A. S. pagal BK 181 str. 3 d., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00540-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.2.5; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir nuteistojo E. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, laisvės atėmimo bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant įpareigojimus: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba pradėti dirbti.

A. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės (ketverių metų aštuonių mėnesių 29 dienų) pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria E. K. ir A. S. nuteisti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, panaikinta; E. K. ir A. S. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pakeista Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ją panaikinant.

E. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirtos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti mokslą arba pradėti dirbti.

A. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės (ketverių metų aštuonių mėnesių 29 dienų) dalimi ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat T. J. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį; D. K. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, išteisintas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. S. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

E. K., A. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 15 d., veikdami organizuota grupe su T. J. ir nenustatytais asmenimis, turėdami bendrą tikslą neteisėtai užvaldyti A. B. turtą, pasiskirstę vaidmenimis, atimant asmeniui laisvę, grasindami panaudoti ir naudodami prieš jį fizinį smurtą, grasindami sunaikinti nukentėjusiojo turtą, atvirai, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusįjį A. B. perduoti didelės vertės turtą. Nenustatyti organizuotos grupės nariai, siekdami nusikalstamu būdu užvaldyti didelės vertės lėšas, kuriomis, jų įsitikinimu, disponavo A. B., ne vėliau kaip 2009 m. birželio 5 d. sukūrė nusikaltimo padarymo planą, surado nusikaltimo bendrininkus, pasiskirstė užduotis ir vaidmenis, parengė nusikaltimo darymo įrankius ir priemones, kontroliavo nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą. Vykdydami šį nusikalstamą sumanymą nenustatyti organizuotos grupės nariai, atlikdami atskirą užduotį, 2009 m. birželio 5 d., apie 20 val., panaudodami fizinį smurtą: kratydami elektrošoko prietaisu, jėga įstumdami nukentėjusįjį A. B. į automobilį „VW Transporter“, atėmė jam laisvę, nugabeno į nenustatyto namo rūsį, jame naudodami fizinį smurtą, t. y. suduodami smūgius į įvairias kūno vietas ir taip padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat grasindami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš A. B. ir jo šeimos narius bei grasindami sunaikinti A. B. ir jo šeimos narių turtą – sudeginti automobilius, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį A. B. perduoti 100 000 Eur. Nukentėjusiajam sutikus perduoti 50 000 Eur, jį paleido davę mobiliojo ryšio telefono kortelę tarpusavio ryšiui palaikyti ir po to į šį mobiliojo ryšio telefoną siuntė A. B. grasinančio pobūdžio žinutes, reikalaudami perduoti turtą. Nukentėjusiajam A. B. paprašius perduoti pagrobtame jo automobilyje „BMW 645“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) esančius dokumentus, nenustatyti organizuotos grupės nariai nurodė T. J., E. K., A. S. ir nenustatytam asmeniui nuvykti į automobilių aikštelę Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini), ir iš ten jų laikomo automobilio „BMW 645“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) paimti ir perduoti jiems esančius dokumentus. E. K., A. S., T. J., nenustatytas asmuo, veikdami organizuota grupe ir atlikdami nenustatytų organizuotos grupės narių pavestą užduotį, 2009 m. birželio 15 d., apie 16.50 val., automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko prie automobilių aikštelės Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą paimti automobilyje „BMW 645“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esančius dokumentus, juos per nenustatytus asmenis perduoti nukentėjusiajam A. B. ir taip įgyvendinti bendrą organizuotos grupės narių nusikalstamą sumanymą – neturint teisėto pagrindo, užvaldyti didelės vertės – 50 000 Eur A. B. turtą.

II. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta tenkinti jo apeliacinį skundą dėl A. S. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir bylą A. S. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 5 dalies pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas – ir 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų. Pavyzdžiui, nuosprendyje nepaaiškinta dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su A. S. parodymų vertinimu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme A. S. kaltu neprisipažino ir nuosekliai neigė bet kokias savo sąsajas su turto prievartavimu iš A. B. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas jo neprisipažinimo vertinimas kaip pasirinkta gynybos versija ir siekis išvengti atsakomybės prieštarauja kaltinamojo teisių, įtvirtintų BPK 22 straipsnyje, sampratai, nes kaltinamojo parodymus, kaip ir kiekvieną versiją, teismas privalo patikrinti ir įvertinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-671/2005). Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad objektyviai nepaneigti A. S. parodymai apie atsiradimo automobilyje „Audi A6“ aplinkybes, važiavimo šiuo automobiliu priežastis ir tikslą (prisistatyti į Kaišiadorių policijos komisariatą kaip lygtinai atleistam nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą asmeniui, paprašius sporto komplekse sutikto pažįstamo E. K., o po registracijos policijoje su visais važiavo į Elektrėnus, kur automobilį vairavęs nepažįstamas asmuo išlipo ir kažkur nuėjo). Iš to, kad netrukus A. S., T. J. ir E. K., tebesėdintys automobilyje, buvo sulaikyti policijos pareigūnų, galima daryti tik prielaidą, jog jie ką nors žinojo apie išlipusio bendrakeleivio nusikalstamus tikslus. Teismų išvada, kad automobilyje likę asmenys aktyviai dalyvavo nusikalstamuose veiksmuose, šiuo atveju neturi jokio pagrindo. Sulaikomas A. S. elgėsi ramiai, tiesiog sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, ir tai patvirtino sulaikant dalyvavę policijos pareigūnai V. D., A. R. ir R. G. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti veiksmai – didinti automobilio greitį, įspėti bendrininką garsiniu signalu, nepagrįstai įvertinti kaip organizuotos grupės padarytos turto prievartavimo veikos dalis; A. S., tikint minėtų policijos pareigūnų parodymais, šių veiksmų iš savo buvimo vietos automobilyje negalėjo atlikti. A. S. kaltės neįrodo ir specialisto išvados. Pagal jas tik tikėtina, kad kvapų pėdsake, paimtame 2009 m. birželio 15 d. nuo automobilio „BMW 645“ priekinės keleivio sėdynės, yra A. S. kvapas. Remiantis tokia išvada kaip netiesioginiu įrodymu galima nustatyti tik faktą, kad asmuo buvo tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.), bet ne ką jis veikė ir kada toje vietoje buvo, be to, šių duomenų (odorologinio tyrimo rezultatų) patikimumo patikrinimas nėra įmanomas. Specialisto išvadose Nr. 140-(5574)-IS 1-9706 ir 140-(5573)-ISI-7465 nurodyta, kad pėdsakų fragmentai, paimti automobilio „BMW 645“ apžiūros metu, galėjo būti palikti tirti pateikta pirštine Nr. 1, paimta automobilio „Audi A6“ kratos metu, arba kita pirštine, kurios kontaktavusio paviršiaus rašto elementų forma, lokalizacija ir tarpusavio išsidėstymas yra tokie patys, kaip ir tirti pateiktos pirštinės Nr. 1, ir kad ant jos rasti ne mažiau nei dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių tik vieno asmens biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti ir jų genotipas sutampa su A. S. genotipu. Taigi, A. S. biologiniai pėdsakai ant pirštinės, rastos automobilyje „Audi A6“, kuriuo jis važiavo, galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių, be to, jų suradimas ant šio daikto pats savaime jokios aplinkybės šioje byloje nei patvirtina, nei paneigia, juolab tokia kaip tyrimui pateikta pirštinė yra viena iš dažniausiai vairuotojų naudojamų, todėl apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad nebuvo išnaudotos pėdsakų identifikavimo galimybės. Specialisto išvadoje Nr. 140-(5570)-ISl-6862, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas kaip kaltinančiu įrodymu, buvo konstatuota, kad ant tirti pateiktos mobiliojo ryšio kortelės, paimtos iš automobilio „Audi A6“ kratos metu, rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su A. S. genotipu. Apeliaciniame skunde buvo ginčijamas šios išvados pagrįstumas, nes byloje nėra nurodyti mobiliojo ryšio kortelės identifikaciniai duomenys ir ji su kokios nors nusikalstamos veikos padarymu byloje nesusieta. Apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 14 lapas) taip padarė nepagrįstas išvadas dėl šių įrodymų vertinimo, nes jos neatitinka įrodymų turinio. Specialistų išvados Nr. 140-(5574)-ISI-9706 ir 140-(5573)-ISI-7465 su minėtos kortelės tyrimu nesusijusios, nes pirmoji išvada duota ištyrus automobilyje „BMW 645“ pirštinėmis paliktus pėdsakus, o antroji – ištyrus ant automobilyje „Audi A6“ rastų pirštinių aptiktus biologinius pėdsakus. Specialisto išvada Nr. 140-(5570)-ISI-6862 pateikta ištyrus, be kitų daiktų, automobilyje „Audi A6“ rastus mobiliojo ryšio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) dėklą ir kortelę be jokių identifikacinių duomenų; ant mobiliojo ryšio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) dėklo žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nebuvo rasta, o A. S. biologiniai pėdsakai rasti ant mobiliojo ryšio kortelės be jokių identifikacinių duomenų.

2.2. Byloje sprendžiant civilinio ieškinio klausimą pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies, BPK 115 straipsnio nuostatos, nes, net ir pripažinęs A. S. ir kitus kartu su juo nuteistus asmenis kaltais dėl A. B. turto prievartavimo, teismas neturėjo objektyvaus pagrindo tenkinti nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią šis patyrė ir dėl mušimu sukelto fizinio skausmo, atimtos laisvės, grasinimų fiziškai susidoroti su juo ir šeima bei sunaikinti jo ir šeimos turtą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad šiuos veiksmus atliko ne A. S. ir kiti kaltinamieji, o nenustatyti asmenys, be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad apie minėtus veiksmus nuteistiesiems apskritai buvo žinoma ar bent jau tapo žinoma po jų galimo prisijungimo prie nusikalstamos veikos darymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis tik tuo, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, nepagrįstai sprendė dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Be to, teismas neatskleidė, kodėl nuteistieji materialiai atsakingi už nenustatytų asmenų veiksmais padarytą žalą. Atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytas neatsižvelgus į kaltinamųjų (ir A. S.) turtinę padėtį, tik nurodžius, kad atsižvelgiama į nukentėjusiojo turtinę padėtį, bet jos taip pat neįvertinus, bei abstrakčiai nurodžius kitas bylos aplinkybes jų neatskleidžiant (BPK 305 straipsnio 5 dalies pažeidimas).

3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti su E. K. susijusias Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžių dalis ir bylą E. K. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai, pripažindami, kad E. K. veikdamas organizuota grupe įvykdė BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, nesilaikė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal kurias būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį. Nuosprendžiuose darant išvadas dėl E. K. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių nustatymo padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl jų neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais. Abiejų instancijų teismai netinkamai, esmingai pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, įvertino įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl to teismų nuosprendžiai, priimti E. K., yra nepagrįsti.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl vieno iš svarbesnių gynėjo apeliacinio skundo argumentų (teiginių). Buvo teigiama, kad automobiliui „Audi A6“ pravažiavus pro kieme stovintį nukentėjusiojo automobilį E. K. (D. išlipus iš transporto priemonės), atsisėdęs į vairuotojo vietą, ketino važiuoti iš kiemų link pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės, vedančios Kauno kryptimi, nes pravažiavimo kelias tarp namų įvykio vietoje – labai siauras (tai patvirtina policijos darbuotojų parodymai ir iš tinklalapio „Google Maps“ paimtas įvykio vietos planas), todėl grįžti, kaip teigė policininkai, link A. B. automobilio „BMW 645“ E. K. galėjo tik apsisukęs arba važiuodamas atbulas, bet tokių manevrų liudytojai nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, jog E. K., kaip jis ir teigė, neketino laukti prie nukentėjusiojo mašinos nuėjusio D. Kartu automobiliu „Audi A6“ atvykęs D. ketino pats važiuoti nukentėjusiojo automobiliu „BMW 645“. Vertinant E. K. elgesį įvykio vietoje minėtos aplinkybės turi reikšmę; jos parodo, kad tokio elgesio negalima laikyti prisidėjimu prie nusikaltimo, kurį darė organizuotos grupės dalyviai. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyviai galėjo perduoti nurodymą E. K. vykti į Elektrėnus prie ten stovinčio nukentėjusiojo automobilio, jeigu atliekant automobilio „Audi A6“ kratą buvo rasti net keli mobiliojo ryšio telefonai, bet nenustatyta, kurie iš jų priklausė E. K., nenustatyti šių kontaktai su telefonu, iš kurio buvo siunčiamos žinutės nukentėjusiajam, nenustatyta, kur aktualiu laiku buvo E. K., kur tą dieną buvo važinėjama B. K. automobiliu, ar buvo įvestas „BMW 645“ stovėjimo adresas ir t. t. Šių aplinkybių vertinimas turėjo būti atliktas, juolab kad teismas nenustatė, jog būtent E. K. nuvarė nukentėjusiojo automobilį į vietą, kur jis surastas. Duomenų, jog E. K. žinojo, kur stovi A. B. automobilis, nėra, nes iki šios vietos B. K. automobilį vairavo ne jis, o jo pažįstamas D., nuo policijos darbuotojų pabėgęs asmuo, kuris galbūt žinojo turto prievartavimo aplinkybes ir kurio vaidmeniui nebuvo skirtas pakankamas dėmesys. Ant daugelio pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimų objektų nebuvo rasta ne tik E. K., bet ir kartu su juo važiavusių bendrakeleivių pėdsakų, o buvo rasti nenustatytų asmenų pėdsakai. Šiuo atveju reikšminga tai, kad dvi dienas iki E. K. sulaikymo Elektrėnuose B. K. automobilį buvo paėmęs minėtasis D., taigi per šį laiką jis ir galbūt nenustatyti asmenys sudėjo tuos daiktus į transporto priemonę, o E. K. neturėjo su jais nieko bendro, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes nesigilino. Apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas apeliaciniame skunde nurodytų pirmiau minėtų aplinkybių, svarbių darant išvadas dėl E. K. vaidmens aptariamuose įvykiuose, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, jog transporto priemonėje „Audi A6“ rasti šaudmenys ir šaunamasis ginklas priklausė ja atvažiavusiems bei policijos darbuotojų sulaikytiems asmenims; šis teismas konstatavo, jog specialistų išvados nepatvirtina, kad kuris nors iš nuteistųjų būtų su šiais daiktais kontaktavęs, ir sutiko su nuteistojo E. K. prielaida, jog ginklą ir šaudmenis galėjo laikyti nuo policininkų pabėgęs D., – nuosprendyje nurodyta, kad nuteistiesiems atvažiuojant į įvykio vietą nenustatytas asmuo vairavo B. K. automobilį, kurio vairuotojo durelių kišenėje buvo rasti duslintuvai; tai neprieštarauja tam, jog nuteistieji apie pistoleto ir šovinių buvimą automobilyje galėjo ir nežinoti. Tačiau vertindamas kitų B. K. automobilyje rastų daiktų įrodomąją reikšmę teismas padarė priešingas išvadas ir pažymėjo, kad tie daiktai įrodo į Elektrėnus atvykusių asmenų, taip pat ir E. K., kaltę organizuota grupe prievartavus A. B. turtą, nors ant tų daiktų nebuvo rasti jokie E. K. pėdsakai, o pats E. K. paaiškino, jog daiktus galėjo palikti pabėgęs D. Policijos pareigūnai, ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtinę, kad jiems nepavyko sulaikyti D. K., teisiamajame posėdyje pareiškė nesantys tikri, ar pabėgo būtent D. K. (dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas D. K. išteisino). Tačiau konstatuodami, kad E. K. kaltas įvykdęs BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, teismai kita policininkų parodymų dalimi rėmėsi, nors nebuvo jokio objektyvaus pagrindo laikyti, jog ta jų parodymų dalis atspindi objektyvią tiesą. Taigi E. K. kaltė grindžiama kaip liudytojų apklaustų policijos darbuotojų manymu ar spėjimu, kad nuteistasis sąmoningai veikė su pabėgusiuoju ir kitais sulaikytais asmenimis kaip vienas iš turto prievartavimo dalyvių. Iš esmės tik tuo paremtos išvados apie automobilio, kurį vairavo E. K., važiavimo kiemu tikslą, garso signalo panaudojimo priežastį ir pan. Tai reiškia, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimai, kad įrodymais gali būti pripažinti tik konkretūs duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Be to, E. K. parodymai (apie tai, kokiais tikslais reikėjo važiuoti į Elektrėnus, apie D. Č. naudojimąsi automobiliu „Audi A6“, E. K. ketinimus vykti į Kauną) nėra paneigti patikimais įrodymais. Teismai remiasi įrodymais, susijusiais ne su E. K., o su kitais kaltinamaisiais. Automobilyje „Audi A6“ atliktos kratos metu rasta pakuotė, kurioje kažkada buvo telefonas „Nokia 5000“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), ir mobiliojo ryšio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) rėmelis, o vėliau buvo nustatyta, jog ta kortelė buvo įdėta į telefoną, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), o iš jo 2009 m. birželio 6–15 dienomis A. B. buvo siunčiamos trumposios žinutės. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ant tirti pateiktos mobiliojo ryšio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) dėklo buvo rasta vyro biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su A. S. genotipu, nors iš tiesų ant to daikto nerasta ne tik E. K., bet ir A. S. pėdsakų, o A. S. pėdsakai buvo rasti ant mobiliojo ryšio kortelės, kuri neturėjo jokių sąsajų su tuo, dėl ko nuteisti E. K. bei kiti du asmenys. Apskritai ant daiktų, susijusių su didelės vertės turto iš A. B. prievartavimu ir paimtų iš B. K. automobilio, nė vieno iš nuteistųjų pėdsakų nerasta, tiksliau, rasti biologiniai pėdsakai buvo netinkami asmens tapatybei nustatyti. Tai rodo apeliacinės instancijos teismo nenuoseklumą, nes vienu atveju bylos įrodymai laikyti nepakankamais asmens kaltei padarius nusikaltimą konstatuoti, kitu atveju lygiai tokie patys duomenys pripažinti įrodymais, leidžiančiais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad abiejų instancijų teismai vertindami įrodymus iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.4. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendžiuose konstatuota, kad E. K. nusikalstamoje veikoje (BK 183 straipsnio 3 dalis) dalyvavo kaip organizuotos grupės narys. Tai suponuoja reikalavimą nustatyti ne tik konkrečios nusikalstamos veikos, bet ir bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, įtvirtintus BK 24 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismai nenustatė, kad E. K. būtų kada nors pripažinęs, jog į Elektrėnus atvyko kaip organizuotos grupės dalyvis, siekiantis padėti kitiems tos grupės nariams gauti iš nukentėjusiojo didelės vertės turtą. Nuosprendžiuose aprašytos A. B. turto prievartavimo aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nusikalstamą veiką darė asmenys, susibūrę į organizuotą grupę, bet neleidžia konstatuoti, jog E. K. buvo tokios grupės dalyvis, ir nepaneigia galimybės, jog E. K. tik buvo pasinaudota, jam nežinant apie daromą nusikalstamą veiką. Nustatomosios apkaltinamojo nuosprendžio dalies suformulavimas suteikia pagrindą galvoti, kad ne E. K. parengė nusikalstamą veiką, surado nusikaltimo bendrininkus, paskirstė užduotis ir vaidmenis, paruošė nusikaltimo darymo įrankius bei priemones, kontroliavo nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą, ne jis, panaudojęs fizinį smurtą, įstūmė nukentėjusįjį A. B. į automobilį „VW Transporter“ ir atėmė jam laisvę, nugabeno jį į nenustatyto namo rūsį, kuriame naudojant fizinį smurtą nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, ne jis, grasindamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš A. B. ir jo šeimos narius, sunaikinti jo bei jo šeimos narių turtą, atvirai, be teisėto pagrindo vertė perduoti 100 000 Eur; kai nukentėjusysis sutiko perduoti 50 000 Eur, davęs šiam mobiliojo ryšio kortelę, skirtą tarpusavio ryšiui palaikyti, jį paleido. Dar daugiau, ne E. K. siuntė į A. B. mobiliojo ryšio telefoną grasinančio pobūdžio žinutes ir reikalavo perduoti turtą. Tačiau pagal teismų nustatytas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes E. K. prie organizuotos grupės daromo nusikaltimo prisidėjo dešimtą veikos darymo dieną, kai nenustatyti organizuotos grupės nariai nurodė T. J., A. S., nenustatytam asmeniui ir E. K. nuvykti į automobilių aikštelę Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini), ir paėmus iš ten laikomo automobilio „BMW 645“ dokumentus perduoti jiems. Pripažintina, kad E. K. 2009 m. birželio 15 d., apie 16.50 val., automobiliu „Audi A6“ su T. J., A. S. ir nenustatytu asmeniu, kuris ir vairavo E. K. seneliui priklausantį automobilį, atvyko prie automobilių aikštelės Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini); nenustatytam asmeniui nuėjus prie A. B. automobilio, E. K. atsisėdo į vairuotojo vietą ir ketino važiuoti, bet buvo sustabdytas pasaloje laukiančių policijos pareigūnų, o automobilyje sėdintys asmenys buvo sulaikyti. Atsižvelgiant į tai, kad turto prievartavimui būdinga tiesioginė tyčia, bendrininkavimas padarant šį nusikaltimą taip pat galimas tik tiesiogine tyčia. Dėl to privalu nustatyti, ar nagrinėjamu atveju E. K., kaip organizuotos grupės dalyvis, suprato ir norėjo, kad jo veiksmai papildytų kitų organizuotos grupės narių veikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942-2016). Abejonės dėl E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, bet tai nebuvo padaryta. Nustačius pirmiau nurodytas aplinkybes, teismų išvada, kad visi sulaikytieji, taip pat ir pabėgęs nenustatytas asmuo, atliko tam tikrą vaidmenį, kad jų indėlis buvo reikšmingas organizuotos grupės nariams siekiant nusikalstamo rezultato – gauti nukentėjusiajam A. B. priklausančius 50 000 Eur, laikytina pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, o baudžiamojo proceso įstatymai draudžia taip grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to baudžiamoji byla E. K. turi būti nutraukta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistųjų A. S. ir E. K. gynėjų kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Dėl kasatorių nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasatoriai, prašydami A. S. ir E. K., nuteistiems pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl to paties nusikalstamo įvykio, baudžiamąją bylą nutraukti, nurodo tuos pačius pagrindus, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą, pažeidimus, ir iš esmės tais pačiais argumentais grindžia šių pažeidimų buvimą. Be to, nuteistojo A. S. gynėjas advokatas E. Liutkevičius kasaciniame skunde nurodo ir BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, o E. K. gynėjas advokatas R. Girdziušas – BPK 20 straipsnio 1–4 dalių pažeidimus, tačiau ir šių normų pažeidimai siejami su įrodinėjimo ir apeliacinio bylos išnagrinėjimo taisyklėmis bei skundžiamo nuosprendžio, kuriuo atmesti jų apeliaciniai skundai, pagrįstumu. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija minėtais klausimais nutartyje pateiks motyvus ir išvadas ne atskirai, o kartu dėl abiejų kasacinių skundų.

6. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies, 369 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus teisės taikymo aspektu, šiuo atveju – dėl pirmiau minėtų BPK normų taikymo, kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato; šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to nuteistųjų A. S. ir E. K. gynėjų kasacinių skundų teiginiai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių galėjo būti suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamųjų (nuteistųjų) teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino A. S. ir E. K. kaltais padarius, veikiant organizuota grupe, BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą prievartaujant iš nukentėjusiojo A. B. didelės vertės turtą (50 000 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, kuriais buvo ginčijamas žemesnės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, iš naujo įvertino bylos įrodymus, ištirtus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, taip pat papildomai tirtus apeliacinio proceso metu vykusiame teismo posėdyje. Šis teismas, tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl A. S. ir E. K. kaltinančių faktų (kuriems taikytas baudžiamasis įstatymas) buvimo, analizavo ir vertino bylos duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tokiomis aplinkybėmis BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme yra tiek faktinės aplinkybės, parodančios nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą ir pan., tiek kitos kaltinančios ar teisinančios aplinkybės, padedančios atskleisti byloje įrodinėtinus faktus, patikrinti keliamas versijas ir t. t. Taigi, duomenys, susiję su byla, kuriais remiantis gali būti nustatoma bent viena reikšminga bylai aplinkybė, yra laikomi įrodymais. Dėl to kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, esą A. S. ir E. K. atvažiavimo 2009 m. birželio 15 d. į vietą, kur buvo laikomas iš nukentėjusiojo A. B. paimtas automobilis „BMW 645“, faktas, E. K. elgesys įvykio vietoje ir kt. neturi reikšmės išvadoms dėl jų dalyvavimo nusikalstamuose veiksmuose, įvykdytuose 2009 m. birželio 5 d. (kai nukentėjusiajam A. B. buvo atimta laisvė, prieš jį naudotas fizinis smurtas), kadangi byloje nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tuo pačiu nusikaltimu. Taip pat nepagrįstai kasatoriai teigia, kad minėtus faktus patvirtinančiais ar paneigiančiais duomenimis negalėjo būti remiamasi kaip įrodymais. Be to, kad įrodymams keliami jau minėti reikalavimai, nurodyti BPK 20 straipsnio 3 dalyje, to paties straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje teismai minėtomis BPK 20 straipsnio nuostatomis vadovavosi jų nepažeisdami, nes visi įrodymai, kuriuos vertino ir kuriais rėmėsi teismai, susiję su byla, jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir buvo išnagrinėti teismo posėdžiuose.

8. Kasatoriai, nesutikdami su teismų atliktu įrodymų vertinimu, skunduose daug dėmesio skiria nuteistųjų A. S. ir E. K. parodymams apie aplinkybes, susijusias su jau minėtu 2009 m. birželio 15 d. įvykiu – važiavimu E. K. šeimai (seneliui) priklausančiu automobiliu „Audi A6“, kai juo taip pat atvykęs nenustatytas (ir sulaikant pabėgęs) asmuo nuėjo prie nukentėjusiajam A. B. priklausančio automobilio „BMW 645“, iš kurio turėjo paimti pastarojo dokumentus, kurių reikėjo (pagal nukentėjusiojo ir jo turtą prievartavusių asmenų susitarimą) nusikalstamam sumanymui įgyvendinti (kaltininkams reikalaujant pinigų, nukentėjusysis pasakė, kad iš jo paimtame automobilyje yra dokumentai, reikalingi parduodant turtą, už kurį gautus pinigus jis galėtų atiduoti). Kasatorių manymu, nuteistųjų versijos nepaneigtos ir jų kaltumą patvirtinančių įrodymų nėra arba esami įrodymai nepakankami, leidžiantys daryti tik prielaidas, kuriomis ir grindžiami teismų nuosprendžiai. Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina; vien tai, kad įrodymus žemesnių instancijų teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji ar jų gynėjai, savaime nereiškia teisės pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinių skundų argumentus, priešingai, nei teigia kasatoriai, dar kartą motyvuotai paneigė nuteistųjų A. S. ir E. K. versijas ir tai argumentavo bylos įrodymais, kuriuos skundžiamame nuosprendyje išanalizavo ir įvertino. Pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose, kritikuojant teismo atliktą įrodymų vertinimą bei pateikiant savąjį, fragmentiškai akcentuojamos detalės, atskiri bylos duomenys ir iš jų daromos išvados, kad nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika neįrodyta. Tačiau įrodinėjimo procesas apima tiek atskirų bylos duomenų, tiek jų viseto vertinimą, iš skirtingų šaltinių gautos informacijos palyginimą, bylai reikšmingų faktų, iš jų ir tarpinių, sugretinimą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame pasisakyta dėl bylos duomenų įrodomosios reikšmės, įrodymų patikimumo bei pakankamumo A. S. ir E. K. kaltei pagrįsti. Taip nustatyta, kad šie asmenys dalyvavo kartu su kitais (nenustatytais) bendrininkais prievartaujant nukentėjusiojo A. B. turtą, t. y. darant nusikaltimą, prasidėjusį 2009 m. birželio 5 d., kai A. B., išėjęs iš namų, buvo užpultas užsimaskavusių asmenų, jėga, panaudojant elektrošoką, įstumtas į automobilį „VW Transporter“, nugabentas ir laikytas namo rūsyje, kur naudojant fizinį smurtą, grasinimus buvo verčiamas perduoti turtą, reikalaujant 100 000 Eur, po to – 50 000 Eur, o vėliau paleistas turto prievartautojams paėmus iš nukentėjusiojo automobilį „BMW 645“, davus jam mobiliojo ryšio kortelę abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) telefono ryšiui palaikyti; tęsdami šią nusikalstamą veiką į minėtą abonentą žinutes nukentėjusiajam A. B. siuntę asmenys toliau reikalavo pinigų, po to sutarė, kad šis esą galėtų surinkti reikalaujamą 50 000 Eur sumą pardavęs nekilnojamąjį turtą, bet tam reikalingi dokumentai, likę jo automobilyje „BMW 645“, kurį iš jo paėmė ir laikė savo žinioje turto prievartautojai iki birželio 15 d. vietoje, kur atvyko automobiliu „Audi A6“ nuteistieji A. S., E. K. (taip pat ir nuteistasis T. J. ir nenustatytas asmuo). Pažymėtina, kad minėtą pasiūlymą nukentėjusysis pateikė patartas policijos pareigūnų, į kuriuos kreipėsi iš karto po to, kai jį paleido asmenys, užpuolę birželio 5 d. Taigi, turto prievartavimas tęsėsi iki birželio 15 d., kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kur, įgyvendinant nusikalstamą sumanymą gauti iš nukentėjusiojo reikalaujamą pinigų sumą, A. S., E. K. ir buvo sulaikyti. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas šių asmenų dalyvavimą prieš nukentėjusįjį A. B. padarytame nusikaltime, be kita ko, rėmėsi bylos įrodymais, gautais iš šio įvykio vietos, bei su tuo susijusiais, iš jų – ir kasaciniuose skunduose minimais, įrodymais (specialisto išvadomis, įvykį stebėjusių policijos pareigūnų M. Č., A. R., R. G., V. D. parodymais). Teisėjų kolegija, nedėstydama tokių įrodymų bei jais nustatytų faktų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (pasisakant dėl BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo) itin išsamiai atskleistas įrodymų turinys, pateikta jų analizė. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas ir iš naujo vertindamas bylos įrodymus, pripažino pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis, tačiau, kaip pažymi kasatoriai, klaidingai nurodė, kad pagal vieną iš byloje pateiktų specialisto išvadų ant ištirtos mobiliojo ryšio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) dėklo rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su A. S. genotipu. Šiuo atveju teismas suklydo nurodydamas, kad pėdsakas buvo paliktas ant minėtos mobiliojo ryšio kortelės dėklo, o ne ant pačios kortelės. Tačiau ši klaida nėra esminė, galėjusi paveikti teismo išvadas, nes visi įrodymai, iš jų ir minėta specialisto išvada, kuria remiamasi apkaltinamajame nuosprendyje, priimtame A. S. ir E. K. dėl A. B. turto prievartavimo, išanalizuoti bei aptarti ne tik apeliacinės instancijos teismo, bet ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame aplinkybė dėl pėdsako vietos nurodyta teisingai; nuteistojo A. S. pėdsakas identifikuotas specialisto, o įkaltis susijęs su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis (nustatyta, kad būtent ši mobiliojo ryšio kortelė su abonentiniu numeriu buvo duota nukentėjusiajam ir į ją žinutėmis iš mobiliojo ryšio telefono, rasto automobilyje „Audi A6“, kuriuo atvyko E. K., A. S. ir kt., buvo siunčiami reikalavimai perduoti pinigus). Bylos įrodymų pagrindu nustatytos šios ir kitos kasatorių ginčijamos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų turinį ir, kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, A. S. ir E. K. sąsajos su daromu turto prievartavimu bei kitais šio nusikaltimo bendravykdytojais grindžiamos teismų išanalizuotais ir įvertintais įrodymais, paneigiančiais nuteistųjų versijas kaip neatitinkančias tikrovės.

9. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje išnagrinėtus įrodymus, remdamasis jų visuma, padarė išvadas, kad A. S., E. K. dalyvavo prievartaujant nukentėjusiojo A. B. turtą ir kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodytomis šios veikos faktines aplinkybes, teisingai ir pagrįstai išsprendė nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. S. ir E. K. inkriminuoto nusikaltimo įrodytumo, laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, t. y. nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Daryti kitokias išvadas dėl A. S. ir E. K. inkriminuotų faktų įrodytumo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

10. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, susijusius su A. S. ir E. K. nuteisimo pagrįstumu (jie iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose), priešingai, nei teigia kasatoriai, teismas išnagrinėjo. Iš šio teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados, kaip minėta, grindžiamos įrodymų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus; nuosprendyje taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti; kasatorių teiginiai, kad jų apeliacinių skundų argumentai nebuvo išnagrinėti, prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikrindamas bylą apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

Dėl nuteistojo E. K. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu

11. Kasatoriaus manymu, nors E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, aprašymas ir leidžia daryti išvadą, kad šis nusikaltimas padarytas organizuotos grupės asmenų, bet neleidžia konstatuoti, jog E. K. buvo tokios grupės dalyvis, atitinkantis BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendžiuose aprašytos nusikaltimo – A. B. turto prievartavimo aplinkybės leidžia manyti, jog E. K. atliko ir kitus veiksmus, kurie buvo iki 2009 m. birželio 15 d. (t. y. nusikaltimo bendrininkų suradimas, užduočių paskirstymas, nukentėjusiojo A. B. laisvės atėmimas ir kt.).

12. Pirmiausia pažymėtina tai, kad įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašymas atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (jų pažeidimo iš esmės nenurodo ir pats kasatorius) ir jos leidžia spręsti apie konkretaus nusikaltimo buvimą, kuris nustatomas (ir šiuo atveju yra nustatytas) pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK straipsnio (jo dalies) dispozicijoje. Taip pat nurodytos aplinkybės, atskleidžiančios bendrininkavimą (BK 24 straipsnio 1 dalis) ir bendrininkavimo formą – organizuotą grupę (BK 25 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika (turto prievartavimas), kuri tęsėsi nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 15 d., buvo padaryta organizuota grupe, tačiau nebuvo nustatyta dalis šios grupės dalyvių (nuteisti trys asmenys) bei tai, kas atliko dalį konkrečių veiksmų (pvz., organizuotos grupės sukūrimas, fizinio smurto panaudojimas atimant nukentėjusiojo laisvę), šios nenustatytos aplinkybės ir nebuvo įvardytos nusikalstamos veikos aprašyme. Šiuo atveju svarbu tai, kad faktinės aplinkybės nustatytos ir nurodytos teismų nuosprendžiuose tiek, kad to pakanka sprendžiant konkrečių asmenų baudžiamosios atsakomybės (ir baudžiamojo įstatymo taikymo pagal nustatytas aplinkybes) klausimą. Nagrinėjamu atveju teismų nuosprendžiuose nurodyti E. K., kaip vieno iš nusikaltimo bendravykdytojų, veiksmai bei tai, kad jis buvo informuotas apie daromą A. B. turto prievartavimą, šį nusikaltimą darant organizuota grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyti organizuotos grupės požymiai yra šie: kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Minėtų organizuotos grupės požymių buvimo darant nusikalstamą veiką prieš A. B. iš esmės neneigia ir E. K. gynėjas; šio kasatoriaus nesutikimas su tuo, kad E. K. pripažintas kaltu kaip organizuotos grupės dalyvis, susietas su nuteistojo kaltės įrodytumu. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad teismai, spręsdami dėl E. K. kaltės įrodytumo, teisės pažeidimų nepadarė. Pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes E. K. dalyvavo prievartaujant A. B. turtą, jo versija, esą jis nežinojo, kad daromas nusikaltimas, paneigta, dėl to jam pagrįstai pritaikyta atsakomybė už padarytą nusikaltimą (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi teismams nustačius E. K. kaltę dalyvavus kaip vienam iš organizuotos grupės bendrininkų prievartaujant A. B. turtą yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Dėl civilinio ieškinio (neturtinės žalos atlyginimo)

13. Nuteistojo A. S. gynėjas kasaciniame skunde ginčija solidariosios atsakomybės taikymą išsprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį bei šio ieškinio dydžio pagrįstumą, teigdamas, kad buvo pažeistos BPK 115 straipsnio, 305 straipsnio 5 dalies ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos.

14. Kasacinis skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo – nepagrįstas.

15. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje byloje nukentėjusysis A. B. pareiškė civilinį ieškinį prašydamas iš kaltininkų (nuteistųjų) priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 1 dalis). Šis ieškinys, žalos dydžio pagrįstumas buvo nagrinėjami kartu su baudžiamąja byla, dalyvaujant šio proceso dalyviams, t. y. laikantis BPK 113 straipsnio reikalavimų.

16. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išnagrinėtoje byloje pripažinti kaltais ir nuteisti nusikalstamas veikas padarę asmenys, nustatyta dėl šių veikų padaryta neturtinė žala. Taigi jos atlyginimas nukentėjusiajam priteistas iš kaltų asmenų, kaip tai numatyta baudžiamojo proceso įstatyme, taip pat – CK 6.263 straipsnio 2 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusių asmenų kaltę, nuteistųjų ir nukentėjusiojo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovaudamasis ir CK 6.250 straipsnio nuostatomis dėl neturtinės žalos.

17. Apeliacinės instancijos teismas patikrino civilinio ieškinio išsprendimo pagrįstumą ir teisingumą, priimtame nuosprendyje išdėstė išvadas ir esminius motyvus dėl priežastinio ryšio tarp nuteistųjų veikų ir sukeltų padarinių (neturtinės žalos) buvimo, dėl atsakomybės už padarytą žalą taikymo, dėl solidariosios kaltininkų pareigos atlyginti visų bendrininkų veiksmais padarytą žalą.

18. Pagal bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė, tačiau CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartota ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-522/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-522/2012">2K-522/2012</a>, civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistieji A. S., taip pat E. K., T. J. dalyvavo tęstiniame A. B. didelės vertės turto prievartavime, veikdami organizuota grupe su nenustatytais asmenimis kaip šio nusikaltimo vykdytojai; veikdami pagal jiems priskirtą vaidmenį, nuteistieji atliko atskiras užduotis; nors nenustatyta, jog A. S. tiesiogiai naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau kartu su kitais nuteistaisiais – organizuotos grupės nariais, savo nusikalstamais veiksmais užtikrindami turto prievartavimo įgyvendinimą, siekė to paties nusikalstamo rezultato – užvaldyti A. B. didelės vertės turtą; užvaldymo procese organizuotos grupės nariai (ir nenustatyti) prieš A. B. naudojo fizinį smurtą, grasinimus, buvo atėmę jo laisvę. Dėl to teismai padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji yra solidariai atsakingi už bendrais nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymas ir jos atlyginimo klausimų išsprendimas neatitinka taikytų teisės normų nuostatų.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, remiantis nuteistųjų A. S. ir E. K. gynėjų kasacinių skundų argumentais, keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, nėra teisinio pagrindo, todėl kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus ir nuteistojo E. K. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė