Baudžiamoji byla Nr. 2K-77/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.15.3.3.; 2.8.14. (S)
2011 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos atstovės V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutarties I. T. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, kuria pakeista Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutarties dalis dėl civilinio ieškinio: priteista iš (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, savivaldybės biudžetinės įstaigos, 620,81 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo D. Z. atstovei pagal įstatymą Z. Z..
Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi pripažinta, kad I. T. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis priverstinis gydymas Alytaus psichikos sveikatos centre. Nukentėjusiojo D. Z. įstatyminės atstovės Z. Z. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi pripažinta, kad I. T. 2009 m. vasario 26 d., apie 12.20 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 6-7 lavinamosios klasės kabinete, užpylė iš arbatinuko ir apiplikė karštu vandeniu nepilnamečio D. Z. kairį petį, šoną, ranką, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl krūtinės ląstos kairės pusės, kairio žasto, kairio dilbio ir dešinio dilbio terminių II A-II B laipsnio nudegimų (13 proc. viso kūno paviršiaus ploto). Teismas pripažino, kad I. T. veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.
Palikdamas nenagrinėtą nukentėjusiojo įstatyminės atstovės civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnio nuostatas baudžiamojoje byloje nagrinėjamas tik toks civilinis ieškinys, kuris susijęs su asmens nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje I. T. nėra kaltinamasis, jis baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, jo veika nėra baudžiama. Dėl I. T. veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareikštas civilinis ieškinys negali būti nagrinėjamas ir įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso normas, jo nagrinėjimas galimas tik civilinio proceso tvarka. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką I. T. padarė būdamas pilnametis, kuris savo veiksmų reikšmės negalėjo suprasti ir jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo, todėl tokio asmens atsakomybės klausimai spręstini taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.268 straipsnio nuostatas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2010 m. birželio 28 d. nutartimi pakeisdama pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl civilinio ieškinio, konstatavo, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas nepagrįstai. Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.278 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytą žalą privalu atlyginti vaikų priežiūrą atsakingai institucijai. Kadangi įvykio metu I. T. buvo (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos specialiojoje klasėje, jos darbuotojų atsakomybės žinioje, tai už nukentėjusiajam padarytą nusikaltimą ir dėl to atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti mokykla.
Civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos atstovė V. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį. Kasatorė nurodo, kad apygardos teismas atsižvelgė tik į nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo argumentus, tačiau visiškai netyrė kitų bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą, ir dėl to priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Kadangi I. T. neteisėtą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, tai jo veika nėra nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, nesant nusikalstamos veikos subjekto, todėl spręsti klausimą dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 109 straipsnio nuostatomis, negalima; pareikštas civilinis ieškinys negali būti nagrinėjamas ir įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso normas; civilinis ieškinys šioje byloje paliktinas nenagrinėtas, o nagrinėtinas tik civilinio proceso tvarka pagal CK 6.268 straipsnį. Kauno apygardos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, neteisingai vadovavosi CK 6.278 straipsnio 1 dalimi. Šiame straipsnyje numatyta, kad už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, tačiau teismo sprendimu I. T. pripažintas neveiksniu tik po įvykio – 2010 m. rugpjūčio 10 d.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą tenkinti. Prokurorė nurodo, kad teismas išnagrinėjo šią bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir priėmė nutartį. Toks sprendimas nėra nei išteisinamasis, nei apkaltinamasis nuosprendis, todėl teismo sprendimas dėl nukentėjusiojo atstovės civilinio ieškinio aiškiai neatitinka BPK 109, 115 straipsnių reikalavimų. Byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, tačiau tai neužkerta kelio nukentėjusiojo atstovei kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl galbūt padarytos žalos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą I. T. atstovė pagal įstatymą I. T. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CK 6.278 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytą žalą privalo atlyginti už vaikų priežiūrą atsakinga institucija. Įvykio metu sunkią protinę negalią turintys nukentėjusysis D. Z. ir jį sužalojęs I. T. buvo prižiūrimi specialiosios institucijos – (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos – administracijos darbuotojų (mokytojos D. B., mokytojo padėjėjų J. R. ir R. J.), kurios netinkamai atliko pareigybių sąraše nurodytas savo funkcijas, paliko be priežiūros jų atsakomybėn pavestus specialiąją klasę lankiusius vaikus. I. T. pažymi, kad ji, kaip globėja, neprivalo atsakyti už I. T. padarytą veiką ir atlyginti dėl to atsiradusią turtinę bei neturtinę žalą, nes įvykio metu sūnus nebuvo jos priežiūroje.
Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinė ieškovė ir D. Z. atstovė pagal įstatymą Z. Z. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais. Teismas tinkamai įvertino, kad D. Z. ir I. T. buvo prižiūrimi mokyklos darbuotojų, kurie aplaidžiai ir nerūpestingai atliko jiems pavestas pareigas, neprižiūrėjo jų atsakomybėn pavestų sunkią protinę negalią turinčių vaikų ir todėl I. T. turėjo galimybę sužaloti nukentėjusįjį. Dėl netinkamai ir neatsakingai mokyklos darbuotojų atliekamų pareigų prieš D. Z. buvo padarytas nusikaltimas, todėl dėl jo atsiradusią žalą privalo atlyginti už vaikų priežiūrą atsakinga institucija. I. T. neveiksnus nuo vaikystės, todėl skundo argumentai, kad įvykio metu I. T. nebuvo pripažintas neveiksniu, atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys protingumo ir teisingumo principams.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BPK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, kai civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje ir, nustatydamas už nepakaltinamo asmens pavojingais veiksmais padarytą žalą materialiai atsakingą asmenį, netinkamai aiškino ir taikė CK normas.
BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje, reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). Palikus ieškinį nenagrinėtą civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi pagal minėtas BPK nuostatas baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims.
Nagrinėjamoje byloje I. T., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, nebuvo nei įtariamasis, nei kaltinamasis, o asmuo, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, nes jis, būdamas nepakaltinamumo būsenos, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką - nesunkiai sužalojo kitą žmogų. Nepakaltinamo asmens padaryta veika, už kurią taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nelaikoma nusikalstama. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį toks asmuo pagal BK už padarytą pavojingą veiką neatsako. Taigi šioje nutartyje nurodytas teisinis reglamentavimas neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese pareikštas civilinis ieškinys nesusijęs su visus požymius turinčios nusikalstamos veikos padarymu ir nagrinėtinas civilinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą, neišdėstęs aiškių ir nuoseklių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadą dėl ieškinio išsprendimo galimybės civilinio proceso tvarka, pats ėmėsi spręsti I. T. tėvams ir (duomenys neskelbtini) vidurinei mokyklai pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau, nustatydamas už I. T. padarytą žalą materialiai atsakingą asmenį, šis teismas neteisingai taikė CK normas. Teismas padarė bylos medžiaga nepagrįstą išvadą, jog I. T. žalos padarymo metu buvo nepilnametis. Kritikuodamas nuosprendyje padarytas išvadas dėl galimybės taikyti atitinkamas CK normas, reglamentuojančias specialaus subjekto – dėl psichikos sutrikimo nepakaltinamo asmens – deliktinę civilinę atsakomybę, teismas tik atkartojo I. T. psichiatrinės ekspertizės išvadas ir neatkreipė dėmesio į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad žalos padarymo metu I. T. buvo sulaukęs pilnametystės ir teismo nebuvo pripažintas neveiksniu. Teismas nenurodė jokių bylos duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad žalos padarymo metu vienintelė I. T. turėjusi prižiūrėti institucija buvo mokykla ir jai buvo žinoma apie I. T. psichikos būklę, jam rekomenduojamą priverstinį ambulatorinį gydymą. Be to, teismas turėdamas pareigą atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytus ir teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos įvertinimo pinigais kriterijus, šiuos kriterijus vertino pasirinktinai.
Kolegija pažymi, kad atsakomybė už teismo nepripažinto neveiksniu ir savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio pilnamečio fizinio asmens padarytą žalą reglamentuota ne CK 6.278, o CK 6.268 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta specialioji norma, reglamentuojanti žalos atlyginimą, padarytą asmens, kuris savo veiksmų reikšmės negali suprasti ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo. Žalos atlyginimas tokiais atvejais gali būti priteistas iš asmenų, kurie gyveno kartu su žalą padariusiu asmeniu ir, žinodami apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, nesiėmė priemonių, kad šis būtų pripažintas neveiksniu.
BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apygardos teismas, nesilaikydamas pirmiau nurodytų BPK nuostatų, išsprendė civilinį ieškinį. Pažeisdamas BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatas skundžiamoje nutartyje teismas nurodė nepagrįstus motyvus, kuriais remdamasis padarė neteisingas išvadas dėl civiliniam ieškiniui išspręsti teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių. Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, turėjusiais įtakos išsamiam bylos išnagrinėjimui ir teisingam nutarties priėmimui.
Dėl materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
