S. M. pagal BK 129 str., 28 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-207-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44472-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1.1.; 1.1.5.1.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo advokato Lino Kuprusevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš S. M. priteista nukentėjusiesiems: K. V. – 5125 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai bei 300 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti; R. V. –5000 Eur neturtinei žalai ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti; L. V. – 15 000 Eur neturtinei žalai ir 300 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendis ir ištaisytos šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje (6 ir 23 lapai) padarytos klaidos, nustatant, kad „nukentėjusysis K. V. iš viso prašė priteisti 15 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos“ ir „K. V. ir R. V. laidojo A. V.“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo S. M. gynėjo advokato Aivaro Surblio apeliacinis skundas atmestas, iš nuteistojo S. M. priteista nukentėjusiajam K. V. 150 Eur teisinės pagalbos išlaidoms apeliaciniame procese atlyginti.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas A. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

S. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo mėn., naktį į 19 d., laikotarpiu nuo vidurnakčio iki 4.10 val., A. B. namų, (duomenys neskelbtini), kambaryje išgertuvių metu jis (S. M.), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl nukentėjusiojo A. V. provokuojančio elgesio – mėginimo nuimti jam nuo kaklo grandinėlę, rankomis ir kojomis smūgiavo A. V. į galvą ne mažiau kaip 10 smūgių, į krūtinę, nugarą, juosmenį ir klubus ne mažiau kaip 11 smūgių, į rankas ir kojas, už rankų ir pažastų kėlė bei tempė jį ir padarė daugybines kraujosruvas bei nubrozdinimus dešinės akies obuolio junginėje, kaktoje, nosyje, kairės ausies kaušelyje, dešinio užausio srityje, pakaušio dešinėje ir kairėje, muštinę žaizdą dešiniame smilkinyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, kraujo pratekėjimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais smegenų dešinio pusrutulio sferinio paviršiaus kaktinėje ir momeninėje skiltyse, smilkininės ir pakaušinės skilčių pamatiniame paviršiuje, galvos smegenų kairio pusrutulio sferinio paviršiaus kaktinėje skiltyje, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene su skysto kraujo prasiskverbimu į smegenų skilvelius, centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.4 punktas); ir kitus sužalojimus, nurodytus skundžiamuose teismų sprendimuose ir atitinkančius nesunkaus bei nežymaus masto sveikatos sutrikdymus. Dėl sunkaus galvos sumušimo sukeltų komplikacijų A. V. 2016 m. rugsėjo 19 d., ne vėliau kaip 8.39 val., įvykio vietoje mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas advokatas L. Kuprusevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendį, sušvelninant nuteistajam S. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų; skundžiamoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su būtinąja gintimi ir jos ribų peržengimu; visus nukentėjusiojo kūne nustatytus sužalojimus inkriminavo kasatoriaus ginamajam, nevertino jų atsiradimo būdų ir aplinkybių atitikimo kartu su įvykio dalyvių parodymais. Teismų praktikoje tokie BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, dėl kurių teismo priimti sprendimai nepripažįstami teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015). Taip pat teismai iš esmės nenagrinėjo ir netyrė įvykio situacijos atitikties būtinosios ginties sąlygoms, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio nuostatas – ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus dėl pripažinimo byloje nagrinėjamos situacijos būtinąja gintimi, neatlikęs įrodymų tyrimo, apsiribojo tik nepagrįstu teiginiu, kad nukentėjusysis neatliko veiksmų, kuriuos BK 28 straipsnio prasme būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo, nevertino ir nepasisakė dėl įvykio metu susidariusių aplinkybių atitikties būtinosios ginties situacijai, kasatoriaus nuomone, reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai ir išsamiai išnagrinėti visas faktines aplinkybes, motyvus ir argumentus bei pagrįstai pasisakyti dėl situacijos vertinimo būtinosios ginties prasme. Kasatorius, aptardamas BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismų praktiką, suformuotą kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-31-788/2015, 2K-78-489/2016, 2K-P-135/2016, teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nuteistajam S. M., kuris buvo neblaivus ir miegojo (t. y. iš esmės buvo bejėgiškos būklės), bandė nuo kaklo nutraukti auksinę grandinėlę. Be to, abiejų instancijų teismai tokią aplinkybę pripažino lengvinančia nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatoriaus teigimu, tokie nukentėjusiojo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnyje, požymius ir jais buvo siekiama pažeisti vieną iš baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, nurodytų BK 28 straipsnio 2 dalyje, t. y. nuosavybę. Be to, šis nukentėjusiojo kėsinimasis buvo realus, pavojingas ir akivaizdus, t. y. jau prasidėjęs, dar nepasibaigęs, nes nukentėjusysis bandė nuimti miegančiam neblaiviam nuteistajam nuo kaklo auksinę grandinėlę, bet nuteistasis prabudo ir puolė gintis nuo nukentėjusiojo nusikalstamų veiksmų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, jų neanalizavo ir nevertino bei nepagrįstai nepripažino kaip pavojingo kėsinimosi BK 28 straipsnio prasme, o tik sutiko su pirmosios instancijos išvada, kad kasatoriaus ginamojo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Kartu kasatorius nesutinka ir su skundžiamos nutarties išvada, kad, nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo nuteistojo S. M. veiksmus vertinti pagal BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad baudžiamasis įstatymas neriboja priemonių, būdų ar įrankių, kurie gali būti naudojami ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, taip pat nereikalauja, kad gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, tačiau tais atvejais, kai užpuolikui padarytos žalos dydis aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, besiginančiojo veiksmai gali būti pripažinti būtinosios ginties ribų peržengimu. Gynyba laikoma aiškiai neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kada tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo ir kai nustatoma, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350-222/2015">2K-350-222/2015</a>, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

Be to, liko neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistajam S. M. inkriminuoti A. V. nustatyti nesunkūs ir nežymūs kūno sužalojimai negali būti siejami su pastarojo nužudymu, nes mirčiai įtakos neturėjo (specialisto išvados Nr. 511/2016(03) ir Nr. 0077/17, teismo medicinos ekspertų G. Andriuškevičiūtės ir S. Petreikio parodymai). Skundžiamoje nutartyje tik formaliai pažymėta, kad visi sužalojimai turi būti parašomi prie faktinių aplinkybių, tačiau papildomai nekvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius, nes juos apima nužudymo sudėtis. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino visų nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo būdo ir aplinkybių, netyrė ir nenustatė, kaip tie sužalojimai atsirado, nevertino nuteistojo ir liudytojo A. B. parodymų atitikties A. V. nustatytiems sužalojimams ir jų atsiradimo būdui. Be to, nuteistojo S. M. viso proceso metu duotuose nuosekliuose parodymuose nurodytos įvykio aplinkybės (pirmas konfliktas buvo tarp liudytojo A. B. ir nukentėjusiojo A. V.; A. B. sudavė nukentėjusiajam į galvą; po to jis (S. M.) su A. B. pakėlė A. V. už pažastų ir už rankų išvedė į lauką) atitinka nukentėjusiajam nustatytus kūno sužalojimus, specialisto išvadas Nr. G 1754/15, teismo medicinos ekspertės G. Andriuškevičiūtės bei specialisto R. Petrausko paaiškinimus ir paneigia liudytojo A. B. parodymus. Kasatorius teigia, kad šių duomenų visumos abiejų instancijų teismai nepagrįstai neįvertino, neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad visi A. V. nustatyti sužalojimai yra pagrįstai kaltinime inkriminuoti S. M.. Taip pat liko neįvertinti ir liudytojui A. B. nustatyti kūno sužalojimai, netirtos jų atsiradimo aplinkybės, nepagrįstai tik S. M. inkriminuoti ir sužalojimai, kurie galėjo atsirasti nukentėjusiajam dėl girtumo griuvinėjant. Dėl to kasatorius teigia, kad toks selektyvus įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo motyvais dėl nuteistajam paskirtos bausmės, nes abiejų instancijų teismai per daug sureikšmino S. M. neblaivumą, tinkamai neįvertino nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų ir taip nepakankamai atsižvelgė į priežastis, dėl kurių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjo konfliktas. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistojo neblaivumas neturėjo esminės įtakos konfliktui su nukentėjusiuoju kilti, nes S. M., būdamas neblaivus, nekonfliktavo, nesimušė ir niekaip nesikabinėjo prie A. V., o tiesiog užmigo; prieš nukentėjusįjį smurtą naudoti pradėjo tik tuomet, kai prabudo nuo to, kai nukentėjusysis jam nuo kaklo bandė nutraukti auksinę grandinėlę. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis pasikėsino pagrobti S. M. grandinėlę šiam miegant, kad iki tol S. M. nekonfliktavo su A. V. ir pastarasis neturėjo jokios priežasties kėsintis pagrobti nuteistojo turtą, šiam esant bejėgiškos būklės – miegant. Aptardamas nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, pažymėdamas, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nesiekiant nukentėjusiojo mirties, ir tai, kad byloje nėra duomenų, rodančių didesnį jo (nuteistojo) pavojingumą, kasatorius mano, kad, vadovaujantis BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, S. M. turėjo būti paskirta teisinga laisvės atėmimo bausmė, dydžiu gerokai mažesnė už sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjgtNzg4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-68-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-68-788/2015">2K-68-788/2015</a>).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo S. M. gynėjo advokato L. Kuprusevičiaus kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi bylos įrodymai, jų turinys ir motyvuotas įvertinimas, nurodyta, kuriais iš jų yra grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami, išsamiai pasisakyta dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistojo S. M. parodymus kaip prieštaraujančius byloje ištirtų kitų įrodymų visumai ir kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės bei sumažinti savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Prokuroro nuomone, skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėta, kad nuteistojo parodymai yra prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai ir nenuoseklūs, nes keitėsi viso bylos proceso metu apie esmines bylos aplinkybes tiek dėl jo, tiek dėl liudytojo A. B. vaidmenų, vis nurodant skirtingas aplinkybes, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti būtent šis liudytojas arba susižaloti galėjo pats nukentėjusysis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į viso proceso metu nuoseklius liudytojo A. B. parodymus, juose nurodomas aplinkybes patvirtino kaip liudytojas apklaustas policijos darbuotojas N. Japertas, liudytojai V. Č. ir D. D.. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo nuteistojo S. M. gynybinę poziciją dėl neva A. B. įvykdyto smurtavimo prieš A. V. ir pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančią faktiniams bylos duomenims bei sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu S. M. ir A. B. parodymų įvertinimu ir pagrįstai neįžvelgė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neįvertino visų nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo būdo, aplinkybių ir nuteistojo S. M. bei liudytojo A. B. parodymuose nurodytų aplinkybių atitikties teismo medicinos specialistų išvadų turiniui. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią bylą nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir jis nebuvo atliekamas. Todėl skundžiamos nutarties išvados pagrįstos byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais įrodymais, kurie leido padaryti kategoriškas išvadas dėl nuteistojo S. M. kaltės. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje išsamiai įvertintos tiek teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 511/2016(03) ir 0077/17, tiek ekspertų G. Andriuškevičiūtės ir S. Petreikio paaiškinimai. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas konkrečias bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad S. M., sąmoningai suduodamas daugybinius (o ne tris) smūgius A. V. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis pradėjo kraujuoti iš galvos, parkrito ir neteko sąmonės, suprato, kad kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, numatė, kad nukentėjusysis gali mirti, tačiau tokioms pasekmėms buvo abejingas, iš nusikaltimo vietos pasišalino, pagalbos nesuteikė, sąmoningai leido pasekmėms kilti. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad būtent dėl nuteistojo S. M. atliktų veiksmų buvo tyčia nužudytas A. V. ir nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kartu tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje neliko neįvertintų S. M. baudžiamajai atsakomybei reikšmingų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti teismų priimtais sprendimais, ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 punkto nuostatų ir patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. tinkamai išnagrinėjo šio skundo argumentus dėl būtinosios ginties situacijos ir teiginius, kad ne nuo nuteistojo atliktų veiksmų kilo nebepataisomi padariniai, bei prašymus veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį arba baudžiamąją bylą nutraukti. Skundžiamoje nutartyje pasisakyta dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų (dėl įrodymų pakankamumo, patikimumo bei jų vertinimo ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo) ir į juos motyvuotai atsakyta. Tai, kad buvo priimtas sprendimas netenkinti nuteistojo apeliacinio skundo, nelaikytina, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos ar teismo priimtas sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>).

Prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde, skirtingai nei apeliaciniame skunde, nurodoma, jog kasatorius sužalojo nukentėjusįjį gindamasis nuo jo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi pagrobti turtą, peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir teigiama, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami nuteistojo S. M. veiksmus, jų tinkamai neįvertino ir nepasisakė dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, t. y. nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 2, 3 dalių. Be to, kasatorius, prašydamas bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios teismo nuosprendį pakeisti, nurodydamas prašymą pagrindžiančius argumentus, iš esmės pateikia dvi skirtingas pozicijas. Tačiau prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs įvykio aplinkybes, ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, nenustatė, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo S. M. ir nukentėjusiojo A. V., šiems vartojant alkoholį, kilo konfliktas. Kaip teigė nuteistasis, pajutęs, kad kažkas mėgina nuo jo kaklo nuimti grandinėlę, jis prabudo ir, gindamas savo turtą, pradėjo naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, jam suduodamas į veidą tris smūgius rankomis, dėl to pastarasis nugriuvo ant žemės. Taip pat S. M. teigė, kad nukentėjusiajam į galvą spyrė ir liudytojas A. B.. Tačiau teismai tokius nuteistojo parodymus pagrįstai vertino kritiškai ir motyvuotai paneigė versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats galva atsitrenkdamas į grindis ar į kambaryje esančios lovos medinį kraštą.

Atsiliepime aptariamos BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatos ir teismų praktika dėl būtinosios ginties situacijos bei teigiama, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, jog įvykio metu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014, 2K-227-942/2015). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nors byloje nėra duomenų, jog S. M. norėjo nužudyti A. V., tačiau tai, kad nukentėjusysis dėl suduotų smūgių ranka ir koja į galvą patyrė traumą ir mirė, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga S. M. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Kartu tai reiškia, kad nuteistasis akivaizdžiai suprato savo veiksmų pavojingumą, nors labai sunkių padarinių ir nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kartu prokuroras pažymi, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik esant tiesioginės tyčios kaltės formai. Taigi, teismams nustačius S. M. kaltės formą – netiesioginę tyčią, taikyti BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintą būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo institutą nėra jokio pagrindo. Dėl to prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai, teisiškai vertindami bylos aplinkybes, atskleidžiančias nuteistojo kaltės turinį, nepadarė baudžiamojo įstatymo BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo klaidos.

Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl nuteistajam paskirtos aiškiai per griežtos laisvės atėmimo bausmės ir pažeistų BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimų tinkamai individualizuoti skiriamą bausmę yra nepagrįsti ir atmestini. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė byloje esančias S. M. atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir sunkinančią aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei paskyrė bausmę, atitinkančią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį. Kartu tai reiškia, kad žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, BK bendrosios dalies nuostatas pritaikė tinkamai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. M. gynėjo advokato L. Kuprusevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Be to, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-329-976/2017). Atitinkamai teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ir / ar prašymų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Dėl to teisėjų kolegija ir nagrinėjamoje byloje paduoto nuteistojo S. M. gynėjo kasacinio skundo teiginius dėl byloje surinktų duomenų (liudytojo A. B. ir nuteistojo S. M. parodymų, teismo medicinos specialistų paaiškinimų bei jų išvadų, nukentėjusiojo A. V. elgesio įvykio metu) vertinimo nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Kasatoriaus teiginiai dėl nagrinėjamoje byloje pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi abiejų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, dėl kurio reikėtų tenkinti vieną iš kasacinio skundo alternatyvių prašymų – panaikinti šios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo S. M. gynėjo ir kitų proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje (BPK 326 straipsnio 1 punktas) į esminius nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus (beje, kurių didžioji dalis yra analogiški kasacinio skundo argumentams) yra išsamiai atsakyta ir motyvuotai nurodyta, kodėl jie atmetami, taip pat nurodyti išsamūs motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų (tarp jų ir kasatoriaus akcentuojamų teismo medicinos specialistų išvadų ir paaiškinimų) vertinimo. Priešingai nei teigia kasatorius, šios nutarties turinys nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo atsakyta į esminius apelianto skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, t. y. kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. Taigi teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo S. M. gynėjo kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų, jų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje kontekste, sprendžia, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, priimtuose sprendimuose visus įrodymus aptarė, pasisakė dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstė išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Dėl baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio – taikymo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, nes įvykio metu nuteistasis S. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Be to, kaip teisingai nurodoma ir kasaciniame skunde, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350-222/2015">2K-350-222/2015</a>, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

Patikrinus apeliacinio teismo sprendimą aptartu aspektu konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje minėtų išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo laikėsi. Šios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo S. M. gynėjo ir kitų proceso dalyvių apeliacinius skundus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusysis mirė dėl nuteistojo suduotų smūgių ranka ir koja jam (A. V.) į galvą ir kad tai buvo ne atsitiktinumas, o dėsninga S. M. nusikalstamų veiksmų pasekmė, t. y. S. M. nužudė A. V., veikdamas netiesiogine tyčia. Apkaltinamajame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad pakaltinamas asmuo, rankomis ir koja suduodamas teismo medicinos specialistų išvadose nurodytą kiekį smūgių (ne mažiau kaip 10) į gyvybiškai svarbią ir labiausiai pažeidžiama kūno dalį – galvą, privalo suvokti ir suvokia savo vykdomos smurtinės veikos pobūdį, numato galinčius kilti padarinius (tarp jų ir gyvybės atėmimą bei jų neišvengiamumą), ir nors nenori tokių padarinių (nukentėjusiojo mirties), tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis teismų išvadomis neturi pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad konfliktinė situacija tarp nukentėjusiojo A. V. ir nuteistojo S. M. (jiems kartu vartojant alkoholį) iš esmės prasidėjo dėl nukentėjusiojo kaltės, šiam mėginant paimti S. M. grandinėlę, nuteistasis ėmėsi intensyvių smurtinių veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad minėtas nukentėjusiojo A. V. elgesys – mėginimas nuimti grandinėlę nuo kaklo miegančiam S. M. – buvo provokuojantis, ir tai pripažino šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, iš nuteistojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad įvykio metu jis (S. M.), pajutęs, kaip kažkas mėgina nuimti jam nuo kaklo grandinėlę, prabudo, pamatė prieš save stovintį A. V. ir jo paklausė, ką šis daro, tačiau, A. V. nieko neatsakius, jis (S. M.) nustūmė A. V. ranką, atsistojo ir sudavė rankomis smūgius nukentėjusiajam į veidą; toks nukentėjusiojo elgesys jam sukėlė neigiamą reakciją (5 t., b. l. 157–160). Tačiau byloje nėra jokių duomenų (viso proceso metu jų nenurodė nuteistasis ir / ar nepateikė kasatorius ar kiti proceso dalyviai), patvirtinančių, kad įvykio metu neblaivus nukentėjusysis, be jau aptarto jo elgesio, būtų atlikęs (ar bandęs atlikti) kokius nors kitus aktyvius pavojingus smurtinius veiksmus ar išreiškęs grasinimus tuoj pat (ar ateityje) tai padaryti, panaudojęs kokius nors įrankius ar priemones ir pan. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi reikšmingus teisingam bylos išsprendimui duomenis, daro išvadą, kad nors nuteistasis įvykio metu ir stengėsi apsaugoti savo nuosavybę nuo minėtų A. V. veiksmų, tačiau S. M. atsakomieji veiksmai (reakcijos būdas) aiškiai neatitiko nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir pavojingumo. Nuteistojo S. M. pasirinktas aktyvus elgesio būdas – rankomis ir koja ne mažiau kaip 10 smūgių intensyvus sudavimas neblaiviam nukentėjusiajam į galvą, kas sukėlė kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju bei minkštuoju dangalais ir labai sunkias komplikacijas dėl galvos smegenų suspaudimo, dėl ko ir įvyko nukentėjusiojo A. V. mirtis, akivaizdžiai neatitiko galimos žalos (jo turto (grandinėlės) vagystės), kurią jis tik tariamai galėjo patirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo susidariusi teisėtos būtinosios ginties situacija, kurios metu nuteistajam reikėjo ginti savo materialines vertybes intensyviai suduodant nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas daugybinius smūgius, taip pat – jų tokį didelį skaičių ir į galvą. Kartu darytina išvada, kad skundžiamoje nutartyje teisingai konstatuota, jog, nesant būtinosios ginties, nėra teisinio pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip tokios situacijos ribų peržengimą (BK 28 straipsnio 3 dalis).

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į minėtą teismų praktiką, tiek į byloje nustatytą ir teismų tinkamai įvertintą duomenų visumą, konstatuoja, kad BK 28 straipsnio nuostatų taikymo klaidų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nepadaryta. Faktinėmis bylos aplinkybėmis teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad S. M. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir koja į galvą, dėl jos sunkaus sumušimo sukeltų komplikacijų nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, t. y. nuteistojo S. M. veikoje teisingai nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai ir šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.

Dėl nuteistajam S. M. paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde taip pat nurodomas alternatyvus prašymas – pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį sušvelninant nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri, anot kasatoriaus, yra neteisinga ir per griežta. Tačiau tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau nagrinėjamoje byloje pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindas šioje byloje nenustatytas.

Pagal BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai argumentavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam paskirtos bausmės rūšį ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai nurodė, kodėl nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, lygi baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo būdą, sukeltas labai sunkias ir neatitaisomas pasekmes, nuteistojo asmenybę, į nustatytų jo atsakomybę lengvinančios (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir sunkinančios (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybių visumą (BK 61 straipsnis), yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, skiriant bausmę nuteistajam S. M., buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis) nuostatos nepažeistos, paskirtoji bausmė atitinka BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei dydį ir yra tinkamai individualizuota. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė, t. y. nėra teisinio pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus abiejų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir kasaciniame skunde akcentuojamų BPK normų reikalavimų nepažeidė. Taigi, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. M. gynėjo advokato Lino Kuprusevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė