Baudžiamoji byla Nr. 2K-78/2011
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.1.2.2; 1.2.14.10; 2.1.7.3;
2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (už L. B. (R.) turto pagrobimą) laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (už L. B. (R.) turto sugadinimą) laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už D. G. turto pagrobimą) laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (už D. G. turto sugadinimą) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės už nusikalstamas veikas, sudarančias idealią sutaptį, subendrintos apėmimo būdu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šios subendrintos bausmės ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė M. T. paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Priteista iš M. T. nukentėjusiesiems L. B. (R.) 810 Lt, D. G. 500 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
M. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą bei sugadino svetimą turtą, t. y. 2009 m. gegužės mėn. nuo 23 d. 21.00 val. iki 24 d. 3.00 val. požeminiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), išdaužęs nukentėjusiosios L. B. (R.) automobilio „Toyota Corolla“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių stiklą, kurio vertė 600 Lt, įsibrovė į automobilį ir pagrobė iš jo garažo vartų pultelį, kurio vertė 210 Lt.
M. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą bei sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2009 m. gegužės mėn. nuo 23 d. 21.00 val. iki 24 d. 3.00 val. požeminiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), išdaužęs nukentėjusiojo D. G. automobilio „Mazda 323F“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių stiklą, kurio vertė 150 Lt, įsibrovė į automobilį ir pagrobė iš jo magnetolą „Alpine“ su valdymo skydeliu, kurių vertė 350 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. T. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta. M. T. manymu, darydamas išvadas dėl faktinių aplinkybių, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos įrodymai (kaltinamojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti rašytiniai įrodymai) buvo ištirti neišsamiai, įvertinti atskirai vienas nuo kito. Be to, visi neaiškumai įvertinti kaltinamojo nenaudai, o objektyvūs duomenys, patvirtinantys kasatoriaus parodytas aplinkybes, traktuoti kaip gynybos pozicija. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas faktu, kad įvykio vietoje buvo rasti du jo pirštų pėdsakai. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas nesilaikant nustatytos tvarkos, pažeidžiant BPK 179 straipsnio nuostatas; jame nenurodyta, kokiomis techninėmis priemonėmis naudojantis buvo paimti pirštų pėdsakai, iš kurios vietos, koks pėdsakas paimtas, taip pat nenurodyta, ar daktiloplokštelės buvo supakuotos ir užantspauduotos. Dėl to nebuvo galimybių patikrinti įrodymų, kuriais paremtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatoriaus manymu, įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo trūkumai laikytini esminiu BPK pažeidimu ir, remiantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, tokie įrodymai turi būti pripažinti niekiniais.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės besąlygiškai rėmėsi specialisto išvada Nr. 140-(6625)-IS1-6615 ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos informacija, kurios nepalygino su kitais byloje surinktais įrodymais, neatsižvelgė į jų prieštaravimus, trūkumus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl faktinės aplinkybės, kad pirštų pėdsakai buvo rasti ant automobilio kapoto viršutinės (ne vidinės) dalies, o tai objektyviai patvirtina kasatoriaus versiją, jog šie pėdsakai galėjo atsirasti, kai automobilis stovėjo visiems prieinamoje viešoje vietoje (pavyzdžiui, prie prekybos centro). Kasatorius M. T. mano, kad teismas, darydamas išvadas dėl jo dalyvavimo pagrobiant turtą iš D. G. automobilio ir jį sugadinant, atskirai vertino kasatoriaus, nukentėjusiojo D. G. bei Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateiktą informaciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, pagal nukentėjusiojo D. G. parodymus, jis savo automobilį požeminiame garaže pastatė 2009 m. gegužės 23 d., apie 21.00 val., prieš tai automobilis stovėjo prie prekybos centro. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad anksčiau nusikaltimas negalėjo būti padarytas. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pateikė duomenis, kad įvykio dieną – 2009 m. gegužės 23 d. – paskutinį kartą lijo nuo 16.37 iki 16.53 val., tačiau teismas, remdamasis šia informacija, nevertino, kad ant D. G. automobilio kapoto kasatoriaus pirštų pėdsakai galėjo atsirasti (ir išlikti) tarp 16.53 ir 21.00 val.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo įrodymų, susijusių su vagyste iš L. B. (R.) automobilio „Toyota Corrola“ ir šio automobilio sugadinimu. Nuteistasis M. T. nesutinka su teismo argumentais dėl jo kaltės įrodytumo bei mano juos esant nepagrįstus. Bylos įrodymai patvirtina tik faktą, kad automobilis buvo sugadintas, tačiau neįrodo kasatoriaus kaltės. Taigi ir ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis nepagrįsta jokiais įrodymais, o jų teismas netyrė ir neanalizavo.
Nuteistasis M. T. mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir M. S. parodymus, patvirtinančius kasatoriaus versiją. Teismo išvados, pasisakant dėl šių liudytojų parodymų – neteisingos. Iš tiesų A. B. ir M. S. pateikė informaciją apie įvykio dieną lankytas vietas (kad jie kartu važinėjosi po miestą, buvo sustoję prie Sereikiškių parko ir prekybos centro). Šių liudytojų parodymai yra logiški, nuoseklūs, todėl netikėti jais nėra pagrindo.
Kasatorius nurodo, kad asmuo negali būti nuteistas už veikas, kurios neįrodytos. Principas „visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai“ taikomos tada, kai yra kažkokių duomenų, o šiuo atveju teismai rėmėsi tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo prieštarauja faktinei situacijai, nes įrodymų visetas rodo, kad kasatorius nuteistas neteisingai, nesant objektyvių, neginčytinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Teismai nepaisė teisėtam nuosprendžiui priimti ir surašyti keliamų reikalavimų, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte.
Atsiliepimu į nuteistojo M. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Dainora Miliūtė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.
Prokurorė nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. T., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai netyrė bylos duomenų, lemiančių tinkamą ir teisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir neabejotiną baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens pripažinimą kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir darydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų L. B. (R.) ir D. G. parodymais, automobilių apžiūros protokolais, specialisto išvada, kad ant automobilio „Mazda 323F“ palikti M. T. rankų pėdsakai. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji L. B. (R.) nebuvo išsamiai apklausta apie tikslią nusikaltimo padarymo vietą, laiką ir iš kokio automobilio buvo pagrobti daiktai.
Pasak prokurorės, liudytojos A. B. ir M. S. teisme nurodė nusikaltimo padarymo dieną buvusios kartu su M. T. Tikrindamas šią versiją pirmosios instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai ištirti bei įvertinti liudytojų parodymus ir tik po to daryti atitinkamas išvadas. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. B. ir M. S. apklaustos formaliai, nebandant išsiaiškinti šių liudytojų gebėjimo prisiminti ir teisingai atkurti praeityje buvusių įvykių detales. Prokurorės įsitikinimu, minėtų liudytojų parodymų vertinimas (argumentuojant jų parodymų skurdumu) neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.
Atsiliepime daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, neįvertino įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir neišdėstė nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymų vertinimo motyvų, taip pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas ir teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo pakartotinai ištirti įrodymus, kai reikia BPK 329 straipsnio 4 punkte nustatyta tvarka ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas). Tačiau Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Atsiliepime į nuteistojo M. T. kasacinį skundą nukentėjusysis D. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotas veikas – teisingos. Įvykio vietos apžiūros metu nuteistojo pirštų atspaudai buvo rasti ant automobilio kapoto priekinės dalies, už kurios paprastai imama norint jį atidaryti. Akivaizdu, kad automobilio kapotas buvo atidarytas, siekiant išjungti suveikusią automobilio apsaugos sistemą, nes buvo atjungtas akumuliatoriaus gnybtas ir nuplėšti laidai nuo apsaugos garsinės sirenos (dėl to ir liko pirštų atspaudai). Kasatoriaus versija apie pirštų pėdsakų palikimą atsitiktinai viešoje vietoje – atmestina, nes automobilio dalis, ant kurios rasti jo pirštų pėdsakai (beje, abiejų rankų), yra žemiau vidutinio ūgio žmogaus nuleistų rankų lygio, todėl negalėjo būti palikti atsitiktinai, einant pro šalį, o yra sąmoningų veiksmų pasekmė. Be to, nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą apskritai nebuvo aiškintasi, prie kokio prekybos centro stovėjo jo automobilis ir kur tuo pačiu metu lankėsi nuteistasis.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojų, neva buvusių kartu su nuteistuoju įvykio dieną, parodymus kaip keliančius abejonių, nes jie buvo skurdūs, abstraktūs ir, tikėtina, šališki. Be to, iš teismui pateiktos kasatoriaus telefono (Nr. 67224033) bazinių stočių informacijos matyti, kad įvykio dieną šio telefono buvimo vieta nesutampa su jo ir liudytojų parodymais, todėl šie gali būti melagingi.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus M. T. nuteisimo už D. G. turto vagystę ir turto sugadinimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 187 straipsnio 1 dalis)
Kasatorius teigia esąs nepagrįstai nuteistas, nes jo kaltė neįrodyta. Pasak nuteistojo, vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, remdamiesi specialisto išvada (konstatuojant M. T. pirštų pėdsakų aptikimą ant D. G. automobilio), nepaisė BPK 179 straipsnio pažeidimų, padarytų surašant įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame neužfiksuotos svarbios šių pėdsakų paėmimo aplinkybės ir dėl to šis dokumentas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, vadinasi negali būti laikomas įrodymu. Liko nepaneigta kasatoriaus versija, kad jo pėdsakai ant automobilio kapoto galėjo atsirasti ne įvykio, o kitu metu ir kitomis aplinkybėmis, apie kurias nurodė kartu su juo (M. T.) įvykio dieną buvusios liudytojos A. B. ir M. S., tačiau jų parodymai nepagrįstai atmesti (todėl neteisingai įvertinti). Kasatoriaus manymu, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateikta informacija jo versijos taip pat nepaneigia, tačiau teismai ja rėmėsi atskirai nuo kitų bylos įrodymų, neatsižvelgdami į reikšmingas laiko aplinkybes (kada galėjo atsirasti pėdsakai, kada dėl lietaus jie galėjo išnykti ar išlikti ir kada įvykdyta vagystė). Be to, kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijama aplinkybė dėl pirštų pėdsakų atsiradimo ant nukentėjusiojo automobilio, ir padarė išvadas, prieštaraujančias faktinei situacijai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginiai dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms nėra kasacine tvarka nagrinėtinos bylos dalykas, nes kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija M. T. kasacinį skundą dėl jo kaltės, padarius D. G. turto vagystę ir turto sugadinimą (t. y. nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje), įrodytumo nagrinėja tiek, kiek tai susiję su kasatoriaus nurodomais BPK normų pažeidimais. Kasacinio skundo argumentai dėl to – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
Kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų, niekuo neargumentuotas. Kasatoriaus teiginiai dėl neišsamaus jo apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės argumentuojami tokia linkme, jog, tik patikėjus nuteistojo versija ir padarius jo nurodytas išvadas (dėl faktinių aplinkybių nustatymo), teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė kasatoriui nepalankų sprendimą, nereiškia, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Teismų išvados, kad kasatorius M. T. padarė minėtas nusikalstamas veikas, grindžiamos teisiamajame posėdyje ištirtais, teisėtais būdais gautais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi šie įrodymai detaliai išanalizuoti ir įvertinti. Nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad, dalyvaujant specialistui, apžiūrint D. G. automobilį „Mazda 323“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nuo šio automobilio variklio dangčio buvo paimti du rankų pirštų pėdsakų pavyzdžiai (b. l. 22-32), ir specialisto išvados (b. l. 46-48), kurioje nurodyta, kad šie pėdsakai palikti M. T. dešinės ir kairės rankų pirštų. Taip pat aptarti liudytojų A. B. ir M. S. parodymai, kiti bylos įrodymai, liečiantys įrodinėtinas aplinkybes apie nusikalstamos veikos padarymo laiką, M. T. pėdsakų palikimą vagystės vietoje ir jo buvimo vietą įvykio metu. Be to, aiškinantis šias aplinkybes, analizuoti byloje pateikti duomenys apie kasatoriaus mobiliojo telefono ryšius bei veikimo zoną atitinkamoje vietovėje nusikalstamų veikų vykdymo metu. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde minima Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma, kaip tiesiogiai patvirtinančia M. T. dalyvavimą darant nusikaltimą, apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo remiamasi. Šia prasme pažymoje pateikti duomenys buvo palyginti su kitais bylos duomenimis, kiek tai gali patvirtinti ar paneigti reikšmingas bylai aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apelianto argumentus (tuos pačius jis nurodė ir kasaciniame skunde) ir padarytos motyvuotos išvados, kodėl M. T. skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Be kita ko, teismo nutartyje paaiškinta, kodėl įvykio vietos apžiūra atlikta ir jos protokolas surašytas nepažeidžiant BPK 205 straipsnio, 207 straipsnio 2 dalies reikalavimų, reglamentuojančių objektų tyrimo tvarką ir apžiūros protokolo surašymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad minėto tyrimo veiksmo eigos ir rezultatų fiksavimas (BPK 179 straipsnis) neatitinka BPK reikalavimų, o šiuo būdu gauti duomenys, pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį teismų pripažinti įrodymais, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė dėl liudytojų A. B. ir M. S. parodymų (kaip nepatikimų) vertinimo. Taigi, pripažįstant, kad bylos įrodymų visuma patvirtina M. T. kaltę įvykdžius D. G. turto vagystę bei jos metu sugadinus šio turtą, teismų nustatytos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas grindžiamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Dėl kasatoriaus M. T. nuteisimo už L. B. (R.) turto vagystę ir turto sugadinimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 187 straipsnio 1 dalis)
Kasatorius teigia, kad bylos įrodymai patvirtina tik faktą, kad iš L. B. (R.) automobilio „Toyota Corolla“ buvo pagrobtas ir kartu sugadintas nukentėjusiosios turtas, tačiau jo dalyvavimas darant šias nusikalstamas veikas iš tiesų neįrodytas.
Iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio matyti, kad M. T. kaltė iš esmės grindžiama tuo, kad abi vagystes – tiek iš D. G., tiek iš L. B. (R.) automobilių – įvykdytos tame pačiame požeminiame garaže, vienodu būdu ir tuo pačiu metu (laikotarpiu nuo gegužės 23 d. 21.00 val. iki 24 d. 3.00 val.). Be to, teismai rėmėsi bylos įrodymais, paneigiančiais kasatoriaus versiją apie jo buvimą įvykio metu kitoje vietoje. Tiesioginių įrodymų, įkalčių, patvirtinančių M. T. kaltę padarius šį konkretų nusikaltimą – L. B. (R.) turto vagystę iš automobilio „Toyota Corolla“, taip pat jos turto sugadinimą vagystės metu – teismų sprendimuose nenurodyta ir byloje nėra. Be to, pažymėtina, kad visi galimi įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ištirti ir kiek įmanoma patikrinti.
Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius neginčytinų įrodymais grindžiamų faktų apie M. T. padarytą L. B. (R.) turto vagystę ir turto sugadinimą jos metu, teismų išvados dėl to (o kartu – ir jų sprendimai) grindžiamos prielaidomis ir yra tik tikėtinos, o abejonės aiškinamos kaltinamo asmens nenaudai. Tačiau BPK nuostatos reikalauja apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti įrodymais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismų išvados dėl priimtų sprendimų – pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką – turi būti neabejotinos, padarytos tik konstatavus neginčijamai įrodymais patvirtintas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam sprendimui priimti. Darytina išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria M. T. nuteistas už L. B. (R.) turto vagystę iš jos automobilio „Toyota Corolla“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir turto sugadinimą, priimta iš esmės pažeidžiant minėtas BPK nuostatas, todėl, neįrodžius kasatoriaus dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas, ši sprendimo dalis naikintina ir byla nutrauktina.
Panaikinus apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl M. T. nuteisimo už nukentėjusiosios L. B. (R.) turto vagystę ir turto sugadinimą, taip pat naikintina nuosprendžio dalis dėl žalos priteisimo šiai nukentėjusiajai (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nes jos civilinis ieškinys tenkintas tuo pagrindu, kad žala padaryta minėtomis nusikalstamomis veikomis.
M. T., pripažintam kaltu už nukentėjusiojo D. G. turto vagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir turto sugadinimą (BK 187 straipsnio 3 dalis), paskirta apėmimo būdu subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Ši bausmė BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių pagrindu bendrintina su bausme, paskirta ankstesniu – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuriuo M. T. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams (prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėtina dalis 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės). Taip pat nuteistajam skirtini BK 48 straipsnyje nurodyti ir teismų nustatyti įpareigojimai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria M. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį už L. B. (R.) turto vagystę ir turto sugadinimą, bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria M. T. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo už šias nusikalstamas veikas atmestas.
Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria subendrintos bausmės, paskirtos nuteistajam M. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį už L. B. (R.) turto vagystę ir turto sugadinimą bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, taip pat nuosprendžio dalį, kuria iš M. T. priteista nukentėjusiajai L. B. (R.) 810 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nutraukti baudžiamąją bylą M. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį dėl L. B. (R.) turto vagystės ir turto sugadinimo.
M. T., Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nuosprendžiu pripažintam kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį už nukentėjusiojo D. G. turto vagystę ir turto sugadinimą, paskirtą vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam D. G. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
