Baudžiamoji byla Nr. 1S-152-491/2023
Procesinio sprendimo kategorija 2.14.4
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2023 m. lapkričio 28 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus,
sekretoriaujant Donatai Petraško,
dalyvaujant prokurorui Evaldui Šidlauskui,
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. P., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria jai buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,
nustatė:
1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 5 d. nutartimi A. P., būdama ribotai pakaltinama padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vėlesnėmis to paties teismo nutartimis šio priemonės taikymas jai buvo tęsiamas iki tol, kol to paties teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur ji stebima ir gydoma nuo 2023 m. balandžio 26 d.
2. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas A. P. pratęsė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis toje pačioje įstaigoje. Teismas nutartyje nurodė, kad jos psichikos būklė išlieka nepakankamai stabili, ji nėra kritiška padarytai veikai ir savo ligai, jos socialinis pavojingumas nėra sumažėjęs.
3. Skundu A. P., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, prašo jai taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į jos ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde ji žada savarankiškai vartoti jai paskirtus vaistus, lankytis pas gydytoją, bendrauti su socialine darbuotoja, išreiškia rūpestį savo nepilnamečiais vaikais ir norą su jais bendrauti, jais rūpintis. Teigia, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovas teismo posėdyje pateikė apie ją melagingus duomenis. Atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo gautas jos smurtinio elgesio rizikos vertinimas, taip pat iš įstaigų nėra gauta jokių duomenų apie įvykius, susijusius su jos nederamu elgesiu. Nurodo, kad jai didelę žalą padarė jos kaimynė dėl nepagrįstų kaltinimų.
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti.
5. Skundas atmetamas.
6. Skunde nurodoma, kad A. P. nepagrįstai buvo pratęstas jos priverstinis gydymas stacionare, kadangi tų pačių tikslų galima pasiekti ir švelnesnio pobūdžio priemone – jos ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau skundą nagrinėjantis apygardos teismas su tuo nesutinka.
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys, jų taikymo pagrindai ir sąlygos numatyti BK 98 straipsnyje. BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. BK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. To paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.
8. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stabėjimo sąlygomis, pakeitimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, esminėmis ar lemiamomis yra skunde nurodomos aplinkybės, kad asmuo, kuriam taikoma tokia priemonė, turi šeimos narį ar kitą asmenį, kuris galėtų juo pasirūpinti, kad šis asmuo turi kur gyventi ir kad jam šiuo metu nėra aktyvių psichotinių simptomų. Priverčiamosios medicinos priemonės taikymo esmė yra ta, kad bet kuri tokia priemonė taikoma iki tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Ambulatorinį stebėjimą įstatymas leidžia taikyti asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.
9. Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismų praktikoje pažymima, kad gydymo įstaigos komisijos medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, kad teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, turi įvertinti ne tik ją, bet ir asmens socialinį pavojingumą, galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą.
10. Šioje byloje iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvados matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo bei šiuo metu A. P. diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Ji šia liga serga nuo paauglystės, eilę kartų buvo gydyta psichiatrijos stacionare. Pas psichiatrus ambulatoriškai lankydavosi savo nuožiūra, dažnai psichiatrinį gydymą nutraukdavo, bet iš gydytojų reikalaudavo raminančių vaistų. Kartu su vaistais maišydavo alkoholį, išgėrusi būdavo agresyvi, konfliktiška, neadekvačiai elgdavosi, konfliktuodavo su kaimynais, grasindavo jiems ir pan. Medicininėje ir teisinėje dokumentacijoje nurodyta, kad nesant reguliaraus A. P. gydymo režimo, ilgesnių ligos remisijų nebuvo pasiekta. Paūmėjimo metu ji išsakydavo santykio kliedesius, elgdavosi neadekvačiai, išsaukiančiai, provokuodavo konfliktus. Iš šių duomenų galima spręsti, kad A. P. psichikos liga serga jau pakankamai ilgą laiką, bet iki šiol jos gydymasis savarankiškai nebuvo efektyvus, ji šio gydymosi režimo nesilaikydavo.
11. Komisijos išvadoje, vertinant A. P. elgesį, psichikos būklę per stebimą laikotarpį, nurodoma, kad jos psichikos būklė šiek tiek pagerėjo – gydymo pradžioje buvo familiari, neadekvataus elgesio, išsakė santykio, poveikio kliedesius, o pradėjus skirti medikamentinį gydymą, tapo ramesnė, bet atsirado gynybiškumas, atsiribojimas. Klinikiniame vaizde išlieka jos lėkštoka nuotaika, prislopintos emocijos, stokojančios raiškos, mąstymas vietomis stokoja nuoseklumo, logiškumo. Tiek per stebimą laikotarpį, tiek Komisijos vertinimo metu buvo stebimas jos kritikos nebuvimas dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, ligos bei savo būklės. O pagerėjusią jos psichikos sveikatos būklę, lyginant su ta, kokios ji buvo priverstinio gydymo pradžioje, galima sieti tik su tuo, kad ji neprieštarauja medikamentiniam gydymui ir vaistus stacionare vartoja. Įvertinęs visa tai, apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo nesutikti su gydytojų komisijos vertinimu, kad A. P. psichikos būklė, nors ir yra gerėjanti, bet išlieka nepakankamai stabili. Tai sudaro pagrindą jai tęsti taikomą priverčiamąją medicinos pobūdžio priemonę, kaip nurodoma BK 98 straipsnio 2 dalyje.
12. Skundą narinėjantis apygardos teismas atmeta apeliantės skundo argumentą, kad šiuo atveju negalima spręsti klausimo dėl jai taikomo priverstinio gydymo stacionare pratęsimo, kadangi nebuvo atliktas jos smurtinio elgesio įvertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalį teismas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimus išnagrinėja ir išsprendžia pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Vadinasi, teismui sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės tolesnio taikymo klausimą, nėra jokios būtinybės kiekvieną kartą gauti asmens, kuriam ši priemonė taikoma, smurtinės rizikos vertinimą. Šiuo atveju apylinkės teismas, įvertinęs Komisijos medicininės apžiūros išvadą bei kitus byloje surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad priverstinis stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis A. P. vis dar reikalingas ir pratęsė jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo atveju dar negalima daryti išvados, kad A. P. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs tiek, jog jai galėtų būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nors priverstinio gydymo stacionare metu A. P. nebuvo agresyvi, režimo pažeidimų ir konfliktų nebuvo, šios teismo išvados nekeičia, kadangi, kaip minėta, ji pati kol kas nesuvokia savo būklės ir gydymosi būtinumo. Taigi, esant šioms aplinkybėms, priešingai nei nurodoma skunde, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą A. P. pratęsti priverstinio gydymo stacionare taikymą.
13. Skunde teigiama, kad A. P. turimi socialiniai ryšiai – bendravimas su vaikais, gyvenamosios vietos turėjimas, užtikrins efektyvų jos priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Su tuo nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, gydydamasi ambulatorinėmis sąlygomis A. P. iš esmės grįžtų gyventi į tą aplinką, kurioje ir padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tai yra, ji gyventų netoli savo motinos namų, kuriuose smurtavo prieš savo nepilnamečius vaikus. Todėl, esant nepakankamai stabiliai A. P. psichikos būklei, jos kritikos nebuvimas ligai bei savo elgesiui, gali padidinti riziką vėl nusikalsti. Antra, A. P. artimieji, matydami tokį jos elgesį, jam neturėjo jokios teigiamos įtakos – ji pas psichiatrus nesilankydavo, savo psichikos sveikata nesirūpindavo. O kadangi tik sistemingas ir reguliarus jai paskirtų vaistų vartojimas ligoninėje lėmė pagerėjusią jos psichikos sveikatos būklę, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. P. artimieji užtikrins jos vaistų vartojimą ir jos elgesio kontrolę ambulatorinėmis sąlygomis.
14. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra ir pakankamo pagrindo manyti, jog A. P. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs. Pagal Komisijos išvadą galima spręsti, kad šiuo metu jos elgesyje nėra aktyvių psichotinių simptomų, agresijos pasireiškimo. Kita vertus, kaip minėta, tai lėmė tik reguliarus jai skirtų vaistų vartojimas struktūruotoje aplinkoje. Tačiau A. P. išlieka psichinės ligos simptomai, kritikos nebuvimas tiek dėl padarytos veikos prieš savo vaikus, tiek savo sveikatos būklei. Apylinkės teismo posėdyje ji pati nurodė, kad nepripažįsta, jog serga. Tai parodo, kad A. P. gydymasis ambulatorinėmis sąlygomis gyvenamojoje vietoje yra problematiškas, jo taikymas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Įvertinęs visus šiuos duomenis, teismo posėdyje išklausęs ir pačią A. P., ligoninės atstovą, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal esamą situaciją ir ginant A. P., kaip asmens, kuris serga psichine liga, bei visuomenės interesus, jai šiuo metu dar reikalingas tolimesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis, bendro stebėjimo sąlygomis. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, nes A. P. psichikos sveikatos būklė, nors ir yra pagerėjusi, bet ji dar nėra stabili, ji dar nėra pasveikusi arba tokios psichikos būklės, kad galėtų gyventi ir savo psichikos sveikata rūpintis savarankiškai.
15. Apibendrinęs virš išdėstytą, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. P. gydymas ambulatoriškai kol kas yra negalimas dėl nepakankamai stabilios jos psichikos būklės, neišnykusio ar reikšmingai nesumažėjusio jos socialinio pavojingumo, kritikos nebuvimo nei dėl savo ligos, nei dėl padarytos nusikalstamos veikos. Todėl jai toliau turi būti tęsiamas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Keisti skundžiamą nutartį apeliantės skundo argumentais pagrindo nėra.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. P. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Teisėjas Valdas Petras Meidus
