Baudžiamoji byla Nr. 2K-213-788/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39726-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2; 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4; 2.1.15.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
išteisintajam A. G. (A. G.), jo gynėjui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui,
nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. B. (R. B.) ir J. B. atstovui advokatui Rokui Rudzinskui,
civilinės atsakovės UAB „Irsana“ atstovei advokatei Renatai Todesaitei,
civilinio atsakovo „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialo atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. B. ir R. B. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš civilinės atsakovės UAB „Irsana“ priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. B. ir R. B. po 8500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš civilinės atsakovės UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista civiliniam ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui 148 907,42 Eur aplinkai padarytai žalai atlyginti. Iš nuteistojo A. G. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. B. 500 Eur proceso išlaidų. Iš nuteistojo A. G. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 387,77 Eur proceso išlaidų.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. B. ir J. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimų, kad 2015 m. liepos 16 d., apie 1.59 val., kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 88,44 kilometre, vairuodamas krovininį automobilį,,VOLVO FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe,,SCHMITZS–KO24/L-13“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Suvalkų kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 127 ir 128 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad išvengtų nuostolingų padarinių arba juos sumažintų; nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiavo nakties metu nešviečiant krovininio automobilio,,VOLVO FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio kairiojo žibinto tolimųjų šviesų lemputei, nebuvo pakankamai atidus, esant kliūčiai nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo, dėl to atsitrenkė į priekyje toje pačioje eismo juostoje priverstinai sustojusį ir stovintį krovininį automobilį,,VOLVO FM 12.380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su cisterna,,GEUSENS-LAG“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį prieš eismo įvykį vairavo S. L. (S. L.). Eismo įvykio metu buvo mirtinai sužalotas kartu su A. G. važiavęs A. B. (A. B.).
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, nagrinėjamoje byloje nuteistojo kaltė nustatyta vadovaujantis prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais ir kad byloje išnaudojus visas galimybes nesurinkta neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog A. G. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes ir išvengti susidūrimo. Todėl A. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
II. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog kelyje priverstinai sustojusios autocisternos avariniai žibintai veikė automobilių susidūrimo metu, trikampiai avariniai ženklai stovėjo ant kelio ir A. G. turėjo galimybę juos pamatyti. Liudytojas W. R. parodė, kad iš Lenkijos apie 01.30 val. atvyko remontuoti autocisternos, sugedęs automobilis buvo pažymėtas dviem trikampiais avariniais ženklais per 50 metrų, degė avarinis apšvietimas. Nors akumuliatoriaus energijos nepakako vilkikui užvesti, tačiau jo visiškai pakako avariniam apšvietimui. Tokius pat parodymus dalyje dėl avarinės signalizacijos ir avarinių ženklų pastatymo davė ir D. D., S. L.. Jų parodymus papildė D. J., E. K. ir M. Ž. parodymai, pagal kuriuos autocisterna matėsi gerai, matomumas galėjo būti apie 800 m. Pareigūnai E. K. ir M. Ž. parodė, kad buvo nuvykę prie sugedusios autocisternos ir vairuotojui liepė vieną iš trikampių avarinių ženklų nunešti toliau, žingsniais matuojant 50 m nuo autocisternos galo. Be to, ant sugedusios autocisternos galo buvo šviesą atspindinčių elementų, oras buvo geras, asfaltas sausas, kelias tiesus. Pažymėtina ir tai, kad naktys Joninių periodu yra pakankamai šviesios.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino nustatytos faktinės aplinkybės, kad ant sugedusios autocisternos galo buvo šviesą atspindinčių elementų ir ne visi avarinio ženklo elementai po įvykio yra sugadinti, kad cisterna yra šviesios spalvos ir didelių gabaritų. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akto matyti, kad ši faktinė aplinkybė nebuvo vertinta ir atliekant ekspertizę, nors ji nagrinėjamos situacijos kontekste yra labai reikšminga. Po įvykio ant autocisternos galo buvo išlikusios nesugadintos specialios šviesą atspindinčios detalės, kurias apšvietus trumposiomis automobilio šviesiomis atspindys matomas ne trumpesniu kaip 70 m atstumu, o avarinio pastatomo nesugadinto ženklo, buvusio kelyje iki cisternos, detalių atspindys, apšvietus trumposiomis šviesomis, matomas 80 m atstumu (2 t., b. 1. 63).
3.3. Nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, kokiu atstumu vilkiko vairuotojas A. G., įvertinus visas aplinkybes, turėjo galimybę pamatyti ant kelio esančią autocisterną. Jei apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl avarinės signalizacijos, avarinių pastatomų ženklų, t. y. dėl vilkiko vairuotojo galimybės pamatyti autocisterną, jis turėjo išnaudoti visas galimybes papildomiems įrodymams surinkti – atlikti ar pavesti atlikti eksperimentą matomumui nustatyti (BPK 197 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad eismo įvykis įvyko liepos 17 d. naktį, t. y. laiku, artimu trumpiausiai nakčiai, o cisterna – didelių gabaritų ir šviesios spalvos. Apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių matomumui nustatyti, todėl laikytina nepagrįsta teismo išvada, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės neabejotiniems ir patikimiems įrodymams surinkti.
3.4. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte nurodoma, kad tikėtina, jog puspriekabės stabdymo pėdsakai po susidūrimo buvo suformuoti susidūrimo metu pažeidus vilkiko pneumatinę stabdžių sistemą ir suveikus avariniam stabdžiui. Taip pat nurodoma, kad įvykio vietoje neužfiksuota duomenų, nurodančių, ar vilkiko vairuotojas stabdė vilkiką prieš susidūrimą su autocisterna, šių duomenų nepateikia ir vilkiko važiavimo greitį fiksuojantys borto kompiuterio rodmenys, nes susidūrimo metu vilkiko greitis buvo 78 km/h. Liudytojas D. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad pastebėjo dideliu greičiu link Lenkijos pusės atvažiuojantį vilkiką, kuris buvo 10 m atstumu nuo autocisternos. Liudytojo teigimu, vilkikas prieš atsitrenkdamas nedarė jokio manevro į kairę ar į dešinę, taip pat negirdėjo, kad būtų stabdęs. Iš prie 2015 m. liepos 16 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo esančių nuotraukų matyti, kad vilkikas po eismo įvykio yra savo važiuojamojoje kelio dalyje (kas patvirtina, kad vilkiko vairuotojas neatliko manevro į kairę ar į dešinę pusę), šiek tiek pasisukęs į kitą eismo juostą (susidūrimo metu kreipiant vilkiką į kairę pusę). Pats A. G. apklausų metu parodė, kad autocisterną jis pamatė likus 3 m iki jos (papildomoje apklausoje nurodė, kad pamatė autocisterną likus 5 m iki jos). Ekspertizės akte nurodomi atstumai, nuo kurių A. G. stabdydamas vilkiką būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su kita transporto priemone, tačiau iš aptartų įrodymų išplaukia, kad A. G. vilkiko apskritai nestabdė, nesuveikė ir žmogiškasis savisaugos instinktas.
3.5. Nurodytos aplinkybės yra labai svarbios, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors akivaizdu, kad jos sudaro pagrindą išvadai, jog A. G., būdamas atidus ir dėmesingas, turėjo ir galėjo pamatyti ant kelio stovinčią transporto priemonę ir visiškai sustoti arba ją apvažiuoti, tačiau buvo prisnūdęs ir laiku nesureagavo į ant kelio stovinčią transporto priemonę, nespėjo sustabdyti vilkiko ir šis važiuodamas 78 km/h greičiu atsitrenkė į autocisternos galą. Tai tik patvirtina liudytojo W. R. parodymus apie tai, kad A. G., tik išlipęs iš kabinos, pasakė, jog užsnūdo prie vairo (3 t., b. l. 178). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. G. važiavo beveik didžiausiu leistinu greičiu, kai, jo teigimu, nedegė viena priekinė kairės pusės žibinto artimųjų šviesų lempa ir jis naudojęs rūko žibintus, kurie šviečia netoli, todėl matomumas nebuvo geras (3 t., b. l. 31). Pažymima, kad A. G. turėjo galimybę išvengti susidūrimo apvažiuodamas kliūtį, jis pats parodė, jog jo kita priešais atvažiuojanti transporto priemonė neapakino, o kaip teigė liudytojas D. D., jis, matydamas, kad tuoj įvyks susidūrimas, bėgo į kitą kelio pusę (nebuvo kita važiuojamąja kelio dalimi važiuojančių transporto priemonių), kas tiesiogiai patvirtina, jog buvo galima ant kelio esančią kliūtį apvažiuoti iš kairės, tačiau to A. G. nepadarė, nes buvo užsnūdęs ir kliūtį ant važiuojamosios dalies pamatė per vėlai.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas analizavo tik galimus A. G. KET pažeidimus, nustatytus 9 ir 127 punktuose, konstatuodamas, kad byloje aplinkybių, kuriomis galima būtų pagrįsti faktą, jog A. G. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, nenustatyta, o KET 9 punktas dubliuoja 127 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas apie KET 128 punktą nepasisakė ir nepateikė jokio teisinio vertinimo, nors analizuojamos situacijos kontekste spręstina, kad šio punkto pažeidimas lėmė atsiradusius padarinius.
3.7. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad autocisternos avarinis signalas veikė, o avariniai ženklai stovėjo ant kelio. Kaip liudytojas apklaustas W. R. parodė, kad jis su kolega atvyko į Lietuvą taisyti sugedusios autocisternos, prie jos atvyko apie 01.30 val. Liudytojas patvirtino, kad atvykęs matė, jog degė autocisternos avarinis signalas, stovėjo ant kelio avariniai ženklai. Praėjus pusvalandžiui nuo atvykimo, kitas vilkikas atsitrenkė į autocisterną. Liudytojas taip pat parodė, kad autocisternai pakeitė kuro filtrą ir bandė automobilį užvesti, jis užsivedė, bet iš karto užgeso, todėl nusprendė autocisterną prijungti prie lengvojo automobilio akumuliatoriaus, kad pastiprintų autocisternos akumuliatorius. Nors tyrimo metu liudytojo nebuvo klausta, tačiau jis ir nenurodė, kad laikotarpiu nuo 01.30 iki 02.00 val. pravažiuojantis automobilis būtų numušęs pastatytus avarinius ženklus. Akivaizdu, kad nakties metu jie būtų girdėję, jog kažkas numušė ant kelio (šalia jų) pastatytus avarinius ženklus. Pažymėtina, kad nebuvo nustatyta, jog autocisternos elektros grandinėje buvo gedimų, pakeitus kuro filtrą (procedūra niekaip nesusijusi su elektros instaliacija) autocisterna užsikūrė, tačiau vėl užgeso, galbūt dėl per silpnų akumuliatorių, kurių galios nepakako vilkiko varikliui užvesti, tačiau pakako avariniam signalui. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl galimo autocisternos avarinės signalizacijos neveikimo ar netinkamo veikimo, jas grindė vieno liudytojo, pravažiavusio pro autocisterną apie 22 val., parodymais, visiškai nepasisakydamas, kodėl šio liudytojo parodymus jis laiko tinkamais, o kitų byloje apklaustų asmenų parodymais dėl analogiškų aplinkybių jis nesivadovauja. Byloje apklausti policijos pareigūnai, atvykę prie autocisternos gerokai vėliau ir ne vieną kartą, apie 23 val., patvirtino, kad autocisternos avarinė signalizacija veikė tinkamai, matėsi iš toli. Pareigūnai parodė, kad autocisternos vairuotojui liepė vieną iš avarinių ženklų nunešti maždaug 10 m toliau. Kaip liudytojai apklausti autocisterną remontavę asmenys patvirtino, kad autocisternos akumuliatoriai buvo silpni, kad užvestų vilkiką, tačiau jų visiškai pakako avarinės signalizacijos tinkamam veikimui. Tuo tarpu liudytojas E. Sinkevičius pro autocisterną važiavo apie 22 val., kaip pats teigė, buvo šviesu, matomumas prieš saulę buvo blogas (saulė leidosi 21.47 val. (4 t., b. 1. 179). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti apeliacinės instancijos teismo priimtu sprendimu ir pateikta argumentacija. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nebuvo analizuojamas klausimas, kokiu būdu po A. G. vairuoto vilkiko puspriekabe, kuri po įvykio buvo prie pat autocisternos, atsirado trikampio avarinio ženklo detalės, kai vienas iš ženklų buvo patrauktas nuo autocisternos apie 50 m.
3.8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnis, 331 straipsnis), neįvertino byloje esančių įrodymų viseto apie tai, jog A. G. nebuvo atidus ir rūpestingas, vairuodamas transporto priemonę tamsiu paros metu su iš dalies veikiančiais jo vairuojamos transporto priemonės apšvietimo prietaisais, praktiškai maksimaliu leistinu greičiu, laiku nepastebėjo kelyje stovinčios šviesos prietaisais reikiamai paženklintos kitos transporto priemonės, laiku nepradėjo stabdyti ir nebandė jos apvažiuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. B. ir J. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: iš civilinės atsakovės UAB,,Irsana“ priteisti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. B. ir R. B. po 21 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei skirti A. G. papildomą poveikio priemonę – uždrausti trejiems metams naudotis teise vairuoti visų kategorijų transporto priemones. Kasatoriai skunde nurodo:
4.1. Dėl byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių nekyla abejonių, kad A. G. turėjo galimybę matyti kelyje stovinčią autocisterną, būtent: 1) kelias iki susidūrimo vietos pagal išteisintojo važiavimo kryptį yra visiškai tiesus horizontaliai ir nežymiai pakylantis iki susidūrimo vietos (įkalnė); 2) matomumas kelyje pagal išteisintojo važiavimo kryptį buvo ne mažesnis nei 800 m (byloje pateikti įrodymai); 3) autocisterna buvo šviesios spalvos, kuri pakankamai atspindi šviesą, autocisternos galinė dalis (į kurią atsitrenkė išteisintojo vairuojamas vilkikas) buvo apklijuota papildomais atšvaitais, todėl, net ir nesant ant kelio avarinio sustojimo ženklų, buvo gerai matoma iš pakankamo atstumo; 4) vairuodamas vilkiką vairuotojas sėdi gerokai aukščiau nei lengvųjų automobilių vairuotojai, todėl priešais važiuojančių automobilių šviesos praktiškai netrukdo matyti kelyje esančios kliūties.
4.2. Akivaizdu, kad A. G. pažeidė KET 9, 127, 128 punktų reikalavimus, ir tai buvo tiesioginis priežastinis ryšys, susijęs su eismo įvykio kilimu bei A. B. žūtimi. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad šie kaltinamojo KET punktų reikalavimų pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu. A. G. ir jo gynėjo teiginiai, kad kelyje stovintis automobilis su puspriekabe skendėjo visiškoje tamsoje ir stovėjo be avarinės šviesos signalizacijos, paneigti byloje surinkta rašytine medžiaga ir liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad nė vienas pravažiuojantis automobilis neužkliudė stovinčios transporto priemonės, pažymėtos avariniu sustojimo ženklu ir šviesą atspindinčiais elementais, o iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir nuotraukų matyti, jog eismo dalyvių pravažiavimui buvo likę pakankamai kelio ploto, kuriuo laisvai galėjo judėti ir judėjo transporto priemonės. A. G. inkriminuota nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Neginčytinai nustatyta ir įrodyta, kad A. G. pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Tarp kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų ir kilusių pasekmių, t. y. A. B. žūties, buvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.
4.3. Atkreipiamas dėmesys į KET 191 ir 192 punktus, kuriuose išaiškinta, kuo skiriasi sąvokos „krovininio automobilio kėbulas“ ir „krovininio automobilio kabina“ ir kad tai yra visiškai atskiros automobilio dalys, t. y. krovininio automobilio kabina nėra krovininio automobilio kėbulo dalis, todėl A. B. nepažeidė jokio KET punkto ar Saugaus eismo keliais įstatymo straipsnio. A. B. miegojimas važiuojančio krovininio automobilio kabinoje negali būti vertinamas kaip KET pažeidimas ir didelis jo neatsargumas. Taip pat pažymima, kad už keleivių ir krovinio saugumą atsako transporto priemonės vairuotojas, kaip tai nustatyta KET 18 punkte. Todėl darytina išvada, kad būtent A. G. privalėjo nepradėti važiuoti arba nedelsdamas sustoti, jeigu A. B. buvimas (miegojimas) važiuojančio krovininio automobilio kabinoje būtų draudžiamas teisės aktų. Kadangi teisės aktai nedraudžia keleiviui važiuoti krovininio automobilio kabinoje įrengtame gulte, nei A. G., nei žuvusysis nenusižengė teisės aktų reikalavimams ar protingo atsargumo sąvokai.
4.4. UAB „Irsana“ yra ne tik didesnio pavojaus šaltinio (vilkiko su priekaba) valdytoja, bet ir išteisintojo A. G. bei žuvusiojo A. B. darbdavė. Už darbo saugą įmonėje atsakingas darbdavys, todėl, manydama, kad darbuotojui važiuoti darbdaviui priklausančio krovininio automobilio kabinoje įrengtame gulte yra nesaugu, privalėjo tai uždrausti savo įmonės vidiniu aktu ir su tuo pasirašytinai supažindinti įmonės darbuotojus. Tačiau tokių duomenų byloje nėra. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal formuojamą teismų praktiką eismo įvykių bylose, kurioje žūsta asmenys, jų artimiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinė žala nuo 2896 Eur iki 57 924 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk0LTIyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-194-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-194-222/2016">2K-194-222/2016</a>, 2K-177-696/2015, 2K-431/2013, 2K-90/2012, 2K-303/2010, 2K-271/2010, 2K-173/2010, 2K-89/2010, 2K-73/2010, 2K-457/2009, 2K-442/2009, 2K-422/2009, 2K-399/2009, 2K-377/2009, 2K-353/2009, 2K-322/2009, 2K-264/2009, 2K-237/2009, 2K-196/2009, 2K-188/2009, 2K-141/2009, 2K-560/2008, 2K-503/2008). Teismo buvo prašoma priteisti iš civilinių atsakovų bendrą 50 000 Eur sumą, t. y. neviršijant teismų praktikoje priteisiamo tokiais atvejais (artimųjų žūties) neturtinės žalos dydžio. Priteistinos žalos dydis gali būti mažinamas atsižvelgus į žuvusio asmens didelį neatsargumą, tačiau žuvusysis nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir buvo pakankamai atsargus, todėl nebuvo pagrindo sumažinti prašomos patirtos neturtinės žalos dydžio.
4.5. A. G. įvykio dieną elgėsi nerūpestingai, galbūt vairavo pavargęs, dėl to užmigo ir nepastebėjo kliūties. Išteisintojo gailėjimasis nėra nuoširdus, jis atsiprašė tik teismo posėdžio metu. Jo nenuoširdus atsiprašymas turėtų būti vertintinas kaip siekis sušvelninti atsakomybę ir neturėtų būti traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, A. G. turėtų būti pritaikytas ir specialiosios teisės atėmimas trejiems metams (BK 68 straipsnis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. B. ir J. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad kaltinamasis A. G., vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 9, 127, 128 punktų reikalavimus ir būtent dėl to atsitrenkė į kelyje priverstinai sustojusį benzinvežį. A. G. inkriminuoti KET pažeidimai pasireiškė tuo, kad jis nebuvo pakankamai atidus, nepasirinko tokio greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, kelyje atsiradus kliūčiai, nesulėtino greičio ir transporto priemonės nesustabdė. Kaltinamojo kaltumą, t. y. jo galėjimą ir turėjimą numatyti kliūtį ir išvengti susidūrimo, teismas nustatė atsižvelgdamas į bylos įrodymus, patvirtinančius, kad eismo įvykio metu meteorologinės sąlygos buvo geros (nakties metas, giedra, sausas asfaltas), stovintis benzinvežis buvo gerai matomas, pažymėtas avariniu sustojimo ženklu ir šviesą atspindinčiais elementais, kiti šią vietą pravažiuojantys automobiliai neužkliudė stovinčios transporto priemonės. Kaltinamojo ir jo gynėjo teiginius, kad benzinvežis skendėjo visiškoje tamsoje ir stovėjo kelyje be avarinės šviesos signalizacijos, teismas atmetė kaip neatitinkančius byloje esančių įrodymų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam bylos aplinkybių vertinimui.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, kaip įvyko eismo įvykis. Esminė aplinkybė, lemianti išvadą dėl A. G. kaltumo ar nekaltumo, yra tai, ar jis turėjo objektyvią galimybę laiku pamatyti kelyje stovinčią autocisterną ar avarinio sustojimo ženklą, sustabdyti vairuojamą vilkiką ir išvengti susidūrimo. Remiantis ekspertizės aktu (t. 5, b. l. 21–26), sustabdymui reikalingas atstumas pagal buvusias kelio sąlygas yra 76,8–89,8 m. Nekartojant visų įrodymų, patvirtinančių A. G. objektyvią galimybę išvengti susidūrimo, turinio, paminėtinos šios svarbios detalės: pats kaltinamasis A. G. parodė teismui, kad nors matomumas buvo geras, o kelio danga sausa, jis autocisterną pastebėjo tik paskutinę akimirką, iki jos likus vos 10 metrų (pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus – 3 m, 5 m); iki susidūrimo A. G. vairuojamas vilkikas greičio nesulėtino ir važiavo apie 78 km/h greičiu, o trumpos slydimo žymės paliktos suveikus avarinei stabdžių sistemai (ekspertizės akto 3, 4 psl.); ant cisternos galo buvo dvi atšvaitinės juostos, be to, ji yra didelių gabaritų ir šviesios spalvos; liudytojai D. J., E. K., M. Ž. (policijos pareigūnai) patvirtino, kad prieš eismo įvykį benzinvežis net iš toli buvo gerai matomas; kelyje buvo pastatyti du avariniai ženklai, vienas jų – ne arčiau kaip 50 m nuo benzinvežio galo, tuo specialiai pasirūpino prie jo atvykę policijos pareigūnai E. K., M. Ž.; veikė mirksintis avarinis apšvietimas; policijos pareigūnų parodymus atitinka ir sugedusios autocisternos vairuotojo S. L. ir iš Lenkijos atvykusių remontininkų W. R. ir D. D. parodymai. Įvertinęs šiuos bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent A. G. neatidumas vairuojant vilkiką lėmė eismo įvykį ir jo metu kilusius padarinius. Vertinant eismo įvykio aplinkybes ir byloje esančių vienas kitą patvirtinančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismo išvada yra logiška ir pakankamai pagrįsta.
8. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus, remdamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, padarė išvadą, kad byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad A. G. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti kliūtį ir išvengti susidūrimo. Tačiau tokia apeliacinės instancijos išvada padaryta sureikšminus neesminius liudytojų parodymų neatitikimus, o pateikti argumentai nėra įtikinantys ir iš esmės pagrįsti prielaidomis, kad pastatytas avarinis ženklas galėjo būti numuštas pravažiuojančio automobilio arba stovėti arčiau nei 50 m, avarinė signalizacija galėjo neveikti, nes autocisternos akumuliatorius galėjo būti nusilpęs ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir paties A. G. parodymais, jis iki pat susidūrimo nepastebėjo nei avarinių ženklų, nei avarinės signalizacijos, nei paties benzinvežio, nors šis buvo pažymėtas atšvaitinėmis juostomis, nestabdė ir tiesiog rėžėsi į jį. Visiškas nesureagavimas į kelyje esančią kliūtį ir nestabdymas iki susidūrimo neabejotinai smarkiai padidino sunkių padarinių atsiradimo riziką. Nei iš karto po eismo įvykio, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. G. nesugebėjo paaiškinti, kodėl nepastebėjo didelių gabaritų benzinvežio. Pagal bylos duomenis, šios aplinkybės neįmanoma paaiškinti kitaip, kaip tik nepateisinamu neatidumu naktį vairuojant vilkiką. Tikėtina, kad vairuotojas buvo tiesiog užsnūdęs ar panašios būklės.
9. Nors apeliacinės instancijos teismas sukritikavo pirmosios instancijos argumentą, kad nė vienas kitas pravažiuojantis automobilis neužkliudė stovinčios transporto priemonės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra svarbi, nes netiesiogiai patvirtina objektyvią galimybę pastebėti ir laiku sureaguoti į kelyje stovinčią transporto priemonę bei paneigia „neišvengiamos kliūties“ aplinkybę. Taigi šio fakto vertinimas nagrinėjamoje byloje ir atitinkamas argumentavimas nelaikytini pažeidžiančiu įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
10. Apibendrinus išdėstytus argumentus konstatuotina, kad byloje nebuvo teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. G. kaltumo neįrodytumo padaryta nesilaikant įrodinėjimui ir teismo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis A. G. naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Dėl neturtinės žalos
11. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų prašymas padidinti atlygintinos neturtinės žalos dydį iki 21 000 Eur kiekvienam netenkintinas.
12. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408/2008">2K-408/2008</a>, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012 ir kt.).
13. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
14. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai būtų sprendęs neturtinės žalos dydžio klausimą. Teismas, nustatydamas, kad nukentėjusiems J. B. ir R. B. priteistina po 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė tiek į didelius išgyvenimus, kuriuos patyrė tėvai dėl vienintelio sūnaus žūties, tiek ir į aplinkybes, apibūdančias patį eismo įvykį (vairuotojas buvo blaivus, tai atsitiktinis įvykis jo gyvenime), tiek į žuvusiojo didelį neatsargumą, kuris turėjo įtakos žalos atsiradimui (miegojo važiuojančios transporto priemonės kabinoje, ne sėdynėje). Pagal CK 6.282 straipsnį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tada, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428-788/2016">2K-428-788/2016</a>). Nors kasatoriai ginčija teismo išvadą dėl žuvusiojo didelio neatsargumo, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad eismo įvykio metu žuvusysis nebuvo prisisegęs, vilkikui važiuojant nesėdėjo keleivio vietoje, bet gulėjo miegamojoje vietoje. Tai, kad nebuvo laikomasi vairuotojų ilsėjimosi tvarkos, teismui patvirtino ir kaltinamasis A. G.. Taigi teismo išvada, kad paties žuvusiojo neatsargumas padėjo žalai atsirasti, neprieštarauja bylos duomenims.
15. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones – skyrimo
16. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų prašymas skirti A. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti trejiems metams naudotis teise vairuoti visų kategorijų transporto priemones – netenkintinas.
17. Pažymėtina, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė –uždraudimas naudotis specialia teise – gali būti skiriama tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Kita vertus, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nėra privalomas ir priklauso nuo teismo bylos aplinkybių ir kaltinamojo asmenybės vertinimo. Pirmosios instancijos teismas aptarė uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo A. G. klausimą. Atsižvelgdamas į eismo įvykio aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, taip pat į tai, kad kaltinamasis yra vairuotojas profesionalas ir jo profesinė veikla yra vienintelis jo pajamų šaltinis, teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be baudžiamojo poveikio priemonės taikymo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.
Dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo
18. Pirmosios instancijos teismas iš civilinės atsakovės UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteisė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui 148 907,42 Eur padarytai žalai aplinkai (išsiliejo 4,163 tonos dyzelinio kuro) atlyginti. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius G. Č. apeliaciniame skunde prašė padidinti atlygintinos žalos aplinkai dydį iki 196 523,80 Eur. Apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį byloje, argumentai dėl neteisingai nustatyto žalos atlyginimo dydžio liko neišnagrinėti. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento ir civilinės atsakovės UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ pozicijos dėl civilinio ieškinio dydžio buvo išsamiai išdėstytos, tiek civilinio ieškovo, tiek civilinės atsakovės argumentai išnagrinėti, teismo nuosprendžio dalis, kuria išspręstas žalos aplinkai dydžio klausimas, yra motyvuota ir išsami. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas nedalyvavo ir savo pozicijos dėl ieškinio ir dėl šios bylos dalies baigties neišdėstė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo grąžinti bylos dalį dėl žalos aplinkai atlyginimo nagrinėti iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti visa apimtimi.
Dėl proceso išlaidų
19. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. B. ir J. B. atstovas advokatas R. Rudzinskas pateikė prašymą dėl proceso išlaidų išieškojimo už kasacinio skundo parengimą ir atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kartu pateikti sąskaitos (Nr. FA-16/17-3) ir pinigų priėmimo kvito (Nr. 857890) nuorašai, patvirtinantys, kad R. B. sumokėjo 600 Eur advokatui R. Rudzinskui. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų kasacinis skundas patenkintas iš dalies, kasacinės instancijos teismas pripažino pagrįstą kasacinio skundo dalį, kuria buvo ginčijamas A. G. išteisinimas ir civilinio ieškinio palikimas nenagrinėto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso išlaidos nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams turi būti atlygintos visa apimtimi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendį paliekant galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį be pakeitimų.
Išieškoti iš nuteistojo A. G. 600 Eur R. B. naudai proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Artūras Ridikas
Olegas Fedosiukas
