Administracinė byla Nr. eI2-12298-644/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02351-2025-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 11 d.
Šiauliai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Jolantai Miežienei,
vertėjaujant Jūratei Bernotienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. S. ir pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Pauliui Markevičiui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė :
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LR) Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas ir jo atstovas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d. sudarė darbo sutartį su UAB,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė) metalinių konstrukcijų montuotojo pareigoms, pagal kurią pareiškėjui turėjo būti mokamas 1 800 Eur mėnesinis atlyginimas. Nurodo, jog darbo sutartis įsigaliojo, kai pareiškėjas, gavęs laikiną leidimą gyventi, 2025 m. balandžio 25 d. atvyko į darbovietę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pasirodė, jog darbovietė yra butas, priklausantis buvusiam UAB,,(duomenys neskelbtini)“ savininkui, kuris paaiškino, kad bendrovę pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2025 m. balandžio 15 d. departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi, nes su juo nėra sudaryta darbo sutartis ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. 2025 m. balandžio 16 d. pareiškėjas gavo departamento sprendimą, iš kurio sužinojo, kad apie sudarytą 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartį darbdavys nepranešė VSDFV. 2025 m. balandžio 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį pranešti VSDFV apie darbo sutarties sudarymą ir išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti pareiškėją į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą ir priverstines pravaikštas.
3. Nurodė, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys nepasiūlė darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, taip pat nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį. Taip pat atleisti darbuotoją galima ir dėl jo kaltės, tačiau vadovaujantis DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs jokių darbo drausmės ir teisės aktų reikalavimų, taip pat nebuvo tinkamai informuotas apie darbo sutarties nutraukimą, nenurodžius jokios svarbios priežasties, negavus pasiaiškinimo, ir nepasiūlius jokio kito darbo, todėl laikytina, kad jis buvo atleistas neteisėtai.
4. Pažymėjo, kad sprendžiant reikalavimo panaikinti skundžiamo atsakovo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 1 straipsnio ir 3 straipsnio nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, nes matyti, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl netinkamai pritaikė teisinį sprendimo pagrindą.
5. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 138 straipsnio 3 dalį, kol nėra pasibaigęs sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundimo ir nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo priėmimo terminas, o kai skundas paduotas, kol nėra išspręstas skundo priėmimo teisme klausimas, sprendimo vykdymas sustabdomas, išskyrus atvejus, kai sprendimas priimtas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teigė, jog pareiškėjo skundas teisme priimtas 2025 m. gegužės 13 d., todėl 2025 m. balandžio 25 d. pareiškėjas, atvykęs pas darbdavį, turėjo galiojantį Sprendimą ir galėjo pradėti dirbti.
6. Atsakovo departamento atstovas atsiliepime bei teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui, vadovaujantis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., 2025 m. sausio 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjui įteiktas 2025 vasario 18 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas dėl darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovės, tarpininkavusios dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir pareiškėjo darbo sutartis, kaip numatyta jos 7 punkte, nėra sudaryta. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nėra sudaryta, departamentas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, 2025 m. balandžio 15 sprendimu buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi LR. UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta. Atkreipė dėmesį, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybės dėl darbo sutarties nesudarymo (įsigaliojimo). Neįsigaliojus darbo sutarčiai su bendrove, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) sistemoje nesant duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi LR. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, pagal UTPĮ 40 str. 5 d. Pažymėjo, kad UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
7. Teigė, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
8. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas įsidarbinti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB,,(duomenys neskelbtini)“ metalinių konstrukcijų montuotoju, departamentui 2024 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 800 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant pagal darbo sutartį. Prašymui pagrįsti bendrovė departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – tarpininkavimo raštas), kuriame įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal neterminuotą darbo sutartį ir darbo sutarties laikotarpiu jam mokėti 1 800 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį.
10. Taip pat nustatyta, jog departamentas 2025 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti LR), išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini), įteiktas (duomenys neskelbtini).
11. Į bylą pateikta 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB,,(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjo A. S., pagal kurią pareiškėjas turėjo būti įdarbintas metalinių konstrukcijų montuotoju, jam turėjo būti mokamas 1 800 Eur mėnesinis atlyginimas. Pagal darbo sutarties 7 punktą darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti gavus leidimą laikinai gyventi ir gavus darbdavio patvirtinimą po nurodytų pareigų kvalifikacijos patikrinimo.
12. Departamentas atliko duomenų apie pareiškėją patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas jokiose LR įmonėse nedirba. Atsižvelgdamas į tai, departamentas priėmė ginčo Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pastarasis nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Kadangi leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, o darbo santykiai nebuvo įtvirtinti, manyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės.
13. UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties LR klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. To paties įstatymo straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
14. Paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi.
15. Pareiškėjas nesutinka su departamento Sprendimu panaikinti leidimą laikinai gyventi LR, teigdamas, kad šis sprendimas yra nepagrįstas. Nurodo, jog pareiškėjas atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį, pagal kurią mokamas 1 800 Eur atlyginimas, kas atitinka nustatytą minimalią sumą leidimui išduoti. Kaip nurodo pareiškėjo atstovas, darbo sutartis su darbdaviu buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d. ir iki šiol nėra nutraukta. Tačiau tik gavęs ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas sužinojo, kad darbdavys apie šios sutarties sudarymą nepranešė VSDFV. Dėl to, gindamas savo teises, jis kreipėsi į bendros kompetencijos teismą, prašydamas nustatyti darbo santykių buvimo faktą ir pripažinti, kad darbo sutartis buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d. ir įsigaliojo nuo 2025 m. balandžio 25 d., kai jis faktiškai atvyko į darbovietę. Pareiškėjo atstovo nuomone, departamento Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad darbo santykiai neegzistavo, todėl, jei teismas pripažintų, jog darbo santykiai visgi buvo susiklostę, pagrindas sprendimui panaikinti leidimą gyventi LR išnyktų, o pats sprendimas būtų laikomas neteisėtu.
16. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo ir jo atstovo argumentais, kuriais siekiama paneigti Sprendimo teisėtumą. Pagal UTPĮ 62 straipsnio 3 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi LR. Minėta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi LR buvo išduotas tik 2025 m. sausio 17 d. ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d. (sprendimo 10 punktas). Taigi, 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi LR. Tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi LR, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimos darbdavės kreipimosi į departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2025 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDgtMTEyMC8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-108-1120/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-108-1120/2025">3K-3-108-1120/2025</a>).
17. Be to, teismas vertina, kad vien darbo sutarties pasirašymas, joje nustatant sąlygas apie darbo pradžią po leidimo gyventi gavimo, nereiškia galiojančių darbo santykių. Vadovaujantis DK 42 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Ši įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį VSDFV teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad šalių pasirašyta darbo sutartis galimai laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, todėl pareiškėjo argumentas dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties neturi teisinio pagrindo ir atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo atstovo argumentus dėl to, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu negalėjo būti pranešta VSDFV apie pareiškėjo darbo pradžią, nes pareiškėjas pradėjo dirbti tik 2025 m. balandžio 25 d. ir pranešta turėjo būti vieną dieną prieš, t. y. 2025 balandžio 24 d., kadangi įrodinėdamas minėtas aplinkybes, pareiškėjo atstovas nepateikė įrodymų, jog apie pareiškėjo darbo pradžią VSDFV pranešta 2025 m. balandžio 24 d., ar pranešta iš viso šios bylos nagrinėjimo metu, kas tik dar labiau patvirtina teismo išvadą apie galiojančių darbo santykių nebuvimą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas neįrodė, jog įvykdė darbo sutarties 7 p. įtvirtintą sąlygą ir gavo darbdavio patvirtinimą po nurodytų pareigų kvalifikacijos patikrinimo, nes tai pavirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su departamento argumentais, kad pareiškėjo atvykimas ir nusifotografavimas prie namo, kur įregistruota bendrovė, taip pat neįrodo darbo sutarties įsigaliojimo fakto.
18. Pažymėtina ir tai, kad departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas). Aprašo 129² punktas numato, kad, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu departamentas priėmė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje arba UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
19. Aprašo 130 punktas numato, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi LR kitu UTPĮ nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
20. Taigi, vadovaujantis šiuo Aprašu, užsieniečiui pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo ir panaikinimo procedūras turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus, departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2021 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjgyMy0yNjEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2823-261/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2823-261/2021">eA-2823-261/2021</a>, 2024 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTc3Ny02MDIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1777-602/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1777-602/2024">eA-1777-602/2024</a>).
21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 17 d., praėjus beveik 3 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis.
22. Vadovaujantis nuosekliai formuojama administracinių teismų praktika, užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTk4MS04MjEvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1981-821/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1981-821/2024">eA-1981-821/2024</a>, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjU1My0xMDQ3LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2553-1047/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2553-1047/2024">eA-2553-1047/2024</a>). Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi LR UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yODMzLTQ0Mi8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2833-442/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2833-442/2022">A-2833-442/2022</a>; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTI2My01MjUvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1263-525/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1263-525/2024">eA-1263-525/2024</a>).
23. Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir byloje esančių įrodymų, konstatuotina, kad aplinkybės nustatymas, jog bendrovė su pareiškėju galiojančios darbo sutarties nesudarė, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada darytina įvertinus departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako sprendimui priimti. Departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų UTPĮ nuostatų.
24. Pareiškėjas skunde nurodo, kad departamentas, priimdamas 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi LR, neįvertino visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, netinkamai taikė teisinį pagrindą – UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Pareiškėjo argumentas, kad šiuo metu yra priimtas ieškinys dėl darbo ginčo (Kauno apylinkės teismo civ. byla Nr. e2-2332-11162/2025), kuriuo prašoma pripažinti sutartį sudarytą praeityje, o šio fakto nustatymas yra atsakovo priimto Sprendimo pagrindas, todėl išnykus šiam pagrindui, atsakovo priimtas Sprendimas taptų neteisėtas. Minėta (Sprendimo 17 punktas), darbo sutartis, pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti sudaryta, o nagrinėjamoje byloje ginčijamas departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis. Pažymėtina ir tai, kad civilinėje byloje pareiškėjas siekia įrodyti, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., tačiau įsigaliojusi nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2025 m. balandžio 15 d., darbo sutartis nebuvo įsigaliojusi, todėl pripažintina, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis (neįsigaliojusi), savaime nesukuria darbo teisinių santykių ir negali būti pagrindu, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
25. Pareiškėjas sprendimą ginčija ir tuo aspektu, kad pagal UTPĮ 138 straipsnio 3 dalį, kol nėra pasibaigęs sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundimo ir nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo priėmimo terminas, o kai skundas paduotas, kol nėra išspręstas skundo priėmimo teisme klausimas, sprendimo vykdymas sustabdomas, išskyrus atvejus, kai sprendimas priimtas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, nurodydamas, jog pareiškėjo skundas teisme priimtas 2025 m. gegužės 9 d., todėl 2025 m. balandžio 25 d. pareiškėjas, atvykęs pas darbdavį, turėjo galiojantį sprendimą ir galėjo pradėti dirbti. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta, kadangi jie susiję su aplinkybėmis po ginčijamo Sprendimo priėmimo ir negali turėti įtakos teismo sprendimo priėmimui, kas jau buvo akcentuota Sprendimo 24 punkte.
26. Pareiškėjas Sprendimą ginčijo ir tuo aspektu, kad jis neatitinka VAĮ numatytų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, tvirtindamas, jog Sprendimas yra šabloninis, nesurinkti įrodymai, patvirtinantys jo individualias aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, departamentas, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą, privalėjo domėtis, ar jis iš tikrųjų dirba bendrovėje, kreiptis į bendrovę papildomos informacijos.
27. Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Taip pat pažymėtina, jog Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia, jog Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis.
28. LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
29. Aptartos LVAT praktikos kontekste įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad šis sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jame yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinti Sprendime konstatuoti privalomieji leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, numatyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktuose, todėl darytina išvada, kad departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi LR, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
30. Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjui Paulius Markevičius pateikė teismui prašymą kreiptis į LVAT su prašymu patikrinti, ar Aprašo 129² punktas atitinka UTPĮ. Nurodo, kad minėtame Aprašo punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi privalo per 2 mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos atvykti į LR ir pradėti dirbti, tačiau toks reikalavimas nėra numatytas pačiame įstatyme. Kadangi šis reikalavimas nustato esminę sąlygą užsieniečio teisei dirbti ir gyventi LR, jis turėtų būti įtvirtintas pačiame įstatyme, o ne poįstatyminiame akte, todėl yra pagrįstų abejonių dėl jo teisėtumo bei atitikties įstatymo nuostatoms.
31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.
32. Teismų praktikoje šiuo klausimu taip pat yra konstatuota, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (LVAT 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje (LVAT 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I415-4/2007).
33. Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo atstovo prašymą, sprendžia, kad prašymas kreiptis į LVAT dėl Aprašo 129² punkto atitikties UTPĮ yra nepagrįstas. Aprašo 129² punktas, kuriame numatyta, kad jei praėjus dviem mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo ar sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą, departamentas atlieka Aprašo 130 punkte numatytus veiksmus, iš esmės įgyvendina UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta galimybė panaikinti leidimą laikinai gyventi, jei užsienietis nebevykdo veiklos, dėl kurios jam buvo išduotas leidimas. Taigi Aprašo 129² punktas nesukuria naujo teisinio reguliavimo, bet tik konkretizuoja, kaip turi būti taikoma įstatymo norma, nustatydamas protingą terminą, per kurį turi būti pradėta veikla – šiuo atveju įsidarbinimas. Nors pats įstatymas nenurodo konkretaus termino, per kurį užsienietis turi pradėti dirbti, poįstatyminiu teisės aktu nustatytas dviejų mėnesių laikotarpis nėra perteklinis ar nesuderinamas su įstatymo nuostatomis, bet padeda užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą ir teisingą įstatymo taikymą praktikoje.
34. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kreiptis į LVAT dėl Aprašo 129² punkto teisėtumo tyrimo, todėl pareiškėjo atstovo prašymas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia :
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Deimantė Andrulytė
Arvydas Martinavičius
Rasa Milvydaitė
