R. K. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-129-788/2023

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00162-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 1.2.18.10; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Teisučio Milickio kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, 3 dalimi, 71 straipsniu, 67 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei pareigos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. A., A. A., A. Š. ir juridinis asmuo UAB „Grūdai LT“. Dėl jų kasacinių skundų negauta.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. K. bei juridinio asmens UAB „Grūdai LT“ gynėjo advokato Teisučio Milickio, nuteistųjų R. A., A. A. ir A. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. R. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 24 d. būdamas UAB „Grūdai LT“ akcininkas, o nuo 2016 m. vasario 3 d. – ir šios bendrovės direktorius, atlikdamas kasininko funkcijas, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. kovo 31 d. klastodamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas juos buhalterei V. R., nežinančiai apie jo nusikalstamas veikas, kad į bendrovės apskaitą būtų įtrauktos neįvykusios ūkinės operacijos, taip pat nepateikdamas dalies apskaitos dokumentų, siekdamas padėti bendrovei sumažinti mokėtinus mokesčius, teismo nuosprendžio 2–6 lapuose detaliai nurodytomis aplinkybėmis tyčia per bendrovės apskaitą tvarkančią buhalterę pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių nuostatas bei apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Grūdai LT“ buhalterinę apskaitą. Pagal R. K. išrašytas UAB „Grūdai LT“ vardu ir suklastotas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, jose įrašius realiai neįvykusias ūkines operacijas ir jas pateikus buhalterei įtraukti į apskaitą, realiai UAB „Grūdai LT“ iš ūkininkų A. Š., M. L., A. A. ir R. A. nenupirko nurodytų 2630,16 t grūdų. Taip į PVM atskaitą įtraukus grūdų pirkimo PVM, bendrovė išvengė prievolės mokėti 71 926 Eur PVM į valstybės biudžetą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pateiktas 2016 m. balandžio mėn. ir birželio–spalio mėn. bei 2017 m. kovo, birželio, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. PVM deklaracijas, kartu padidinant bendrovės sąnaudas ir vengiant mokėti už 2016 m. 27 277 Eur, už 2017 m. – 25 528 Eur pelno mokesčio. Dėl tokių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Grūdai LT“ 2016, 2017 m. bei 2018 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. laikotarpio veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

1.2. Taip pat R. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. spalio 25 d., siekdamas UAB „Grūdai LT“ naudai išvengti turtinės prievolės – 71 926 Eur PVM sumokėjimo, pateikė bendrovės apskaitą tvarkančiai buhalterei V. R., nežinančiai apie jo nusikalstamas veikas, į apskaitą įtraukti žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių ūkinių operacijų su pirmiau minėtais ūkininkais dėl 2630,16 t grūdų pirkimo už 414 429,27 Eur (iš jų 71 925,74 Eur PVM) ir taip apgaule padidino bendrovės pirkimo PVM atskaitą. Į PVM atskaitą įtraukus bendros 71 926 Eur sumos grūdų pirkimo PVM, iš jų 2016 m. – 36 186 Eur, 2017 m. – 35 740 Eur, taip pat į 2016 m. balandžio mėn. ir birželio–spalio mėn., 2017 m. kovo, birželio, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. PVM deklaracijas įrašius neteisingus duomenis apie pirkimo PVM ir jas pateikus VMI, taip R. K. apgaule UAB „Grūdai LT“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 71 926 Eur PVM sumokėjimo.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. ir jo gynėjas advokatas T. Milickis prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimus, nes netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, rėmėsi prielaidomis, neatkreipė dėmesio į esmines bylos aplinkybes ir R. K. nuteisė nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltumą, bei nesant jo veiksmuose visų būtinųjų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas atidžiai neįvertino visų R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, dėl dalies jų nepasisakė ir nepašalino visų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, ne visas savo išvadas argumentavo.

2.2. R. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turtinės prievolės – 71 926 Eur PVM išvengimo nuteistas nesant šio nusikaltimo dalyko, t. y. esant tinkamai įvykdytai PVM prievolei. Sukčiavimo veikoje turtinės prievolės išvengimas galimas tik tada, kai turtinė prievolė, kurios asmuo siekia išvengti, objektyviai ir realiai egzistuoja, o nėra tik menama ar numanoma. Teismai nepatikrino, ar buvo padaryta žala, ar tikrai PVM prievolė nėra tinkamai deklaruota arba įvykdyta, ar dėl inkriminuotų veiksmų susiformavo neteisėta PVM skola, kas ir kokio dydžio turi PVM įsiskolinimą valstybei. Teismai nepaneigė fakto, kad kaltinime nurodytos lėšos su PVM už grūdus UAB „Grūdai LT“ buvo išmokėtos ūkininkams R. A., A. A., A. Š. ir M. L., taip pat nenustatė nė vieno atvejo, kad minėti ūkininkai iš bendrovės už savo produkciją gautas kaltinime nurodytas lėšas, tarp jų PVM, būtų grąžinę R. K. ar kitam bendrovės atstovui, kad R. K. ir bendrovė būtų nusipirkę neapskaitytų grūdų. Panevėžio apskrities VMI byloje civilinio ieškinio nepareiškė, nes visa inkriminuota 71 926 Eur PVM prievolė yra tinkamai deklaruota ir net iš dalies sumokėta padarant leistinus sudengimus, t. y. dalis nuteistajam R. K. inkriminuoto PVM per užskaitas pasiekė valstybės biudžetą, o kita dalis dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo tinkamai VMI deklaruota, kaip mokėtina ūkininkų prievolė. Teismai, neįsigilindami į bylos esmę ir priimdami skundžiamus sprendimus, sukūrė tokią situaciją, kad yra įpareigojama sumokėti jau tinkamai ūkininkų deklaruotą ir iš dalies sumokėtą PVM. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio ir Europos Sąjungos PVM direktyvos 168 straipsnio reikalavimams ir juose įtvirtintam fiskalinio neutralumo principui. Šioje byloje dėl ydingo užduočių specialistui skyrimo (užduotys skirtos ne dėl visos PVM grandinės, o dėl atskirų ūkio subjektų), taip pat dėl tendencingo skirtingų klausimų specialistui formulavimo nėra nustatyta, ar UAB „Grūdai LT", ar kitam PVM mokėtojui yra susiformavusi mokėtina PVM prievolė.

2.3. R. K. veikoje taip pat nėra privalomo sukčiavimo elemento – apgaulės. Teismai formaliai pasirėmė teismų praktika dėl PVM sukčiavimo, nekreipdami dėmesio į tai, kad ji suformuota priedangos įmonių („dingusių prekeivių“, „orinukų“) santykiams su realiai veikiančiomis įmonėmis, kad šiuo atveju sandoriai buvo sudaromi tarp realių ūkio subjektų, kurie vedė buhalterinę apskaitą, tinkamai realiu laiku deklaravo ir vykdė mokestines prievoles, vykdė ir šiuo metu vykdo realią ūkinę veiklą, gavę mokėjimą už produkciją iš UAB „Grūdai LT“ su PVM šią prievolę deklaravo VMI kaip mokėtiną dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ūkininkai ir bendrovė iš karto po sandorių VMI pateikė visas PVM sąskaitas faktūras, pardavimus laiku deklaravo, todėl VMI disponavo visa ir teisinga informacija dėl mokėtino PVM ir galėjo nustatyti PVM prievolių deklaravimo ir mokėjimo teisingumą. Šie veiksmai eliminuoja bet kokius įtarimus, kad buvo naudojama apgaulė prieš VMI dėl PVM prievolės, o dalinis PVM prievolės neįvykdymas (atidėjimas) yra ne sukčiavimas, o teisėtas veiksmas. Be to, nors pagal suformuluotą kaltinimą R. K. jis PVM sukčiavimą padarė vienas, be bendrininkų, tačiau to padaryti šios kategorijos bylose neįmanoma. Jeigu teismai manė, kad PVM sukčiavimas buvo įvykdytas ūkininkams įtraukiant į apskaitą fiktyvius sandorius, turėjo motyvuoti, kodėl ūkininkai, žinodami, kad sandoriai, tarp jų ir UAB „Grūdai LT“, yra fiktyvūs, t. y. būdami PVM sukčiavimo sandorio dalis, nėra sukčiavimo bendravykdžiai. Aplinkybė, kad jiems tokie kaltinimai nepareikšti, nėra pakankamas motyvas.

2.4. Kasatoriai, aptardami BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017), BAĮ 4 straipsnio, 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teigia, kad byloje nėra duomenų, jog R. K. būtų nevykdęs savo kaip juridinio asmens vadovo pareigų. Siekiant įrodyti R. K. atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, turi būti nustatyta, kad jis pats tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą arba buhalterei teikė suklastotus dokumentus ir pastaroji nežinojo apie jai teikiamų duomenų klaidingumą. Byloje nėra duomenų, kad R. K. pats būtų tvarkęs bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl jis nėra pripažintinas apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo veikos subjektu. Ši veika galėtų būti perkelta bendrovės direktoriui tik esant tam tikroms sąlygoms, kurių egzistavimas privalo būti aptartas nuosprendžiu.

2.5. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tarp UAB „Grūdai LT“ ir ūkininkų sandoriai neįvyko, o įformintos PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos. Šie duomenys teismų sprendimuose grindžiami ne faktiniais duomenimis, o prielaidomis. Nei tyrėjo L. Mačionio tarnybiniai pranešimai, nei specialistės R. Pauliukienės paaiškinimai nepatvirtina sandorių fiktyvumo arba to, kad ūkininkai negalėjo parduoti nurodyto kiekio grūdų. R. K. kaltė dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo teismų sprendimuose nėra įrodyta ir tinkamai aprašyta. Nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad dokumentai yra suklastoti ir kad R. K. kaip nors prisidėjo prie jų suklastojimo ar apie tai žinojo. Nors į bendrovės apskaitą iš tiesų per klaidą nebuvo įtraukta PVM sąskaita faktūra dėl 120 t grūdų įsigijimo iš UAB „Renvalda“ ir dėl 367 t grūdų pardavimo be įsigijimo dokumentų, nėra jokio pagrindo šiuos faktus kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką. Tarp šių pažeidimų ir R. K. veiksmų nėra priežastinio ryšio, nes tai įvyko vien dėl buhalterės neapdairumo. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų padarinių nustatymo kasatoriai pažymi, kad byloje yra visi bendrovės finansiniai dokumentai su išskirta sandorio verte ir PVM dydžiu, pagal juos yra deklaruotos, apskaičiuotos ir padengtos mokestinės prievolės. Teismų sprendimuose turėjo būti išanalizuota, kokių konkrečių dydžių specialistė negalėjo nustatyti ir kas neleidžia nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Į tai galėjo būti atsakyta paskyrus teismo finansinę buhalterinę ekspertizę, tačiau tai padaryti teismai atsisakė.

2.6. Teismai nesilaikė teismų praktikos suformuotų taisyklių ir nenustatė R. K. tyčios daryti nusikalstamas veikas. Teismų išvados dėl to nėra paremtos išsamiu visų byloje esančių įrodymų įvertinimu, atliktas vertinimas yra paviršutiniškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, veikos inkriminuotos nesigilinant į teisės normos turinį ir nusikalstamų veikų sudėtį, nesilaikant įrodinėjimo taisyklių ir turint iš anksto suformuotą nuomonę apie bylos baigtį.

2.7. Šioje byloje nuosprendis R. K. yra grindžiamas išimtinai specialisto išvada, kuri yra neteisinga, netiksli, prieštaringa. Dėl to, neskiriant teismo finansinės buhalterinės ekspertizės, R. K. teisė į gynybą buvo apribota, gynybos argumentai apie PVM sistemos esmę teismų nebuvo išgirsti ir dėl jų skundžiamuose sprendimuose argumentuotai nepasisakyta. Kasatoriai, aptardami specialistės R. Pauliukienės paaiškinimus teisme, nurodo, kad jie esmingai prieštarauja specialistės išvadoms, jog PVM prievolė tenka UAB „Grūdai LT". Vien dėl šios priežasties privalėjo būti skirta buhalterinė ekspertizė PVM prievolės mokėtojui ir jos dydžiui nustatyti ir kompleksiškai ištirta visa sandorių grandinė dėl tų pačių grūdų pardavimo. Skiriant atskirų asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimus, klausimai specialistei buvo formuluojami skirtingai, klausimai apie UAB „Grūdai LT“ veiklą buvo užduodami preziumuojant, kad R. K. ne tik apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, bet ir sukčiavo PVM srityje, taip iš anksto specialistei atimant galimybę tirti sandorių grandinę ir nustatyti PVM susiformavimo ir mokėjimo vietą. Be to, atliekant ūkininkų veiklos tyrimus nebuvo nustatomas faktinis prekių kiekis ūkininkų sandėliuose, neatlikta ūkių apžiūros ir sandėliuojamų grūdų inventorizacija, nepatikrintas ankstesnių atsargų turėjimas, o tai, kad galbūt ne visi ūkininkų turimi grūdai atsispindi jų ūkių buhalterinėse apskaitose, savaime nereiškia, kad šiais grūdais ūkininkai nedisponavo ir jų nepardavė UAB „Grūdai LT“. Specialistei nebuvo užduotas klausimas apie bendrovės įsigijimus iš ūkininko M. L., todėl specialistė, aprašydama ūkinius santykius, kurių nebuvo prašoma tirti, peržengė užduoties ribas, jos išvadomis negalima remtis dėl įrodymų leistinumo principo pažeidimo. Specialistė savo išvadoje dėl bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo išimtinai rėmėsi buhalterinės apskaitos dokumentais nelaikomais važtaraščiais, visiškai nesivadovaudama pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose neatitikimų nėra nustatyta. Be to, specialistė rėmėsi ir tyrėjo L. Mačionio tarnybiniais pranešimais bei paaiškinimais, kad bendrovė prekes įsigijo ne iš ūkininkų, o iš kitur, kad buvo daug blogų įsigijimų, tačiau šie duomenys nebuvo išslaptinti. Teismo nurodymu išslaptinus aktualius duomenis, juose nebuvo nustatyto nė vieno konkretaus atvejo apie kokį nors dokumentais nefiksuotą UAB „Grūdai LT“ grūdų įsigijimo atvejį. Taigi specialisto išvados ir specialistės paaiškinimai teisme yra netikslūs, prieštaringi, nenuoseklūs ir pateikti vertinant tik dalį įrodymų, kai kurie iš jų prie bylos pridėti neteisėtai. Vadovautis specialisto išvadomis, nepatikrinus jų teisingumo teismo ekspertizėmis, nėra teisinga ir pagrįsta.

2.8. Teismai neįvardijo tikrojo grūdų įsigijimo šaltinio, o rėmėsi prielaidomis, tyrėjo L. Mačionio tarnybiniais pranešimais ir jo parodymais, kurie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, taip pat R. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir jos fiksavimo protokolais dėl priemonių, kurios buvo taikomos 2017–2018 m., o sandoriai su ūkininkais buvo sudaryti ir deklaruoti 2016 m., 2017 m. rugsėjo mėn. Be to, teismai neaptarė liudytojo P. Kiminiaus duotų parodymų teisme apie tai, kad kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta jokių veiksmų, siekiant įsitikinti, ar bendrovės sandoriai su nurodytais ūkininkais įvyko, ar bendrovė grūdus pirko kitomis aplinkybėmis.

2.9. Teismai visiškai nesuprato mokestinio sukčiavimo esmės arba savo sprendimus priėmė neįsigilinę į bylos medžiagą. Teismų sprendimuose nebuvo analizuojamas mokestinės naudos klausimas, taip pat motyvuotai neaptartas UAB „Grūdai LT“ biudžetui padarytos žalos klausimas. Kasatoriai pažymi, kad jokia žala biudžetui nepadaryta ir byloje mokesčių administratorius nėra pareiškęs civilinio ieškinio. Priešingu atveju, taikant sandorių apmokestinimą baudžiamajame procese, bendrovė už tuos pačius sandorius PVM būtų apmokestinta antrą kartą. Be to, teismai net netikrino, ar ūkininkai nuosprendžio priėmimo dieną savo prievoles biudžetui už inkriminuotą laikotarpį buvo įvykdę. Priešingai nei nurodoma teismų sprendimuose, nei R. K. asmeniškai, nei bendrovė negavo jokios neteisėtos naudos – bendrovė ūkininkų PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM sumokėjo ūkininkams ir teisėtai įtraukė šias sumas į PVM atskaitą. Byloje nėra duomenų, kad R. K. kokiais nors būdais būtų susigrąžinęs ūkininkams sumokėtus pinigus, tarp jų PVM.

2.10. Teismai tyrė tik R. K. kaltinančius įrodymus, o jį teisinantys įrodymai, nesant pagrindo, buvo ignoruojami, todėl teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat BPK 7, 10 straipsniuose įtvirtintus teisės į teisingą procesą, gynybą bei rungimosi principus. Teismai nesivadovavo gynybos iniciatyva pakviestų liudytojų parodymais, jų neanalizavo, pripažindami juos kritiškai vertinamais. Teismai nepagrįstai vadovavosi M. L. baudžiamojoje byloje priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu, nes jis negali būti laikomas prejudiciniu, nereikalaujančiu patikrinimo šioje baudžiamojoje byloje, ir nesirėmė teisme duotais liudytojo M. L. parodymais. Teismo motyvai dėl UAB „Renvalda“ veiklos vertintini kaip šališki ir neobjektyvūs. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad neįvykusiais sandoriais yra įvardijama tik dalis sandorių, bendrovės sudarytų su minėtais ūkininkais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kokiais kriterijais vadovaujantis tam tikri sandoriai buvo pripažinti įvykusiais, o kiti – neįvykusiais.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Priešingai nei teigia kasatoriai, R. K. yra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, esant tarpinio vykdymo situacijai, nes jis, būdamas UAB „Grūdai LT“ vadovas, bendrovės buhalterei pateikė PVM sąskaitas faktūras bei kasos išlaidų orderius, kuriuose buvo užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir juos nurodė buhalterei įtraukti į bendrovės apskaitą bei į PVM atskaitą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotas grūdų kiekis bendrovės iš kaltinime nurodytų ūkininkų negalėjo būti ir nebuvo įsigytas. Ši aplinkybė nustatyta remiantis byloje tinkamai surinktais ir įvertintais įrodymais, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Byloje nustatyta, kad ūkininkai negalėjo užauginti nurodyto grūdų kiekio, todėl negalėjo tiek parduoti bendrovei. Žinodami tai jie sąmoningai į savo ūkio apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias bendrovė neva pardavė kaltinime nurodytus grūdų kiekius. Kadangi bendrovė negalėjo įsigyti iš ūkininkų nurodytų grūdų kiekių, PVM sąskaitose faktūrose ir kasos išlaidų orderiuose užfiksuoti ir į apskaitą įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. veikoje yra būtinasis nusikaltimo, įtvirtinto BK 222 straipsnyje, sudėties požymis – padariniai (negalėjimas iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) – ir kad R. K. šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.

3.2. Teismai apgaulės ir žalos požymius kaip būtinuosius sukčiavimo požymius nustatė remdamiesi tuo, kad minėti ūkininkai negalėjo parduoti ir nepardavė UAB „Grūdai LT“ PVM sąskaitose faktūrose fiksuoto 2630,16 t grūdų kiekio už 414 429,27 Eur sumą (iš jų 71 925,74 Eur PVM), o jų pardavimas buvo įformintas suklastojant buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos. Nustatyta, kad bendrovė nurodyto grūdų kiekio iš ūkininkų neįsigijo, tačiau PVM sąskaitas faktūras įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą ir pagal jas parengė bei pateikė VMI PVM deklaracijas. Taip sudaryta galimybė dirbtinai padidinti bendrovės pirkimo PVM, t. y. savo sąnaudas. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma siekiant imituoti realią bendrovės ūkinę veiklą, sukurti faktiškai neįvykusių sandorių grandinę ir taip sudaryti sąlygas neteisėtai padidinti PVM atskaitą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, deklaracijų VMI pateikimas nepatvirtina sandorių realumo bei ūkininkų galimybės nukulti ir po to parduoti atitinkamą kiekį grūdų. Nustačius mokesčių mokėtojo veiksmus piktnaudžiaujant teise, negali būti įgyvendinama teisė į PVM atskaitą, o nesumokant mokesčių, valstybei buvo padaryta žala.

3.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išdėstyti. Nuteistojo R. K. kaltė pagrįsta įrodymais ir nėra pagrindo abejoti tuo, kad abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Kasatorių teiginiai dėl padarytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimų, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimo (BPK 44 straipsnio 6 dalis) yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Kasaciniame skunde nėra pateikta teisinių argumentų nurodytiems pažeidimams pagrįsti, apsiribota tik teismų pateikto įrodymų vertinimo kritika. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nuosprendį grindė visais byloje surinktais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, o apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma R. K. gynėjo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde. Kasatorių nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas vyko esmingai pažeidžiant BPK 7, 10 straipsnių nuostatas. Priešingai, teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, o kasatorių teiginiai dėl teismo šališkumo nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato T. Milickio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių aplinkybių

5. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad kaltinime R. K. nurodyti sandoriai tarp UAB „Grūdai LT“ ir ūkininkų A. Š., R. A., A. A. bei M. L. dėl grūdų įsigijimo buvo netikri (fiktyvūs), t. y. realiai bendrovė iš minėtų ūkininkų nenupirko 2630,16 t grūdų už 414 429,27 Eur (iš jų 71 925,74 Eur PVM), o pastarieji tokio kiekio grūdų bendrovei nepardavė. Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas šio fakto nustatymo pagrįstumas, teigiant, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog sandoriai tarp UAB „Grūdai LT“ ir minėtų ūkininkų dėl grūdų įsigijimo neįvyko, o į bendrovės apskaitą įtrauktos PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos. Pateikti argumentai yra nepagrįsti.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-51-788/2022 ir kt.).

7. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aplinkybės, kad kaltinime nurodyti sandoriai tarp UAB „Grūdai LT“ ir ūkininkų A. Š., R. A., A. A. bei M. L. dėl grūdų įsigijimo buvo fiktyvūs, teismų nustatytos ne prielaidomis, o ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus: specialisto išvadas dėl UAB „Grūdai LT“ bei atskirų ūkininkų ūkinės finansinės veiklos ir specialistės paaiškinimus teisme, nuteistųjų, liudytojų parodymus, tarnybinius pranešimus, kriminalinės žvalgybos metu ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus. Šių įrodymų visuma nustatyta, kad minėti ūkininkai PVM sąskaitose faktūrose nurodyto kiekio grūdų UAB „Grūdai LT“ nepardavė, to padaryti negalėjo, nes tokio kiekio grūdų neužaugino, o bendrovė tiek grūdų iš ūkininkų negalėjo nupirkti ir nenupirko. Taigi PVM sąskaitose faktūrose buvo užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos dėl grūdų įsigijimo. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs ir įtikinami argumentai, pagrindžiantys grūdų pirkimo–pardavimo sandorių fiktyvumą ir paneigiantys priešingą gynybos poziciją, todėl šioje kasacinėje nutartyje šie argumentai nekartojami. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl bylai reikšmingų faktų neteisingo nustatymo neatitinka bylos medžiagos ir teismų išvadų nepaneigia.

8. Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.).

9. Kasacinio skundo argumentai dėl teismų padarytų esminių BPK 1 straipsnio 1 dalies, 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų pažeidimų iš esmės yra deklaratyvūs ir išreiškia tik kasatorių nesutikimą su teismų atliktu byloje esančių atskirų įrodymų (pvz., tyrėjo L. Mačionio tarnybinių pranešimų ir jo parodymų, liudytojo P. Kiminiaus parodymų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, kitų rašytinių bylos įrodymų) ir jų visumos vertinimu, šio vertinimo pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis ir teismų padarytomis išvadomis. Patikrinus kasacine tvarka apskųstus nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad juose atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir esminių trūkumų, kuriuos nurodė kasatoriai, neturi. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas R. K., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl R. K. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kodėl netenkina nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo šiuo aspektu. Šio teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, motyvuotos ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir į šiuos argumentus motyvuotai atsakė. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

10. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama specialisto išvadoms bei jas davusios specialistės R. Pauliukienės paaiškinimams teisme ginčyti, teigiant, kad jie yra neteisingi, netikslūs, prieštaringi. Pažymėtina, kad dėl specialisto išvadų patikimumo ir jų teisinio vertinimo pasisakyta tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Priešingai nei teigia kasatoriai, skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai, vertindami specialisto išvadas, įrodymų vertinimo tvarkos nepažeidė. Antai teismai, pripažindami specialisto išvadas leistinais ir patikimais įrodymais, įvertino specialistės kompetenciją, tirtos medžiagos išsamumą, taip pat gautų tyrimų rezultatų santykį su kita bylos medžiaga, įskaitant gynybos teiktas versijas. Apklausta tiek pirmosios, tiek dar kartą apeliacinės instancijos teisme specialistė patvirtino savo išvadas, motyvuotai ir išsamiai atsakė į jai užduotus klausimus. Teismai specialisto išvadas įvertino tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, dėl specialistės kompetencijos ar specialisto išvadų išsamumo bei atitikties baudžiamojo proceso įstatymo keliamiems reikalavimams abejonių teismams pagrįstai nekilo.

11. Pažymėtina, kad išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-247-788/2017 ir kt.). Taigi kasatorių nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties, t. y. kad, kasatorių įsitikinimu, byloje turėjo būti pavesta atlikti teismo buhalterinę finansinę ekspertizę, savaime nereiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Teismai pripažino, kad būtinybės skirti gynybos prašomą ekspertizę nėra, nes visos aplinkybės specialistės yra ištirtos ir nėra pagrindo manyti, kad ekspertizės metu būtų gauta bylai reikšmingų duomenų. Pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo daryti priešingas išvadas.

12. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų vertindami byloje surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

13. Kasaciniame skunde nesutinkama su R. K. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teigiant, kad jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių, t. y. pavojingos veikos bei padarinių. Taip pat nurodoma, kad teismai R. K. nepagrįstai laikė tinkamu paminėtos nusikalstamos veikos subjektu. Šie argumentai nepagrįsti.

14. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2017, 2K-139-628/2019, 2K-168-719/2021 ir kt.).

15. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BAĮ 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Pagal BAĮ apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, būtent jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-41-511/2017). Kaip nusikaltimo vykdytojo vertinami ir įmonės vadovo veiksmai, kai jis sąmoningai teikia apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) dokumentus, kurie neparodo realiai įvykusių operacijų (t. y. žinomai suklastotus tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus), tam, kad apskaitą tvarkantis asmuo juos įtrauktų į apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2017, 2K-269-648/2017).

16. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai pripažino įrodyta, jog sandoriai tarp UAB „Grūdai LT“ ir ūkininkų A. Š., R. A., A. A. bei M. L. dėl grūdų įsigijimo buvo fiktyvūs, o juos įtvirtinančios PVM sąskaitos faktūros – suklastotos. Byloje nustatyta ir tai, kad R. K. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo UAB „Grūdai LT“ akcininkas bei vadovas (direktorius). Nors R. K. pats buhalterinės apskaitos netvarkė, tačiau bendrovės buhalterei V. R. teikė įtraukti į apskaitą suklastotas PVM sąskaitas faktūras, žinodamas, kad jos neatitinka tikrovės, nes jose užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos dėl grūdų įsigijimo, o buhalterė apie apgaulingą jai pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų pobūdį nežinojo. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes būtent R. K. duodavo buhalterei nurodymus, o ji tik surašydavo bendrovės apskaitos dokumentus, juos užpildydavo pagal R. K. nurodytus duomenis. Taigi, nustatę tokias aplinkybes, teismai R. K. pagrįstai pripažino tinkamu BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektu, nes jis šį nusikaltimą faktiškai darė apie tai nežinančios bendrovės buhalterės rankomis ir tai darė veikdamas tyčia, t. y. suprasdamas savo veiksmų pavojingą pobūdį ir norėdamas taip veikti. Priešingai nei teigia kasatoriai, R. K. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo byloje įrodyta.

17. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015). Tačiau padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas, kuris specialisto išvadą ar kitus specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gautus duomenis vertina visų bylos duomenų kontekste (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017).

18. Priešingai nei teigia kasatoriai, BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padariniai šioje byloje yra tinkamai nustatyti. Teismai, pripažindami, kad tokie padariniai kilo, pagrįstai vadovavosi byloje esančių įrodymų visuma, tarp jų specialisto išvada dėl UAB „Grūdai LT“ ūkinės finansinės veiklos ir specialistės paaiškinimais teisme. Iš šių duomenų matyti, kad specialaus tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Grūdai LT“ PVM sąskaitų faktūrų duomenys apie bendrovės 2016–2017 m. nupirktus ir 2016 m. parduotus grūdus nesutampa su grūdų kiekinės apyvartos apskaitos registro duomenimis, dėl to apskaitos informacija nėra tinkama, objektyvi, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; bendrovės apskaitoje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. kovo 31 d. nefiksuotas pagal dokumentus parduotų 367,01 t grūdų įsigijimas ir ūkinės operacijos nepagrįstos apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis; PVM sąskaitose faktūrose ir kasos išlaidų orderiuose užfiksuoti ir į apskaitą įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys dėl specialisto išvadoje nurodytų konkrečių grūdų kiekių įsigijimo iš ūkininkų A. Š., R. A., M. L. ir už juos išmokėtų grynųjų pinigų, nors realiai ūkinės operacijos neįvyko arba įvyko ne dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir nuo bendrovės kasos nepagrįstai buvo nurašytos grynųjų pinigų išlaidos, ir kt. Dėl padarytų norminio reglamentavimo pažeidimų iš dalies negalima nustatyti 2016, 2017 m. ir laikotarpio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Priešingai nei teigia kasatoriai, skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai tinkamai pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus patikrino minėtą specialisto išvadą ir išvadą apie BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių buvimą padarė įvertinę visas bylos aplinkybes (tarp jų ir nustatytų BAĮ pažeidimų pobūdį, mastą). Teismų pagrįstai konstatuota, kad R. K. padaryti apskaitos tvarkymo pažeidimai yra gausūs, padaryti klastojant apskaitos dokumentus, dėl fiktyvių sandorių įtraukimo į UAB „Grūdai LT“ apskaitą buvo iškraipyti duomenys apie šią bendrovę, o jos veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ir struktūra faktiškai nustatyti tik specialisto išvada. Taigi, teismų išvada dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinių šioje byloje nustatymo yra pagrįsta, tarp nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pagal kasaciniame skunde pateiktus argumentus daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad R. K. veikoje nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, jo padarytai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. K. taip pat nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių – sukčiavimo dalyko bei apgaulės. Kaip teigia kasatoriai, teismai nenustatė žalos valstybės biudžetui padarymo fakto, to, ar dėl R. K. inkriminuotų veiksmų susiformavo PVM skola, taip pat liko nepaneigtas ir faktas, kad lėšos su PVM už grūdus buvo išmokėtos ūkininkams. Anot kasatorių, nenustatytas ir apgaulės prieš mokesčių administratorių panaudojimas. Šie argumentai nepagrįsti.

21. Pažymėtina, kad sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-348-788/2017).

22. Teismų praktikoje PVM sukčiavimo bylose tyčinis neteisingų duomenų įrašymas į PVM deklaraciją ir jos pateikimas VMI traktuojami kaip apgaulės panaudojimas. Melagingų duomenų pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM ar kitų mokesčių pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu VMI, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016).

23. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sandoriai tarp UAB „Grūdai LT“ ir ūkininkų A. Š., R. A., A. A., M. L. dėl iš viso 2630,16 t grūdų už 414 429,27 Eur (iš jų 71 925,74 Eur PVM) įsigijimo realiai nevyko, bendrovė tokio kiekio grūdų už nurodytą sumą iš ūkininkų nenupirko, o pastarieji nepardavė. Pagal byloje atskleistą taikytą apgaulingos veiklos schemą R. K. ir minėtų ūkininkų susitarimu buvo surašomos suklastotos PVM sąskaitos faktūros, kuriose užfiksuojamos realiai neįvykusios ūkinės operacijos dėl grūdų pirkimo–pardavimo, ir jos įtraukiamos tiek į UAB „Grūdai LT“ apskaitą, tiek ir į atskirų ūkininkų ūkių buhalterines apskaitas. Vėliau už neva grūdų įsigijimą bendrovės tariamai sumokėtos bei ūkininkų gautos pinigų sumos buvo nurodomos VMI teikiamose melagingose PVM deklaracijose. Pažymėtina, kad dėl apgaulingo savo ūkių buhalterinės apskaitos tvarkymo, be kita ko, tikrovės neatitinkančių duomenų apie grūdų pardavimą UAB „Grūdai LT“ įtraukimo į apskaitą ūkininkai A. Š., R. A., A. A. taip pat nuteisti šioje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o M. L. – Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Dėl šio teismo baigiamojo akto reikšmės nagrinėjamai bylai skundžiamuose teismų sprendimuose motyvuotai pasisakyta.

24. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, UAB „Grūdai LT“ iš minėtų ūkininkų nuosprendyje nurodyto kiekio grūdų nenupirko, nes pastarieji tokio kiekio grūdų parduoti negalėjo. Tačiau byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (kriminalinės žvalgybos duomenimis, tyrėjo L. Mačionio parodymais, specialistės R. Pauliukienės paaiškinimais) nustatyta, kad bendrovė grūdus realiai įsigijo iš kitur. Taigi iš byloje nenustatyto šaltinio įsigytų grūdų įsigijimą bendrovė faktiškai įformino per fiktyvius sandorius su minėtais ūkininkais ir šiuos grūdus vėliau pardavė kitai bendrovei – UAB „Darius Agro“. Taigi UAB „Grūdai LT“ mokesčių administratoriui pateiktose melagingose PVM deklaracijose nurodant pagal fiktyvius sandorius ūkininkams už nupirktus grūdus neva sumokėtas pinigų sumas kaip veiklos sąnaudas, priskiriamas leidžiamiems atskaitymams, buvo sudaryta galimybė apgaulingai pasinaudoti PVM atskaita ir susimažinti mokėtinus mokesčius valstybei, konkrečiai, išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 71 926 Eur PVM sumokėjimo, kartu padarant didelę žalą valstybės biudžetui. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pažymėjo, kad aptariamoje apgaulingos veiklos schemoje, be R. K. veiksmų įtraukiant fiktyvius sandorius dėl grūdų įsigijimo į bendrovės apskaitą ir vėliau juos deklaruojant VMI, esminis buvo ir pačių ūkininkų vaidmuo teikiant VMI melagingus duomenis apie UAB „Grūdai LT“ neva parduotus grūdus, nes būtent tai suteikė galimybę bendrovei dirbtinai pasinaudoti PVM atskaita ir išvengti privalomų mokėti mokesčių.

25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „Grūdai LT“ nuosprendyje nurodytas pinigų sumas su PVM už grūdus minėtiems ūkininkams realiai sumokėjo, todėl būtent ūkininkams tenka pareiga tinkamai deklaruoti ir sumokėti PVM valstybei. Iš tiesų teismai byloje nustatė, kad bendrovė ūkininkei R. A. sumokėjo grynaisiais pinigais 4060 Eur ir banko pavedimais iš viso pervedė 138 047,73 Eur, o ūkininkui A. A. pervedė 227 407,59 Eur. Tuo tarpu objektyvių duomenų apie ūkininkams A. Š. ir M. L. pagal fiktyvius sandorius sumokėtas grynųjų pinigų sumas byloje nėra. Tačiau pabrėžtina, kad visi minėti ūkininkai deklaruoto pardavimo PVM realiai nesumokėjo, t. y. valstybė realiai negavo 71 926 Eur PVM, taip susidarė skola biudžetui. Be to, byloje nustatyta, kad ūkininkai R. A. ir A. A. didžiąją dalį banko pavedimais gautų lėšų nedelsdami išgrynino, jų neapskaitė ir pinigų panaudojimo dokumentų nesurašė. Taigi byloje nebuvo gauta konkrečių įrodymų, kur buvo panaudotos šių ūkininkų iš bendrovės gautos ir vėliau išgrynintos lėšos, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai vertino, kad išgryninti pinigai buvo skirti būtent R. K..

26. Pažymėtina, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog R. K. pasirinkdavo ir į apgaulingos veiklos schemą įtraukdavo būtent tuos ūkininkus, kurie galėtų sau prisiimti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą naštą, tačiau realiai PVM valstybei nemokėti, nes, kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas, mokėtini mokesčiai jiems susidengtų per užskaitas (įsiskaitytų) gerinant ūkį (pvz., įsigyjant ūkio techniką). Taigi aptarta schema pasireiškė kaip siekis fiktyviu pagrindu valstybės sąskaita UAB „Grūdai LT“ naudai kompensuoti realiai nesumokėtus mokesčius, o tai prilygsta valstybei priklausančio turto grobimui. Darytina išvada, kad pagal nustatytas ir šioje nutartyje aptartas faktines aplinkybes teismai tinkamai nustatė tiek sukčiavimo dalyko, tiek naudotos apgaulės požymius.

27. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, R. K. kaltės turinys teismų tinkamai atskleistas ir jo nusikalstama veika pagrįstai įvertinta kaip padaryta jam veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad byloje atskleista PVM sukčiavimo schema, R. K. nusikalstamų veiksmų pobūdis bei apimtis patvirtina, kad R. K. numatė, jog savo veiksmais apgaule UAB „Grūdai LT“ naudai išvengs didelės vertės turtinės prievolės, ir tokių padarinių norėjo.

28. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

29. Darytina bendra išvada, kad, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Teisučio Milickio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas