Civilinė byla Nr. e2A-418-603/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25175-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.1;
3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) C. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjų C. G. ir V. G. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai C. G. ir V. G. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjai nepilnamečių vaikų neturi.
2. Teismui pateiktame prašyme pareiškėjai nurodė, jog jų santuoka iširo, kadangi ėmė ryškėti skirtingas požiūris į gyvenimą, išsiskyrė pomėgiai, sutuoktiniai suprato, jog yra visiškai skirtingų charakterių, skiriasi jų požiūris į santuokines pareigas ir vertybes. Pareiškėjai nurodė, jog nuo 2025 m. balandžio mėnesio neveda bendro ūkio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjai teismo prašė, neskiriant termino susitaikymui, jų santuoką nutraukti ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
3. Pareiškėjai apie bylos nagrinėjimą informuoti tinkamai, įteikiant pranešimus apie rašytinį teismo posėdį ir paskelbiant specialiame interneto tinklapyje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalis). Pranešimai apie rašytinį teismo posėdį išsiųsti pareiškėjai per EPP sistemą, o pareiškėjui gyvenamosios vietos adresu, 2025 m. rugsėjo 15 d. byloje gautas patvirtinimas apie dokumentų pareiškėjui įteikimą (CPK 118 straipsnio 1 dalis, CPK 175¹ straipsnio 9 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino, nutraukė pareiškėjų santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini)) abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Po santuokos nutraukimo paliko V. G. (iki santuokos turėta pavardė – „B.“) santuokos sudarymo metu turėtą pavardę „G.“, C. G. paliko pavardę „G.“. Teismas patvirtino pareiškėjų 2025 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
5. Teismas nustatė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.51 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant, įstatymas leidžia santuoką nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Nuo pareiškėjų santuokos sudarymo praėjo daugiau kaip vieneri metai, yra sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pareiškėjai yra veiksnūs (CK 3.51 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad pareiškėjai nurodo nebevedantys bendro ūkio, negyvenantys santuokinio gyvenimo, susitaikyti nenori, jų šeima faktiškai iširusi ir nėra galimybės ją išsaugoti (CK 3.53 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, tokios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nėra jokių galimybių išsaugoti šeimą, todėl pareiškėjų santuoka nutrauktina (CK 3.53 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teismo vertinimu, pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių viešajai tvarkai neprieštarauja, sutuoktinių bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl yra pagrindas pareiškėjų sutarties tvirtinimui (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 4 dalis).
6. Teismas pareiškėjams išaiškino, kad teismo sprendimas patvirtinti sutartį reiškia, jog yra konstatuota, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai neturi, todėl ateityje jie negalės pareikšti naujo tapataus ieškinio dėl turto, nenurodyto sutartyje, padalinimo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kartu pažymėjo, jog šalių pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių tekstas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį įtrauktinas su redakciniais taisymais, kurie nekeičia šalių susitartų sąlygų teisinės reikšmės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Pareiškėjas C. G. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, prašydamas sprendimą panaikinti ir perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo prijungti prie civilinės bylos naujus dokumentus ir iš pareiškėjos V. G. priteisti turėtas ir su bylos vedimu susijusias išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. pareiškėjas ne tik kad nesudarė teismui pateiktos tvirtinti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, savo iniciatyva nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, bet ir iki skundžiamo sprendimo įteikimo registruota pašto siunta nežinojo apie pareiškėjos siekį nutraukti santuoką ir šiuo tikslu atliktus veiksmus. Tokiu būdu pareiškėjos pateiktuose dokumentuose ne tik kad nėra išreikšta pareiškėjo valia nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, tačiau ir pateiktuose dokumentuose ties pareiškėjo vardu ir pavarde nurodyti parašai nėra atlikti asmeniškai pareiškėjo ar pareiškėjui žinant ir (ar) pareiškėjui tam pritariant. Pateiktuose dokumentuose ties pareiškėjo pavardė esantys parašai yra suklastoti, t. y. imituojant pareiškėjo parašą juos atliko kitas asmuo;
7.2. iš pareiškėjos paaiškinimų suprato, kad pareiškėja teismui dokumentus dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu atliko tikslu savo asmeninėn nuosavybėn po santuokos nutraukimo gauti dalį nekilnojamojo daikto, kuris, nors ir buvo įgytas (nupirktas) pareiškėjo vardu jų sudarytos santuokos metu, tačiau buvo perkamas išimtinai už pareiškėjui asmenine nuosavybe priklausiusias lėšas. Tai, kad piniginės lėšos pareiškėjui priklausė asmenine nuosavybe ir už jas buvo įgytas santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodytas padalintas turtas, patvirtina byloje pridedami nauji įrodymai, kuriuos pareiškėjas prašo prijungti prie civilinės bylos. Pareiškėja, galimai tikėdamasi, kad apeliantas apie teismo sprendimą sužinos po teismo sprendimo įsiteisėjimo, dėl ko bus apsunkinta galimybė nuginčyti teismo sprendimą, be pareiškėjo žinios pateikė pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu;
7.3. pareiškėja nuo apelianto taip pat nuslėpė ir teismo siųstą pranešimą apie civilinėje byloje rašytinio proceso tvarka paskirtą teismo posėdį. Apie tai, kad pareiškėjui buvos siųstas toks pranešimas, pareiškėjas suprato iš civilinės bylos proceso, apie tai informavo ir pareiškėjos sūnus, kuris priėmė siuntą ir jos neskaitęs perdavė pareiškėjai, kadangi apelianto tuo metu nebuvo namuose. Minėtą aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo susirašinėjimas su pareiškėjos sūnumi internetinėje programėlėje, o šios aplinkybės nepaneigė ir pareiškėja;
7.4. civilinė byla teisme išnagrinėta ne tik vienam iš asmenų – pareiškėjui nežinant apie civilinę bylą iki teismo sprendimo joje priėmimo, tačiau ir nedavus sutikimo santuokos nutraukimui bendru sutuoktinių sutikimu, nesudarius sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, t. y. grubiai pažeidus apelianto teises ir teisėtus interesus. Todėl ginčijamas teismo sprendimas neatitinka imperatyviems CK 3.51 straipsnio 1 dalyje, 3.52 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytiems reikalavimams ir naikintinas;
7.5. kadangi apeliantas apie civilinę bylą ir joje priimtą teismo sprendimą sužinojo tik po teismo sprendimo priėmimo, neturėjo galimybės pateikti ir pridedamų rašytinių įrodymų apie sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodyto nekilnojamojo daikto įgijimo aplinkybes (atitinkamai ir nesutikimo su šioje sutartyje nurodyto turto padalijimo būdu priežastimis), todėl vertintina, kad pridedamų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau.
8. Pareiškėja V. G. atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu sutinka iš dalies, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu palikti nenagrinėtu, priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
8.1. sutuoktiniai dėl išryškėjusių skirtumų priėmė sprendimą nutraukti santuoką, tai buvo ir yra abiejų pareiškėjų noras ir ketinimai, todėl nepritartina pareiškėjo argumentams, jog nieko nežinojo apie sutuoktinės siekį nutraukti sudarytą santuoką ir šiuo tikslu pareiškėjos atliktus veiksmus;
8.2. kadangi pareiškėjas yra vyresnis, turi sveikatos problemų ir yra socialiai neaktyvus, buvo susitarta, jog visais su santuokos nutraukimu susijusiais klausimais rūpinsis pareiškėja. Aptardami santuokos nutraukimo bendru sutarimu sąlygas, pareiškėjai buvo susitarę, kad vienintelis santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas bus padalintas lygiomis dalimis, o automobilis atiteks pareiškėjui, kadangi pareiškėja nevairuoja. Pareiškėjas apie pasirinktus pareiškėjos atstovus bei rengiamus dokumentus buvo informuotas, nurodė, kad jam viskas tinka, todėl pareiškėja sutartį rengusios teisinių paslaugų įmonės paprašė įtraukti į sutartį iš anksto sutartas su pareiškėju turto padalijimo sąlygas. Ištikus šeimoje nelaimei, dėl kurios pareiškėjas išgyveno, pareiškėja, siekdama pagreitinti įstrigusį ištuokos procesą, patikinta teisinių paslaugų įmonės, jog gali nevaržomai pasirašyti ir už sutuoktinį, pasirašė pareiškimą bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ne tik pati, bet ir prie pareiškėjo vardo bei pavardės. Pareiškėja pripažįsta, kad tokiu būdu pasielgė netinkamai ir neteisėtai, tačiau toks poelgis nulemtas ne ketinimu nutraukti santuoką be sutuoktinio žinios ar siekiu įgyti nuosavybės dalį į didesnę turto dalį nei kad, pareiškėjo nuomone, jai priklausytų. Pareiškėja pasielgė neapgalvotai, impulsyviai, norėdama kuo greičiau nutraukti jau iširusią santuoką bei pradėti naują gyvenimą, yra teisiškai neišprususi, neišmananti santuokos nutraukimo procedūrų, todėl pasitikėjo teisines paslaugas teikusia įmone;
8.3. nors tarp šalių ir buvo pasiektas susitarimas tiek dėl pačios santuokos nutraukimo, tiek ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių (santuokoje įgyto turto pasidalijimo), pareiškėja pripažįsta, kad formaliai jos sutuoktino valia dėl ištuokos nebuvo tinkamai išreikšta (jam nepasirašius teismui skirtų dokumentų). Santuokos nutraukimui abiejų sutuoktinių bendru sutikimu yra reikalinga abiejų sutuoktinių bendra suderinta valia, todėl teismo sprendimas naikinamas, nes šiuo atveju teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių galimai neatitinka sutuoktinių suderintos valios;
8.4. kilus ginčui tarp sutuoktinių teismas turėtų taikyti CK 3.53 straipsnio 4 dalyje numatytas procesines nuostatas, t. y. bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdyti, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį, o jos nesudarius per šešis mėnesius, pareiškimą palikti nenagrinėtą. Iš skundo bei prie jo pridėtų dokumentų (pirkimo-pardavimo sutarčių) turinio matyti, kad pareiškėjas siekia nuginčyti sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją, dėl ko laikytina, kad tarp pareiškėjų yra kilęs ginčas. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl santuokos nutraukimo pagal sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu (CK 3.51–3.54 straipsniai) sutuoktiniams priklausančio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turto, nenustatinėja, tik pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį savo sprendimu nutraukdamas santuoką patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai dėl savo turtinių teisių ir pareigų privalo susitarti patys ir įtvirtinti tai teismui pateikiamoje sutartyje. Todėl tarp pareiškėjų atsiradus ginčui dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, šis ginčas negali būti sprendžiamas ypatingosios teisenos tvarka, kol (jeigu) sutuoktiniai nepasieks susitarimo ir neįformins jo naujoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje. Nesant procesinės galimybės spręsti pareiškėjų ginčo šioje byloje, nėra pagrindo priimti ir prijungti prie bylos pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų - pirkimo-pardavimo sutarčių;
8.5. panaikinus sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pastarasis turėtų taikyti CK 3.53 straipsnio 4 dalyje numatytas procesines nuostatas, t. y. bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdyti, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį, arba išaiškinti pareiškėjams teisę ginčą dėl santuokos nutraukimo spręsti ieškininės teisenos tvarka. Pareiškėjos nuomone, sprendžiant dėl procesinės bylos baigties, apeliacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad dėl pareiškėjo parašo nebuvimo formaliai nesant sutuoktinių suderintos valios dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių, panaikinus sprendimą, galima laikyti, kad pareiškimas (su priedais) tinkamai ir nebuvo paduotas, be to, tarp pareiškėjų kilo ginčas dėl bendrąja jungtine nuosavybe jiems priklausančio turto padalijimo, kuris negali būti nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka. Panaikinus sprendimą ir pareiškimą palikus nenagrinėtą, pareiškėjai be jokių kliūčių ir apribojimų, laikydamiesi įstatymo nustatytos tvarkos, galės kreiptis dėl santuokos nutraukimo tiek notarine tvarka (CPK 3.541 straipsnis), tiek ypatingąja teisena (jeigu bus pasiektas susitarimas), tiek ir ginčo tvarka (jei susitarimo pasiekti nepavyks) arba išsaugoti santuoką. Taigi, nei vienos iš šalių teisės ir teisėti interesai nebūtų pažeisti. Todėl tikslinga sprendimą panaikinti, tačiau negrąžinti civilinės bylos nagrinėti iš naujo, o pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokie pagrindai nenustatyti.
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinus šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
11. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 1) 1994 m. rugsėjo 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) 1995 m. vasario 3 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) 1995 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) 2001 m. vasario 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 5) 2001 m. kovo 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 6) pareiškėjo susirašinėjimą su pareiškėjos sūnumi A. B. žinutėmis telefonu per Viber programėlę, juos prašo prijungti prie bylos. Pareiškėjo teigimu, minėti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog santuokoje su pareiškėja nekilnojamasis turtas pirktas pareiškėjo asmeninėmis lėšomis, kas kartu pagrindžia ir tai, jog pareiškėjas nesutinka su nekilnojamojo turto padalijimu santuokos nutraukimo sutartimi.
12. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir nuspręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
13. Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo pateiktais naujais įrodymais, pažymi, kad pareiškėjas teikiamais papildomais įrodymais remiasi ginčydamas savo valios išraišką santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kuri patvirtinta skundžiamu sprendimu. Įvertinęs šią aplinkybę bei tai, kad apeliantas nurodo, jog apie civilinę bylą sužinojo tik jau priėmus skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia priimti pareiškėjo teikiamus papildomus įrodymus ir juos vertinti sprendžiant dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtintos 2025 m. rugpjūčio 25 d. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sąlygas.
16. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi sutarties laisvės principas leidžia susitarti ne tik dėl CK nenustatytų sutarčių rūšių, bet ir apibrėžti jų sąlygas. Tačiau sutarties laisvės principas, nebūdamas absoliutus teisės principas, turi tam tikras ribas. Sutarties laisvė ribojama imperatyvių įstatymų normų teisiniu reguliavimu. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis dėl neprieštaravimo įstatymams aiškintina kaip apimanti neprieštaravimą ne tik imperatyvioms įstatymų normoms, bet ir neprieštaravimą viešajai tvarkai bei gerai moralei. Be to, šalių sudaromos sutartys neturi turėti valios ydų, t. y. neturi būti sudarytos apgaulės, grasinimo, klaidos, esminės nelygybės pagrindais ir neturi būti simuliacinio pobūdžio, nes tokiu atveju neegzistuotų vienas iš būtinųjų sutarties sudarymo elementų – šalių suderinta valia.
17. Civilinio proceso įstatymas numato, jog bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis), kuria šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta galimybę kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 1 ir 2 dalys, CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šalių sudaryta ir teismo sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis savo esme prilygsta taikos sutarčiai, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu sutarties sąlygose pačios nusistato savo teises ir pareigas (CK 6.985 straipsnio 1 dalis).
18. Sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad nėra sutuoktinių ginčo. Šalims nesutarus dėl sutarties sąlygų, sutartis negali būti laikoma sudaryta. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią, todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi nuosekliai, nebūtų aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią. Tai reiškia, jog, esant ginčui dėl klausimų, kurie turi būti aptarti santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja visos CK 3.51 straipsnio 1 dalies nustatytos santuokos nutraukimo sąlygos ir sutartis negali būti patvirtinta. Pagal CK 3.66 straipsnio 1 dalį, santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos, todėl visi klausimai turi būti išspręsti kartu, o visa teikiama sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi atitikti įstatymų reikalavimus.
19. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintoje sutartyje sąlygos dėl nekilnojamojo turto padalijimo neatitinka apelianto valios, kadangi nekilnojamasis turtas įgytas už jo asmenines lėšas ir neturėtų būti dalijamas. Taip pat apeliantas nurodo, kad sutartyje yra ne jo parašas, už jį pasirašyta pareiškėjos. Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja patvirtino, kad pasirašė už pareiškėją, nurodė tokią aplinkybę nulėmusias priežastis. Pareiškėja sutinka su tuo, kad sprendimas, kuriuo nutraukta santuoka bendru sutarimu ir patvirtinta teismui pateikta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, būtų panaikintas.
20. Vadovaujantis CK 3.51 straipsniu, santuoka bendru sutuoktinių sutikimu gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); 3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs. Santuoka šiame straipsnyje numatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka.
21. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas privalo vertinti prašymo nutraukti santuoką pagrįstumą ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą (CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad teismas turi ne tik patikrinti, ar sutartyje sutuoktiniai aptarė visus klausimus, kurie pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį turi būti aptarti, bet ir įvertinti, ar sutarties sąlygos neprieštarauja viešajai tvarkai, ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų, kreditorių teisėtų interesų. Sutarties sąlygos turi būti nustatytos abiejų sutuoktinių laisva valia, sutarties tekste išdėstytos tiksliai ir aiškiai, kad nekiltų abejonių dėl sutarties turinio. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumo teisminė kontrolė įstatyme nustatyta, be kitų tikslų, siekiant taip pat užtikrinti sutuoktinių lygiateisiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2007).
22. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus turėtų būti įvertinta, ar sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudaryta remiantis abiejų sutarties šalių valia, ar ji nepažeidžia pareiškėjų teisėtų interesų, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta sutartis negalėjo būti tvirtinama. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad jis nesutinka su teismo patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir pateikė paaiškinimus, pagrindžiančius jo nesutikimo motyvus. Ginčas tarp šalių kilo svarbiu klausimu, t. y. dėl santuokos metu įgyto turto pasidalijimo. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neišklausant pačių pareiškėjų pozicijos, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tikroji pareiškėjų valia dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties turinio šiuo atveju nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta tikroji sutuoktinių valia, byloje iš esmės lieka ginčas dėl pareiškėjų santuokos metu įgyto turto pasidalijimo, taigi teigtina, kad patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių gali neatitikti pareiškėjo valios, pažeisti pareiškėjo teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas sprendimas naikintinas.
23. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu palikti nenagrinėtu, teigia, jog tokiu atveju nenukentės pareiškėjų interesai, kadangi pareiškėjai galės atlikti atitinkamus procesinius veiksmus, siekdami nutraukti santuoką (kreiptis ginčo teisenos tvarka, į notarą) arba išsaugoti santuoką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, pažymi, jog toks prašymas negali būti tenkinamas vien tuo aspektu, kad civilinė byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, kuriame tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismą riboja apeliacinio skundo ribos (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kita, vertus, tokią poziciją dėl prašymo palikimo nenagrinėtu išreiškė tik pareiškėja, tuo tarpu nėra aiški pareiškėjo pozicija šiuo aspektu, kuri galėtų būti išsiaiškinta pirmosios instancijos teisme. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas pagal teisinį reglamentavimą, nepaisant to, kad neapribotų teisine prasme galimybės atlikti teisės aktuose numatytus procesinius veiksmus, susijusius su santuokos nutraukimu, negali būti tenkinamas.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių neatitinka vieno iš sutuoktinių – apelianto – valios, į tai, jog supaprastinto proceso tvarka santuoka gali būti nutraukta tik esant abiejų sutuoktinių sutarimui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nutaria, kad minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą panaikinti priimtą teismo sprendimą. Akcentuotina, jog šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitiktų apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) ir apribotų pareiškėjų teisę į apeliaciją, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, spręstinas pirmosios instancijos teisme, priėmus galutinį procesinį sprendimą (nutartį) šioje byloje (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
tenkinti apelianto (pareiškėjo) C. G. apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir civilinę bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Loreta Bujokaitė
