Baudžiamoji byla Nr. 2K-127/2011 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2; 1.1.8.6.14
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistajam E. B.,
nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Bučiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendis: nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos; E. B., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė sumažinta iki ketverių metų ir šešių mėnesių ir, pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ši bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Iš E. B. nuspręsta išieškoti 3812 Lt proceso išlaidų.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Vadovaujantis 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, paskirta bausmė sumažinta vieneriais metais ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro prašymą tenkinti kasacinį skundą, nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato V. Bučiaus prašymus kasacinį skundą atmesti,
nustatė:
E. B. nuteistas už išžaginimą, padarytą bendrininkų grupe, t. y. už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 1998 m. rugsėjo 13 d. naktį, tarp 1.00 ir 5.00 val., Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) namo rūsyje esančiame poilsio kambaryje, veikdamas bendrininkų grupe su D. ir V. S., G. K., V. R. bei R. Ž., nukentėjusiajai R. B. (Ž.) atsisakius patenkinti jų lytinę aistrą, visiems siekiant palaužti jos pasipriešinimą, E. B. tampė nukentėjusiąją už plaukų, lazda bei kumščiu sudavė per nugarą, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus nugaros ir juosmens srityse), o bendrininkams trenkus taurele nukentėjusiajai per galvą, grasinant susidoroti bei sumušti, prievarta nugirdžius ir nunešus į pirties patalpą, nurengus nuogai, jis (ir nusikaltimo bendrininkai) po panaudoto fizinio smurto ir grasinimų, pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios R. B. (Ž.) būkle, prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 59 straipsnio 2 dalies taikymo E. B. ir švelnesnės bausmės paskyrimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas); palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę (laisvės atėmimą šešeriems metams, pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nustatytą galutinę laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams).
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai pripažino dvi E. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 59 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, pripažįstant nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra pagrįsta bylos aplinkybėmis, kurias objektyviai ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Tai, kad E. B. ne savo noru, o tik dėl surinktų byloje įrodymų, t. y. verčiamas objektyvių aplinkybių, teisiamajame posėdyje pripažino esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo faktines aplinkybes, rodo bylos duomenys (įrodymai), kuriais ir grindžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados.
Kasaciniame skunde prokuroras analizuoja E. B. parodymų turinį ir nurodo, kad pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis jis neigė mušęs nukentėjusiąją, o papildomos apklausos metu prisipažino smurtavęs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė pasinaudojęs nukentėjusiosios šoko būsena dėl apsvaigimo, bejėgiškumu, tačiau neigė naudojęs smurtą: biliardo lazda nesudavęs, aiškino neprisimenantis, ar tampė už plaukų, ar sudavė smūgius kumščiu per nugarą, ir manantis, kad to nedarė. Teismui perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai prisipažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją, nuteistasis tai neigė. Teismo proceso metu šias aplinkybes pripažino tik po to, kai parodymus davė nukentėjusioji ir liudytojai. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis savo neprisipažinimą paaiškino tuo, kad teisme pamatęs žmoną negalėjo susikaupti. Be to, 2010 m. kovo 25 d. Danijos Karalystės Hilleroedo teisme E. B. visiškai neigė padaręs nusikaltimą.
Kasatorius pabrėžia, kad E. B. parodymai nerodo ir nuoširdaus jo gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos; be to, tai paneigia ir kitos bylos aplinkybės. Kasaciniame skunde pažymima, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo; šiuo atveju turi būti objektyviai įvertinama bylos aplinkybių visuma (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir kt.). E. B. teisme parodė, kad, sužinojęs apie paduotą pareiškimą dėl išžaginimo, netrukus (po dviejų savaičių) išvyko į Daniją, ten vėliau gavo netikrą pasą (su kito asmens duomenimis) ir dvylika metų slapstėsi, žinodamas, kad baudžiamoji byla perduota į teismą, o jis yra paieškomas. Be to, žinojo apie byloje pareikštą civilinį ieškinį, tačiau žalos neatlygino. Nukentėjusiosios atsiprašė, tačiau iš karto prašė teismo atsižvelgti į jo šeiminę padėtį. Prokuroro manymu, toks atsiprašymo būdas vertintinas kaip nenuoširdus ir formalus. Dėl E. B. smurtinių veiksmų nukentėjusioji, būdama nepilnametė, gydėsi ligoninėje, dėl pažeistos klausos turėjo nešioti 4000 Lt kainavusį klausos aparatą. Nukentėjusioji, besimokydama 12 klasėje, ilgai nelankė mokyklos, buvo priversta keisti gyvenamąją vietą. Be to, ji dėl nuteistųjų spaudimo ir motinos bei draugo poveikio keitė parodymus, už tai buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista. Pasak prokuroro, esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms E. B. elgesį, negalima pripažinti, kad jis savo veiksmus vertina neigiamai ir dėl to išgyvena.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, koks E. B. parodymų indėlis į teisingo sprendimo priėmimą, taip pat įvertinti visas minėtas aplinkybes, tačiau to nepadarė ir nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neatitinka ir teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-397/2010, 2K-94/2010, 2K-179/2010).
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis). Iš tiesų nukentėjusiajai R. B. (Ž.) E. B. motina prieš teismo nuosprendžio paskelbimą 2010 m. birželio 30 d. atlygino 1000 Lt neturtinės žalos. Nukentėjusioji pareiškė civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis buvo atmestas tuo pagrindu, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas neturtinės žalos atlyginimo nenumatė. Civilinis ieškinys dėl 5800 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas argumentuojant tuo, kad nukentėjusioji R. B. (Ž.) nepateikė įrodymų apie jos nurodomų išlaidų ryšį su byla, jų būtinumą ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiajai atlyginta tik 3,9 proc. pareikšto civilinio ieškinio, o ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atmestas, padarė išvadą, kad nuteistojo pažadas atlyginti visą nukentėjusiajai padarytą žalą ir jos dalies atlyginimas yra pagrindas pripažinti dar vieną E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Prokuroro manymu, tokia teismo išvada nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir teismų praktikoje pripažinta, kad žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas savo noru ar jo valia kiti asmenys atlygina žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-397/2010), o dalinis žalos atlyginimas – kai atlyginama žymi visos patirtos žalos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010).
Kasacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis), ir dėl to sušvelnindamas nuteistajam paskirtą bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, konstatuojant E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą, grindžiamos ne objektyvių bylos aplinkybių visumos vertinimu. Iš bylos dokumentų, apkaltinamajame nuosprendyje nustatytų ir nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad iš tiesų E. B. ne tik pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu neigė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus – fizinio smurto panaudojimą išžaginant nukentėjusiąją R. B. (Ž.), bet ir teisiamajame posėdyje šių aplinkybių nepripažino, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, vengė išsamiai atskleisti nusikaltimo, už kurį nuteistas, esmines faktines aplinkybes (tai užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole). Tik po to, kai nuteistąjį kaltinančius parodymus davė nukentėjusioji ir liudytojai, padarius teismo posėdžio pertrauką, E. B. patvirtino naudotą smurtą, o neprisipažinimą paaiškino tuo, kad tikėjosi kažką nuslėpti. Be to, nustatyta, kad netrukus po nusikaltimo padarymo, sužinojęs apie nukentėjusiosios pareiškimo dėl prieš ją padaryto nusikaltimo padavimą teisėsaugos institucijai, E. B. išvyko iš Lietuvos. Taip pat žinodamas, kad yra pripažintas įtariamuoju ir kad paskelbta jo paieška, E. B. beveik dvylika metų, pasinaudodamas suklastotu pasu, svetima pavarde slapstėsi užsienio šalyje – Danijos Karalystėje, o ten sulaikytas, teisme sprendžiant jo išdavimo Lietuvai klausimą, neigė padaręs nusikaltimą, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad kiti nusikaltimo bendrininkai buvo teismo nuosprendžiu nuteisti 2001 m. balandžio 5 d. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis E. B. teismo proceso pabaigoje pagaliau prisipažino padaręs nusikaltimą ne savo noru, o verčiamas surinktų įrodymų, ir kad jo gailėjimasis dėl to, ką padaręs – formalus nukentėjusiosios atsiprašymas – nebuvo nuoširdus, yra grindžiamos reikšmingų objektyvių bylos aplinkybių visuma bei teisingu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės aiškinimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai ir vienpusiškai traktavo nuteistojo parodymų turinį bei jų indėlį atskleidžiant teisiškai reikšmingus faktus, sureikšmino formalų, praėjus daug metų po nusikaltimo padarymo, teisme pareikštą E. B. atsiprašymą, visiškai nevertino kitų svarbių aplinkybių, apibūdinančių jo požiūrį į paties padarytą nusikaltimą ir rodančių kaltininko siekius ne šalinti jo sukeltus neigiamus padarinius nukentėjusiajai, bet pačiam išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti. Dėl to šio teismo išvada pripažinti E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, prieštarauja šios BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės sampratai.
Kasaciniame skunde taip pat pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino esant E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalinį žalos atlyginimą nukentėjusiajai (BK 59 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad nuteistojo E. B. artimieji 2010 m. birželio 30 d. (vykstant teismo procesui) atlygino 1000 Lt nukentėjusiajai padarytos žalos. Pareikštas ieškinys dėl 5800 Lt turtinės žalos teismo netenkintas, nes nepateikta jį patvirtinančių įrodymų, o ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atmestas dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu įstatymas nenumatė tokios nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 1000 Lt sumokėjimo nukentėjusiajai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau į šį faktą atsižvelgė, skirdamas bausmę.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vadovavosi BK 59 straipsnio 2 dalimi; vadinasi, dalies žalos atlyginimo, kaip lengvinančios aplinkybės, pripažinimą teisiškai grindė šios įstatymo normos teismui suteikta galimybe savo nuožiūra pripažinti tokia aplinkybe ir įstatyme nenurodytąją. Tačiau kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas privalo turėti faktinį pagrindą, t. y. teismas savo teisinę išvadą turi pagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jas objektyviai įvertinęs. Nenustačius teisiškai reikšmingo fakto baudžiamosios teisės normos (BK 59 straipsnio 2 dalis) taikymas neįmanomas. Konstatuojant dalies žalos atlyginimą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepakanka simbolinio, neadekvataus tikrajai žalai atlyginimo. Konkrečiu atveju nurodytas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas yra nežymus ir šiuo aspektu teismo neįvertintas, o dėl to ir nepagrįstai bei neteisingai pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 59 straipsnio 2 dalies) taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria E. B. apeliacinės instancijos teismas sušvelnino pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, nes bausmės sušvelninimas susijęs su nepagrįstai ir neteisingai nustatytomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria E. B. pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir sušvelninta pagal BK 149 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė.
Palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendį, kuriuo E. B. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, ir, pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sumažinta, nustatant galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Aldona Rakauskienė
Dalia Bajerčiūtė
