Baudžiamoji byla Nr. 2K–5/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutarties.
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendžiu V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktu, iš V. Č. konfiskuota 30 Lt iš nusikalstamos veikos gautų pinigų.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas V. S. (V. S.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartimi nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. Č. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, disponuodamas nenustatytomis aplinkybėmis įsigytomis narkotinėmis medžiagomis – 156,112 g kanapių ir jų dalių, dalį jų – 0,684 g – 2009 m. rugsėjo 24 d., apie 16.30 val., prie dailės galerijos „Galera“, esančios Vilniuje, Užupio g. 2A, už 30 Lt pardavė V. S., o likusią dalį – 155,428 g, siekdamas išplatinti, laikė savo bute, esančiame Vilniuje, Užupio g. 4-6, iki tos pačios dienos 19.50 val., kai kratos metu policijos pareigūnai šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį pakeisti, perkvalifikuojant veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį bei paskiriant įstatyme numatytą bausmę, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius išsamiai dėsto savo apeliacinio skundo argumentus ir tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal jo skundą, todėl padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka jis skundė dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, suvaržė jo teises ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus baudžiamosios bylos įrodymus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius. Kartu teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų baudžiamojoje byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Taip pat apeliaciniame skunde kasatorius nurodė, kad yra nepagrįstai nuteistas už tai, jog, neva turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas bei vieną dozę pardavė V. S. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus nuteistojo V. S. parodymus, kad kasatorius padarė veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendis dėl narkotinių medžiagų laikymo siekiant platinti grindžiamas tik prielaidomis ir policijos darbuotojų – liudytojų A. M., A. N. – tariamai turima informacija, kuri teismui nustatyta tvarka nebuvo pateikta ir kurios nebuvo galima teisme ištirti bei laikyti įrodyta. Kasatoriui nebuvo sudaryta galimybė apklausti šiuos liudytojus teisme dėl policijos turimos informacijos apie jį, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 7 dalį. Be to, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nuosprendį grindė iš esmės abstrakčiais ir prieštaringais nuteistojo V. S. bei liudytojo M. Ž. parodymais.
Toliau kasatorius pažymi, kad teismai iš esmės teisingai konstatavo objektyviuosius jo padarytos veikos požymius, tačiau neatkreipė dėmesio į subjektyviuosius požymius. Kasatorius viso proceso metu nuosekliai parodė, kad narkotines medžiagas įsigijo ir laikė namuose tik sau vartoti ir tą patvirtino jo šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksirūgštis. Be to, kasatoriaus ir jo gynėjo prašymai teismuose buvo paprasčiausiai ignoruojami. Taip pat kasatorius tvirtina, kad savo apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas net nebandė aiškintis, ar jis ir V. S. pažinojo vienas kitą iki tariamo nusikaltimo padarymo, ar jie galėjo daryti įtaką vienas kito veiksmams ir kaip policijos darbuotojai (jų teigimu, nevykdydami jokių operatyvinių veiksmų prieš kasatorių) „atsirado“ 2009 m. rugsėjo 24 d. 16.30 val. prie nuteistojo namų ir būtent tada pamatė daromą nusikaltimą. Kasatoriaus manymu, tai akivaizdūs požymiai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose jo procesinė padėtis buvo daug blogesnė palyginus su kaltinimą palaikančiais prokurorais ir visa tai patvirtina teisingo proceso neužtikrinimą bei kaltinamojo gynybos teisių pažeidimą. Gynėjo prašymų atmetimas ir netinkamas įrodymų vertinimas neleido kasatoriui įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintų gynybos teisių.
Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, policijos informacija ar aiškiai trūkinėjančia įrodymų grandine, kiekviena versija turėjo būti patikrinta, o visi prieštaravimai turėjo būti vertinami kaltinamojo naudai.
Toliau kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde pažymėjo, jog duomenys, gauti suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikomi gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Kasatorius tvirtina, kad V. S. aktyviai provokavo jį parduoti narkotines medžiagas, o policijos darbuotojai neteisėtai stebėjo ir sekė jį. Taigi duomenų rinkimo procesas šioje byloje nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės.
Kasatorius pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas jo kaltę pagrindė psichotropinių medžiagų radimo faktu, o specialisto išvadą, jog jis vartoja narkotines medžiagas, nemotyvuotai atmetė. V. Č. įsitikinęs, kad, norėdamas paneigti apeliaciniame skunde nurodytus faktus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą: apklausti specialistus, liudytojus, analizuoti telefone esančių duomenų turinį. Savo apeliaciniame skunde kasatorius patvirtino, kad nė vieno karto neatsakė į provokacinius nuteistojo V. S. skambučius, todėl ikiteisminio tyrimo protokolai, kuriuose užfiksuotas kasatoriaus naudoto telefono Nr. (duomenys neskelbtini) turinys, turi būti dar kartą perskaityti, o apeliacinės instancijos teismas turi tinkamai, padedant specialistams, išanalizuoti visų įeinančių/išeinančių skambučių turinį ir tik tada padaryti atitinkamas išvadas. Nuteistasis mano, kad Vilniaus apygardos teismas esminių jo skundo argumentų visiškai nenagrinėjo, o tik formaliai pakartojo dalį apeliacine tvarka apskųsto Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo nuosprendžio motyvų. Trumpoje nutartyje teismas nenurodė jokių teisinių motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami esminiai apeliacinio skundo argumentai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasatorius deklaratyviai teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Be to, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodomi tie patys apskundimo argumentai kaip ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Prokuroro nuomone, visos bylos aplinkybės teismo išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti teisėtais būdais ir jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, savo išvadas grindė prielaidomis, turėtų būti palikti nenagrinėti (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taip pat, prokuroro teigimu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad V. S. provokavo, o policijos darbuotojai neteisėtai sekė jį. Šių nuteistojo V. Č. skundo argumentų nepatvirtina byloje esantys duomenys, nes policijos pareigūnai, tikrindami gautą informaciją dėl galimo narkotinių medžiagų platinimo, stebėjo vietovę prie Užupio r. esančios galerijos „Galera“. Tokie policijos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar prieštaraujantys įstatymams.
Toliau prokuroras tvirtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jam buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų: užduoti klausimus, išsakyti nuomonę, teikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas, svarstydamas bei vertindamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Nuteistojo V. Č. ir gynėjo prašymas iškviesti liudytoją M. Ž. buvo patenkintas, o motyvuotai atmesti tie prašymai, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti jau nustatytas aplinkybes ar ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti. Teismas atsakė į esminius kasatoriaus paduoto apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl liudytojų V. S., A. M., A. N. parodymų vertinimo, pažymėdamas, kad jų parodymai nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems.
Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad teismas šioje baudžiamojoje byloje visapusiškai ištyrė įrodymus, juos vertindamas buvo nešališkas, BPK normų nepažeidė ir baudžiamąjį įstatymą V. Č. padarytai veikai pritaikė tinkamai.
Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio ir kitų šio kodekso nuostatų taikymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas dar ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal paduotą nuteistojo apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina tai, kad kasaciniame skunde nuteistasis V. Č. savo argumentus formuluoja netinkamai. Išdėstydamas tai, ką nurodė ir skundė savo apeliaciniame skunde, jis aiškiai neišskiria kasacinio nagrinėjimo dalyką sudarančių pagrindų ir teisinių argumentų.
Nuteistasis V. Č. sutinka su teismų išvadomis, kad jis savo namuose neteisėtai laikė narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, tačiau neigia dalį jų pardavęs nuteistajam V. S., o likusią draudžiamą medžiagą laikęs siekdamas ją parduoti ar kitaip platinti. Ta aplinkybė, kad nuteistasis V. Č. 2009 m. rugsėjo 24 d., apie 16.30 val., prie dailės galerijos „Galera“, esančios Vilniuje, Užupio g. 2A, 0,684 g kanapių ir jų dalių pardavė už 30 Lt V. S., įrodyta bylos duomenų visuma, būtent: nuteistojo V. S. nuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme, liudytojų M. Ž., V. N., policijos pareigūnų A. M., A. N., V. B. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis – asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, kratos protokolais bei specialisto išvadomis. Šių įrodymų patikimumas ir teismų atlikto jų visumos vertinimo atitiktis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams kolegijai nekelia abejonių.
Taip pat atmestini skundo argumentai dėl įrodymų leistinumo (teisėtumo) principo pažeidimo, renkant bylos duomenis (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Byloje nenustatyta jokių faktų dėl nuteistojo V. Č. provokavimo padaryti nusikalstamą veiką – parduoti narkotines medžiagas. Taip pat byloje iki pradedant ikiteisminį tyrimą nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, numatyti Operatyvinės veiklos įstatyme. Nuteistojo V. Č. neteisėto narkotinių medžiagų pardavimo V. S. faktas nustatytas policijos pareigūnams tikrinant turimą informaciją apie tai, kad V. Č. prie Užupio „Galerijos“ platina draudžiamas medžiagas, kuri, kaip rodo byloje surinkti įrodymai, visiškai pasitvirtino.
Nuteistojo ir jo gynėjo prašymai, pareikšti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, buvo išspręsti vadovaujantis BPK 270 straipsnio 2 dalimi teismui priėmus motyvuotas protokolines nutartis. Atsižvelgiant į tai, kiek pateiktas prašymas susijęs su bylos aplinkybių išsamiu nustatymu, vieni prašymai buvo patenkinti, kiti – atmesti, todėl nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas ignoravo gynybos prašymus dėl naujų įrodymų rinkimo.
Taip pat nepažeidžiant BPK 44 straipsnio 7 dalyje kaltinamam asmeniui garantuotos teisės apklausti liudytojus, nuteistajam V. Č. ir jo gynėjui buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus liudytojams policijos pareigūnams A. M. bei A. N.
Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentus, todėl esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti, kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį veika kvalifikuojama tada, kai šioje normoje aprašytos alternatyvios neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veikos (gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas ir kt.) padaromos turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šis subjektyvusis nusikalstamos veikos, aprašytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis įrodinėjamas ne tik remiantis kaltininko prisipažinimu, neprisipažinimu ar kitais jo pareiškimais, bet ir atsižvelgiant į objektyvias bylos aplinkybes, nustatytas pagal surinktus byloje įrodymus.
Nagrinėjamu atveju nuteistajam V. Č. inkriminuotą tikslą platinti savo bute laikomų 155,428 g kanapių ir jų dalių patvirtina kratos jo namuose metu rastas šių draudžiamų medžiagų kiekis (rasta 155,428 g, o viena „dozė“ sudaro apie 0,5 g), taip pat elektroninės svarstyklės su narkotinių medžiagų pėdsakais ant jų, pinigai bei byloje neabejotinai nustatytas vienas šių narkotinių medžiagų pardavimo faktas. Tai, kad ir pats nuteistasis V. Č. vartodavo „žolę“, šių išvadų nekeičia.
Nustatę kanapių ir jų dalių laikymo, turint tikslą jas platinti, bei šių medžiagų pardavimo V. S. faktus, teismai nuteistojo V. Č. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. Č. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
Antanas Klimavičius
