Baudžiamoji byla Nr. 2K–7/2011
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.6.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė G. V. paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartimi nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
G. V. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: būdamas UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantas, 2008 m. kovo 26 d. Klaipėdos filialo Senamiesčio skyriaus patalpose, esančiose Klaipėdoje, Taikos pr. 139, iš draudėjos I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini) gavęs 1287 Lt draudimo įmoką, jos neįnešė į UAB DK „PZU Lietuva“ sąskaitą ir pasisavino šiuos patikėtus bendrovei priklausančius pinigus.
Taip pat G. V. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo šiomis aplinkybėmis: dirbdamas UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantu, 2008 m. rugpjūčio 1 d.–rugsėjo 3 d. laikotarpiu tiksliai nenustatytoje vietoje, pasirašydamas I. B. vardu 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymą performinti draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini), Transporto priemonių draudimo liudijimą PZU Nr. (duomenys neskelbtini), Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 10 d. Pinigų priėmimo kvitą GRA Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus suklastojo ir pateikė UAB DK „PZU Lietuva“ Klaipėdos pardavimo administravimo skyriui, esančiam Klaipėdoje, Liepų g. 36.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį ir bylą jam nutraukti arba, nustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismų sprendimus pakeisti, pritaikant BK 37 straipsnio nuostatas.
Skunde kasatorius nurodo, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio. Pagrįsdamas savo teiginį, kad jo padarytai veikai, kvalifikuotai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, galėjo būti taikytas BK 37 straipsnis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktu, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog jis padarė nesunkų nusikaltimą ir neturėjo tikslo sutrikdyti nukentėjusiojo asmens sveikatos. Be to, šiais savo veiksmais G. V. nesiekė draudimo išmokos pagal draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini) neišmokėjimo įvykus draudiminiam įvykiui, nes 2008 m. rugpjūčio 1 d. prašymą performinti draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini) jis į draudimo kompaniją pristatė 2008 m. rugpjūčio 3 d., o draudiminis įvykis atsitiko vėliau. Taigi pasekmė negali atsirasti anksčiau už patį įvykį.
Teismų išvada, kad dėl G. V. nusikalstamų veikų buvo pakirstas draudėjų I. B. ir R. B. pasitikėjimas bendrove, prieštarauja bylos duomenims, nes liudytojos R. K. ir S. M. teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog R. B. iki šiol draudžiasi draudimo kompanijoje PZU Lietuva.
Kartu iš liudytojų R. K. ir G. N. parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu, taip pat teismui G. V. pateiktos medžiagos apie draudimo kompanijoje pasikeitusią sutarčių performinimo tvarką matyti, kad iki 2008 m. rugsėjo mėn. kompanijoje nebuvo griežtai reglamentuota sutarčių performinimo tvarka ir tai, kaip elgtis, kai keičiantis automobilio savininkui, draudimo kompanijos klientas priverstas pasirašyti už kitą asmenį, todėl iki tol ne tik kompanijos darbuotojai, bet ir klientai dažnai formaliai klastodavo dokumentus. Kasatoriaus nuomone, negalima draudimo kompanijos normalios veiklos sutrikdymu laikyti veiksmų, kurių ėmėsi kompanija, kad jos vidaus taisyklės atitiktų galiojančias teisės normas.
Toliau skunde kasatorius aptaria teismų padarytus esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus. Nuteistasis teigia, kad, skirtingai nei reglamentuojama BPK 183 ir 179 straipsniuose, ikiteisminio tyrimo pareigūnei apklausus liudytoją R. K., nebuvo surašytas jos apklausos protokolas. Tai neatitinka bendrųjų proceso principų, pagal kuriuos reikalaujama veikti taip, kad nusikalstamos veikos būtų atskleidžiamos laikantis įstatymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-127/2007). Dėl to ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai sudarė prielaidas abejoti jo nešališkumu. Nagrinėjant bylą, nesilaikyta ir BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-451/2007). Taip pat, pažeidžiant BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos atlikti įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2007).
Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenurodė liudytojų R. K. ir G. N. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skundo argumentų nepatikrino. Teismų praktikoje šie BPK pažeidimai laikomi esminiais (kasacinė nutartis Nr. 2K-158/2007). Taigi apeliacinės instancijos teismas netikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimus
Kasatoriaus manymu, nepašalinus šių BPK pažeidimų, neįmanoma ištirti, ar buvo turto pasisavinimo faktas. Nebuvo sprendžiamas ir tyčios klausimas, todėl pažeista BK 2 straipsnio 4 dalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. V., 2008 m. rugpjūčio 3 d. (t. y. mažiausiai dvi dienos iki tol, kol į draudimo bendrovę kreipėsi R. B.) performinęs draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigojo padengti šios sutarties skolą 927,35 Lt iki 2008 m. rugpjūčio 9 d. (liudytojos G. N. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu), todėl tarp nuteistojo veikos ir nusikaltimo sudėties nėra priežastinio ryšio. Dėl tų pačių priežasčių nuteistojo veika, net vertinant nepašalintus byloje prieštaravimus ne jo naudai, turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras dėl BK 37 straipsnio taikymo nurodo, kad G. V. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pripažinti mažareikšme nėra pagrindo, nes jis tyčia, suklastodamas kelis dokumentus, sąmoningai siekė ne geresnių darbo rezultatų ar kliento interesų tenkinimo, o išvengti dėl I. B. pagal draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini) gautos 1287 Lt draudimo įmokos pasisavinimo atsiradusių pasekmių – draudimo išmokos pagal draudimo sutartį PZU Nr. (duomenys neskelbtini) neišmokėjimo įvykus draudžiamajam įvykiui. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo inicijuotas pačios draudimo bendrovės, o tai rodo, kad G. V. nusikalstami veiksmai, net ir nepadarant draudimo bendrovei realios turtinės žalos, prieštarauja jos interesams. Be to, dėl G. V. nusikalstamų veikų buvo pakirstas draudėjų I. B. ir R. B. pasitikėjimas draudimo bendrove, taip pat sutrikdyta normali draudimo bendrovės veikla – atliekamas vidinis tyrimas, keičiamos draudimo konsultantų veiklą reglamentuojančios vidinės draudimo bendrovės taisyklės. Prokuroro nuomone, ta aplinkybė, kad R. B. ir toliau draudžiasi „PZU Lietuva“, negali būti lemiama sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą.
Toliau atsiliepime dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo prokuroras nurodo, kad byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo G. V. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje įrodyta, kad jis, 2008 m. kovo 26 d. paėmęs iš I. B. 1287 Lt draudimo įmoką, išduodamas draudėjai tai patvirtinantį ne griežtos atskaitomybės mokėjimo pranešimą, už kurio panaudojimą ar sugadinimą nereikia atsiskaityti, ir šios įmokos nustatyta tvarka neįnešęs į draudimo bendrovės sąskaitą, veikė sąmoningai turėdamas tikslą šią įmoką pasisavinti. Byloje nustatyti konkretūs G. V. padaryti veiksmai rodo, kad jis, suvokdamas daromos veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir veikė. Kasatoriaus teiginys, kad nusikalstama veika pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes turi būti kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, nepagrįstas. Šioje byloje įrodyta, kad G. V. neįnešė į UAB DK „PZU Lietuva“ sąskaitą 1287 Lt (daugiau nei 3 MGL) draudimo įmokos ir pasisavino šiuos patikėtus bendrovei priklausančius pinigus, todėl kvalifikuoti veiką pagal BK 183 straipsnio 3 dalį nėra teisinio pagrindo.
Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, prokuroras teigia, kad BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo šališki, nėra. G. V. ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymus apklausti G. N. bei R. K. ir jie buvo išnagrinėti. Liudytojos G. N., R. K. pirmosios instancijos teisme davė parodymus, kurie teismo buvo įvertinti. Teigti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo G. V. teisės, nėra pagrindo. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuoti liudytojų R. K. ir G. N. parodymai ir jie įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Taip pat, pasak prokuroro, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Šis skundo teiginys deklaratyvus, nes kasatorius nenurodo nė vieno argumento, kodėl reikėjo atlikti įrodymų tyrimą. Be to, G. V. ir jo gynėja, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepateikė prašymo atlikti įrodymų tyrimo. Prokuroro vertinimu, apeliacinės instancijos teismas G. V. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai. Tai, kad kasatorius nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, nereiškia, jog teismai padarė BPK pažeidimų.
Nuteistojo G. V. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.
Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010).
Šioje byloje sprendžiant G. V. padarytos veikos, kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, mažareikšmiškumo klausimą išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Kolegija sutinka su motyvuota šio teismo išvada, kad G. V. įvykdytas dokumentų klastojimas negali būti pripažintas mažareikšmiu. Tokią išvadą pagrindžia byloje nustatyti faktiniai duomenys.
Bylos duomenimis, G. V. suklastojo ne vieną, o kelis dokumentus, taip pažeisdamas BK 300 straipsniu ginamą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Neteisėtus veiksmus jis atliko siekdamas pateisinti iš draudėjos I. B. paimtos draudimo įmokos nesumokėjimą į draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ sąskaitą, t. y. jos pasisavinimą, taigi iš esmės turėdamas tikslą nuslėpti kitus savo nusikalstamus veiksmus. G. V. neteisėtai veikė ignoruodamas savo atsakingas ir žmonių bei turto saugumą reikalaujančias užtikrinti draudimo konsultanto pareigas, todėl sukėlė netikrumą dėl draudžiamo turto apsaugos liudytojams R. ir I. B. Dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų nepatogumų patyrė ne tik liudytojai R. ir I. B., bet ir UAB DK „PZU Lietuva“, po šių veiksmų atlikusi vidinį tyrimą, organizavusi darbuotojų susirinkimus, priėmusi naują draudimo sutarčių performinimo tvarką.
Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad G. V. padaryta nusikalstama veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, taigi negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybes, kad nuteistasis savo veiksmais nesukėlė tokių rimtų pasekmių, kaip sveikatos sutrikdymas ir pan., kurios pagal teismų praktiką paneigia veikos pripažinimo mažareikšme galimybę, neturi jokios įtakos vertinat G. V. veiksmus, nes BK 300 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir neapima pavojingų padarinių, tokių kaip sveikatos sutrikdymas, kilimo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Savo kasaciniame skunde nuteistasis G. V. nurodo esminius BPK 183, 179, 276 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, tačiau jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokius kasacinio skundo pagrindus, nepateikia, taigi pripažintina, kad šie skundo argumentai deklaratyvūs ir todėl nenagrinėtini. Be to, šie klausimai (išskyrus dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo) nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.
Taip pat kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal paduotą apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Veikos perkvalifikavimas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už nedidelės vertės svetimo turto pasisavinimą, negalimas, nes G. V. pasisavinta UAB DK „PZU Lietuva“ priklausanti pinigų suma (1287 Lt) viršija 3 MGL dydį, taigi negali būti vertinama kaip nedidelės vertės turtas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo spendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. V. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
Antanas Klimavičius
