E. S. pagal BK 149 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-703/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.4.2.; 1.2.7.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant G. Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui A. Vereniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 21 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, parke, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš V. Š. pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes į įvykio vietą atėjo pašaliniai asmenys.

Kasaciniame skunde E. S. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, neigia, kad padarė nusikaltimą, ir nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo padarymą. Kaltė, kuri yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas, nebuvo įrodyta. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino visų bylos duomenų, pažeidė BPK 301 straipsnį, nes netyrė kasatorių teisinančių aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, tarp jų – susijusias su kasatoriaus šeimine padėtimi, todėl paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, esant byloje prieštaringiems duomenims ir teisiamajame posėdyje neišsamiai atliktam įrodymų tyrimui, nepagrįstai atmetė visus kasatoriaus prašymus ir taip pažeidė jo teisę į gynybą, lygybės prieš teismą, teismų nešališkumo, rungimosi, viešumo, nekaltumo prezumpcijos principus, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų. Kolegija nevertino skundo motyvų dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų melagingų, prieštaringų parodymų, taip pat dėl realios laisvės atėmimo bausmės.

Kasacinis skundas atmestinas.

Apkaltinamasis nuosprendis E. S. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl nuteistojo E. S. veikos

BK 149 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą. Išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas su žmogumi prieš šio valią, be kita ko, panaudojant fizinį smurtą. Iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, kad E. S. siekė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš šios valią ir nukentėjusiajai besipriešinant panaudojo prieš ją fizinį smurtą. Įvykio metu prie šalia klubo buvusios nukentėjusiosios priėjęs E. S. nusivedė ją į netoliese esantį parką, paguldė ant suoliuko, bandė nurengti, šiai besipriešinant sudavė į veidą, o kai į nukentėjusiosios pagalbos šauksmą atėjo žmonės, E. S. nuo nukentėjusiosios pasitraukė. Šias aplinkybes patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kuriais teismai tikėjo pagrįstai, nes jie atitinka kitus teismų sprendimuose nurodytus įrodymus. Teismų išvada, kad E. S. siekė nukentėjusiąją išžaginti, yra teisinga. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo padarymą, ir kad neįrodyta jo kaltė, prieštarauja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytiems įrodymams, todėl atmestini.

Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią, panaudodamas fizinį smurtą, atsako pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. E. S. šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusiajai šaukiantis pagalbos į įvykio vietą atėjo žmonės, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį. Baudžiamasis įstatymas E. S. pritaikytas tinkamai.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus, nėra pagrįsti. Šioje byloje teismai savo išvadas grindė įrodymų visuma, kasatoriaus nurodomos aplinkybės taip pat buvo įvertintos. Kasatoriaus argumentai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, buvo šališki ir nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo. BPK 301 straipsnio nuostatų teismas nepažeidė, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Įrodymų tyrimas teisiamajame posėdyje atliktas pagal BPK reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegija byloje pareikštus prašymus išsprendė nurodydama sprendimo motyvus ir BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Be to, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali, tačiau neprivalo atlikti įrodymų tyrimo. Todėl laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kasatoriaus prašymus, padarė esminius BPK pažeidimus ar pažeidė kitas kasaciniame skunde nurodomas teisės normas, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius E. S. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, civiliniu ieškiniu bei bausme, jo apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.

E. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, teismas paskyrė bausmę laikydamasis BK 54 straipsnio nuostatų. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. BK 149 straipsnio 1 dalyje yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu, tačiau taikyti BK 62 straipsnį kaltininkui galima tik esant šio straipsnio dalyse nurodytų sąlygų visumai, o šioje byloje tokių sąlygų visumos nėra. Be to, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nustatęs E. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas jam paskyrė mažesnę negu BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Laikyti tokią bausmę neteisinga nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Antanas Klimavičius

Albinas Sirvydis