, kuriame tariamasi, jog už 50 000 Eur vertės kyšį V. V. padės Kredito unijai išvengti finansinių sankcijų, ir šią tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir pažeminančią informaciją kartu su kita nusikaltimo organizatore bei tos pačios laidos vedėja R. J. per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ 2016 m. gegužės 10 d. 21.30 val. transliuotoje laidoje „Patriotai“ viešai paskleidė. Tokiais veiksmais S. P. įvykdė nuo 2016 m. balandžio 12 d. 21.30 val., kai per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą buvo transliuota laida „Patriotai“ ir šios laidos vaizdo įrašas buvo paskelbtas kitoje visuomenės informavimo priemonėje – tinklalapyje www.lrytas.lt, iki 2016 m. gegužės 10 d. 21.30 val., kai per visuomenės informavimo priemonę – „Lietuvos ryto TV“ televizijos kanalą buvo transliuota laida „Patriotai“ ir šios laidos vaizdo įrašas buvo paskelbtas kitoje visuomenės informavimo priemonėje – tinklalapyje www.lrytas.lt, besitęsusį kvalifikuotą Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovo V. V. šmeižimo nusikaltimą (detalus nusikalstamos veikos aprašymas nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 3 punkte).

II. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras J. Laucius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio 2 dalį, o dėl R. J. – ir BK 24 straipsnio 4 dalį, nes, esant nustatytiems išteisintiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes ir taip padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad išteisintieji A. J., R. J. ir S. P. padarė jiems inkriminuotus veiksmus, kurie atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje (perkvalifikavus pagal 2022 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakciją) nustatyto šmeižimo nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Išteisintieji nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. per įvairias visuomenės informavimo priemones (dienraštį „Lietuvos rytas“, naujienų portalą www.lrytas.lt ir televizijos kanalą „Lietuvos ryto TV“) apie nukentėjusįjį V. V., kuris tuo metu buvo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovas, viešai paskleidė konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją, kad nukentėjusysis padarė tyčinį sunkų korupcinį prekybos poveikiu nusikaltimą – per tarpininkus iš Kredito unijos reikalavo didesnės nei 250 MGL vertės kyšio – 50 000 Eur, pažadėjęs atšaukti Kredito unijai taikomas sankcijas. Išteisintųjų viešai paskleista konstatuojamojo pobūdžio informacija neatitinka tikrovės ir pažemino nukentėjusiojo V. V. orumą, pakirto jo, kaip atsakingas ir vadovaujamas pareigas ėjusio valstybės tarnautojo, reputaciją ir sumenkino pasitikėjimą juo.

4.3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1144-934/2017 pripažinta, kad nagrinėjamai baudžiamajai bylai aktualūs teiginiai neatitinka tikrovės, taip pat konstatuota, kad A. J. parengtose publikacijose, R. J. ir S. P. parengtose laidose yra paskleistos žinios, o ne nuomonė, kurios žemina V. V. garbę ir orumą. Į nurodytą civilinę bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, buvo įtraukti ir išteisintieji A. J., R. J., S. P.. Šis civilinėje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vertinamas kaip vienas iš byloje esančių įrodymų šaltinių (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODktNjg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89-689/2020">2K-89-689/2020</a>, 2K-28-689/2021, 2K-58-719/2023, 2K-213-511/2024, 2K-90-813/2025), nes jame nustatytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant dėl išteisintųjų kaltės formos.

4.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė, kad išteisintieji A. J., R. J. ir S. P. veikė sąžiningai klysdami ir kad nėra nustatyta jų kaltė (tiesioginė tyčia). Teismų išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, teismai rėmėsi iš esmės vien išteisintųjų paaiškinimais ir atskirų liudytojų parodymų fragmentais, neįvertindami įrodymų visumos, išteisintųjų veiksmų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Sprendžiant dėl išteisintųjų kaltės, turėjo būti įvertintas paskleistos informacijos turinys, informacijos rinkimo ir tikrinimo, jos paskleidimo aplinkybės, išteisintųjų neteisėtų veiksmų sistemingumas, tai, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista specifinių subjektų – profesionalių žurnalistų, kurie, pagal teisės aktų reikalavimus ir profesinės etikos normas, privalo laikytis aukštesnių rūpestingumo, informacijos patikros ir šaltinių patikimumo vertinimo standartų.

4.5. Teismų praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-1073/2018">2K-38-1073/2018</a>, 2K-253-458/2020). Nė vienas iš šių kriterijų teismų sprendimuose nebuvo aptartas ir įvertintas atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes.

4.6. Spręsdamas, kad A. J. galėjo sąžiningai klysti dėl 2016 m. kovo 25 d. publikuoto straipsnio ir kad A. J. surinkta informacija nesudarė pagrindo manyti, jog V. V. nėra susijęs su galimai daromomis nusikalstamomis veikomis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojos A. S., buvusios Kredito unijos administracijos vadovės, pareiškime STT nurodyta informacija ir A. J. bendravimo su A. S., O. M., K. R. aplinkybėmis. Tačiau nė vienas iš šių duomenų šaltinių nepagrindžia, kad A. J. turėjo objektyvų pagrindą paskelbti publikuotame straipsnyje nurodytą informaciją, kuria iš anksto buvo formuojamas skaitytojų įspūdis apie tariamą nukentėjusiojo V. V. dalyvavimą korupcinėje schemoje, ir kad kaip profesionalus žurnalistas A. J. ėmėsi visų protingų ir būtinų veiksmų paskelbtai informacijai patikrinti.

4.7. Pagal A. S. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas tik dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 4 dalyje, tyrimas dėl kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) ar piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) nebuvo pradėtas ir atliekamas. Pateiktame pareiškime nukentėjusysis V. V. minimas ne kaip galimai su nusikalstama veika susijęs asmuo, o cituojant trečiuosius asmenis – V. A. ir A. L., dėl kurių ir buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą. Pagal pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime įtarimai pareikšti tik V. A., dėl kurio byla buvo perduota teismui ir kuris įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xMDMtNDk3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-103-497/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-103-497/2017">1-103-497/2017</a> buvo nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį už tai, kad, pasinaudodamas savo tariama pažintimi su V. V., iš Kredito unijos reikalavo iki 70 000 Eur kyšio. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. V. pavardė prekybos poveikiu nusikalstamos veikos padarymo metu buvo panaudota tik kaip priemonė V. A. sukurti įspūdį apie savo tariamą įtaką. Jokių duomenų, kad V. V. ar kiti Lietuvos banko darbuotojai galėjo būti susiję su pareiškime nurodytomis aplinkybėmis dėl reikalaujamo kyšio, nebuvo gauta. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. birželio 9 d. leista kontroliuoti V. V. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, siekiant gauti duomenų apie galimai V. A. ir A. L., o ne V. V. nusikalstamas veikas. Taigi, vien V. V. paminėjimas pareiškime, cituojant V. A. reikalavimus, savaime nesudarė pagrindo profesionaliam žurnalistui A. J. teigti ir viešai paskelbti, jog V. V. per tarpininkus reikalavo 50 000 Eur.

4.8. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. J. rinko informaciją iš įvairių šaltinių, t. y. bendravo su A. S., O. M. ir K. R., tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino sakę ar suteikę A. J. informacijos apie tariamą V. V. tiesiogiai ar per tarpininkus reikalaujamą kyšį. Dėl šios dalies išteisintojo A. J. parodymai yra prieštaringi. A. J. nurodė, kad daugiausia rėmėsi iš liudytojo O. M. gauta informacija, bet nė viename iš publikuotų straipsnių O. M. nebuvo nurodytas kaip informacijos šaltinis, priešingai, buvo cituojamas K. R., panaudota ir pastarojo nuotrauka. Tačiau teisme apklaustas K. R. parodė, kad jis, bendraudamas su A. J., nesakė frazių, kurios straipsniuose priskirtos jam.

4.9. Teismai nepagrįstai rėmėsi prieštaringais, nenuosekliais ir kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais liudytojo O. M. parodymų fragmentais. Liudytojo nurodyta aplinkybė, kad esą jis matė kavinėje V. A., A. L. ir V. V., buvo paneigta tiek nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais, tiek V. A. baudžiamojoje byloje. Be to, pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad liudytojo O. M. parodymai yra neinformatyvūs (nutarties 40 punktas).

4.10. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad iki straipsnio publikavimo iš valstybinių institucijų buvo gauta oficiali informacija, kuria buvo paneigtos V. V. sąsajos su kyšio reikalavimu. STT 2016 m. kovo 18 d. pranešime spaudai nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime dėl prekybos poveikiu įtarimai pareikšti tik V. A.. Tą pačią dieną viešai publikuotame Lietuvos banko valdybos pirmininko patarėjos pranešime nurodyta, kad minėtas ikiteisminis tyrimas nėra susijęs su Lietuvos banko darbuotojais. Be to, buvo gauti ir paties nukentėjusiojo V. V. paaiškinimai, kad jis V. A. nepažįsta ir nėra jo sutikęs ar su juo bendravęs.

4.11. Pagrindžiant tariamą V. V. motyvą, dėl kurio buvo reikalaujamas kyšis, straipsnyje nurodytos aplinkybės apie nekilnojamojo turto ir automobilio įgijimą galėjo būti patikrintos naudojantis viešaisiais registrais, susipažinus su viešai skelbiamomis deklaracijomis ar pasikreipus į V. V. dėl paaiškinimo. Tačiau šios informacijos prieš publikuodamas straipsnį A. J. nė vienu iš nurodytų būdų nepatikrino ir viešai paskelbė tikrovės neatitinkančius teiginius apie tariamą V. V. sunkią finansinę padėtį, turto įsigijimą.

4.12. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. J., rengdamas straipsnį, ne tik rėmėsi nepatikrintais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis, pats nesiėmė veiksmų tinkamai jiems patikrinti, bet taip pat ignoravo valstybės institucijų pateiktą oficialią informaciją bei nukentėjusiojo V. V. paaiškinimus. Straipsnis nebuvo pateiktas vien kaip informacinio pobūdžio publikacija apie tuo metu atliekamą ikiteisminį tyrimą. Priešingai, iš straipsnio turinio ir jame vartojamų teiginių matyti, kad straipsnis buvo tendencingas ir klaidinantis, iš anksto formuojant visuomenėje nepatvirtintą neigiamą nuomonę apie tariamą nukentėjusiojo V. V. dalyvavimą korupcinėje schemoje, nors A. J. neturėjo jokių patikimų ir patikrintais duomenimis pagrįstų faktų publikuoti minėtame straipsnyje paskelbtus teiginius, kurie pripažinti kaip neatitinkantys tikrovės ir žeminantys V. V. garbę ir orumą. Taip pat straipsnyje buvo pateikta tendencinga, tikrovės neatitinkanti ir klaidinanti informacija ne tik apie nukentėjusįjį V. V., bet ir apie STT atliekamą ikiteisminį tyrimą, sudarant neteisingą įspūdį, kad šis tyrimas vykdomas šališkai, tendencingai ir neobjektyviai, nepagrįstais ir tikrovės neatitinkančiais teiginiais formuojamas neigiamas visuomenės požiūris ir skatinamas nepasitikėjimas Lietuvos banko institucija ir jos vadovais.

4.13. 2016 m. gegužės 7 d. publikuotame straipsnyje toliau buvo plėtojama tikrovės neatitinkanti ir nukentėjusiojo V. V. garbę bei orumą žeminanti informacija pateikiant neva gauto garso įrašo, kurio A. J. neturėjo ir kuriuo nedisponavo, stenogramą. Dėl šio straipsnio apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes, viena vertus, konstatuota, kad nė vienas duomenų šaltinis nepatvirtino straipsnyje pateiktos informacijos teisingumo, kita vertus, padaryta išvada apie A. J. sąžiningą klydimą. Tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo praktikoje nustatytų sąžiningo klydimo kriterijų. Vien aplinkybė, kad A. J. neslėpė savo autorystės, savaime nepatvirtina, jog jis sąžiningai klydo. Vertinant sąžiningo klydimo galimybę, būtina analizuoti, ar jis faktiškai turėjo patikimos informacijos ir ar ėmėsi realių, objektyviai reikalingų veiksmų jai patikrinti.

4.14. Nagrinėjamu atveju sąžiningo klydimo situaciją paneigia jau tai, kad straipsnio pradžioje buvo pateikta melaginga ir tikrovės neatitinkanti informacija, jog esą žurnalistas ir laikraščio redakcija turi garso įrašus, kurių stenogramos pateikiamos straipsnyje, nors tokių garso įrašų nei A. J., nei „Lietuvos ryto“ redakcija niekada neturėjo ir jais nedisponavo. A. J. nurodė, kad straipsnyje melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį V. V. nurodė jam duoto pasiklausyti neaiškios kilmės garso įrašo fragmentu, kuriame buvo kalbama apie kyšį, ir neva tame garso įraše užfiksuoto pokalbio stenograma, kuriuos jam tariamai atnešė nepažįstamas asmuo. A. J. iš esmės nesiėmė jokių priemonių gautos informacijos patikimumui patikrinti: nebandė nustatyti įrašo kilmės ir autentiškumo, nesidomėjo jį pateikusio asmens tapatybe ir galimu suinteresuotumu, neišklausė viso įrašo, nenustatė tariamų pokalbio dalyvių. Tokie veiksmai paneigia rūpestingumą ir nesudaro pagrindo pripažinti sąžiningo klydimo situaciją.

4.15. Iš straipsnyje pateikto tariamo nukentėjusiojo V. V. ir A. L. pokalbio turinio skaitytojui buvo sudaromas aiškus ir vienareikšmis įspūdis, kad tuo metu vykdytas Kredito unijos inspektavimas buvo atliekamas dėl V. V. kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba, siekiant iš to neteisėtai pasipelnyti – gauti 50 000 Eur dydžio kyšį. Tokiu būdu straipsnyje buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir melaginga informacija ne tik melagingai siejant nukentėjusįjį V. V. su tariamais korupciniais nusikaltimais, bet ir nepagrįstai menkinant Lietuvos banko institucijos, kaip finansų rinkos dalyvių priežiūrą atliekančios institucijos, veiklą.

4.16. Kaip ir pirmojo straipsnio atveju, apeliacinės instancijos teismas neatliko detalaus straipsnyje paskelbtos informacijos turinio vertinimo. Straipsnyje paskelbto pokalbio turinį iš esmės sudaro nenormatyvinio ir necenzūrinio pobūdžio leksika ir žeminančio bei užgaulaus pobūdžio pasisakymai, kurie jau savaime neigiamai charakterizuoja tariamus šio pokalbio dalyvius. Tariamo pokalbio dalyvių pasisakymai dar papildyti A. J. pastabomis ir paaiškinimais, taip sustiprinant įspūdį apie V. V. dalyvavimą korupcinės veikos schemoje. Straipsnio turinys buvo papildomai akcentuojamas vizualinėmis priemonėmis – publikacija iliustruota Lietuvos banko valdybos pirmininko V1. V1. ir V. V. fotografija. Be to, straipsniui parinkta tendencinga, konstatuojamojo pobūdžio antraštė „50 tūkstančių eurų kyšį dalijosi pasimėgaudami“, kuri savo turiniu akivaizdžiai suponuoja faktą, kad tokie nusikalstami veiksmai (kyšininkavimas ir prekyba poveikiu) buvo įvykdyti ir kad su jais susijęs ne tik V. A., kuriam vieninteliam buvo pareikšti įtarimai prekybos poveikiu byloje, bet ir V. V. bei A. L..

4.17. Straipsnis buvo publikuotas prieš tai gavus STT atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad įtariamųjų skaičius ikiteisminiame tyrime nėra pasikeitęs, o iš nukentėjusiojo V. V. joks komentaras apie paviešintus neva tarp jo ir A. L. buvusius pokalbius nebuvo paimtas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją ir paaiškinimus dėl viešai apie jį paskelbtos itin neigiamo ir diskredituojančio turinio informacijos. Be to, „Lietuvos ryto“ redakcijoje jau buvo gautas V. V. 2016 m. kovo 31 d. prašymas dėl pirmajame straipsnyje paskelbtos tikrovės neatitinkančios ir dalykinę reputaciją pažeidžiančios informacijos paneigimo, šiame prašyme aiškiai nurodyta, kad V. V. su V. A., A. L. ir kitais asmenimis nėra susitikęs ir su jais nekalbėjęs apie jokius darbinius reikalus ar savo finansinę padėtį, kad teiginiai apie kyšininkavimą už palankių sprendimų priėmimą yra melagingi ir neatitinka tikrovės.

4.18. Taigi, 2016 m. gegužės 7 d. straipsnyje tikrovės neatitinkanti ir nukentėjusiojo V. V. garbę bei orumą žeminanti, taip pat pasitikėjimą juo kaip valstybės tarnautoju pakertanti informacija, kaip ir pirmojo straipsnio atveju, buvo paskelbta neturint jokių realių, faktais pagrįstų duomenų apie jos tikrumą ir nesiėmus būtinų informacijos patikrinimo veiksmų. Pats išteisintasis A. J. pripažino, kad nebuvo tikras dėl šaltinio (garso įrašų) ir šios informacijos tinkamai nepatikrino.

4.19. Profesionalaus žurnalisto statusas suponuoja aukštesnius rūpestingumo, atidumo ir informacijos tikrinimo bei jos viešinimo standartus, nustatytus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas), Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse, Visuomenės informavimo etikos kodekse ir kituose žurnalistų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagal šiuos teisės aktus, profesionalus žurnalistas privalo kritiškai vertinti informacijos šaltinius, tikrinti faktus, remtis keliais nepriklausomais duomenų šaltiniais, skelbti tik patikrintą informaciją ir neplatinti nepagrįstų bei faktais neparemtų kaltinimų, neskleisti šmeižiančios, įžeidžiančios, asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos. Žurnalistinis tyrimas, be kita ko, pasižymi savo specifika: nuodugnumu, nuoseklumu, analize, informaciją patvirtinančių faktų ieškojimu, sisteminimu, hipotezės, kuri vėliau tikrinama, iškėlimu, eksperimentavimu, dažnai pasitelkiant tam tikros srities ekspertų ar specialistų pagalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58-942/2016">2K-58-942/2016</a>). Nagrinėjamu atveju A. J. nesilaikė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalių, 19 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 11 dalies 4 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Visuomenės informavimo etikos kodekso 3, 6, 8, 14, 20 straipsnių, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1 straipsnio reikalavimų. Tai konstatuota ir Visuomenės informavimo etikos komisijos 2017 m. kovo 21 d. sprendime Nr. EKS-17-17. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. J. galėjo sąžiningai klysti, nurodytų profesionalaus žurnalisto statusui ir jo veiklai keliamų reikalavimų plačiau neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

4.20. Nei 2016 m. kovo 25 d. straipsnyje, nei 2016 m. gegužės 7 d. straipsnyje nebuvo remtasi jokiais patikimais šaltiniais, paskelbti faktai ir gauti duomenys nebuvo patikrinti, straipsniai parengti neturint jokios patikimos faktinės informacijos, remtasi nuogirdomis ir jų interpretacijomis, nepatikrintais ir nenustatytu būdu gautais garso įrašų fragmentais, neturint pačių garso įrašų, ignoruojant valstybinių institucijų oficialią informaciją, paneigiančią straipsniuose nurodytą tikrovės neatitinkantį turinį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad A. J. buvo objektyviai sąžiningas. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti A. J. sąžiningumą ir subjektyviuoju aspektu. Būdamas profesionalus, ilgametę patirtį turintis žurnalistas, jis turėjo pakankamų žinių ir kompetencijos suvokti, kad neturi jokių objektyvių duomenų ar faktais pagrįstos informacijos, galinčios patvirtinti straipsnyje pateiktus teiginius. Svarbus kriterijus, vertinant išteisintojo A. J. veiksmus kaltės aspektu, yra jų sistemingumas. A. J. ne tik parašė vieną po kitos melagingas publikacijas – 2016 m. kovo 25 d. straipsnį ir 2016 m. gegužės 7 d. straipsnį, – bet šią nepatikrintą ir akivaizdžiai melagingą informaciją, įskaitant nesamų garso įrašų stenogramas, perdavė žurnalistėms R. J. ir S. P.. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad A. J. suvokė ir žinojo, jog jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės, žemina V. V. garbę ir orumą bei pakerta pasitikėjimą juo, ir tokių žinių paskleidimo norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

4.21. Žemesnės instancijos teismų išvados, kad išteisintosios R. J. ir S. P. tikėjo ir buvo įsitikinusios 2016 m. balandžio 12 d. ir 2016 m. gegužės 10 d. transliuotose laidose „Patriotai“ pateiktos informacijos apie nukentėjusįjį V. V. tikrumu, t. y. sąžiningai klydo, yra nepagrįstos, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Teismai neatsižvelgė į tai, kad išteisintosios R. J. ir S. P. yra profesionalios žurnalistės, turi ilgametę žurnalistinės veiklos patirtį, specialių žurnalistinių tyrimų atlikimo įgūdžių bei informacijos šaltinių patikros kompetencijos. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant, ar profesionalios žurnalistės, veikdamos pagal savo patirtį ir profesinius standartus, privalėjo suvokti, kad skleidžiama informacija nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Vertinant galimą sąžiningą suklydimą, buvo būtina nustatyti, ar išteisintosios ėmėsi protingų, adekvačių ir jų profesiniams reikalavimams atitinkančių priemonių gautai informacijai patikrinti ir ar jų turėti duomenys galėjo objektyviai sudaryti pakankamą pagrindą manyti, jog skelbiama informacija yra teisinga. Tokios analizės teismai neatliko.

4.22. Tai, kad buvo remiamasi A. J. straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, ir tai, jog tariamas pokalbis tarp V. V. ir A. L. jau buvo paviešintas, neatleidžia profesionalių žurnalisčių nuo pareigos savarankiškai ir kritiškai patikrinti skelbiamą informaciją. Išteisintosios papildomai kalbino Kredito unijos atstovus K. R. ir A. S., tuo metu Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ėjusį V1. V1., tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino A. J. straipsniuose paskelbtos informacijos apie nukentėjusiojo V. V. iš Kredito unijos per tarpininkus reikalautą 50 000 Eur dydžio kyšį. Svarbu ir tai, kad išteisintosios žinojo, jog A. J. neturėjo cituojamo garso įrašo. Nepaisant to, R. J. ir S. P. parengtose laidose buvo pateikti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, kad neva V. V., būdamas valstybės institucijos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius ir naudodamasis savo tarnybine padėtimi, reikalavo kyšio ir darė spaudimą inspektuojamos Kredito unijos atstovams, siekdamas gauti kyšį. Išteisintosios ne tik pakartojo A. J. straipsnyje pateiktus, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie tariamą V. V. ir A. L. pokalbį, bet ir papildė tariamai V. V. ir A. L. išsakytus teiginius kategoriško ir konstatuojamojo pobūdžio vertinimais. Tokiu būdu R. J. ir S. P. paskleidė paniekinančius, pažeminusius nukentėjusįjį V. V. ir pasitikėjimą juo pakirtusius melagingus teiginius.

4.23. Išteisintosios R. J. ir S. P. nepasinaudojo jokiomis adekvačiomis, nagrinėjamoje situacijoje minimaliai būtinomis priemonėmis informacijai patikrinti, nepaisė jau turimų faktų, kurie aiškiai paneigė straipsniuose ir laidose pateiktus teiginius apie tariamai V. V. reikalautą kyšį. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas papildomos informacijos rinkimas buvo akivaizdžiai formalus, nepakankamas ir aiškiai nesudarė pagrindo skelbti informaciją, jog nukentėjusysis V. V. yra susijęs su kyšio reikalavimu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1144-934/2017 nurodyta, kad K. R. duotas interviu nesudarė pagrindo paskelbti informaciją apie V. V. sąsajas su kyšio reikalavimu. Iš nukentėjusiojo V. V. nebuvo paimtas joks komentaras, jo pozicija laidose, kuriose buvo paskleista itin neigiama ir jį diskredituojanti informacija, nebuvo išklausyta. Be to, melaginga ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta informacija laidose buvo pateikta taip, tarsi ji būtų gauta iš STT.

4.24. Tokie išteisintųjų R. J. ir S. P. veiksmai neatitinka objektyviųjų ir subjektyviųjų sąžiningo klydimo kriterijų. Būdamos profesionalios žurnalistės, išteisintosios turėjo pakankamai kompetencijos ir gebėjimų įvertinti skelbiamos informacijos tikrumą ir suvokti galimas žalingas pasekmes nukentėjusiojo V. V. garbei ir reputacijai, tačiau nepaisydamos to, kad nei A. J. straipsnių medžiaga, nei papildomai gauti duomenys nepatvirtino laidose paskelbtos informacijos apie nukentėjusįjį V. V. pagrįstumo, vis tiek paskleidė visiškai nepagrįstą informaciją kaip faktinę žinią. Tai rodo ne atsitiktinę klaidą, o sąmoningą, tikslingą ir kryptingą veikimą. Tokie R. J. ir S. P. veiksmai atitinka ne sąžiningo klydimo situaciją, o tyčinį netikrų ir diskredituojančių žinių paskleidimą.

4.25. Taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. J. veiksmai nekvalifikuotini kaip organizatorės pagal BK 24 straipsnio 4 dalį. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pagrindinė prieš nukentėjusįjį V. V. nukreiptos šmeižimo nusikalstamos veikos organizatorė buvo R. J. – ji koordinavo bendrininkės S. P. veiksmus, inicijavo pirmąją 2016 m. balandžio 12 d. laidą, tikrino ir koregavo scenarijus, sprendė dėl tekstų turinio, dalyvavo laidų montavimo procese ir kituose laidų rengimo etapuose, nustatydavo, kokių asmenų nuotraukos bus rodomos. Taigi, R. J. faktiškai formavo laidų „Patriotai“ turinį ir buvo šios laidos pagrindinė vedėja.

4.26. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad išteisintieji nepažinojo V. V. ir neturėjo asmeninio intereso apšmeižti nukentėjusįjį, nepaneigia išteisintųjų kaltės. Tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai, kuriuos nurodo kaltininkas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikalstamai veikai kvalifikuoti pakanka nustatyti, kad asmuo suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, ir kad tokia informacija paniekins ar pažemins kitą asmenį, t. y. pakirs jo garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01OTYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-596/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-596/2005">2K-7-596/2005</a>).

4.27. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė žurnalistų A. J., R. J. ir S. P. saviraiškos laisvės teisės ir nukentėjusiojo V. V. asmens teisės į garbę ir orumą tarpusavio konkurencijos klausimą. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnio 4 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, nurodoma, kad saviraiškos laisvė ar valdžios (valstybinių institucijų) pareigūnų veiklos kritika negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias, viešieji asmenys neturi toleruoti, kad būtų viešai apkaltinti nusikalstamomis veikomis, kai nėra tuos teiginius patvirtinančių faktų, o sprendžiant dėl saviraiškos laisvės ribojimo turi būti atsižvelgiama į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIzLTY5Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-223-697/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-223-697/2022">2K-223-697/2022</a>; EŽTT 2006 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Katamadze prieš Gruziją (peticijos Nr. 69857/01); 2018 m. liepos 2 d. sprendimas byloje Egill Einarsson prieš Islandiją (peticijos Nr. 24703/15), paragrafas 52; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimas byloje Mesič prieš Kroatiją (peticijos Nr. 19362/18)).

4.28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad išteisintųjų tikslas buvo apsaugoti viešąjį interesą. Priešingai, A. J., R. J. ir S. P., sąmoningai nesilaikydami jų, kaip profesionalių žurnalistų, veiklai taikomų standartų, nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. viešai per įvairias visuomenės informavimo priemones (dienraštį „Lietuvos rytas“, naujienų portalą www.lrytas.lt ir televizijos kanalą „Lietuvos ryto TV“) paskleidė tikrovės neatitinkančią, konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie nukentėjusįjį V. V., jog esą jis reikalavo 50 000 Eur dydžio kyšio. Tokios tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas ne tik asmeniškai pažemino nukentėjusiojo V. V. garbę ir orumą bei pakirto pasitikėjimą juo, kaip aukštas pareigas ėjusiu valstybės tarnautoju, bet ir sumenkino Lietuvos banko – vienos iš svarbiausių valstybės institucijų, atsakingų už finansų rinkos priežiūrą ir stabilumą, – reputaciją, sukūrė nepagrįstą abejonę šios institucijos bei jos vadovų veiklos skaidrumu ir patikimumu. Tai patvirtina ir duomenys, kad veikos padarymo metu visuomenės pasitikėjimas Lietuvos banku buvo reikšmingai sumenkęs. Paskleista tikrovės neatitinkanti informacija sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, po 2016 m. gegužės 10 d. publikacijos tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas V1. V1. ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras teikė paaiškinimus Lietuvos Respublikos Seime dėl žiniasklaidoje paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos. Taigi, paskleista melaginga informacija ne tik pažeidė nukentėjusiojo garbę ir orumą, bet ir valstybės mastu sukėlė reikšmingas neigiamas pasekmes. Toks sistemingai neteisėtas elgesys negali būti vertinamas kaip viešojo intereso gynimas ar saviraiškos laisvės įgyvendinimas, kaip nepagrįstai teigiama skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Be to, toks visapusiškas nukentėjusiojo šmeižimas ir jo mastas akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. V. ir jo įgaliota atstovė advokatė Ž. Gulla-Katauskė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti A. J., R. J. ir S. P. kaltais pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus pagal 2022 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakciją), taip pat patenkinti nukentėjusiojo V. V. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti nukentėjusiajam V. V. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:

5.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 15 ir 154 straipsnius, nes, nustatę A. J., R. J. ir S. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, nepagrįstai nusprendė, jog nėra nustatyta išteisintųjų kaltė (tiesioginė tyčia). Taip pat teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes visapusiškai neįvertino visų byloje surinktų duomenų, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą ir paneigiančių teismų išvadas apie išteisintųjų sąžiningą klydimą. Teismų išvados yra prieštaringos, pagrįstos vien pačių išteisintųjų paaiškinimais, ignoruojant juos paneigiančius bylos duomenis ir aplinkybes, kuriomis savo poziciją grindė prokuroras ir nukentėjusysis.

5.2. Žemesnės instancijos teismai nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų BK 154 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklių (cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-699/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-1073/2018">2K-38-1073/2018</a>, 2K-63-1073/2020, 2K-198-697/2020), kad net ir nuomonė turi būti paremta faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų; kad apgalvoti, sistemingi veiksmai rodo tiek asmens tyčios kryptingumą, tiek ir tikslingą siekį paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją; kad asmuo, tiek rinkdamas informaciją, tiek ja pasinaudodamas (ją platindamas), turi veikti sąžiningai, atsakingai ir rūpestingai; kad asmens sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį ir kad asmens kaltei paneigti turi būti nustatyti abu minėti kriterijai.

5.3. Nagrinėjamu atveju buvo paskleista žinia – informacija, kuri turi atitikti tikrovę ir reikalauja objektyvaus patikrinimo. Tai buvo nustatyta ir įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1144-934/2017. Šiame sprendime atliktas išteisintųjų paskleistos informacijos teisinis kvalifikavimas turi prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nes teisinis tos pačios informacijos įvertinimas negali skirtis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad išteisintieji paskleidė apie V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją. Kadangi atitikties tikrovei kriterijus taikomas tik žiniai ir netaikomas nuomonei, toks teismo konstatuotas faktas savaime reiškia, kad išteisintieji paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias.

5.4. Paskleidžiant žinią atidumo, rūpestingumo, objektyvumo standartas yra aukštesnis nei paskleidžiant nuomonę. Sprendžiant dėl sąžiningo suklydimo, kai paskleidžiamos žinios, lemiamą reikšmę turi objektyvusis sąžiningumo kriterijus – ar žinias paskleidęs asmuo turėjo objektyvių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad faktai yra tikri ir teisingi. Skelbdamas konstatuojamojo pobūdžio žinias, kiekvienas asmuo, o ypač profesionalus žurnalistas, privalo turėti objektyvių tokius faktus patvirtinančių duomenų. Jei tokių duomenų nėra, asmuo, o ypač profesionalus žurnalistas, negali sąžiningai suklysti, nes jis suvokia (gali ir turi suvokti), kad neturi pakankamo pagrindo pateikti informaciją kaip faktą, tačiau vis tiek ją taip pateikia, o tai iš esmės pašalina sąžiningo klydimo galimybę. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 154 straipsnį taikymo, faktiškai taikė nuomonei, o ne žiniai būdingą kriterijų, t. y. subjektyvaus tikėjimo faktų teisingumu, o ne objektyvaus tikrovės patikrinimo reikalavimą.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad žurnalistų surinkta informacija sudarė pagrindą įsitikinti, jog V. V. padarė nusikalstamas veikas, o tik sudarė pagrindą kilti abejonėms, prielaidoms taip manyti. Tai reiškia, kad žurnalistas galėjo sąžiningai klysti keldamas prielaidas, bet sąmoningai pasirinko informaciją paskelbti kaip tikras ir teisingas žinias. Taigi, nors žurnalistinis tyrimas nereikalauja nustatyti absoliučiai tikslių duomenų, bet teisinė informacijos paskleidimo forma turi atitikti tos informacijos patikimumo (patikrinimo) laipsnį. Todėl teisiškai neįmanoma situacija, kai nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių duomenų teisingumą, duomenys gali būti sąžiningai pateikiami kategoriška, konstatuojamąja forma.

5.6. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. J. veiksmuose neegzistuoja objektyvaus sąžiningumo sąlygos, kad A. J. veiksmai neatitiko protingo, rūpestingo ir atsakingo asmens elgesio standartų, tačiau pripažino A. J. sąžiningai klydus, nes A. J. buvo apgautas O. M. ir nepažįstamo vyro, perdavusio jam garso įrašo stenogramą, todėl neva A. J. nesuvokė savo veiksmų pavojingo pobūdžio, nemanė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją. Tačiau teismo nustatytos aplinkybės, kad A. J. neįvykdė savo profesinės pareigos patikrinti informaciją, paneigia A. J. sąžiningumą. Vien tai, kad A. J. neslėpė savo autorystės, savaime nepatvirtina A. J. sąžiningumo nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektu. Objektyvusis sąžiningumas siejamas su protingo, rūpestingo ir atsakingo asmens elgesio standartu, kurio A. J. neatitiko, nes jis rėmėsi nepatikimais šaltiniais, neturėjo jokių objektyvių duomenų skelbiamai informacijai pagrįsti, spekuliacijas pateikė kaip tikrus faktus ir pats pripažino elgęsis neprofesionaliai. Subjektyvusis sąžiningumas reiškia, kad asmuo, atsižvelgiant į jo profesinę patirtį, išsilavinimą ir veiklos pobūdį, galėjo nežinoti faktų netikrumo. Įvertinus A. J., kaip profesionalaus žurnalisto, kompetenciją ir jo paties duotus paaiškinimus akivaizdu, kad jis galėjo ir turėjo abejoti skleidžiamos informacijos tikrumu.

5.7. Spręsdamas dėl A. J. sąžiningo suklydimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tam tikros procesinės prievartos priemonės V. V. buvo taikomos. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos procesinės prievartos priemonės – tai prokuroro 2016 m. sausio 21 d. nutarimas susipažinti su informacija BPK 155 straipsnio tvarka, tikrinant V. V. buvusių telekomunikacijų įvykių išklotines nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 21 d. Tačiau informacija apie V. V. telekomunikacijų įvykių išklotinių patikrinimą straipsnių rengimo ir paskelbimo metu A. J. nebuvo žinoma, todėl ši aplinkybė nepatvirtina A. J. objektyviojo sąžiningumo ir nepaneigia jo kaltės. Slaptas V. V. sekimas buvo paskirtas pagal prokuroro 2016 m. gegužės 9 d. prašymą jau po 2016 m. gegužės 7 d. publikuoto A. J. parengto straipsnio, todėl slaptas V. V. sekimas buvo A. J. paviešintos melagingos informacijos pasekmė ir taip pat nepatvirtina A. J. objektyviojo sąžiningumo.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kurios paneigia A. J. sąžiningą suklydimą. A. J., prieš skelbdamas informaciją apie V. V. neva neseniai įsigytą turtą, ją lengvai galėjo patikrinti, tačiau to nepadarė. Duodamas parodymus K. R. aiškiai paneigė girdėjęs A. J. nurodytus garso įrašo fragmentus, tačiau teismas rėmėsi liudytojų J. G., I. Ž., J. P. parodymais, jog neva jiems K. R. pasakojo apie garso įrašus. Be to, byloje nebuvo nustatyta nei įrašų tikrumo, nei kilmės, nei turinio, nei jų ryšio su V. V.. Priešingai, minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad publikuotame straipsnyje paskelbtos stenogramos neatitinka tikrovės.

5.9. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. J. netikrino įrašų ir jų stenogramų, nevertino jų kilmės, neprašė pateikti originalų, nesiėmė jokių veiksmų jų autentiškumui nustatyti, o tai turėjo padaryti kaip profesionalus žurnalistas, nepaisydamas to, šis teismas nusprendė, kad vien tariamo įrašų egzistavimo pakanka A. J. sąžiningai suklydusiu pripažinti.

5.10. Išteisintųjų R. J. ir S. P. sąžiningumą apeliacinės instancijos teismas grindė, be kita ko, tuo, kad jos rėmėsi A. J. straipsniais. Tačiau toks teisiškai neapibrėžtas kriterijus kaip pasitikėjimas negali nusverti žurnalisto pareigos tikrinti faktus, įsitikinti jų tikrumu ir vengti nepagrįstų kaltinimų. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų savo skleidžiamos informacijos neatitiktį tikrovei ir norėtų taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>).

5.11. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintosios R. J. ir S. P. siekė ginti viešąjį interesą, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Viešasis interesas demokratinėje visuomenėje reiškia visuomenės teisę gauti teisingą ir patikimą informaciją, o ne spėliones ar nepatikrintus gandus, pateiktus kaip faktai. Viešasis interesas negali būti ginamas skleidžiant nepatikrintus faktus. Profesionalios žurnalistės negalėjo nesuprasti, kad viešai skleisdamos galimai tikrovės neatitinkančią informaciją apie valstybės institucijas ir tarnautojus jos ne gina, o kaip tik pažeidžia viešąjį interesą, klaidina visuomenę. Žinodamos, kad skleidžia nepatikrintą informaciją, išteisintosios nusprendė ne tik ją viešai skleisti, bet ir iškraipyti (melavo, kad informacija gauta STT, tendencingai pateikė tik dalį interviu su K. R.), nors ir disponavo oficialia informacija (STT ir Lietuvos banko vieši pranešimai), kuri aiškiai paneigė bet kokį V. V. ryšį su korupcine veika. Vien tai, kad išteisintosios nepažinojo V. V., nereiškia, kad jos neturėjo motyvo apšmeižti nukentėjusiojo, motyvas negali būti siejamas vien tik su asmeniniais santykiais, tuo labiau kad teismas iš esmės netyrė aplinkybių, susijusių su galimais išteisintųjų motyvais. Kita vertus, motyvo nebuvimas nepaneigia profesionalaus žurnalisto pareigos elgtis objektyviai sąžiningai.

5.12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. J. ir S. P. rinko papildomus duomenis (kalbėjosi su V1. V1., K. R., susitiko su A. S.), tačiau nevertino bendravimo turinio, kuris yra esminis sprendžiant, ar išteisintosios galėjo ir turėjo suvokti, kad skelbia tikrovės neatitinkančią informaciją. Minėti asmenys nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios V. V. tariamas sąsajas su kyšio reikalavimu. Taip pat teismas nevertino, kaip R. J. ir S. P. gautą informaciją panaudojo, t. y. ją iškraipė, papildė išgalvotais faktais, nutylėjo esminę reikšmę turinčią informaciją. R. J. ir S. P. sąmoningai nutylėjo, kad skelbiamą informaciją gavo iš A. J., o pastarasis – iš asmens, kurio tapatybė niekam nėra žinoma, nuslėpė, jog skelbiama informacija nėra patikrinta, sąmoningai melagingai nurodė, kad skelbia iš STT gautus duomenis. Interviu su K. R. buvo sumontuotas ir viešai paskelbtas taip, kad susidarytų įspūdis, jog K. R. teigė, kad V. V. reikalavo kyšio, nors interviu metu K. R. dėl tokių aplinkybių išreiškė abejones.

5.13. Apeliacinės instancijos teismas nevertino išteisintųjų veiksmų sistemiškumo. Pasikartojantis melagingos informacijos skleidimas (4 kartus per 46 dienas), selektyvus duomenų atrinkimas, oficialių paneigimų ignoravimas ir tikslingas turinio modifikavimas atskleidžia sąmoningą išteisintųjų siekį paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją kaip tikrus ir teisingus faktus. Kiekvienas vėlesnis epizodas vertintinas kaip naujas, savarankiškas išteisintųjų sprendimas tęsti viešą nepatikrintos informacijos skleidimą, neturint jokių faktinių skleidžiamą informaciją patvirtinančių duomenų. Nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad teismas netinkamai taikė „sąžiningo klydimo“ doktriną A. J., R. J. ir S. P., ir suponuoja tiesioginę tyčią.

5.14. Išteisintieji A. J., R. J. ir S. P., skleisdami žinomai melagingą informaciją, siekė nukentėjusįjį V. V. parodyti kaip sunkius korupcinio pobūdžio nusikaltimus darantį asmenį. Toks nukentėjusiojo šmeižimas akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas, todėl vien ta aplinkybė, kad įstatymas nustato galimybę asmeniui ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka ir šiuo atveju nukentėjusysis tokia galimybe pasinaudojo, negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas netaikyti kaltininkui baudžiamosios atsakomybės.

5.15. Nukentėjusiojo patirta žala dėl išteisintųjų nusikalstamos veikos yra išsamiai aprašyta ir pagrįsta įrodymais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, reikšminga tai, kad išteisintieji veikė aktyviai: ilgiau nei du mėnesius tikrovės neatitinkančias žinias apie nukentėjusįjį skelbė neturėdami jokios patvirtintos informacijos (objektyvių duomenų), toks veikimas vertintinas kaip sistemingas ir intensyvus; tikrovės neatitinkančias žinias apie nukentėjusįjį skleidė naudodami itin populiarias „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei priklausančias visuomenės informavimo priemones (dienraštį, portalą ir televiziją), toks veikimas vertintinas kaip plataus masto ir didelio poveikio, kadangi melagingos žinios apie nukentėjusįjį buvo perduotos itin plačiai auditorijai; nukentėjusįjį viešai kaltino sunkių korupcinių nusikaltimų padarymu, tokiu būdu apkalbėjo nukentėjusįjį ne tik kaip fizinį asmenį, bet ir kaip ilgametį valstybės tarnautoją, tai nulėmė vėlesnius institucijų veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Įvertinus aplinkybių visumą, nukentėjusiojo reikalavimas iš kiekvieno išteisintojo priteisti po 7 000 Eur, iš viso 21 000 Eur, yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

5.16. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepriteisti nukentėjusiajam V. V. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vien dėl to, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, yra nepagrįstas. V. V. yra pripažintas nukentėjusiuoju, jis turi įstatymu įtvirtintą teisę veikti procese ir turėti atstovą nepriklausomai nuo to, kas inicijavo apeliacinį procesą, nukentėjusiojo teisinis interesas yra akivaizdžiai priešingas išteisintųjų teisiniam interesui, todėl tuo atveju, jei išteisinamasis nuosprendis bus panaikintas, nukentėjusiojo pagrįstų ir realiai patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas jam turi būti priteistas nepriklausomai nuo to, kas inicijavo apeliacinį procesą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro J. Lauciaus, nukentėjusiojo V. V. ir jo įgaliotos atstovės advokatės Ž. Gullos-Katauskės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01OC02OTcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-58-697/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-58-697/2019">2K-P-58-697/2019</a>, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOC0xMDczLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-38-1073/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-38-1073/2023">2K-7-38-1073/2023</a>, 2K-98-1214/2024 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAtNjg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-10-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-10-689/2020">2K-10-689/2020</a>).

8. Kaip matyti iš kasacinių skundų, dalis prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės argumentų yra susijusi su teismų nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, teigiant, kad nebuvo atsižvelgta į kasatorių nurodytas aplinkybes, pateikiant savą byloje surinktų įrodymų vertinimą, cituojant atskiras išteisintųjų, liudytojų Kredito unijos ir Lietuvos banko darbuotojų parodymų dalis, bylos rašytinės medžiagos fragmentus, taip pat nurodant, kokios išvados darytinos dėl išteisintųjų veiksmų vertinimo. Tokio pobūdžio argumentais iš esmės siekiama, kad kasacinės instancijos teismas atliktų įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytų bylos aplinkybes, remdamasis kasatorių pateikiamu vertinimu. Pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija byloje nagrinės kasacinių skundų argumentus dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, kiek tai atitinka bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, ir BK 154 straipsnio taikymo.

9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo V. V. ir jo atstovės kasaciniame skunde prašoma, panaikinus žemesnės instancijos teismų sprendimus, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti A. J., R. J., S. P. kaltais padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą. BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasaciniame skunde turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas, kuris turi atitikti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose nurodytą teismo sprendimą. Kasatoriai prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, taigi prašymas yra suformuluotas neatsižvelgiant į BPK 382 straipsnio nuostatas.

Dėl įrodymų vertinimo

10. Kasatoriai nesutinka su žemesnės instancijos teismų išvada, kad išteisintųjų A. J., R. J. ir S. P. veikoje nėra nustatyta tiesioginė tyčia apšmeižti nukentėjusįjį V. V.. Kasaciniuose skunduose netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, be kita ko, grindžiamas ir tuo, kad žemesnės instancijos teismai nevisapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (prioritetą teikė išteisintųjų paaiškinimams dėl savo veiksmų motyvų, rėmėsi tik dalimi byloje ištirtų įrodymų, neatsižvelgė į, kasatorių nuomone, kitus reikšmingus bylos duomenis), tinkamai nemotyvavo savo išvadų. Kasatorių teigimu, padaryti esminiai BPK pažeidimai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

11. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-174-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-174-303/2019">2K-7-174-303/2019</a>, 2K-214-976/2023, 2K-4-511/2025 ir kt.). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2024, 2K-97-813/2025 ir kt.).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra išaiškinęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzMtNDk1LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-73-495/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-73-495/2022">2K-73-495/2022</a>, 2K-200-697/2023, 2K-65-976/2025 ir kt.).

13. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes teismas vertino ne tik išteisintųjų A. J., R. J. ir S. P. parodymus apie straipsnių ir televizijos laidų rengimo aplinkybes, bet ir liudytojų – Kredito unijos vadovo ir darbuotojų K. R., A. S., O. M. parodymus apie kyšio reikalavimo iš Kredito unijos atstovų aplinkybes, bendravimą su išteisintaisiais apie liudytojams žinomas kyšio reikalavimo aplinkybes, už prekybą poveikiu nuteisto V. A. parodymus apie tai, kaip prisidengdamas pažintimis Lietuvos banke iš Kredito unijos atstovų reikalavo kyšio, Lietuvos banko darbuotojų J. G., J. P., I. Ž., D. Z., E. B., R. B. parodymus apie Kredito unijos inspektavimo aplinkybes, tuometinio Lietuvos banko valdybos pirmininko V1. V1. parodymus apie bendravimą su Kredito unijos vadovu K. R. dėl Kredito unijos inspektavimo aplinkybių, dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo F. T., „Lietuvos ryto“ televizijos darbuotojų K. K., A. A. parodymus apie straipsnių ir televizijos laidų rengimo ir publikavimo bei transliavimo aplinkybes, nukentėjusiojo V. V. ir liudytojo A. L. parodymus, jog jie nėra susiję su V. A. nusikalstamais veiksmais, taip pat rašytinę bylos medžiagą, patvirtinančią, kokius veiksmus atliko išteisintieji, siekdami patikrinti gautą informaciją, bei medžiagą, susijusią su išnagrinėta V. A. baudžiamąja byla ir pagal nukentėjusiojo V. V. ieškinį dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo išnagrinėta civiline byla. Pirmosios instancijos teismas išsamias savo išvadas dėl įrodymų, nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei išteisintųjų veiksmų vertinimo pateikė nuosprendžio 93–104 lapuose.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko papildomą įrodymų tyrimą (išsireikalavo V. A. baudžiamąją bylą, papildomai apklausė išteisintuosius A. J., R. J., liudytoją O. M.), iš naujo įvertino ir išsamiai aptarė byloje ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, nutarties 9–16, 25–116 punktuose ne tik aptarė byloje ištirtų įrodymų turinį, bet ir motyvuotai pagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo yra teisingos ir pagrįstos.

15. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, žemesnės instancijos teismų išvados dėl sąžiningo klydimo situacijos ir to, kad išteisintieji neturėjo tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį V. V., yra pagrįstos išsamiu ir objektyviu įrodymų visumos vertinimu. Byloje įrodymai įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, vertinant tiek kiekvieną atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus arba būtų suklydęs dėl įrodymų turinio, o teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

16. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla žemesnės instancijos teismuose išnagrinėta nepažeidžiant BPK nuostatų, teismų priimtų sprendimų turinys atitinka jiems keliamus BPK reikalavimus.

Dėl BK 154 straipsnio taikymo

17. Byloje vertinami išteisintųjų A. J., R. J. ir S. P. veiksmai dėl 2016 m. kovo 25 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 57 (7523) publikuoto A. J. rengto straipsnio „Lietuvos bankas – per sprangus kąsnis ir STT“ (toliau – Pirmasis straipsnis), 2016 m. gegužės 7 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 88 (7554) publikuoto A. J. rengto straipsnio „50 tūkstančių eurų kyšį dalijosi pasimėgaudami“ (toliau – Antrasis straipsnis), 2016 m. balandžio 12 d. per televizijos kanalą „Lietuvos ryto TV“ transliuotos R. J. ir S. P. rengtos laidos „Patriotai“ (toliau – Pirmoji laida) ir 2016 m. gegužės 10 d. per televizijos kanalą „Lietuvos ryto TV“ transliuotos R. J. ir S. P. rengtos laidos „Patriotai“ (toliau – Antroji laida).

18. Iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojusioje BK 154 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o šio straipsnio 2 dalyje – tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Pakeitus BK 154 straipsnio nuostatas, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą nustatyta šio straipsnio 1 dalyje (2022 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XIV-1749 redakcija), pagal kurią atsako tas, kas per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą. Taigi tiek veikos padarymo metu galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija nustato tą patį veikai kriminalizuoti būtiną požymį, aktualų nagrinėjamoje byloje, – informacijos paskleidimą per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinį.

19. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, asmenį diskredituojanti informacija. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Sprendžiant BK 154 straipsnio taikymo klausimą, svarbu atskleisti šmeižimo turinį, atriboti informaciją (duomenis, faktus) nuo nuomonės. Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė – tai kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į juos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, o tai reiškia, kad informacija yra netikra, melaginga. Paskleidimu suprantama tai, kad informacija apie kitą žmogų tapo žinoma kitiems asmenims (ar asmeniui), nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokia forma kaltininkas ją pranešė, pateikė (paskleidė). Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla, jei BK 154 straipsnyje apibūdintą informaciją jos skleidėjas suvokė kaip turinčią atitinkamas savybes (neatitiktį tikrovei, niekinantį ar žeminantį pobūdį arba galinčią pakirsti pasitikėjimą žmogumi) ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, darant išvadas apie šmeižimo sudėtį sudarančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ar nebuvimą, būtina išnagrinėti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, įvertinti paskleistų teiginių kontekstą, formuluotes, informacijos skleidėjo motyvus ir tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo, įgyvendindamas teises ir pareigas savo veikloje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis), kartu būtina nustatyti pusiausvyrą tarp vieno asmens teisės (laisvės) pateikti informaciją, reikšti kritiką ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgtMjIyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58-222/2018">2K-58-222/2018</a>, 2K-253-458/2020, 2K-192-594/2025).

20. BK 154 straipsnio taikymas ir jos sudėties požymių atskleidimas dažnai yra susiję su fundamentaliųjų žmogaus teisių – saviraiškos, laisvės reikšti įsitikinimus, skleisti informaciją, kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą apsauga, šios teisės koreliuoja su kitų teisinių gėrių – žmogaus teisės į garbę ir orumą, gerą reputaciją, privataus gyvenimo neliečiamumą bei kitų pamatinių asmens subjektinių vertybių apsauga. Visus šiuos teisinius gėrius saugo Konstitucija, kiti įstatymai ir teisės aktai bei Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIzLTY5Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-223-697/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-223-697/2022">2K-223-697/2022</a>).

21. Asmens teisė ir laisvė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nustatyta tiek Konstitucijos 25 straipsnyje, tiek Konvencijos 10 straipsnyje. Tačiau laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą; laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Šios teisės įgyvendinimo ribos nustatytos ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Taigi, saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451-895/2016">2K-451-895/2016</a>).

22. Dėl saviraiškos laisvės ribojimo būtinybės demokratinėje visuomenėje EŽTT praktikoje (pvz., Didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją (peticijos Nr. 56925/08), 48 punktas; 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Eigirdas ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 84048/17 ir 84051/17)) nurodoma, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai.

23. Pažymėtina ir tai, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis. Tam, kad būtų taikomas Konvencijos 8 straipsnis, kėsinimasis į asmens reputaciją turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį ir pakenkti asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą įgyvendinimui (pvz., 2023 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Mesić prieš Kroatiją (Nr. 2) (peticijos Nr. 45066/17), 62 punktas). Iš EŽTT praktikos matyti, kad saviraiškos įgyvendinimas viešai siejant konkretų asmenį su galimu nusikalstamos veikos padarymu paprastai traktuojamas kaip pakankamai rimtas kėsinimasis į asmens garbę ir reputaciją, kad būtų taikomas Konvencijos 8 straipsnis (pvz., minėtas sprendimas byloje Mesić prieš Kroatiją (Nr. 2), 71 punktas).

24. Nagrinėjamoje byloje aktualios ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kuriose taip pat įtvirtinta informacijos laisvė. Ji suprantama kaip teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams nustatytos ir pareigos, be kita ko, skleidžiant informaciją visuomenei, neiškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir nepanaudoti to savanaudiškiems tikslams, būti objektyviems ir nešališkiems, neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 1, 2, 4 punktai).

25. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad minėtose publikacijose ir televizijos laidose apie nukentėjusįjį V. V., kuris tuo metu buvo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovas, buvo viešai paskleista konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkanti informacija, kuri pažeidžia V. V. garbę ir orumą, nes V. V. faktiškai buvo įvardytas kaip padaręs tyčinį sunkų korupcinį prekybos poveikiu nusikaltimą. Šios teismų išvados byloje nėra ginčijamos, tačiau kasatoriai nesutinka su žemesnės instancijos teismų vertinimu, kad išteisintieji, paskleisdami apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, neveikė tiesiogine tyčia, t. y. nesuvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, ir nesiekė apšmeižti nukentėjusiojo.

26. Dėl kasatorių keliamo netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pažymėtina, kad, traukiant kaltininką baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnį, nepakanka nustatyti tik tai, kad apie nukentėjusįjį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį. Turi būti nustatyta ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla, jei BK 154 straipsnyje apibūdintą informaciją jos skleidėjas suvokė kaip turinčią atitinkamas savybes (neatitiktį tikrovei, niekinantį ar žeminantį pobūdį arba galinčią pakirsti pasitikėjimą žmogumi) ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Darant išvadas apie šmeižimo sudėtį sudarančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ar nebuvimą, būtina išnagrinėti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, įvertinti paskleistų teiginių kontekstą, formuluotes, informacijos skleidėjo motyvus ir tikslus.

27. Žurnalistams nustatyta pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs ir tai, kad suprantamos objektyvios situacijos, kai asmuo gali sąžiningai klysti dėl informacijos teisingumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-1073/2018">2K-38-1073/2018</a>, 2K-253-458/2020, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIzLTY5Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-223-697/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-223-697/2022">2K-223-697/2022</a> ir kt.). Nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, siekiant melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnis), ar pripažinti apšmeižus asmenį dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 154 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDctNjk3LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-47-697/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-47-697/2019">2K-47-697/2019</a>).

28. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai nustatė tokias išteisintųjų kaltės klausimui teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes:

28.1. Lietuvos bankui atliekant Kredito unijos inspektavimą, į Kredito unijos atstovus kreipėsi V. A., pastarasis bendraudamas su Kredito unijos vidaus saugumo tarnybos vadovu O. M. per kelis kartus šiam užsiminė apie pažintis Lietuvos banke, tiksliau, apie V. V., kuris už atitinkamą pinigų sumą (kyšį) galėtų paveikti atliekamo inspektavimo rezultatus, panaikinti Kredito unijai taikomus veiklos apribojimus. Dėl V. A. veiksmų Kredito unijos administracijos vadovo pavaduotoja A. S. parašė pareiškimą STT, šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, vėliau V. A. buvo sulaikytas ir dėl jo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nuteistas už prekybą poveikiu.

28.2. 2016 m. kovo 18 d. STT pranešime spaudai buvo viešai paskelbta informacija apie V. A. pareikštus įtarimus dėl kyšio reikalavimo prisidengiant pažintimis Lietuvos banke ir tai, kad su V. A. veiksmais Lietuvos banko atstovai nėra susiję. Tokia informacija sudomino A. J.. Siekdamas patikrinti viešai paskelbtą informaciją, A. J. susisiekė su Kredito unijos atstovais. Iš viso su K. R., A. S. ir O. M. buvo susitikęs kelis kartus, iš jų sužinojo, kad V. A. reikalavo kyšio prisidengdamas pažintimi su V. V., kad V. A. veiksmai sutapo su Kredito unijos inspektavimo metu atliekamais Lietuvos banko darbuotojų veiksmais, tai leido Kredito unijos atstovams manyti, jog V. A. kalbos apie pažintis Lietuvos banke nėra melagingos. Kredito unijos atstovai pateikė A. J. savo vertinimus, kad V. A. sulaikymas ir nusikalstamos veikos imitavimo modelio nutraukimas nesulaukus, kam V. A. perduos iš Kredito unijos atstovų gautą kyšį ir ar iš viso jį kam nors perduos, sukėlė įtarimų ir dėl STT bei prokuratūros veiksmų pagrįstumo. Taip pat iš Kredito unijos atstovų A. J. gavo pareiškimo STT kopiją.

28.3. Rengdamas Pirmąjį straipsnį, A. J. papildomai kreipėsi į Lietuvos banką ir ikiteisminį tyrimą atliekančią STT. Iš Lietuvos banko gavo informaciją, kad V. V. nepažįsta V. A., o STT tik trumpai nurodė, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, ir jokių komentarų apie V. V. galimą dalyvavimą korupcinėje veikoje nepateikė. Be kita ko, A. J. elektroniniu paštu kreipėsi ir į nukentėjusįjį V. V., kuris 2016 m. kovo 24 d., t. y. likus vienai dienai iki Pirmojo straipsnio publikavimo, pateikė atsakymus į užduotus klausimus ir nurodė, kad teiginiai apie spaudimo darymą Kredito unijai inspektavimo metu neatitinka tikrovės, kad V. A., kuris kyšio reikalavo prisidengdamas pažintimi su V. V., nepažįsta, o A. L., su kuriuo neva bendravo V. A. ir kurį Kredito unijos atstovams įvardijo kaip V. V. pažįstamą, yra matęs keletą kartų.

28.4. 2016 m. kovo 25 d. publikuotame Pirmajame straipsnyje A. J. iš esmės pateikė iš pirmiau nurodytų šaltinių gautą faktinę informaciją, kurią per santykinai trumpą laiką jam pavyko surinkti ir patikrinti. Pagal A. J. pateiktą kaltinimą Pirmajame straipsnyje nurodyti BK 154 straipsnio objektyviuosius požymius atitinkantys teiginiai, kad „<...> iš <...> kredito unijos 50 tūkst. eurų bus prievartaujama prisidengus pažintimi su atsakingu Lietuvos banko darbuotoju“; „V. A. teigė ne kartą susitikęs su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriumi V. V. restorane ir aptaręs kredito unijos reikalus“, „V. V. esą ne kartą užsiminė apie sunkią finansinę padėtį, apie tai, kad neseniai įsigijo namą ir pirko automobilį žmonai, todėl jam būtų patogu gauti pinigų už kredito unijai palankų sprendimą“. Pažymėtina, kad šie teiginiai atitinka Kredito unijos pareiškime STT nurodytas ir Kredito unijos atstovų A. J. papasakotas aplinkybes apie tai, kokiu būdu V. A. reikalavo kyšio.

28.5. 2016 m. balandžio 20 d. pas A. J. į darbovietę atvyko nepažįstamas vyras, šis prisistatė Stasio vardu ir nurodė, kad Pirmajame straipsnyje pateikta ne visa informacija, perdavė A. J. lapus su, kaip paaiškino šis vyriškis, pokalbio tarp V. V. ir A. L. stenograma, jame buvo kalbama apie kyšio iš Kredito unijos reikalavimą veikiant per V. A.. Taip pat vyriškis davė paklausyti garso įrašo fragmentą, kuriame buvo girdėti vyriški balsai ir kuris atitiko dalį pateiktos pokalbio stenogramos. Nors ir nebuvo įsitikinęs, bet perklausyto garso įrašo fragmente girdėti balsai A. J. pasirodė panašūs į V. V. ir A. L. balsus.

28.6. Gavęs minėtą pokalbio stenogramą, A. J. nusprendė toliau plėtoti Pirmajame straipsnyje aprašytą situaciją ir parengti kitą straipsnį. Pokalbio stenogramoje esančią informaciją A. J. tikrino užklausdamas STT, ar tyrimo metu nebuvo užfiksuota pokalbių tarp V. V., A. L. ir V. A.. STT iš esmės atsisakė komentuoti A. J. nurodytas aplinkybes dėl to, kad aplinkybės apie atskirų asmenų užfiksuotus pokalbius yra ikiteisminio tyrimo medžiagos dalis, kuri yra nevieša. A. J. telefonu kalbėjosi su A. L., bet šis atsisakė komentuoti informaciją apie užfiksuotą su V. V. vykusį pokalbį, kurio metu galimai kalbėta apie kyšį. Taip pat A. J. ėmė interviu iš Kredito unijos administracijos vadovo K. R., kuris vėlgi papasakojo, kaip vyko Kredito unijos inspektavimas. Iš K. R. gautą informaciją A. J. palygino su pokalbio stenogramoje minėtomis aplinkybėmis. Be to, A. J. rėmėsi viešai televizijoje transliuotu tuometinio Lietuvos banko valdybos pirmininko V1. V1. interviu, kurio metu V1. V1. išreiškė pasitikėjimą V. V..

28.7. A. J. parengtame 2016 m. gegužės 7 d. publikuotame Antrajame straipsnyje pateikta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, kad buvo gauti įrašai, kuriuose girdėti V. V. ir A. L. pokalbis apie kyšius, taip pat straipsnyje pateikta šio pokalbio stenograma.

28.8. Paskelbus Pirmąjį straipsnį, jame nurodytos aplinkybės tuo aspektu, kad teisėsaugos institucijos galimai netyrė, ar Lietuvos banko darbuotojai nėra susiję su V. A. veiksmais reikalaujant kyšio iš Kredito unijos, reikšmingos pasirodė televizijos žurnalistėms R. J. ir S. P., kurios A. J. Pirmajame straipsnyje nurodytų aplinkybių pagrindu parengė reportažą, parodytą 2016 m. balandžio 12 d. per televiziją transliuotoje Pirmojoje laidoje, šiame reportaže keliamos abejonės, kad V. A. turėjo kyšį (ar dalį jo) perduoti V. V.. Po Antrojo straipsnio paskelbimo žurnalistės R. J. ir S. P. nusprendė toliau plėtoti šią temą, iš A. J. gavo pokalbio stenogramos kopiją ir 2016 m. gegužės 10 d. per televiziją transliuotoje Antrojoje laidoje paskelbė neva teisėsaugos institucijų slaptai užfiksuotus V. V. privačius pokalbius su A. L. apie tariamą bendrininkavimą su kyšio reikalavusiu V. A., laidoje šie pokalbiai buvo aptariami, pateiktas jų vertinimas. Rengiant minėtas laidas buvo remtasi A. J. parašytais straipsniais, taip pat A. J. perduota pokalbių stenograma, kurios autentiškumu A. J. tuo metu tikėjo, be to, žurnalistės bendravo su Kredito unijos atstovais, ėmė interviu tiek iš K. R., tiek iš V1. V1., tačiau nei su nukentėjusiuoju V. V., nei su tariamai užfiksuotame pokalbyje dalyvavusiu A. L. nesusisiekė.

29. Įvertinę visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, žemesnės instancijos teismai nusprendė, kad išteisintųjų A. J., R. J. ir S. P. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, išteisintieji neveikė siekdami apšmeižti nukentėjusįjį V. V., dėl paskelbtų teiginių, kuriais nukentėjusysis buvo siejamas su V. A. padaryta nusikalstama veika, sąžiningai klydo. Su tokiomis žemesnės instancijos teismų išvadomis, kurios pagrįstos visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

30. Vertinant nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes aktualūs ir EŽTT bylose pateikti išaiškinimai. Pažymėtina, kad spauda atlieka esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Nors ji turi neperžengti tam tikrų ribų, konkrečiai – susijusių su kitų asmenų reputacijos ir teisių apsauga bei poreikiu užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui, spaudos užduotis vis dėlto yra jos pareigas ir atsakomybę atitinkančiu būdu skleisti informaciją bei idėjas visais viešojo intereso klausimais. Pagal Konvencijos 10 straipsnį, žurnalistams suteikiama apsauga galioja su sąlyga, jog jie veikia sąžiningai, siekdami pateikti tikslią bei patikimą informaciją ir laikydamiesi atsakingos žurnalistikos principų (pvz., minėtas Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, 50 punktas). Atsakingos žurnalistikos koncepcija reikalauja, kad žurnalistai pagrįsta apimtimi tikrintų savo visuomenei teikiamos informacijos tikslumą ir patikimumą (pvz., 2017 m. liepos 4 d. sprendimas byloje Kącki prieš Lenkiją (peticijos Nr. 10947/11), 52 punktas; 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Baena Salamanca prieš Ispaniją (peticijos Nr. 23236/22), 119 punktas). Pagal EŽTT praktiką, kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, suderinant dvi konkuruojančias teises pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius, yra, be kita ko, publikacijos tema ir jos indėlis į viešojo intereso diskusiją; tai, kiek žinomas yra atitinkamas asmuo, kurio teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį buvo paveiktos; ankstesnis šio asmens elgesys; publikacijos turinys, forma ir padariniai; būdas, kuriuo buvo gauta atitinkama informacija, taip pat žurnalistams ar leidėjams paskirtos sankcijos griežtumas (minėtas sprendimas byloje Baena Salamanca prieš Ispaniją, 115–116 punktai). Konkrečioje byloje gali būti reikšmingi ne visi kriterijai, taip pat gali būti aktualūs kiti (jų sąrašas nebaigtinis).

31. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, apribojimų sfera yra siaura dviejose srityse – politinės kalbos ir diskusijos viešojo intereso klausimais. Taigi aukštas saviraiškos laisvės apsaugos lygis, valstybės institucijoms turint itin ribotą (siaurą) vertinimo laisvę, paprastai bus suteikiamas tuo atveju, kai pasisakymai (įgyvendinant saviraiškos laisvę) yra susiję su viešojo intereso klausimu, kaip yra konkrečiai pasisakymų dėl teisminės valdžios veikimo atveju, net ir dar vykstančio teismo proceso kontekste. Tam tikras autoriaus priešiškumas ir potencialus kai kurių pastabų sunkumas (rimtumas) nepašalina teisės į aukšto lygio apsaugą atsižvelgiant į viešojo intereso klausimo buvimą (minėtas Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, 49 punktas). Viešojo intereso dalykas neabejotinai yra ir valstybės pareigūnų ir tarnautojų korupcija, taip pat ir dėl jos vykdomas baudžiamasis procesas (pvz., 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Kania ir Kittel prieš Lenkiją (peticijos Nr. 35105/04); 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Radio Broadcasting Company B92 AD prieš Serbiją (peticijos Nr. 67369/16)). Pagal EŽTT praktiką, kiek tai susiję su teismo nagrinėjamomis bylomis ar baudžiamaisiais tyrimais, būtų neįsivaizduojama, kad dėl klausimų, kuriuos nagrinėja teismai, prieš nagrinėjimą ar tuo pat metu negalėtų būti diskutuojama kitur – specializuotuose žurnaluose, bendrojoje spaudoje ar visuomenėje apskritai. Ne tik žiniasklaida turi priedermę pateikti tokią informaciją bei idėjas, bet ir visuomenė turi teisę jas gauti (pvz., 2021 m liepos 27 d. sprendimas byloje SIC-Sociedade Independente de Comunica??o prieš Portugaliją (peticijos Nr. 29856/13), 58 punktas; minėtas sprendimas byloje Mesić prieš Kroatiją (Nr. 2), 64 punktas).

32. Minėta, kad A. J. žurnalistinį tyrimą pradėjo viešai paskelbtos informacijos pagrindu apie V. A. pareikštus įtarimus, tiesiogiai kelis kartus bendravo su Kredito unijos atstovais, kurie A. J. pateikė pareiškimo STT kopiją, papasakojo, kokiu būdu V. A. reikalavo kyšio. Nors pats V. V. iš esmės paneigė bet kokias sąsajas su V. A. veiksmais, bet Pirmojo straipsnio rengimo metu A. J. buvo gavęs priešingą vertinamojo pobūdžio informaciją iš Kredito unijos atstovų, kurie buvo įsitikinę, kad V. A. neveikė vienas. Taigi, rašydamas Pirmąjį straipsnį A. J. disponavo iš kelių šaltinių gauta priešinga informacija, o ikiteisminį tyrimą atlikusi STT ir prokuratūra daugiau informacijos A. J. neteikė. Nagrinėjamu atveju daugiau galimybių patikrinti turimos informacijos A. J. iš esmės neturėjo. Tokioje situacijoje reikšminga tai, kad A. J. veikė siekdamas apginti viešąjį interesą – išsiaiškinti, ar vienos iš pagrindinių valstybės institucijų – Lietuvos banko – vieno iš struktūrinio padalinio vadovas nėra susijęs su korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, taip pat ar tinkamai buvo atliekamas prekybos poveikiu tyrimas. Be to, pagal einamas pareigas nukentėjusysis V. V. vertinamas kaip viešas asmuo, tad jo veiklos viešos patikros ribos platesnės nei eilinio privataus asmens. Tai konstatuota ir pagal nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį išnagrinėtoje civilinėje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-24-348/2019 19 punktas). Svarbu ir tai, kad Pirmajame straipsnyje paskelbti ir tikrovės neatitinkančiais pripažinti teiginiai pateikti kaip Kredito unijos atstovų perpasakota informacija ir iš esmės atitinka Kredito unijos atstovų tiek STT, tiek A. J. nurodytas aplinkybes.

33. Antrasis straipsnis iš esmės pagrįstas A. J. iš nepažįstamo vyriškio gauta pokalbių stenograma, kurioje tariamai užfiksuoti V. V. ir A. L. pokalbiai apie V. A. iš Kredito unijos reikalaujamą kyšį. Paties garso įrašo A. J. neturėjo, jam tik buvo leista perklausyti garso įrašo fragmentą, kuris atitiko stenogramoje užfiksuotą turinį. Jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad garso įrašo fragmente ir pokalbių stenogramoje užfiksuoti būtent V. V. ir A. L. pokalbiai ir kad šie pokalbiai buvo užfiksuoti teisėsaugos institucijų, A. J. neturėjo, tačiau A. L. neneigė tokio pokalbio fakto, o STT jokios informacijos apie ikiteisminį tyrimą neteikė. Taip pat tuo metu Pirmajame straipsnyje nurodytas aplinkybes paneigiančios informacijos nebuvo. Priešingai, Kredito unijos administracijos vadovo K. R. papasakotos aplinkybės apie Kredito unijos inspektavimą atitiko stenogramoje užfiksuoto pokalbio aplinkybes. Be to, žurnalisto ir Kredito unijos darbuotojų požiūriu, išliko tam tikras neaiškumas dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio nutraukimo aplinkybių. Taigi, Antrojo straipsnio rengimo metu A. J. disponavo informacija, kurią galima vertinti nevienareikšmiškai, kita vertus, parengtos publikacijos turinys iš esmės atitinka informacijos, kuria disponavo A. J., kiekį ir patikimumo laipsnį. Antrajame straipsnyje teiginiai, kuriais V. V. siejamas su V. A. reikalautu kyšiu, suformuluoti naudojant tam tikrą abejonę („galimai kalba apie kyšius“, „galimai V. V.“ ir pan.).

34. Minėta ir tai, kad tiesioginės tyčios turinį sudaro suvokimas, kad paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, ir norėjimas paskleisti tokią informaciją. Tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta. A. J. surinkta informacija nebuvo vienareikšmiška, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. J. suprato, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai, kad A. J. neturėjo tikslo apšmeižti nukentėjusiojo V. V., galima spręsti ir iš to, kokia forma buvo pateikti teiginiai apie nukentėjusiojo galimas sąsajas su V. A. nusikalstamais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, žemesnės instancijos teismų išvados, kad A. J. nesuvokė savo veiksmų pavojingo pobūdžio, nemanė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį V. V., kad ši informacija žemina jo garbę ir orumą, pakerta pasitikėjimą V. V., ir būtent taip norėjo veikti, yra teisingos ir pagrįstos. Nagrinėjamu atveju A. J. veiksmai padaryti esant sąžiningo klydimo situacijai, t. y. straipsnių publikavimo metu turint pagrindą manyti, kad skleidžiama informacija atitinka tikrovę.

35. Taip pat teisingos žemesnės instancijos teismų išvados dėl R. J. ir S. P. veiksmų vertinimo kaltės aspektu. Žurnalisčių R. J. ir S. P. tikslas buvo analogiškas A. J. tikslui – apsaugoti viešąjį interesą. Byloje nagrinėjamų reportažų televizijos laidose parengimą nulėmė A. J. straipsniuose iškeltos abejonės dėl teisėsaugos institucijų sprendimo nutraukti nusikalstamos veikos imitavimo modelį ir sulaikyti V. A. nesiaiškinus, ar jis neperduos kyšio kuriam nors iš Lietuvos banko darbuotojų, o būtent V. V., kaip buvo nurodęs Kredito unijos atstovams. Pagrindinis parengtų reportažų informacijos šaltinis buvo A. J. straipsniai, išteisintosios buvo įsitikinusios A. J. joms perduotos informacijos teisingumu, tačiau taip pat kalbėjosi su tuometiniu Lietuvos banko valdybos pirmininku, Kredito unijos atstovais. Pažymėtina, kad, pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu tokia informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones ir jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju žurnalistės R. J. ir S. P. būtent ir naudojosi anksčiau A. J. viešai dienraštyje publikuotame straipsnyje paskelbta informacija (tai nurodant abiejuose reportažuose), todėl nėra pagrindo iš R. J. ir S. P. reikalauti, kad jos turėjo skleidžiamą informaciją patikrinti tokia pačia apimtimi, kaip pirminis informacijos skleidėjas A. J.. Galima sutikti su kasatoriais, kad R. J. ir S. P. nesusiekė su nukentėjusiuoju V. V. ir tariamai užfiksuotame pokalbyje taip pat dalyvavusiu A. L., tačiau tai nepaneigia teismų išvadų, kad išteisintosios neturėjo tikslo sąmoningai skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip paniekinti ir pažeminti V. V.. Nors R. J. ir S. P. savo laidose teiginius apie V. V. formulavo griežčiau ir kategoriškiau nei A. J., tačiau, kaip minėta, saviraiškos laisvės apima ne tik informaciją ar idėjas, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir tas, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo.

36. Kasatorių teiginiai dėl išteisintųjų sąmoningo veikimo siekiant apšmeižti nukentėjusįjį V. V. yra nepagrįsti, prieštarauja pirmiau aptartoms ir įvertintoms aplinkybėms. Priešingai nei teigia kasatoriai, žemesnės instancijos teismai nustatė, kad išteisintieji ėmėsi tam tikrų veiksmų paskleistai informacijai patikrinti, teisėjų kolegijos vertinimu, jų veiksmai atitiko protingo ir teisingo elgesio reikalavimus. Kadangi paskleista informacija yra susijusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri buvo nevieša, negalima reikalauti iš žurnalistų, kad jie patikrintų turimą informaciją tokiu lygiu, kokiu tai padaryti gali tik teisėsaugos institucijos. Taip pat paskleista informacija iš esmės atitiko tas aplinkybes, kurios buvo žinomos išteisintiesiems. Byloje nėra duomenų, kad išteisintieji būtų suinteresuoti tikrovės neatitinkančios informacijos apie V. V. paskleidimu ir būtų sąmoningai to siekę.

37. Svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama teisinių gėrių apsaugai tais atvejais, kai tų pačių tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Ultima ratio yra vienas esminių ir dažniausiai analizuojamų baudžiamosios teisės principų. Šio principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) konstatavo, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Išteisintųjų nustatyti veiksmai, jų profesinės žurnalistų pareigos vykdymas, turimos informacijos tikrinimas pagal objektyvias galimybes iš kelių šaltinių, A. J., R. J. ir S. P. įsitikinimas turimos informacijos teisingumu, nukentėjusiojo pažeistų teisių apgynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis kartu su BK 154 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties elemento – tiesioginės tyčios nebuvimu panaikina galimybę išteisintiesiems taikyti griežčiausią baudžiamosios atsakomybės rūšį.

38. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai kasatorių nurodytų esminių BPK pažeidimų nepadarė, vertindami išteisintųjų veiksmus kaltės aspektu baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teismų išvados atitinka teismų praktikoje analogiškose bylose suformuluotus išaiškinimus, todėl tenkinti kasacinius skundus nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

39. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodyta, kad iš A. J. už advokato A. Doroševo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina 462,50 Eur suma. Taip pat bylą nagrinėjant kasacine tvarka nukentėjusysis V. V. ir jo įgaliota atstovė advokatė Ž. Gulla-Katauskė pateikė prašymą priteisti iš A. J., R. J. ir S. P. nukentėjusiajam 5 275,60 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą.

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-696/2017">2K-143-696/2017</a>, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.).

41. Ši baudžiamoji byla išnagrinėta pagal prokuroro ir nukentėjusiojo bei jo įgaliotos atstovės kasacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kurie yra atmetami, todėl nėra pagrindo iš išteisintųjų priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, taip pat iš išteisintojo A. J. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Be to, išteisintajam A. J. gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva pripažinus, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas siekiant užtikrinti išteisintajam teisę į gynybą bei kitas įstatymo garantuojamas teises, o būtent, įvertinus A. J. sveikatos būklę, dėl kurios jo dalyvavimas teismo posėdyje būtų objektyviai negalimas, ir tai, kad kasaciniai skundai paduoti išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimas iš A. J. būtų nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti tinkamą asmens teisės į gynybą įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus ir nukentėjusiojo V. V. ir jo įgaliotos atstovės advokatės Živilės Gullos-Katauskės kasacinius skundus.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš išteisintojo A. J. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir nukentėjusiojo V. V. bei jo įgaliotos atstovės Živilės Gulla-Katauskės prašymą priteisti V. V. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Darius Kantaravičius

Daiva Pranytė-Zalieckienė