A. A. pagal BK 129 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-246-719/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41983-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 2.3.2.2.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. A. (naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas),

jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į A. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. sausio 4 d.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. A. priteista 2256,98 Eur už A. J. gydymą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžiu A. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. A. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė A. J., t. y. 2020 m. spalio 11 d. vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo virtuvės patalpoje ir prie namo, esančio Telšių rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su A. J., tyčia panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. sudavė ranka ne mažiau kaip 1 smūgį į galvą virtuvės patalpoje ir lauke, šalia laiptų turėklų, ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, smūgį į kaklą, nukentėjusiajam prisidengiant galvą rankomis nuo suduodamų smūgių ir kojomis, laiptų išlaužtais turėklais, ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių į krūtinę ir galūnes, padarė A. J. sužalojimus: masyvią poodinę kraujosruvą kakle su paliežuvinio kaulo dešinio rago lūžiu, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje, dešinės alkūnės linkyje, dešinio dilbio priekiniame paviršiuje, kairio dilbio užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, dešinės blauzdos priekiniame ir vidiniame paviršiuje, kairės šlaunies priekiniame ir išoriniame paviršiuje, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, kairės pėdos viršutiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus dešinio dilbio užpakaliniame paviršiuje, dešinio ir kairio kelio sąnario projekcijos priekiniuose paviršiuose, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje bei kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose viršugalvyje, kaktos minkštuosiuose audiniuose kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir obuolio junginėje su išplitimu į dešinio smilkinio sritį bei odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, kairės akies ir skruosto srities sumušimą, kuris pasireiškė skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio ančio lūžiais, kraujosruvomis akies vokuose ir obuolio junginėje, smilkinio ir ausies projekcijos minkštuosiuose audiniuose, viršutinės lūpos kairės pusės sumušimą, kuris pasireiškė kraujosruva veido lūpos gleivinėje, dantų projekcijose, dešinės pusės žando sumušimą, kuris pasireiškė poodine kraujosruva veido, žando, kaklo dešinėje pusėje, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose apatinio žandikaulio dešinio kampo projekcijoje, apatinio žandikaulio sąnarinės ataugos lūžiu, poodinę kraujosruvą veido kairėje žandinėje srityje, todėl dėl galvos sužalojimų, įvykus kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų smegenų pusrutulių su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais bei smulkiais galvos smegenų sumušimo požymiais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu dėl jo pabrinkimo, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl to A. J. 2020 m. spalio 20 d. 6.00 val. mirė VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. A. pripažino kaltu dėl A. J. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, nepašalino prieštaravimų, prioritetą suteikdamas išteisintojo A. A. bei liudytojo K. P. parodymams, neteisingai vertino būtinosios ginties sąlygas, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad A. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija taip pat padarė išvadą, kad išteisintasis A. A. neveikė būtinosios ginties situacijoje, nes byloje nenustatytas nukentėjusiojo A. J. pavojingas kėsinimasis, dėl kurio realumo ir akivaizdumo buvo atsiradęs teisėtas pagrindas gintis: byloje nustatyta, kad nei išteisintasis A. A., nei liudytojas K. P. iš nukentėjusiojo A. J. jokios grėsmės nejautė. Net jei būtų vertinama, kad nukentėjusiojo A. J. peilio sukiojimas prieš save buvo pavojingo kėsinimosi pradžia, ji pasibaigė A. A. ištraukus peilį, o nukentėjusiajam išėjus iš virtuvės – išteisintasis A. A. lengvai ištraukė peilį, paėmęs už geležtės, iš nukentėjusiojo ir įmetė jį į kriauklę, be to, pasak paties A. A., nukentėjusysis A. J. buvo visiškai girtas. Net ir tikint A. A. versija, kad A. J. pirmas jam sudavė į veidą, nors tokios aplinkybės byloje nenustatytos, A. A. turėjo galimybę pasišalinti iš K. P. namų po to, kai pats sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą. A. A. neturėjo teisėto pagrindo vilkti nukentėjusįjį A. J. už pažastų iš virtuvės į lauką ir toliau jam smūgiuoti rankomis bei kojomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėjas advokatas D. Fomkinas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 28 straipsnį, 129 straipsnio 1 dalį), padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 256 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose.

3.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teismas nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vientisos įrodymų grandinės, iš kurios analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti A. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodyto BK 129 straipsnio l dalyje.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo (nuosprendyje tik pacitavo procesiniuose dokumentuose užfiksuotos informacijos turinį, neatlikęs analizės), nuosprendį grindė prielaidomis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnis), taip pat nekaltumo prezumpciją bei kaltinamojo teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 6 ir 7 dalys).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės įvertinęs tuos pačius įrodymus, kuriuos prieš tai vertino pirmosios instancijos teismas, įrodytomis pripažino kitas neva A. A. įvykdytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme nebuvo įspėtas apie kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių galimą pakeitimą, jam nebuvo suteikta teisė pasirengti gynybai (BPK 256 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis), nes ikiteisminio tyrimo metu A. A. nebuvo inkriminuota, kad jis sudavė nukentėjusiajam šalia laiptų turėklų ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, smūgį į kaklą, nukentėjusiajam prisidengiant galvą rankomis nuo suduodamų smūgių ir kojomis, laiptų išlaužtais turėklais, ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių į krūtinę ir galūnes.

3.5. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis duomenimis, nurodytais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 33 punkte. Tačiau teismas padarė klaidų, spręsdamas apie įrodymų pakankamumą bei patikimumą. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. nurodė, kad 2020 m. spalio 12 d. jis, sužinojęs, kad A. J. sumuštas, nuvyko pas jį, trumpai su juo pabendravo, nukentėjusysis pasakė, kad jį sumušė A. A.; papildomos apklausos metu A. B. nurodė, kad buvo girdėjęs, jog A. J. buvo sumuštas lazda, kuri buvo išlaužta iš kiemo tvoros. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. nenurodė, kas sumušė nukentėjusįjį lazda. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. B. iš esmės pakeitė parodymus, nurodė, kad nuvyko pas sumuštą A. J., šis sakė, kad A. A. jį mušė, spardė ir su kažkokiais dar tvoros strypais daužė. Liudytojas A. B. nurodė, kad nukentėjusysis jam sakė, jog jį mušė vienas A. A. ant laiptų. Kaip teisingai nurodė teismai, šie liudytojo A. B. parodymai yra netiesioginiai įrodymai. Jie tarpusavyje skyrėsi, o tokie parodymai, kuriuos A. B. davė apeliacinės instancijos teisme, prieštarauja kitoms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms – nukentėjusysis įvykio metu buvo labai girtas, nei motinai, nei seseriai, nei liudytojams A. G., K. P. nesakė, kad nuteistasis neva jį mušė lazdomis.

3.6. 2020 m. lapkričio 11 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti prie aikštelės kairiojo kampo sudėti medinių turėklų skersiniai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs šiuos duomenis A. A. kaltės įrodymais (nusikaltimo įrankiais), nesiaiškino aplinkybių, kas ir kada šiuos turėklus sulaužė, kas ir kada juos tvarkingai sudėjo prie aikštelės kairiojo kampo, ar ant jų yra išlikę kokių nors pėdsakų (kraujo, DNR, pirštų atspaudų, nes apžiūros protokole tokių duomenų neužfiksuota). Tuo apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnį, nepašalino prieštaravimų, nuosprendį grindė prielaidomis.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 49/2021 (01) išvadas, konstatavo, kad nukentėjusysis po jo ištempimo į lauką ir kasatoriaus paguldymo betoninėje aikštelėje pats negalėjo griuvinėti ir be pašalinių asmenų pagalbos atsirasti ten, kur ir buvo surastas ryte, kadangi dėl stipraus sumušimo negalėjo pajudėti. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada paremta prielaida, nes byloje nenustatyta faktinių duomenų, kad nukentėjusysis po sužalojimų (tuo labiau išsimiegojęs iki ryto) arba neva dėl stipraus sumušimo negalėjo be pašalinių asmenų pagalbos atsirasti ten, kur ir buvo surastas ryte, – ekspertizės akte Nr. EKM 49/2021 (01) tokių duomenų nėra, priešingai, yra duomenys, kad 2020 m. spalio 13 d. iki greitosios medicinos pagalbos automobilio nukentėjusysis atėjo pats.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad netikėti nukentėjusiojo A. J., nors ir netiesioginiais, parodymais, kuriuos neva patvirtino liudytojai A. B., D. V., S. Ž. ir V. J., t. y. kad nukentėjusįjį mušė tik A. A., nėra jokio pagrindo. Bet ši teismo išvada nepatvirtina, jog nuteistasis nužudė nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje surinktus duomenis, nustatė, kad A. A. sudavė tik vieną smūgį A. J., ir tik po to, kai nukentėjusysis panaudojo prieš nuteistąjį smurtą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įrodymų, jog būtent tarp šio smūgio ir nukentėjusiojo mirties buvo tiesioginis priežastinis ryšys, byloje nenustatyta.

3.9. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį ir neteisingai aiškinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 28 straipsnį ir tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad konfliktinę situaciją sukėlė nukentėjusysis, kuris, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, paėmęs nuo stalo peilį, provokavo konfliktą. A. A. atėmus peilį, be jokios svarbios priežasties nukentėjusysis prieš jį panaudojo fizinį smurtą. Nuteistojo sveikatai dėl neprognozuojamo nukentėjusiojo elgesio realiai grėsė pavojus, todėl jis, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į nosį, būtinosios ginties sąlygų nepažeidė. A. A. nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusiojo, tai rodė ir tolesni jo veiksmai – valė nukentėjusiajam iš nosies ant stalo išbėgusį kraują, fizinio smurto toliau prieš nukentėjusįjį nenaudojo.

3.10. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo aprašyta įvykių chronologija, konstatavo, jog nukentėjusiojo A. J. smūgio sudavimo A. A. į smakrą faktas nėra patvirtintas jokiais byloje surinktais objektyviais įrodymais. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadoje Nr. G 1449/2020 (04) konstatuota, kad A. A. nustatytas odos randas smakre, kuris, tikėtina, susiformavo sugijus žaizdai. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek dėl tiesioginio trauminio poveikio, tiek griuvimo traumos metu, prieš 1–2 mėnesius iki apžiūros. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio metu; neatmetama tikimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas 2020 m. spalio 11 d., sudavus smūgį ranka į tiriamojo smakrą. Tai, kad įvykio vietoje nerasta nuteistojo kraujo pėdsakų, nepaneigia paties smūgio sudavimo jam fakto, o patvirtina, kad policija ne laiku ir nekokybiškai apžiūrėjo įvykio vietą ir apie tai buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. A. gynėjo D. Fomkino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-7-628/2020, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-250-976/2020 ir kt.), nes bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Didele dalimi nuteistojo kasacinio skundo argumentų yra ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais. Selektyviai cituojamos tam tikrų liudytojų parodymų ištraukos, keliamos nuteistajam palankios bylos duomenų vertinimo versijos, kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių. Toks argumentavimas nesudaro pagrindo nagrinėti bylą kasacine tvarka. Kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų

7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio nuostatų pažeidimus.

8. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą.

9. Iš baudžiamojo proceso įstatymo bei teismų praktikos kyla reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šis teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, logiškas ir motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. A. kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą. Visi bylos duomenys kruopščiai aptarti ir palyginti tarpusavyje. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 11–17 punktuose išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Nuosprendžio 18–41 punktuose dėstomi išsamūs argumentai, kodėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Išvados dėl A. A. kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartos, pagrindžiant nagrinėjamos bylos duomenimis ir teismų praktika. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos yra aiškiai motyvuotos ir pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis.

Dėl kaltinimo keitimo

12. Nepagrįsti nuteistojo A. A. gynėjo kasacinio skundo teiginiai ir dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme, padarant BPK 44 straipsnio 6 ir 7 dalių bei 256 straipsnio pažeidimus (nurodant, kad „šalia laiptų turėklų, ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, smūgį į kaklą, nukentėjusiajam prisidengiant galvą rankomis nuo suduodamų smūgių ir kojomis, laiptų išlaužtais turėklais, ne mažiau kaip 11 trauminiais poveikiais į krūtinę ir galūnes“).

13. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.

14. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-236-648/2020 ir kt.).

15. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020).

16. Nagrinėjamoje byloje A. A., kiek tai susiję su aptariamu kasacinio skundo argumentu, buvo kaltinamas sudavęs A. J. ranka bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kietu buku riboto paviršiaus daiktu (daiktais) ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, smūgį į kaklą, nukentėjusiajam prisidengiant galvą rankomis nuo suduodamų smūgių ir kojomis, atsitrenkiant į kietus bukus paviršius, ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių į krūtinę ir galūnes. Kaltinime buvo nurodyta, kad šie veiksmai atlikti gyvenamojo namo virtuvės patalpoje ir prie namo. Apeliacinės instancijos teismas smūgių sudavimą patikslino, nurodydamas, kad A. A. sudavė ranka ne mažiau kaip 1 smūgį į galvą virtuvės patalpoje ir lauke, šalia laiptų turėklų, ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, smūgį į kaklą, nukentėjusiajam prisidengiant galvą rankomis nuo suduodamų smūgių ir kojomis, laiptų išlaužtais turėklais, ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių į krūtinę ir galūnes. Iš esmės buvo patikslinta tik tai, kad suduota išlaužtais turėklais, o ne nenustatytu kietu buku daiktu, bei tai, kad smūgiai suduoti lauke, šalia laiptų turėklų, o ne prie namo. Tai rodo, kad esminio faktinių aplinkybių pakeitimo teismo nuosprendyje nepadaryta. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuteistasis A. A. nepripažino paties smūgių sudavimo fakto, išskyrus vieną smūgį A. J. į nosį. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl tokio aplinkybių patikslinimo gynyba galėjo būti kitokia. Jokių įtikinamų argumentų, kad dėl minėto pakeitimo A. A. gynyba būtų kitokia, nepateikta ir kasaciniame skunde. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad buvo suvaržyta nuteistojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir nuo šio kaltinimo gintis.

Dėl būtinosios ginties

17. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).

18. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 42–46 punktuose išdėstyti išsamūs motyvai, dėl kurių teismas padarė tokią išvadą. Kasatoriaus nesutikimas su teismo išvadomis grindžiamas jo pateikiama įvykių, faktinių bylos aplinkybių versija, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį į nosį po to, kai šis pirmas panaudojo prieš nuteistąjį smurtą, t. y. neigiant teismo nustatytus nuteistojo atliktus veiksmus, naudoto smurto intensyvumą ir suduotų smūgių skaičių. Vertindamas nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir logiškai motyvuotą išvadą, kad nuteistasis A. A. nebuvo atsidūręs būtinosios ginties situacijoje ir šio teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino (Dimitrijus Fomkin) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Albinas Antanaitis

Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas