G. Š. pagal BK 164 str., 48 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-134-511/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33872-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.9.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam G. Š.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendis ir G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir jam, remiantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, paskirti įpareigojimai visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, bei visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. Š. vengė išlaikyti vaiką, būtent: pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą vengė pareigos mokėti išlaikymą G. Š., (duomenys neskelbtini), po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. spalio 27 d. teismo priteisto išlaikymo nemokėjo, nors laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m spalio 17 d. turėjo oficialų darbą – dirbo UAB „A“ ir už jį gavo užmokestį, todėl turėjo galimybę įvykdyti teismo sprendimą visiškai, tačiau jo nevykdė, dėl to iki 2019 m. spalio 27 d. susidarė 918,60 Eur įsiskolinimas G. Š.. Pirmosios instancijos teismas G. Š. pagal šį kaltinimą išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios G. P. apeliacinį skundą, jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir G. Š. nuteisė pagal BK 164 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, jog išlaikymas buvo neteikiamas ganėtinai trumpą laiką – penkis mėnesius, o bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimas dėl alimentų buvo padengtas, nepaneigia aplinkybės, kad nuteistasis vengė pareigos išlaikyti vaiką, nes asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo nustatytas išlaikymo, kurį privalo išteisintasis teikti savo vaikui, būdas ir dydis, nepakeistas ir nepanaikintas, todėl teismo sprendimu paskirtą pareigą G. Š. privalėjo vykdyti taip, kaip nustatyta. Nagrinėjamoje byloje G. Š. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikui išlaikymą atskleidžia išanalizuotas jo elgesys tiek dėl pajamų, gautų iš darbo santykių, nedeklaravimo, tiek jo veiksmų dėl darbo paieškos nesiėmimo, taip pat ir siekis nuslėpti savo gaunamas pajamas ar kitokias lėšas, nepateikiant duomenų apie dabartinės sutuoktinės gaunamas pajamas teismo sprendimą vykdančiam antstoliui.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis G. Š. ir jo gynėja advokatė V. Grigonytė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus vengimą išlaikyti nepilnametę dukterį sieja su hipotetinėmis įžvalgomis, prieštaraujančiomis byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus tyčią, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus: 1) Lietuvos Respublikos gyventojų registro išrašą apie kasatorių, kad jis nuo 2017 m. vasario 26 d. turi antroje santuokoje kitą nepilnametį vaiką, jo priežiūra bei auklėjimu užsiima lygiomis dalimis su žmona E. Š., t. y. pusę dienos vaiką prižiūri kasatorius, pusę – E. Š.; kasatorius UAB „A“ dirbo puse etato, nes, pusę dienos prižiūrėdamas G. Š., sutaupydavo šeimos finansų, šeima neturėjo finansinių galimybių samdyti auklės; 2) kad kasatoriui iš UAB „A“ 2019 m. vasario 18 d. kasos išlaidų orderio pagrindu 1500 Eur buvo išmokėti dar 2019 m. vasario 18 d., t. y. trys mėnesiai iki kasatoriaus faktinių darbo santykių su UAB „A“ nutrūkimo bei išlaikymo įsiskolinimo periodo prasidėjimo, ir buvo panaudoti kitiems kasatoriaus skoliniams įsipareigojimams dengti; 3) kasatorius iki išlaikymo G. Š. įsiskolinimo pradžios prasidėjimo momento beveik šešerius metus nuo Kauno apylinkės teismo sprendimo išlaikyti G. Š. įpareigojimo dienos tvarkingai vykdė savo prievolę ir įsiskolinimas susidaręs nebuvo; 4) kasatorius sistemingai pradėjo mažinti įsiskolinimą G. Š. nuo 2019 m. lapkričio 4 d., kai užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, t. y. įsiskolinimas atsirado 2019 m. gegužės–spalio mėnesiais, kai kasatorius faktiškai negavo iš UAB „A“ darbinių pajamų, o pradėjo mažėti, kai kasatorius vėl pradėjo gauti pajamas; 5) apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatoriaus sutuoktinės E. Š. nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki spalio 23 d. gautų pajamų, kurias sudarė 1455 Eur iš darbovietės bei 1190 Eur įnešimas į sąskaitą grynaisiais pinigais, papildomai nagrinėjo ir E. Š. darbovietės UAB „D“ pardavimo pajamas, kurios per 2019 metus sudarė 30 000–50 000 Eur, tačiau visiškai detaliai neanalizavo realaus įmonės gauto pelno ar patirtų nuostolių ir padarė nepagrįstą išvadą, vadovaudamasis tik įmonės metiniu apyvartos dydžiu.

3.3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo klaidingai pritaikytos priežastinio ryšio nustatymo taisyklės, kurias yra suformulavęs kasacinis teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi hipotetinėmis prielaidomis apie neva gerą kasatoriaus finansinę būklę, o ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kad kasatoriaus nekilnojamasis turtas areštuotas; kad kasatorius neturi kilnojamojo turto; kad kasatoriaus banko sąskaitos areštuotos; kad kasatorius turi daug nevykdomų skolų ir kitų finansinių įsipareigojimų, kurių nesugeba vykdyti; kad kasatoriaus dabartinės sutuoktinės E. Š. pajamos 2019 metais buvo labai nepastovios; kad kasatorius jau 2019 metais turėjo kitą mažametę dukterį ir šeimai neišgalint samdyti auklės, kad sutaupytų lėšų, pusę dienos pats prižiūrėdavo dukterį, todėl UAB „A“ dirbo ne visą darbo dieną; kad kasatorius, kol turėjo pajamų, vykdydamas teismo sprendimą, visą laiką teikdavo išlaikymą tik G. Š. ir tokiu nedengdavo įsiskolinimų jokiems kitiems kreditoriams, nes to padaryti neišgalėjo.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas neapžvelgė byloje esančių dokumentų ir nevertino liudytojo M. B. parodymų, kad, bankrutavus patronuojančiajai įmonei UAB „AV“ ir UAB „A“ susidūrus su finansiniais sunkumais, kasatorius nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki spalio 27 d. visą laiką stengėsi surasti naujų klientų, pataisyti UAB „A“ finansinę padėtį, todėl akivaizdu, kad apeliacinio teismo padaryta išvada, jog kasatorius nesistengė įsidarbinti didesne apimtimi, padaryta neapžvelgus visų bylos duomenų.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių ir liudytojų parodymus, pranašumą suteikė nukentėjusiosios, o ne kasatoriaus ir liudytojo M. B. parodymams. Kasatoriaus ir nurodyto liudytojo parodymus teismas išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, nes buvo pasirinktinai apibendrinamos (derinamos) tos šalių ir liudytojų parodymų vietos, kurios tarpusavyje sutampa, priešingai, nutylimi ir neanalizuojami tiek tarpusavio parodymų neatitikimai ir prieštaravimai, tiek nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai kitiems byloje esantiems įrodymams.

3.7. Kasatoriaus ir M. B. parodymus apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik per tarpusavio neatitikimų, galimų abejonių prizmę, tačiau nevertino atitinkančių aplinkybių, pvz., kad kasatorius visą laiką teikė G. Š. teismo priteistą išlaikymą, o jį buvo nustojęs teikti tik penkis mėnesius, kai darbovietė UAB „A“ susidūrė su finansiniais sunkumais ir kasatoriui nemokėjo atlyginimo, ir vėl pradėjo mokėti bei padengė įsiskolinimą iškart, kai nuo 2019 m. lapkričio 4 d. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir pradėjo gauti nedarbo išmoką, taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas, pagal kurias šios kategorijos bylose kaltė pripažįstama tik kai yra aiškiai įrodoma kaltinamojo tyčia, t. y. kad kaltininkas, turėdamas galimybes, sąmoningai nemoka nepilnamečiam vaikui teismo sprendimu priteisto išlaikymo, o ne realiai neturėdamas finansinių galimybių kurį laiką to nedaro.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme ir BK 164 straipsnio nuostatų taikymo

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikdamas nukentėjusiosios parodymams bei išsamiai neįvertindamas liudytojo M. B. parodymų. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

6. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Galutinai įrodymus įvertina apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus byloje įvertino išsamiai, lygindamas juos su visuma byloje esančių įrodymų. Liudytojo M. B. parodymai įvertinti neiškreipiant jų esmės ir, skirtingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, atsižvelgiant į šiai bylai aktualią liudytojo pateiktą informaciją apie realias nuteistojo pajamas kaltinime nurodomu laikotarpiu, finansinius įsipareigojimus darbdaviui ir pan. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo analizuojama kasatorių nurodoma informacija apie įmonės, kurioje dirbo nuteistasis, veiklos sunkumus, tačiau tai ir nebuvo tikslinga, nes liudytojo M. B. parodymai reikšmingi būtent tuo aspektu, kad iš jų galima spręsti apie nuteistojo iš įmonės, kurioje dirbo, gautas pajamas. Remdamasis šio liudytojo parodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. Š. atlygį už darbą gavo avansu, o šią informaciją patikrino remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma bei UAB „A“ kasos išlaidų orderiu. Kasatorių nurodomos aplinkybės, dėl kurių vertindamas M. B. parodymus apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, nėra reikšmingos konstatuojant, kad G. Š. turėjo galimybę (pakankamai lėšų) teikti išlaikymą vaikui.

8. Nesutiktina ir su argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikė nukentėjusiosios parodymams. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė buvo įrodyta remiantis ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, išdėstė faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

10. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl BK 164 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių konstatavimo nuteistojo veiksmuose. Akcentuojama, kad nebuvo nustatyta G. Š. tyčia padaryti aptariamą nusikalstamą veiką, t. y. vengti išlaikyti vaiką, teigiama, kad išlaikymo nuteistasis nemokėjo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, pareigos išlaikyti kitą nuteistojo vaiką. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių argumentais nesutinka.

11. Šioje byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias nustatė apeliacinės instancijos teismas, t. y. dėl to, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu iš G. Š. priteistas išlaikymas G. Š. po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki dukters pilnametystės; taip pat dėl to, kad nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. spalio 27 d. (daugiau nei 5 mėnesius) G. Š. priteisto išlaikymo nemokėjo.

12. Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) yra pavojinga nusikalstama veika ne tik dėl to, kad nevykdomi teismo paskirti įpareigojimai, tačiau pirmiausia dėl to, kad ją padarius kyla grėsmė normaliam, visaverčiam vaiko aprūpinimui. Priteisto išlaikymo mokėjimas teismo nustatyta tvarka yra būtinas nuolat, nes augančio vaiko poreikiai yra nuolatiniai ir nenutrūkstami. Priteisto išlaikymo nemokėjimas ilgesnį laikotarpį gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms priežastims, kaip nedarbas, liga, ilgalaikė nelaimė ir pan., tačiau kartu pažymėtina, kad išlaikymą vaikui teikiantis asmuo privalo dėti pastangas, kad tokią pareigą įvykdytų nustatyta tvarka.

13. Esminis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį ginčija kasatoriai, yra G. Š. kaltė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltė pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia – asmuo, žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTQ4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-489/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-489/2020">2K-281-489/2020</a>).

14. Nuteistojo gynybinė pozicija šioje byloje buvo grindžiama tuo, kad, pasak gynybos, nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu neturėjo pajamų iš savo profesinės veiklos – įmonėje, kurioje jis dirbo, buvo sunkus laikotarpis, nebuvo mokamas atlyginimas, todėl ir mokėti priteisto išlaikymo vaikui jis neturėjo galimybių. Analogiškus gynybos argumentus analizavo ir motyvuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad G. Š. už darbo laikotarpį nuo 2019 m. sausio iki spalio mėnesio gavo pajamas iš darbo santykių, šias aplinkybes patvirtina rašytinė bylos medžiaga. Taip pat buvo nustatyta, kad 2019 m. vasario 18 d. G. Š. buvo išmokėti 1500 Eur ir šia pinigų suma buvo dengiamas vėlesnis nuteistojo darbo užmokestis (t. y. iš esmės atlyginimas buvo išmokėtas iškart už kelis mėnesius į priekį), netgi viršijanti jam mokamą sutartą atlyginimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis nuo pat darbo sutarties sudarymo (2013 m. lapkričio 29 d.) iki 2018 m. sausio 1 d. oficialiai dirbo ne visą darbo laiką – 4 valandas per dieną, o nuo 2018 m. sausio 1 d. – 3 valandas per dieną. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ilgalaikis G. Š. oficialus darbas būtent tokiomis sąlygomis (darbo laiko trukmė ir gaunamas oficialus atlyginimas) įrodo, jog, atsižvelgiant ir į pareigą išlaikyti vaiką, nuteistąjį tokia padėtis tenkino, o nagrinėjamu laikotarpiu, kai jis neteikė vaikui išlaikymo, jo finansinė padėtis realiai nebuvo pakitusi ir nebuvo tapusi tokia, dėl kurios jis negalėjo tęsti išlaikymo vaikui teikimo. Kasaciniame skunde (18 pastraipa) kasatoriai akcentuoja aplinkybes, susijusias su kito nuteistojo vaiko gimimu, būtinybe jį išlaikyti ir prižiūrėti, kartu tuo grindžia būtinumą G. Š. dirbti ne visą darbo dieną, tačiau, kaip minėta, jau nuo 2013 m. lapkričio 29 d. G. Š. nedirbo visos darbo dienos, todėl jo kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės nėra naujos (naujai atsiradusios) ar esminės. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis imitavo savo tariamai pasunkėjusią materialinę padėtį ir mokėti priteistą išlaikymą vaikui vengė be pateisinamos priežasties. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes G. Š. turėjo galimybę teikti išlaikymą vaikui, neabejotinai suprato tokią savo pareigą, tačiau to nedarė, remdamasis tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tariamai pablogėjusią savo finansinę būklę. Kasatorių argumentai, kad pirmiau nuteistasis išlaikymą vaikui mokėjo, o vėliau įsiskolinimą padengė, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes pareigos išlaikyti vaiką vykdymas vienu laikotarpiu nepašalina atsakomybės už jų nevykdymą kitu laikotarpiu.

16. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuodamas G. Š. kaltę pagal BK 164 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, be kita ko, atskleidė ir kasaciniame skunde ginčijamą būtinąjį šios nusikalstamos veikos sudėties požymį – nuteistojo tyčią.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjos advokatės Valdos Grigonytės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Sigita Jokimaitė

Eligijus Gladutis