Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-30-334/2024
Proceso Nr. 4-17-3-00094-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija: 19.10; 21.11.10;
(S)
21.11.11,
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. A. (toliau – apeliantas) pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,
n u s t a t ė :
1. A. A. Kauno AVPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos R. G. (toliau – Institucija) 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANRJN-17425-2023 (toliau – Nutarimas) patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį už tai, jis 2023 m. liepos 9 d. 13 vai 55 min. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, nevykdė uniformuotų policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų (elgėsi agresyviai, neprisistatė, standino raumenis, bandė išvengti sulaikymo, į reikalavimus nurimti nereagavo). Tokiais savo veiksmais A. A. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda -115 Eur bauda.
2. Nesutikdamas su Institucijos Nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. A. per savo atstovą – advokatę J. A., pateikė skundą apylinkės teismui, tačiau skundžiama Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi, jo skundas atmestas. Teismas nutartyje konstatavo, kad nutarime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas standino raumenis, yra pertektinė, tačiau dėl to, nėra pagrindo naikinti Nutarimo, nes apeliantas neabejotinai nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų – nepateikė savo asmens dokumentą, o tokio neturint nenurodė savo vardo ir pavardės, nėjo iki tarnybinio automobilio, siekiant nustatyti asmens tapatybę.
3. Apeliantas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu. Taip pat prašo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Apeliantas ginčija apylinkės teismo nutartį ir nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad jis nevykdė uniformuotų policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų – neprisistatė, bandė išvengti sulaikymo. Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnų jis buvo sustabdytas 2023-07-09 dėl administracinio nusižengimo (ROIK (duomenys neskelbtini)). Jį sustabdę policijos pareigūnai nurodė jam pateikti asmens dokumentą. Apeliantas su savimi asmens dokumento neturėjo, todėl nurodė, kad padiktuos savo asmens kodą. Jis neatsisakė prisistatyti, priešingai, jis nuo pat pradžių policijos pareigūnams teikė jį, kaip Lietuvos Respublikos pilietį, identifikuojantį asmens kodą pagal kurį, policijos pareigūnai galėjo nustatyti asmens tapatybę. Tačiau policijos pareigūnas A. B. pradėjo kelti balsą, liepė pateikti asmens dokumentą, kurio jis nurodė neturintis, tada liepė jam išlipti iš automobilio, provokavo konfliktinę situaciją. Anot apelianto, asmens kodo visiškai pakanka, kad būtų galima nustatyti asmens tapatybę, todėl policijos pareigūnai visiškai nepagrįstai reikalavo prisistatyti, nurodyti savo vardę ir pavardę. Tai, kad asmens kodo visiškai pakanka asmenybei nustatyti, patvirtina ir policijos pareigūno tarnybinio pranešimo informacija bei pačių liudytojų A. B., V. K. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu. Apeliantas nurodo, kad liudytojas V. K. nurodė, jog Lietuvoje pagal asmens kodą įmanoma nustatyti asmenybę. Atsakant į teismo užduotą klausimą, ar sėdint tarnybiniame automobilyje policijos pareigūnai tikslinosi kitus A. A. duomenis, liudytojas V. K. nurodė, kad nesitikslino. Visa tai tik patvirtina, kad policijos pareigūnai turėjo visas galimybes ir galėjo A. A. tapatybę nustatyti pagal jo pateiktą asmens kodą, kas ir buvo padaryta, o tai parodo, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo pertekliniai, o A. A. asmens kodo pateikimas (ne vardo ir pavardės) negalėjo būti vertinamas kaip policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas.
3.2. Apeliantas taip pat teigia, kad savo vardo ir pavardės jis negalėjo nurodyti ir dėl savo kalbos defekto. Pasak apelianto, tiek vaizdo ir garso įrašai, tiek ir pačių policijos pareigūnų parodymai patvirtina, kad jis turi kalbos defektą, mykčioja. Tai patvirtina ir byloje esantys medicininiai duomenys. Apeliantui nepasakius policijos pareigūnams savo vardo ir pavardės, kurių negalėjo ištarti dėl turimo mikčiojimo sutrikimo, policijos pareigūnai panaudodami fizinę jėgą užlaužė jam rankas ir panaudodami specialiąsias priemones - antrankius - jį sulaikė ir nuvedė į policijos automobilį, kuriame apelianto tapatybė buvo nustatyta ne kaip kitaip, o būtent pagal apelianto nurodytą asmens kodą. Apeliantas pažymi, kad pats policijos pareigūnas A. B. pripažino, kad apeliantas (A. A.) jam yra žinomas, jis jį atpažino, kadangi, kaip pats teigė, „ne pirmą kartą su tavimi susitinkame“, todėl akivaizdu, kad jam nebuvo jokio reikalo nurodyti savo vardo ir pavardės, būtų užtekę asmens kodo jo asmenybei nustatyti.
3.3. Apelianto skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pačių liudytojų A. B. ir V. K. paaiškinimai tiek apie teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, tiek ir apie agresyvų elgesį, bandymą išvengti sulaikymo, raumenų standinimą, nebuvo nuoseklūs. Apeliantas pažymi, kad abu liudytojai teikdami parodymus vienu atveju nurodė, kad A. A. buvo kviečiamas eiti į tarnybinį automobilį asmenybės nustatymui, tačiau teismo posėdžio metu, liudytojas V. K. nurodė, kad į automobilį A. A. buvo kviečiamas ne asmenybės nustatymui, o dėl reikalavimų nevykdymo. Tokiu savo paaiškinimu, liudytojas V. K. patvirtino, kad A. A. tapatybė galėjo būti nustatyta nekviečiant jo į tarnybinį automobilį.
3.4. Anot apelianto, teismo išvada, kad pareigūnai ne kartą prašė A. A. eiti kartu iki tarnybinio automobilio, tačiau pareiškėjas ir šio reikalavimo nevykdė, yra nepagrįsta. Apeliantas nurodo, kad peržiūrėjus vaizdo įrašus matyti, kad policijos pareigūnai nurodė A. A. eiti iki tarnybinio automobilio, vėliau policijos pareigūnas V. K. liepė A. A. sėsti atgal į automobilį, vėl paklausė vardo pavardės, ir nei policijos pareigūnai, nei A. A. tuo metu nėjo link tarnybinio automobilio.
3.5. Skunde taip pat teigiama, kad policijos pareigūno A. B. kameros įrašas (6 min. 07 s.) patvirtina, jog sulaikomas policijos pareigūnų jis visiškai nesipriešino. Iš vaizdo įrašų aiškiai matosi, kad sulaikant A. A., šis visiškai nesipriešino policijos pareigūnams, pasakius, kad jis bus sulaikomas savo noru išlipo iš automobilio, nesipriešino uždedant antrankius, pareigūnams keliant balsą ir darant stresinę situaciją jį vedant į pareigūnų automobilį A. A. nesipriešino, leidosi įsodinamas į tarnybinį automobilį.
3.6. Galiausiai apeliantas nurodo, kad protokolą dėl teisėtų reikalavimų nevykdymo surašė ne patys policijos pareigūnai, kurie dalyvavo sulaikant asmenį, o operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas, kuris surašė protokolą remiantis tik tarnybiniu pranešimu. 2023 m. liepos mėn. 9 d. administracinių nusižengimų protokole surašyta kokių neva teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdė A. A. - elgėsi agresyviai, neprisistatė, standino raumenis, bandė išvengti sulaikymo, į reikalavimus nurimti nereagavo. Tuo tarpu teismas konstatavo, kad nei viename iš vaizdo įrašų nesimato, jog A. A. standino raumenis, todėl teismas šią aplinkybę laikė pertekline. Visa tai rodo, kad protokolas ir nutarimas A. A. surašytas tiesiog nurodant pažeidimus, kuriuos nustačius kyla atsakomybė dėl teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymo.
4. Atsiliepimu į apelianto skundą, Institucija nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo apelianto skundą atmesti. Institucijos manymu, apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai patikrino ir ištyrė bylos medžiagą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Anot Institucijos, šioje byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A. A. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusižengimo.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad ANK 506 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus šio kodekso 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Šios normos paskirtis yra sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas. Byloje esantys duomenys, tame tarpe ir vaizdo įrašai, neginčijamai patvirtina, jog apeliantas nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų: nepateikė asmens dokumento, nepasakė savo nei vardo, nei pavardės, atsisakė eiti su policijos pareigūnais iki pareigūnų tarnybinio automobilio asmenybei nustatyti. Apelianto teigimu dokumento jis neturėjo, tačiau jis nepasakė nei savo vardo, nei pavardės, nereagavo į ne kartą aiškiai ir suprantamai išreikštus pareigūnų reikalavimus pasakyti savo vardą, pavardę arba eiti iki policijos tarnybinio automobilio asmenybės nustatymui, agresyviai elgėsi, kalbėjo pakeltu tonu, į pakartotinius tapačius reikalavimus dėl asmenybės tapatybės nustatymo, nereagavo. Šias aplinkybes pats apeliantas pateiktame skunde sąmoningai sau naudinga linkme, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, nutyli, akcentuodamas pareigūnų veiksmus, kad pareigūnai jį provokavo, skunde nurodydamas, kad negalėjo pasakyti reikalaujamų savo duomenų tai yra vardo ir pavardės, akcentuodamas, kad negali ištarti savo vardo ir pavardės dėl turimo sveikatos sutrikimo, tačiau vaizdo įrašuose aiškiai girdima, kad apelianto turimas kaip jis nurodo sveikatos sutrikimas bendrauti su pareigūnais, ištarti jų vardo ir pavardės, kelti įvairius reikalavimus, vartoti įvairius necenzūrinius žodžius, netrukdė.
4.2. Institucija pažymi, kad Apelianto vairuojamą transporto priemonę policijos pareigūnai patikrinimui stabdė dėl galimo šiurkštaus administracinio nusižengimo, tai yra transporto priemonės vairavimo neturint tam teisės, tai yra turėdami tam teisinį pagrindą, todėl pagal Policijos įstatyme įtvirtintas policijos pareigūnų uždavinius, jie turėjo teisę tikrinti asmens dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, apžiūrėti asmenį ir pateikti su tuo susijusius reikalavimus. Byloje esanti vaizdo įrašų medžiaga, ir kiti bylos duomenys patvirtina, kad pareigūnams sustabdžius apelianto vairuojamą automobilį ir siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, nustatyti asmens tapatybę, pareigūnai davė A. A. nurodymus pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tačiau jis jo nepateikė, kadangi nurodė, jog neturi, todėl pareigūnai reikalavo nurodyti savo vardą, pavardę ir eiti iki tarnybinio automobilio asmenybei nustatyti, tačiau apeliantas nevykdė šių reikalavimų, nepateikęs nei dokumento, nei savo vardo ir pavardės, konfliktiškai elgėsi bei pats nusprendė ką jis turi nurodyti pareigūnams ir ko neturi.
5. A. A. skundas netenkinamas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas, prašant nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nutartį, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
7. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis to paties straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
8. ANK 506 straipsnio 4 dalis numato administracinę atsakomybę už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą. Policijos pareigūnai yra priskiriami statutiniams valstybės tarnautojams. Policijos įstatymo 21 straipsnis numato, kad, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktai numato, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įtardamas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti; įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti; šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą.
9. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, apklausęs liudytojus A. B. ir V. K., patį apeliantą – A. A., motyvuotai pripažino, kad apeliantas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje. Tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai, netinkamai pritaikytas įstatymas. Nagrinėjamu atveju yra įrodyta, kad A. A.veiksmuose yra visi nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje sudėties požymiai.
10. Kaip matyti, tiek pateikdamas skundą apylinkės teismui, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas A. A. palaikė savo poziciją ir nurodė nesutinkantis, kad jis nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų – neprisistatė, bandė išvengti sulaikymo. A. A. nurodo, kad jį sustabdę policijos pareigūnai pareikalavo parodyti asmens dokumentą, prisistatyti. Kadangi jokio asmens dokumento jis su savimi neturėjo, todėl padiktavo asmens kodą, pagal kurį policijos pareigūnai neabejotinai galėjo nustatyti jo tapatybę. Tačiau policijos pareigūnas pradėjo kelti balsą, provokuoti konfliktą. Savo vardo ir pavardės jis nesakė ir dėl to, kad turi kalbos sutrikimą, mykčioja, o skaičius jam ištarti lengviau. Iki policijos pareigūnų tarnybinio automobilio jis taip pat nėjo, nes savo automobilyje jam atrodė saugiau. Kai pareigūnai pasakė, kad bus sulaikomas, jis pats išlipo iš automobilio ir sulaikomas nesipriešino. Analogiškos pozicijos A. A. laikosi ir apeliaciniame skunde, teigdamas, kad savo vardo ir pavardės jis nesakė dėl kalbos sutrikimo, o asmens kodo visiškai pakanka, kad būtų nustatyta asmens tapatybę. Policijos pareigūnams nesipriešino ir nebandė išvengti sulaikymo. Taigi, šiuo atveju apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai nepagrįstai reikalavo prisistatyti, t. y. nurodyti savo vardą ir pavardę, eiti iki tarnybinio automobilio asmenybės nustatytui, todėl vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus pagal ANK 506 straipsnio 4 dalies nuostatas, būtina nustatyti, ar policijos pareigūnų nurodymas ar reikalavimas buvo teisėtas.
11. Iš administracinio nusižengimo bylos duomenų nustatyta, kad teisėtų pareigūnų reikalavimo nevykdymo faktą patvirtina administracinių nusižengimų protokolas, policijos pareigūnų A. B. ir V. K. duoti parodymai teismo posėdyje ir A. B. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, vaizdo įrašai ir kita bylos medžiaga. Iš teismo posėdyje duotų liudytojų A. B. ir V. K.parodymų nustatyta, kad dirbant tarnybiniu automobiliu Škoda Superb valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastebėtas mikroautobusas su priekaba, kurią nuspręsta sustabdyti ir patikrinti. Liudytojas A. B. parodė, kad priėjus prie vairuotojo ir paprašius pateikti savo asmens dokumentą, pastarasis atsisakė tai padaryti ir pradėjo konfliktuoti. Keletą kartų buvo paprašyta pateikti savo vardą ir pavardę, tačiau vairuotojas kategoriškai atsisakė tai padaryti. Vairuotojas pradėjo diktuoti asmens kodą, tačiau vairuotojo buvo paprašyta nurodyti ir asmens vardą bei pavardę, nes to neužtenka, kad nustatyti tapatybę, reikalingi ir kiti duomenys, tačiau vairuotojas vėlgi atsisakė pateikti savo vardą ir pavardę. Tuomet kartu su kolega V. K. paprašė vairuotojo išlipti iš automobilio ir prieiti prie tarnybinio automobilio, kad nusistatyti tapatybę, tačiau vairuotojas prie tarnybinio automobilio nėjo. Vairuotojas kelis kartus buvo perspėtas, kad už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą yra numatyta atsakomybė, buvo perspėtas, kad dėl jo veiksmų gali būti panaudota fizinė prievarta, tačiau vairuotojas į tai nereagavo. Tuomet išlaipinus vairuotoją iš jo automobilio ir bandant nusivesti prie tarnybinio automobilio, vairuotojas ėjo nenoriai, todėl buvo panaudota jėga, kad uždėti antrankius. Į reikalavimus nusiraminti nereagavo – neįžeidinėjo, bet gąsdino, kad rašys skundus ir bus blogos pasekmės. Tarnybiniame automobilyje vairuotojo tapatybę nustatė dalinai, remiantis asmens kodu, tačiau, kad nustatyti ar tai tikrai A., jis buvo pristatytas į operatyvaus valdymo skyrių. Liudytojo A. B. nurodytos aplinkybės yra analogiškos toms, kurias nurodė ir liudytojas V. K. bei užfiksuotos tarnybiniame pranešime. Byloje esantys policijos pareigūnų kūno kameromis daryto vaizdo ir garso įrašai taip pat patvirtina, kad policijos pareigūnams ne kartą pareikalavus vairuotojo (A. A.) nurodyti savo vardą ir pavardę, taip pat eiti iki tarnybinio automobilio, kur bus nustatyta asmens tapatybė, apeliantas atsisako tai daryti. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnai paaiškino apeliantui, jog norint surašyti administracinio nusižengimo protokolą dėl padaryto pažeidimo - A. A. vairavo transporto priemonių junginį neturėdamas atitinkamos kategorijos vairuoti šį transporto priemonių junginį, reikalingas asmens dokumentas, o jo neturint, reikalinga nustatyti asmens, padariusio administracinį nusižengimą tapatybę, tačiau vairuotojas vis tiek atsisakė pateikti savo vardą ir pavardę. Taigi, A. A.kaltė, padarius ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, įrodyta tiek jo paties paaiškinimais, tiek policijos pareigūnų A. B. ir V. K. parodymais ir tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis bei byloje esančiais vaizdo įrašais. Nors, apelianto įsitikinimu, policijos pareigūnai reikalaudami pateikti vardą ir pavardę elgėsi neteisėtai, kadangi jis pateikė jį, kaip asmenį identifikuojantį asmens kodą, tačiau tai nešalina jo atsakomybės. Pažymėtina, kad A. A. nesutikdamas su policijos pareigūnų veiksmais, manydamas, kad jie yra neteisėti ir/ar pertekliniai, turėjo teisę juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnai pareikalavo pateikti asmens dokumentą arba nurodyti savo vardą bei pavardę, tačiau apeliantas atsisakė tai padaryti nurodydamas tik jo nuomone reikalingus nurodyti duomenis. Akcentuotina, kad policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų vykdymas – šiuo atveju būtent vardo ir pavardės - yra privalomas.
12. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų reikalavimas pateikti savo vardą ir pavardę, eiti iki tarnybinio automobilio tapatybės nustatymui buvo teisėti, kadangi jie vykdė savo tiesioginius uždavinius, numatytus Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. Iš bylos duomenų matyti, kad A. A. piktybiškai atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę, kalbėjo pakeltu tonu, elgėsi agresyviai, atsisakė eiti su policijos pareigūnais iki pareigūnų tarnybinio automobilio asmenybei nustatyti, atsikalbinėjo, pats nusprendė ką jis turi nurodyti pareigūnams ir ko neturi, nurodinėjo pareigūnams, kaip jie turi atlikti asmens identifikavimą, pats į pareigūnų pakartotinius tapačius reikalavimus dėl asmenybės tapatybės nustatymo nereagavo. Taigi, akivaizdu, kad šiais savo veiksmais A. A.nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų - pateikti savo vardą ir pavardę, eiti iki tarnybinio automobilio tapatybės nustatymui. Svarbu pažymėti, kad pareigūnai ne vieną kartą apeliantui išreiškė konkrečius, aiškius ir teisėtus reikalavimus, kuriuos apeliantas puikiai suprato, tai yra ko konkrečiai reikalauja policijos pareigūnai, tačiau akivaizdu, kad apeliantas demonstruodamas savo nepasitenkinimą dėl to, kad buvo sustabdytas policijos pareigūnų, pasirinko nevykdyti policijos pareigūnų reikalavimų ir elgtis agresyviai, nepagarbiai ir piktybiškai. Apeliantas buvo perspėtas, kad už jo vykdomus neteisėtus veiksmus yra numatyta atsakomybė, buvo perspėtas, kad dėl jo veiksmų gali būti panaudota fizinė prievarta, tačiau tai neįtikino apelianto vykdyti teisėtų pareigūnų reikalavimų. Dėl apelianto veiksmų ir nereagavimo į pareigūnų reikalavimus jis buvo sulaikytas, jam buvo uždėti antrankiai. Vien tai, kad apeliantas tvirtina žinantis, kiek ir kokių duomenų užtenka asmens tapatybei patikrinti, nepaneigia šiuo atveju teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų.
13. Nors apeliantas kelia versiją, kad pateikti savo vardo ir pavardės jis negalėjo dėl savo kalbos sutrikimo, tačiau vaizdo įrašuose aiškiai girdima, kad apelianto turimas, kaip jis nurodo sveikatos sutrikimas, bendrauti su pareigūnais, ištarti jų vardo ir pavardės (V. K.), kelti įvairius reikalavimus, atsikalbinėti ir kelti konfliktines diskusijas, netrukdė. Maža to, iš vaizdo įrašų matyti ir tai, kad apeliantas visą tą laiką, kol buvo sustabdytas, net nebandė pasakyti nei savo vardo, nei pavardės, o piktybiškai nurodinėjo tik asmens kodą. Svarbu ir tai, kad sėdint tarnybiniame automobilyje ir dalinai nustačius vairuotojo tapatybę pagal asmens kodą, A. A. vėlgi atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę, t. y. nepatvirtino savo tapatybės. Todėl, priešingai nei teigiama skunde, šiuo atveju buvo būtinumas pristatyti apeliantą į operatyvaus valdymo skyrių siekiant tiksliai nustatyti asmens tapatybę.
14. Atsakant ir tuo pačiu atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad policijos pareigūnas A. B. jį atpažino, todėl jam nebuvo reikalingumo nurodyti savo vardo ir pavardės, pažymėtina, kad policijos pareigūnas, kaip valstybės tarnautojas, tiesiogiai atliekantis savo darbines funkcijas, dažnai susiduria su tais pačiais LR piliečiais, tačiau tai nereiškia, kad policijos pareigūnas privalo žinoti kiekvieno asmens duomenis. O vien tai, kad policijos pareigūnas A. B. žino apeliantą kaip teisės pažeidėją, nesuponuoja jo priešiškumo ir siekio pakenkti apeliantui. Kitų duomenų, kad policijos pareigūnas turėjo suinteresuotumą nubausti apeliantą, byloje nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų reikalavimas pateikti savo vardą ir pavardę, eiti iki tarnybinio automobilio asmens tapatybės nustatymui buvo teisėti, kadangi jie vykdė savo tiesiogines funkcijas. Šiuo atveju, tiek policijos pareigūnas A. B., tiek ir policijos pareigūnas V. K., siekiant atskleisti ir išsamiai ištirti administracinių teisės pažeidimų aplinkybes, ne kartą pakartojo A. A. teisėtus reikalavimus, t. y. nurodyti savo vardą ir pavardę, eiti iki tarnybinio automobilio, tačiau jis piktybiškai atsisakė tai padaryti, elgėsi agresyviai, iki tarnybinio automobilio nėjo, bandė išvengti sulaikymo (muistėsi, todėl buvo panaudota jėga uždedant antrankius), į reikalavimus nurimti nereagavo (vis gąsdino policijos pareigūnus, kad dėl tokių jų veiksmų, gresia pasekmės, siūlė išsiaiškinti santykius mušytinių būdu), o tai neabejotinai patvirtina, kad A. A. tyčia ir piktybiškai nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų.
15. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi galutiniam teismo sprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kitaip vertinant byloje surinktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.
16. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti A. A. patirtas atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad ANK 666 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 56⁵¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas.
17. BPK
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
n u t a r i a :
palikti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartį nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundą netenkinti.
Šis nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėja Danutė Švitinienė
