V. B. pagal ANK 525 str.

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-17-303/2022

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00342-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 19.27

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. atstovo advokato Jono Zaronskio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos inspektorius surašė V. B. 2021 m. vasario 12 d. administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „R“ direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo (toliau – ir PSĮ) 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto priešgaisrinę būklę, neužtikrino, kad sandėliavimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), sandėliuotos medienos biokuro krūvos pločiai neviršytų maksimalaus leistino 12 m pločio, t. y. 2020 m. vasario 4 d. 9.00 val. neplaninio priešgaisrinio techninio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog AB „L“ teritorijoje esančioje sandėliavimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), kurią nuomoja UAB „R“, sandėliuotos medienos biokuro krūvos šiaurinės pusės pagrindo plotis buvo 17,8 m, o pietinės – 15 m, t. y. viršijo maksimalų leistiną 12 m plotį. Taip V. B. pažeidė Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija), 381 punkto reikalavimus.

2. Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2021 m. kovo 4 d. nutarimu V. B. pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį nubaustas 30 Eur bauda.

3. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. atstovo advokato J. Zaronskio skundas netenkintas ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2021 m. kovo 4 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

4. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis palikta nepakeista ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. įgalioto atstovo advokato J. Zaronskio apeliacinis skundas netenkintas.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. atstovo advokato J. Zaronskio prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą priimtas ir byla atnaujinta.

II. Prašymo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nenustačius administracinio nusižengimo sudėties požymių. Prašyme nurodoma:

6.1. Teismas padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtai nutarčiai priimti.

6.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ANK 525 straipsnio 1 dalį, PSĮ 11 straipsnio 4 dalį

6.3. Keliamas subjekto klausimas, t. y. ar V. B., būdamas vadovas, vienareikšmiškai atsako už objekto priešgaisrinės būklės reikalavimų nesilaikymą, kai įsakymu objekto priešgaisrinę būklę buvo pavedęs kontroliuoti bendrovės darbuotojui.

6.4. Senojoje PSĮ 2003 m. liepos 1 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2008 m. birželio 21 d., už objekto priešgaisrinę būklę vienareikšmiškai buvo atsakingas tik juridinio asmens vadovas. PSĮ 7 straipsnio 4 punkte buvo nustatyta, kad priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, įgyvendindamas šį įstatymą: tvirtina įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų priešgaisrinės saugos mokymo programas bei mokymo tvarką. PSĮ 11 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose už objekto priešgaisrinę būklę asmeniškai atsakingi yra jų vadovai. Atlikdamas šią pareigą, vadovas privalo imtis būtinų objekto bei jame esančių arba galinčių būti žmonių apsaugos nuo gaisro priemonių.

6.5. Tačiau nuo 2008 m. birželio 21 d. galiojančioje PSĮ 7 straipsnio 4 punkto, 11 straipsnio 4 dalies redakcijoje nebeliko asmeninės įmonės vadovo atsakomybės už objekto priešgaisrinę būklę, vadovui suteikta teisė pavesti įmonės darbuotojui užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą. Be to, PSĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad priešgaisrinės saugos mokymo programos kursą turi baigti arba įmonės vadovas, arba darbuotojas, kuriam pavesta vykdyti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. ANK 525 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bauda asmenims nuo 10 iki 70 Eur ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 30 iki 600 Eur. Jungtukas „arba“ reiškia, kad solidariosios atsakomybės klausimo nebelieka.

6.6. Nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti tikrąją įstatymų leidėjo valią, priimant PSĮ 7 straipsnio 4 punkto, 11 straipsnio 4, 5 dalių pakeitimus. Išanalizavus įstatymo pakeitimo projektus, pateiktas išvadas dėl jų matyti, kad įstatymų leidėjas keitė įstatymą tam, kad panaikintų įmonės vadovo asmeninę atsakomybę už priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą, jeigu vadovas įstatymo reikalavimų vykdymo pareigą paveda darbuotojui. Tai reiškia, kad įmonės vadovas, būdamas atsakingas už objekto priešgaisrinę būklę, gali pavesti savo darbuotojui vykdyti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o darbuotojas prisiima atsakomybę už šių pareigų netinkamą vykdymą.

6.7. Byloje nepaneigta, kad V. B. nevykdė PSĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įmonės vadovo pareigų. V. B. buvo paskyręs asmenį, kuris užtikrintų priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą, be to, sužinojęs apie priešgaisrinės saugos pažeidimus, kurių atsiradimo prevencijos neužtikrino būti atsakingas paskirtas darbuotojas, nedelsdamas juos pašalino. Tai reiškia, kad V. B. negali būti laikomas šio administracinio nusižengimo subjektu, nes kaip juridinio asmens vadovas nepadarė jokio pažeidimo. Juridinio asmens vadovas galėtų būti administracinio nusižengimo subjektas tuo atveju, jeigu nebūtų paskirtas atsakingas asmuo. Pažeidimo padarymo metu esant paskirtam atsakingam asmeniui, administracinėn atsakomybėn turėtų būti traukiamas atsakingas asmuo, o ne V. B., vykdęs teisės aktų nustatytus reikalavimus. Todėl teismai, darydami išvadą, kad atsakomybės už priešgaisrinės saugos teisės aktų reikalavimų nevykdymą įmonės vadovas negali perkelti darbuotojui, todėl šis privalo atsakyti asmeniškai, formuoja neteisingą ir ydingą praktiką, paneigdami tikrąją įstatymų leidėjo valią.

6.8. Tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl ANK 525 straipsnio 1 dalies ir PSĮ 11 straipsnio 4 dalies taikymo, turėtų būti suformuota praktika, iš kurios būtų aišku: 1) kokiais atvejais įmonės vadovui kyla asmeninė atsakomybė už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą; 2) kokiais atvejais vadovas už teisės aktų pažeidimus neatsako, jeigu tokių teisės aktų vykdymą yra pavedęs atlikti savo darbuotojui; 3) kokiais atvejais atsakomybė pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį gali kilti „kitiems atsakingiems asmenims“, kokie asmenys patenka į šią sąvoką ir kokie santykiai turi sieti šiuos asmenis su juridiniais asmenimis.

6.9. Teismas nenustatė administracinio nusižengimo sudėties, taigi ir V. B. kaltės. Priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020). Byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. neatliko ar netinkamai atliko PSĮ įtvirtintas įmonės vadovo pareigas. Darytina išvada, kad V. B. veiksmuose nėra kaltės.

6.10. V. B., būdamas atsakingas už objekto priešgaisrinę būklę, vadovaudamasis PSĮ 11 straipsnio 4 dalimi, 2019 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 19K-24b atsakomybę už aikštelės priešgaisrinę būklę pavedė įmonės darbuotojui V. H. (V. H.). Pažeidimas nustatytas 2020 m. vasario 4 d., o darbuotojas UAB „R“ nedirba tik nuo 2020 m. vasario 17 d. Teismas suabejojo įsakymo realumu dėl to, kad leidimas gyventi darbuotojui buvo išduotas vėliau, nei priimtas įsakymas, tačiau toks teiginys nepagrįstas, nes nepateikta tokią išvadą patvirtinančių įrodymų. Laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje darbuotojui galėjo būti išduotas tik pastaruosius dvejus metus pragyvenus ir pradirbus Lietuvoje, o tol, kol nebuvo suėję dveji metai, jis dirbo laikino leidimo dirbti pagrindu (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 8.2 punktas). Darbuotojas nutraukė darbo santykius galimai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, nes, būdamas baustas pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį, rizikavo, jog laikinas leidimas gyventi galėjo būti panaikintas.

6.11. Pasirašymas administracinio nusižengimo 2021 m. vasario 21 d. protokole negali būti laikomas pakankamu pagrindu V. B. kaltei konstatuoti, nes toks sutikimas neatitinka tikrosios jo valios. V. B. veiksmuose išleidžiant įsakymą, siekiant pavesti darbuotojui užtikrinti priešgaisrinę saugą, nėra nei tyčios, nei neatsargumo, todėl nėra ir kaltės. Teisę pavesti darbuotojui vykdyti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus V. B., kaip įmonės vadovui, nustato PSĮ. Tiek V. B., tiek darbuotojas baigė priešgaisrinės saugos mokymo programos kursus ir ši aplinkybė tik pagrindžia V. B. atsakingumą, tačiau neleidžia daryti nepagrįstų išvadų, jog tokiais veiksmais jis prisiėmė atsakomybę už darbuotojui pavestas pareigas.

7. Atsiliepimu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas Giedrius Sakalinskas prašo atmesti prašymą, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:

7.1. Prašymas nepagrįstas, be to, jame iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kuriuos teismai išsamiai išanalizavo, įvertino ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

7.2. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir jų vadovų teisės bei pareigos priešgaisrinės saugos srityje yra nustatytos PSĮ 11 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai privalo užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte ir nustatyti priešgaisrinį režimą jame. PSĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose už objekto priešgaisrinę būklę yra atsakingi jų vadovai. Atlikdamas šią pareigą, vadovas privalo imtis būtinų objekto ir jame esančių arba galinčių būti žmonių apsaugos nuo gaisro priemonių. Įmonės, įstaigos ir organizacijos vadovas gali savo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojui pavesti kontroliuoti objekto priešgaisrinę būklę ir imtis priemonių priešgaisrinės saugos reikalavimams vykdyti.

7.3. Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – įstatymo projektas) aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo projekto tikslas – supaprastinti verslo ir kitų institucijų veiklos sąlygas, nustatant lankstesnį priešgaisrinės saugos privalomų kursų baigimo reguliavimą. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nesiekiant panaikinti įmonės vadovo atsakomybės už priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą.

7.4. Pareiškėjas, lygindamas senąją PSĮ 11 straipsnio 4 dalies formuluotę su įsigaliojusia nuo 2008 m. birželio 21 d., tikėtina, sąmoningai bando įteigti, kad ši normos redakcija galioja iki šiol (prašymo 38 punktas). Tačiau minėta teisės norma galiojo tik iki 2010 m. kovo 1 d. Iš PSĮ 11 straipsnio 4 dalies redakcijų matyti, kad 2008 m. birželio 21 d. teisės normos redakcija skiriasi nuo įsigaliojusios 2010 m. kovo 1 d. (ir galiojančios iki šiol), nes priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymas ir objekto priešgaisrinės būklės kontrolė yra iš esmės skirtingos sąvokos. Su pareiškėju būtų galima sutikti, kad pagal 2008 m. birželio 21 d. įsigaliojusią PSĮ 11 straipsnio 4 dalies redakciją nėra visiškai aišku, kas yra atsakingas, jeigu vadovas paveda priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą darbuotojui. Tačiau priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymas objekte yra susijęs ne tik su organizacinėmis priemonėmis, tokiomis kaip instruktavimas gaisrinės saugos klausimais, rūkymas tik tam nustatytose vietose ir pan., bet ir su materialiniu techniniu aprūpinimu, pavyzdžiui, objekto aprūpinimu pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, gaisrinės saugos ženklais ir pan. Neabejotinai tai susiję su išlaidomis, todėl priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą pavesti darbuotojui, neturinčiam teisės disponuoti įmonės lėšomis, ir perkelti jam vadovo atsakomybę už gaisrinės saugos reikalavimų nevykdymą objekte yra nelogiška. Todėl šis neaiškumas buvo ištaisytas 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai PSĮ 11 straipsnio 4 dalies redakcijai, kurioje vadovui suteikta teisė savo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojui pavesti kontroliuoti objekto priešgaisrinę būklę, tačiau nėra nustatyta teisė perduoti darbuotojui atsakomybę už priešgaisrinės saugos reikalavimų nevykdymą. Apygardos teismo nutartyje teisingai konstatuota, kad „įmonės vadovui iš esmės yra suteikta teisė pavesti kitiems darbuotojams atlikti su priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymu susijusius veiksmus, tačiau tai nereiškia, kad įmonės vadovas tuo pačiu perduoda atsakomybę už priešgaisrinės saugos reikalavimų nevykdymą“ ir kad „sutartimis šalys negali pakeisti imperatyviomis teisės normomis nustatytų reikalavimų ir atsakomybės perkelti tretiesiems asmenims“.

7.5. Apygardos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią netgi tuo atveju, kai vadovas paveda šias pareigas įmonės darbuotojui (kitiems asmenims pagal sutartį ir pan.), atsakomybė už tinkamą objekto priešgaisrinę būklę tenka vadovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-293/2012). Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, ši praktika yra suformuota pagal šiuo metu galiojančią PSĮ 11 straipsnio 4 dalies redakciją, todėl atitinka visus teismo precedentui keliamus reikalavimus, o pareiškėjo argumentas, kad „įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, kurioje nebėra įtvirtintos vienareikšmės vadovo atsakomybės, tokia praktika yra ydinga ir turėtų būti keičiama“, laikytinas visiškai nepagrįstu. Pasikeitęs administracinių nusižengimų bylų teismingumas negali turėti įtakos teismų praktikai, suformuotai remiantis galiojančio įstatymo teisės normomis, ir šią praktiką keisti vien dėl to, kad šiuo metu administracinių nusižengimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, nėra jokio pagrindo.

7.6. Byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia pažeidimo faktą ir visus objektyviuosius administracinio nusižengimo požymius, kurių pareiškėjas ir neginčija. Apygardos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl subjektyviųjų nusižengimo požymių, argumentuojant, kad būtent pareiškėjas, o ne kitas asmuo yra atsakingas už gaisrinės saugos reikalavimų vykdymą objekte.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. atstovo advokato J. Zaronskio prašymas atmestinas.

Dėl ANK 525 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Pareiškėjas – asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, atstovas J. Zaronskis teigia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino ANK 525 straipsnio 1 dalį, kadangi įmonės UAB „R“ direktorius nėra tinkamas šio administracinio nusižengimo subjektas, taip pat nenustatė patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltės.

10. Pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi apylinkės ir apygardos teismų nustatytomis), taip pat negali byloje teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra apylinkės ir apygardos teismų funkcija. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius, dėl įrodymų trūkumo keliant abejones teismų išvadomis dėl UAB „R“ direktoriaus 2019 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 19K-24b, taigi susijusius su faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

11. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagrindinės administracinės atsakomybės nuostatos įtvirtintos ANK 2 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Taigi administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties.

12. ANK 525 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė kyla asmenims ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą arba jų nevykdymą, išskyrus ANK 279, 288, 397, 404, 409, 413 straipsniuose ir ANK 525 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus administracinius nusižengimus. ANK 525 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl nagrinėjant bylą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami priešgaisrinę saugą reglamentuojantys įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios juridinio asmens vadovui ar kitiems atsakingiems asmenims nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi.

13. V. B. pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad neužtikrino priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, t. y. Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija), 381 punkto, reikalavimų vykdymo objekte – sandėliavimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini). Kartu iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad UAB „R“ 2019 m. liepos 24 d. pateikė įsakymą Nr. 19K-24b, kuriame nurodyta, jog medelyno darbininkas V. H. paskirtas būti atsakingas už priešgaisrinę būklę aikštelėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi šiuo atveju esminė aplinkybė, lėmusi administracinės atsakomybės pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį taikymą ar netaikymą, yra nustatymas, kas turėjo pareigą užtikrinti, kad sandėliavimo aikštelėje būtų laikomasi sandėliuotos medienos biokuro krūvos leidžiamų maksimalių matmenų.

14. PSĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose už objekto priešgaisrinę būklę yra atsakingi jų vadovai. Atlikdamas šią pareigą, vadovas privalo imtis būtinų objekto ir jame esančių arba galinčių būti žmonių apsaugos nuo gaisro priemonių. Įmonės, įstaigos ir organizacijos vadovas gali savo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojui pavesti kontroliuoti objekto priešgaisrinę būklę ir imtis priemonių priešgaisrinės saugos reikalavimams vykdyti.

15. Atsižvelgiant į šią įstatymo normą, sutiktina su teismų padarytomis išvadomis, kad pirmiausia atsakomybė už priešgaisrinės saugos pažeidimus tenka įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovui. Šis yra pirminis ir pagrindinis subjektas, atsakantis už įmonių, įstaigų ar organizacijų priešgaisrinę saugą. Tačiau reikia pažymėti, jog ta pati įstatymo nuostata atitinkamai įmonių, įstaigų ar organizacijų vadovams suteikia teisę deleguoti kitam asmeniui jiems pavestą objekto priešgaisrinės būklės kontrolę ir pavesti priemonių vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo kaltės bei atsakomybės klausimą svarbu nustatyti, kaip šis įgyvendino jam įstatymu suteiktą teisę ir ar dėl to nekilo juridinio asmens vadovui keliamų pareigų neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo grėsmės.

16. Įmonės vadovui deleguojant objekto priešgaisrinės saugos kontrolę ir priemonių vykdymą kitam asmeniui, turi būti aiškiai suformuojama pavedimo apimtis, asmuo su pavedimu turi būti supažindintas, pastarasis turi būti atitinkamai kvalifikuotas ir apmokytas įvykdyti jam pavestą įgaliojimą. Taip pat asmeniui turi būti sudarytos realios sąlygos faktiškai įgyvendinti priešgaisrinę saugą nustatančių teisės aktų reikalavimus, t. y. suteikti reikiami įgaliojimai, reikiamos priemonės. Taigi, tokiais atvejais paprastai turi būti vertinama įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nustatyta prevencinių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarka, įgalioto asmens paskyrimą nustatančių dokumentų turinys, specializuoti kvalifikaciniai reikalavimai ir kiti šiam klausimui spręsti reikšmingi duomenys.

17. Pareiškėjo teigimu, V. B. negali būti atsakingas už nustatytą priešgaisrinės saugos pažeidimą, kadangi V. H. UAB „R“ direktoriaus 2019 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 19K-24b buvo paskirtas būti atsakingas už priešgaisrinę būklę aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), taip pat, kaip matyti iš Gaisrinės saugos instruktažų, mokymų registracijos žurnalo kopijos, V. H. ir V. B. yra išklausę priešgaisrinės saugos mokymo programą. Tačiau iš teismų sprendimų turinio matyti, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotą išvadą, jog tai nešalina įmonės vadovo atsakomybės.

18. Nagrinėjamoje byloje nėra aiškiai ir konkrečiai išreikšta vadovo pavedimo V. H. kontroliuoti objekto priešgaisrinę būklę apimtis. UAB „R“ direktoriaus 2019 m. liepos 24 d. įsakyme Nr. 19K-24b nurodoma, kad V. H. yra atsakingas už priešgaisrinę būklę (duomenys neskelbtini) aikštelėje, tačiau nėra konkrečiai nurodoma, koks šios sandėliavimo aikštelės kontrolės turinys, kokių priemonių gali ir turi imtis minimas darbuotojas. Kartu nėra aišku, kokią pareigą ar pareigas, nustatytas PSĮ 11 straipsnio 3 dalyje, įmonės direktoriaus įsakymu yra siekiama įgyvendinti. Pažymėtina ir tai, kad V. H. eitos pareigos, t. y. miško medelyno darbininko, taip pat nesuponuoja šio asmens pareigos vykdyti tam tikro įmonės padalinio ar grupės valdymą, priežiūrą, o juo labiau priešgaisrinės saugos reikalavimų kontrolę. Byloje nėra duomenų apie šio darbininko pareigines darbo nuostatas, kuriose per nurodytas darbines funkcijas įmonės vadovas V. B. būtų pavedęs priešgaisrinės saugos objekto kontrolę ir taip pasirūpinęs šiam PSĮ keliamų pareigų įgyvendinimu. Atitinkamai nėra duomenų ir apie V. H. faktines galimybes (pavyzdžiui, išsilavinimą, gebėjimą suprasti (mokėti) lietuvių kalbą, įsisavinti priešgaisrinės saugos mokymų kursą, disponuoti materialine baze ir pan.) realiai vykdyti sandėliavimo aikštelės priežiūrą bei kontrolę. Dėl pareiškėjo argumentų, jog tiek V. B., tiek V. H. dalyvavo priešgaisrinės saugos mokymuose, pažymėtina, kad PSĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostatose nurodytos konkrečios pareigos įmonės vadovui turi būti užtikrintos nepriklausomai nuo to, ar šiuos priešgaisrinės saugos reikalavimus turėjo žinoti ar žinojo ir darbus atliekantys asmenys. Vadovaujant kitų darbuotojų atliekamiems darbams arba vykdant šių kontrolę, vadovui neatsiejamai kyla pareiga atsakyti už tai, kad būtų laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. B. 2019 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 19K-24b tik deklaratyviai delegavo jam pačiam priskirtinas PSĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas ir atsakomybę. Toks priešgaisrinės saugos reikalavimų keliamų pareigų perdavimas, kai nėra užtikrinamas faktinis PSĮ 11 straipsnio 3 dalies pareigų vykdymas, negali būti laikomas tinkamu PSĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. B. pagrįstai pripažintas ANK 525 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektu.

19. Atitinkamai pareiškėjo argumentas, kad teismai nepaneigė to, jog vadovas nevykdė PSĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų, yra nepagrįstas. Teismai pagrįstai nusprendė, kad V. B., kaip bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, kasdienę veiklą, būdamas atsakingas pagal PSĮ nuostatas už priešgaisrinę saugą, turėjo pats imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių priešgaisrinę saugą, reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos inspektorius konstatavo Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64, 381 punkto reikalavimo pažeidimą, laikytina, jog bendrovėje taikomos priešgaisrinės saugos priemonės nebuvo pakankamos. Tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, vadovas nedelsdamas ėmėsi veiksmų ir pašalino nustatytą pažeidimą, t. y. iš esmės įgyvendino PSĮ 11 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą pareigą nedelsiant pašalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus, nešalina V. B. atsakomybės pagal ANK 525 straipsnio 1 dalį dėl kitų netinkamai PSĮ nustatytų pareigų įvykdymo.

20. Pagal ANK 7 straipsnį asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu šį pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal ANK 9 straipsnio 3 dalį administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai, kad V. B. tik deklaratyviai perdavė vienam iš įmonės darbininkų savo pareigas priešgaisrinės saugos srityje ir nesiėmė jokių kitų konkrečių priemonių, kad būtų faktiškai užtikrintas priešgaisrinės saugos teisės aktų reikalavimų laikymasis, nors turėjo pareigą ir visas galimybes tai padaryti, rodo, jog jis elgėsi nerūpestingai. Taigi, V. B. administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 525 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl neatsargumo (nerūpestingumo).

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį, kaip to prašo pareiškėjas, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. atstovo advokato Jono Zaronskio prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė