G. J. pagal BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-182-489/2018

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.11.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

asmeniui, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – G. J.,

gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – G. J., kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamasis procesas dėl G. J., kaltinto pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria baudžiamasis procesas dėl G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nutrauktas suėjus baudžiamosios senaties terminui, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalis, priimta dėl G. J., ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

G. J., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų:

G. J., veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkeršyti H. G. S. už kreipimąsi į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m. BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymą duoti kyšį, nusprendęs suorganizuoti jo nužudymą, 1993 metų pradžioje paprašė J. B. pasiūlyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5000 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S.; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, parodė jam H. G. S. gyvenamąją ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informaciją apie jo automobilį ir kitą informaciją, reikalingą jam stebėti ir nužudyti, taip parengė ir organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų; J. B. tą pačią dieną perdavus suteiktą informaciją nusikaltimui padaryti parinktam S. S., šiam veikiant grupe su tyrime nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d., apie 19.00 val., H. G. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iš nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo tyčia iššovus H. G. S., išlipančiam iš savo automobilio „VAZ 2109“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), į nugarą, taip padarant jam sužalojimus, nuo kurių H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. H. G. S. tyčia nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytą nužudymą – 5000 JAV dolerių, juos J. B. perdavė nusikaltimą padariusiam S. S..

II. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu G. J., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamasis procesas dėl G. J. nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti šią apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti joje teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, šio straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą nutartį, kuria neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų akivaizdžių nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimų, nes jame ne kartą konstatuota, kad G. J. padarė inkriminuotus veiksmus, t. y. užsakė H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, parodė J. B. nukentėjusiojo gyvenamąją ir darbo vietas, nurodė jo vairuojamą automobilį, taip pat sumokėjo J. B. už šio nusikaltimo padarymą. Tokių veiksmų visuma atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte su nuorodomis į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį aprašytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo formuluotės, kuriose G. J. veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, yra būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui, todėl nesuderinamos su nekaltumo prezumpcijos principu ir pažeidžia BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą. Kita vertus, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, teismas ignoravo nurodymus, suformuluotus kasacinės instancijos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartyje, neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo ir nepasisakė dėl jo, kartu nepatikrino bylos tiek, tiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pačioje skundžiamoje nutartyje gausu teiginių, kuriais tiesiogiai konstatuota, kad G. J. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad H. G. S. nužudymo padarymo aplinkybės ir kaltinimų pagrįstumas jį padariusiems asmenims įrodytas byloje surinktų įrodymų visuma, kurios pakako, kad teismas darytų išvadas dėl G. J. pareikštų kaltinimų pagrįstumo (nutarties 20–21 lapai). Šios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad kaltinimas, kuris aprašytas nuosprendyje, nurodant konkrečius G. J. atliktus veiksmus, kasatoriui buvo pareikštas pagrįstai (nutarties 26 lapas). Taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Apeliacinį skundą nagrinėjęs teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl kasatoriaus, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalimi, kuri skirta teismo nutarčių apeliaciniam vertinimui, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skirtu teismo nuosprendžių apeliaciniam vertinimui. Atkreipiamas dėmesys, kad, nustačius, jog nuosprendyje išdėstyti teiginiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, šis procesinis sprendimas turėjo būti panaikintas, tačiau nei BPK 326 straipsnio 1 dalis, nei to paties straipsnio 5 dalis neleidžia apeliacinės instancijos teismui nutartimi panaikinti nuosprendį ar jo dalį ir nutartimi išspręsti klausimą iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą ir tuo aspektu, kad visiškai neatsakė į kai kuriuos esminius apeliacinio skundo argumentus, kai kuriuos susiaurino ar interpretavo taip, kad būtų palanku į juos atsakyti, be to, teismo argumentai yra pagrįsti iš esmės neteisingu teisės normų aiškinimu ir taikymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tendencingai, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, aprašyta tik ta teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų (nukentėjusiosios E. G., liudytojo, kuriam suteiktas anonimiškumas, Nr. 6-07, liudytojų P. Z. G., A. B., A. A. J., J. B.) parodymų dalis, kuri pagrindžia G. J. pareikštą kaltinimą, ir visiškai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo išvadas ir leidžia abejoti kaltinančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė šiuos apeliacinio skundo argumentus. Be to, teismai, vertindami tik dalį liudytojų parodymų, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra paremtas įrodymais, kurie nebuvo tirti teisiamajame posėdyje. Atkreipiamas dėmesys, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo kelios teisėjų kolegijos. Paskutinė teisėjų kolegija susidėjo iš teisėjų A. Kartanienės, V. Švedienės ir J. Mačionytės. Vienintelė teisėja V. Švedienė dalyvavo visame bylos procese, o kitos teisėjos tapo kolegijos narėmis, kai pakeitė ankstesnius bylą nagrinėjusius teisėjus. Atsižvelgiant į kolegijos narių pasikeitimą, byla privalėjo būti pradėta nagrinėti iš naujo (BPK 223 straipsnis), tačiau taip neįvyko. Be to, pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, nebuvo pagarsinti asmenų parodymai, duoti pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 5 dalis), todėl jie negalėjo būti laikomi teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kuriais grindžiamas nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Reikšminga ir tai, kad buvo ignoruotas G. J. prašymas, pareikštas 2012 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje, apklausti visus liudytojus iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat neatsakė į kitus apeliacinio skundo argumentus, kad nuosprendis paremtas įrodymais, kurie teisiamajame posėdyje netinkamai ištirti, nes buvo perskaityti tik apklausų protokolų pavadinimai, visiškai neatskleidžiant konkretaus apklausto asmens parodomų turinio, t. y. asmenų parodymai buvo ištirti kaip dokumentai BPK 290 straipsnio tvarka, nors jie turėjo būti tiriami pagal BPK 276 straipsnio nuostatas; liudytojams anonimiškumas buvo suteiktas neteisėtai, pažeidžiant BPK 199 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų ir to paties straipsnio 2 dalies nuostatas; byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad H. G. S. nužudė S. S. ar gaujos, kurioje jis dalyvavo, nariai. Nepatikrinus bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, skundžiamos nutarties turinys laikytinas neatitinkančiu BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatų.

Teismai nuteistojo J. B. parodymus nepagrįstai pripažino leistinu įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), be to, įvertino juos, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. J. B. abstraktūs parodymai yra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamos teismų išvados dėl G. J. pareikšto kaltinimo, tačiau kiti byloje surinkti įrodymai, kurie tik įrodo objektyvias H. G. S. nužudymo aplinkybes, nepatvirtina J. B. parodymų dėl kokių nors kasatoriaus tariamai padarytų veiksmų ir jų negalima patikrinti BPK nurodytais procesiniais veiksmais. Teismų sprendimuose neaptartas atskirų įrodymų turinys, nepaaiškinta, kokia įrodymų visuma leidžia daryti išvadas dėl G. J. pareikšto kaltinimo, o tik akcentuojamos objektyvios H. G. S. nužudymo aplinkybės. Be to, sugretinus J. B. nurodytas aplinkybes su nukentėjusiosios E. G., liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 6-06, 10-5 ir 16-06, liudytojų S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymais, matyti, kad šie asmenys pasakoja iš esmės skirtingus įvykius nei J. B.. Reikšminga ir tai, kad J. B. parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, nes jis byloje pasakojo aplinkybes, apie kurias esą sužinojo iš G. J. ar S. S., tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino to, todėl J. B. parodymai laikytini neleistinu įrodymu. Pabrėžiama, kad J. B. apkalba G. J. už tai, kad šis 2003 m. kreipėsi į baudžiamojo persekiojimo institucijas ir netiesiogiai apkaltino J. B. prievartavus iš jo turtą, be to, J. B. nepalankių parodymų davimas yra jo ir baudžiamojo persekiojimo institucijų susitarimo dalis. Atsižvelgdami į tai, teismai turėjo dėl kasatoriaus priimti išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 straipsnis), šiam teismui nesuteikia galimybės keisti arba naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais.

Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos ir išplėstinių kolegijų nuosekliai formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014, 2K-7-5-895/2018, 2K-7-8-788/2018, 2K-7-62-511/2018, 2K-7-66-648/2018, 2K-7-84-489/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

Asmuo, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., kasaciniame skunde teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose ne kartą neteisėtai, t. y. pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, konstatuota, kad kasatorius padarė kaltinamajame akte nurodytus veiksmus, kurių visuma atitinka inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09, par. 120–122; 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Bikas prieš Vokietiją, 76607/13, par. 44–45).

Iš EŽTT sprendimuose pateiktų išvadų yra aišku, kad teismo baigiamuosiuose aktuose, kuriais nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti jokių formuluočių, iš kurių susidarytų įspūdis, jog teismas asmenį laiko kaltu. Priešingu atveju turėtų būti konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Kita vertus, iš atskirų EŽTT praktikos pavyzdžių matyti, kad Konvencija savaime nedraudžia nagrinėti baudžiamojoje byloje prokuroro pateikto kaltinimo pagrįstumo klausimų, kai asmeniui pritaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukiama teismo sprendimu, tokį sprendimą priėmus išnagrinėtoje iš esmės byloje, užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažinus, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą (pvz., 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje G?ng? ir Syndicat indépendant des juristes de Roumanie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28906/09).

Kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013, 2K-276/2014) yra išaiškinta, kad „<...> jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą“. Kita vertus, teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai, ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai sukelia skirtingus proceso nutraukimo teisinius padarinius. Bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-591/2013, 2K-276/2014, 2K-87-942/2017).

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, kuris numatytas BK 95 straipsnio 1 dalyje, suėjimas bylos nagrinėjimo teisme metu reiškia, kad vykdant teisingumą kiekvienoje baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltės ir bausmės jam paskyrimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų žemesnės instancijos teismų sprendimų turinį, neturi pagrindo konstatuoti, kad juose asmuo, kuriam byla nutraukta 2013 m. sausio 22 d. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, t. y. kad jis, veikdamas organizuota grupe, parengė nusikaltimą, organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

Sprendžiant, ar teismų sprendimų formuluotės ir išvados nepažeidė kasatoriaus nekaltumo prezumpcijos, svarbu atsižvelgti į byloje nagrinėtos nusikalstamos veikos ypatumus. Šioje byloje G. J. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, šį asmenį kaltinant tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe su J. B., S. S. (baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus) ir tyrimo nenustatytu asmeniu, parengęs nusikaltimą, organizavo kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Kitaip nei G. J., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (dvidešimčiai metų), toje pačioje byloje J. B. buvo nuteistas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Pažymėtina ir tai, kad atskirose Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo situacijose, kai sudėtingos baudžiamosios bylos dėl galimai kelių bendrininkų padarytų nusikaltimų yra išskirtos ir tokie bendrininkai teisiami atskirai, EŽTT sprendimuose pripažįstama, kad baudžiamąją bylą dėl vieno iš galimų bendrininkų nagrinėjantis teismas iš esmės negalėtų vertindamas kaltinamojo kaltumo klausimą išvengti nuorodų į kitų asmenų (kurie toje pačioje byloje nėra teisiami) dalyvavimą darant atitinkamas nusikalstamas veikas (pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Bauras prieš Lietuvą, Nr. 56795/13, par. 53; 2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Karaman prieš Vokietiją, peticijos Nr. 17103/10, par. 64).

Baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai yra įpareigoti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Jei kaltinimas byloje pareikštas asmenims, kaltinamiems bendrai padarius nusikalstamas veikas, aprašant tokių bendrininkų veiksmus būtina vadovautis BK nuostatų, kuriomis apibrėžiamas bendrininkavimas, numatytomis sąvokomis. Pagal BK 25 straipsnio nuostatas objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Tokių asmenų veiksmų bendrumas gali pasireikšti ir tokia forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma). Pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas ir tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius.

Baudžiamajame įstatyme apibrėžtas bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas galimas tik išsamiai nustačius visų bendrininkų padarytus veiksmus bei jų reikšmę bendram nusikalstamam rezultatui pasiekti. Byloje gali susiklostyti išskirtinė situacija, kai dėl vieno iš bendrininko padarytų veiksmų, kurie turi galimos nusikalstamos veikos požymių, sueina baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, neleidžiantis priimti apkaltinamojo nuosprendžio (BK 95 straipsnis). Tokia aptariama situacija savaime nedraudžia teismui vertinti tokiam asmeniui pareikšto kaltinimo pagrįstumo laikantis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų. Be to, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos formos (bendrininkavimo) specifiką, neįmanoma visapusiškai ir išsamiai įvertinti bendrininko, dėl kurio gali būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas byloje, veiksmų bei jam pareikšto kaltinimo pagrįstumo neaptarus kaltinime nurodyto (kaip bendrininko) asmens, kuriam byla turi būti nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, veiksmų, juolab kad tai gali turėti reikšmės nagrinėjamos nusikalstamos veikos apimčiai, šios veikos kvalifikacijai ir kitoms aplinkybėms, o vienas iš baudžiamojo proceso tikslų yra išsamiai atkleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė J. B., t. y. asmens, dėl kurio nebuvo procesinių kliūčių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nusikalstamos veikos, nustatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo aplinkybes. Pagal byloje pareikštą kaltinimą (t. y. įtarimo būsenos aprašymą) asmuo, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., ir J. B. buvo laikomi bendrininkais, veikiantys organizuota grupe, jų veiksmai aprašyti kaip tarpusavyje susiję, kurių visuma visapusiškai atskleidžia H. G. S. nužudymo padarymo eigą ir aplinkybes (kasatorius paprašė J. B. pasiūlyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5000 JAV dolerių atlygį nužudyti H. G. S.; J. B. sutikus, G. J. parodė jam H. G. S. gyvenamąją ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informaciją apie jo automobilį ir kitą informaciją, reikalingą jam stebėti ir nužudyti; H. G. S. nužudžius, kasatorius perdavė J. B. atlygį už įvykdytą nužudymą – 5000 JAV dolerių, juos J. B. perdavė nusikaltimą padariusiam S. S.).

Akivaizdu, kad, susidarius nestandartinei situacijai, kai vienam iš asmenų byla turi būti nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, atsietai vertinti G. J. veiksmus nuo nuteistojo J. B. veiksmų ar dėl kasatoriaus veiksmų apskritai nepasisakyti sprendžiant J. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą nėra galimybės. Priešingu atveju pastarojo asmens nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymas ir įvertinimas būtų nevisapusiškas ir neišsamus pagal baudžiamąjį įstatymą. Teismas šiuo atveju privalo atlikti įrodymų tyrimo analizę, išdėstyti nustatytas tikrąsias bylos aplinkybes. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės G. J. veiksmus vertino tik tiek, kiek tai buvo susiję su J. B. patraukimu baudžiamojon atsakomybėn.

Taigi, teismas darė atitinkamas išvadas dėl kasatoriaus veiksmų atsižvelgdamas į byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes, tačiau nuosprendyje konkrečių asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, padarytų veiksmų aprašymas, kurį lėmė bylos įrodymų (nuteistojo J. B., nukentėjusiosios E. G., byloje apklaustų liudytojų, rašytinių įrodymų) turinio vertinimo rezultatas, nelaikytinas kasatoriaus kaltės konstatavimu pagal pareikštą kaltinimą ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Nuosprendžio 48 lape darant galutines išvadas, vertinant byloje G. J. veiksmus ir nurodant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą naudojami išsireiškimai apsiriboja prokuroro pareikšto kaltinimo (t. y. įtarimo būsenos) aprašymu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant bylos įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, kai kurios pirmosios instancijos teismo vartojamos formuluotės (pavyzdžiui, kad bylos duomenys rodo, jog G. J. turėjo motyvą nužudyti H. G. S.; iš šiame nusikaltime dalyvavusių asmenų, t. y. iš G. J., keršto motyvu užsakiusio H. G. S. nužudymą (nuosprendžio 46 lapas); aptartos aplinkybės leidžia tikėti kaltinamojo J. B. parodymais, jog H. G. S. nužudymo užsakovas buvo G. J. (nuosprendžio 47 lapas) nėra preciziškai neutralios.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios senaties terminui galimas tik tuo atveju, kai, įvertinus byloje surinktus duomenis, nustatoma nusikalstamos veikos požymių (priešingu atveju turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis), teismo baigiamajame akte neišvengiamai būtina aptarti asmens veiksmus pagal jam pareikštą kaltinimą ir įvertinti, ar jie turi nusikalstamos veikos požymių. Todėl minėtos pirmosios instancijos teismo formuluotės nelaikytinos pažeidžiančiomis kasatoriaus nekaltumo prezumpciją, pašalinti jas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindo.

Pasak asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., pirmą kartą bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, teismas 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo formuluotės, kuriose G. J. veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, nesuderinamos su nekaltumo prezumpcijos principu. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, teismas ignoravo nurodymus, suformuluotus kasacinės instancijos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartyje, ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo.

Atsakydama į tokius argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus minimas apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendis, priimtas pirmą kartą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo apskųstas kasacine tvarka. Vienas iš kasatorių buvo asmuo, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (G. J.). Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2017 m. sausio 31 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, priimtą dėl G. J. apeliacinio skundo, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalis neteko teisinės galios, joje padarytos išvados neturi jokios įtakos tolesniam bylos nagrinėjimui apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose bei nėra įpareigojančios sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje vartojamos formuluotės pažeidžia G. J. nekaltumo prezumpciją, ar ne.

Pažymėtina ir tai, kad BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Kasacinės instancijos teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą G. J. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, būtent į tuos, kurie susiję su prašymu priimti dėl G. J. išteisinamąjį nuosprendį, todėl konstatuotas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje nutartyje aiškiai nepasisakė, kad naikina apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kad būtų vertinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys G. J. nekaltumo prezumpcijos aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, laikėsi kasacinės instancijos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartyje duotų nurodymų, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi išsamiai atsakė į G. J. apeliacinio skundo esminius argumentus ir motyvuotai jį atmetė. Todėl teigti, kad šios instancijos teismas, pakartotinai nenustatęs G. J. nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pavartotose pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotėse, padarė esminį BPK pažeidimą, nėra pagrindo.

Priešingai, nei teigia kasatorius, analizuojant apeliacinės instancijos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį, negalima daryti išvados, kad joje yra teiginių, kuriais tiesiogiai konstatuota, kad nustatytas G. J. kaltumas dėl kaltinime nurodytos veikos padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį, kad atsakydamas į G. J. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prašymu priimti išteisinamąjį nuosprendį, analizuoja byloje surinktų įrodymų visumą tik spręsdamas klausimą dėl byloje pareikšto kaltinimo pagrįstumo. Teismas šio reikalavimo laikėsi, skundžiamoje nutartyje nepateikė formuluočių ar išvadų, kurios konstatuotų, kad kasatorius yra kaltas dėl kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo.

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime „Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies, 327 straipsnio 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ sprendė teismo baigiamojo akto, kuriuo baudžiamasis procesas nutraukiamas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties, turinio suderinamumo su nekaltumo prezumpcijos principu problemą. Iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo turinio yra aišku, kad tuo atveju, kai nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme sueina baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, yra galimi du bylos baigimo variantai: 1) išteisinamojo nuosprendžio priėmimas; 2) baudžiamojo proceso nutraukimas. Jei teismas nusprendžia, kad kaltinamasis buvo kaltintas nepagrįstai, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, o jei kaltinama buvo pagrįstai, procesas turi būti nutraukiamas.

Taigi pagal Konstitucinį Teismą kaltinamasis po patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo turi teisę siekti, kad procesas būtų užbaigtas sprendimu, kuriame būtų įvertintas kaltinimo pagrįstumas. Tuo atveju teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl senaties termino suėjimo, turi pasakyti, kad kaltinamasis buvo kaltinamas pagrįstai, bet kartu garantuoti, kad asmuo nebūtų apibūdinamas kaip kaltas. Atitinkami nuo 2017 m. gruodžio 5 d. įsigalioję BPK pakeitimai buvo padaryti papildžius nuostata, kad teismas taip pat nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 303 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į visą apeliacinės instancijos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties turinį, teismo padaryta apibendrinanti išvada, kad G. J. kaltinimas byloje buvo pareikštas pagrįstai, patvirtina ne jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tai, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Taigi pagal minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą kasatorius po patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo realizavo savo teisę siekti, kad procesas būtų užbaigtas sprendimu, kuriame buvo įvertintas kaltinimo pagrįstumas. Tai, kad kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendimuose neišvengiama G. J. kaltinime nurodytų formuluočių pakartojimo, nelaikytina situacija, kuri kasaciniame skunde apibrėžiama kaip kasatorių „tiesiogiai kaltinanti retorika“.

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose laikytasi Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų ir G. J. nekaltumo prezumpcija nepažeista.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Asmuo, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK straipsnių nuostatas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (paties G. J. parodymus, nuteistojo J. B., nukentėjusiųjų E. G. ir H. G. S., liudytojų H. K., A. B., A. A., B. M., S. M., J. A., V. A., V. V., A. G., P. Z. G., Z. P., A. J., J. B., A. M., A. F., R. B., V. G., R. K., D. N., G. P., R. M., V. J., liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 6-06, 6-07, 16-05, 10-05, 9-05 parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialių žinių reikalaujančių tyrimų duomenis, kitus byloje esančius duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, taip pat aptarta nuteistojo gynybos pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo, jo keltos galimos H. G. S. nužudymo priežastys ar net versija, konkrečiai įvardijant neva nukentėjusįjį nužudžiusį asmenį (B. J. užsakymu šio nusikaltimo vykdytojas buvo R. J.), motyvuotai atmestos kaip nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl G. J. pareikšto kaltinimo yra pagrįstos, tačiau spręsti jo kaltės klausimą nėra galimybės dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Skundžiamoje nutartyje taip pat įvertintas G. J. iškeltos versijos dėl H. G. S. nužudymo patikimumas visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir padaryta išvada, kad minėta versija suformuota dirbtinai, tik gynybinei G. J. pozicijai patvirtinti, todėl ją laikyti teisingą nėra pagrindo.

Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai nuteistojo J. B. parodymus pripažino leistinu įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes jų negalima patikrinti BPK nurodytais procesiniais veiksmais. BPK 20 straipsnio 4 dalis įtvirtina du pagrindus, pagal kuriuos vertinamas įrodymų leistinumas: įrodymų gavimas teisėtais būdais ir galimybė patikrinti surinktus įrodymus BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėtais būdais gautais duomenimis laikomi tokie duomenys, kurie yra surinkti atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus ir nepažeidžiant šiems procesiniams veiksmams keliamų reikalavimų bei tinkamai juos užfiksuojant. Įrodymų leistinumas reiškia jų tinkamumą, būtent, ar teisėtai buvo panaudoti tie šaltiniai, iš kurių tos žinios gautos, ar teisėti tų žinių gavimo būdai ir priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-183/2006">2K-183/2006</a>, 2K-590/2014). Byloje nenustatyta, kad, apklausiant J. B., buvo pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios tokio procesinio veiksmo atlikimą, pirmosios instancijos teismas posėdyje betarpiškai apklausė šį kaltinamąjį ir įsitikino jo nurodytų aplinkybių patikimumu. Todėl teigti, kad J. B. parodymai yra gauti neleistinu būdu, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad minėto asmens parodymų tiesiogiai nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, savaime nereiškia, kad šis įrodymų šaltinis yra neleistinas ar nepatikimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-642/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-642/2012">2K-642/2012</a>, 2K-287/2013). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, palyginę nuteistojo J. B. parodymus su kitų byloje surinktų įrodymų visuma ir įvertinę jų patikimumą, todėl, priešingai, nei teigia kasatorius, nagrinėjamu atveju BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų pažeidimų byloje nenustatyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų pakankamumo klausimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, teismams motyvuotai pasisakius šiuo klausimu, nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, 2K-159-976/2017, 2K-88-628/2018).

Asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., kasacinio skundo teiginys, kad, pasikeitus pirmosios instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos sudėčiai, byla nebuvo pradėta nagrinėti iš naujo, o asmenų parodymai, duoti pirmiau teisme, nepagarsinti, kaip to reikalauja BPK 276 straipsnio 5 dalis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nuo 2012 m. gegužės 14 d. teisiamojo posėdžio pradėjo nagrinėti nauja pirmosios instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos sudėtis, kuri vėliau priėmė nuosprendį. Šiame teisiamajame posėdyje pradėtas įrodymų tyrimas, prokuroras, proceso dalyviams neprieštaraujant, paskelbė sutrumpintą kaltinamojo akto variantą (127 t., b. l. 28–35). Kitame 2012 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje buvo išspręstas įrodymų tyrimo tvarkos klausimas – teisėjų kolegija nutarė apklausti kaltinamuosius, atsižvelgus į tai, kad byla nagrinėjama trečią kartą, nukentėjusieji ir liudytojai, anksčiau apklausti bylą nagrinėjant teisiamuosiuose posėdžiuose, nebus kviečiami, o jų parodymai, užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokoluose, bus perskaityti (BPK 276 straipsnio 5 dalis). Prireikus šis klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, jei paaiškėtų aplinkybės, kurios nebuvo nustatytos, ar atsirastų kokie nors prieštaravimai (127 t., b. l. 36–45). Kiti teisiamojo posėdžio protokolai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teisiamuosiuose posėdžiuose apklausė kaltinamuosius, esant galimybei, nukentėjusiuosius ir liudytojus, taip pat pagarsino jų pirmiau teisme duotus parodymus, kaip to reikalauja BPK 276 straipsnio 5 dalis. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėjo bylą dėl pasikeitusios teisėjų kolegijos sudėties, nepažeisdamas BPK nustatytos tvarkos, o priimtą nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą pagal jo apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Skundžiamoje nutartyje į esminius G. J. apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo, įrodymų pakankamumo nustatant bylos faktines aplinkybes ir darant atitinkamas išvadas, taip pat dėl abejonių, susijusių su liudytojams anonimiškumo suteikimu, yra detaliai atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl apelianto tokie argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti G. J. bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant kasaciniame skunde nurodytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o skundžiamos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus.

G. J. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinį skundą nagrinėjęs teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl kasatoriaus, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalimi, kuri skirta teismo nutarčių apeliaciniam vertinimui, o ne BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skirtu teismo nuosprendžių apeliaciniam vertinimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2014">2K-311/2014</a>, 2K-418-699/2015). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, apeliacinį skundą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo ne tik įvertinti G. J. veiksmai, bet ir spręstas kitų kaltinamųjų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apskųsto procesinio dokumento rūšį ir priėjęs išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, pagrįstai priėmė nutartį BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Šios instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai pažeidžia G. J. nekaltumo prezumpciją, todėl pašalinti kokias nors apskųsto procesinio sprendimo dalis priimant nutartį pagal kitą baudžiamojo proceso įstatymo straipsnį nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant BPK 326 straipsnio nuostatų.

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų bylą nutraukti arba ją grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Asmens, kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – G. J., kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas