Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-85-1075/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00691-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.3.6.1.1.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Irmanto Šulco ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „HISK“ ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „HISK“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

1. Šalių ginčas patenka į Europos Sąjungos (Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665)) bei nacionalinio (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)) teisinio reguliavimo sritį.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 362 straipsnis), todėl, iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnis).

3. Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą grindžiamas tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant tiek acte clair, tiek acte éclairé doktrinas. Atsakymas į šios nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotus ir Teisingumo Teismui pateiktus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes leistų atskleisti perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės sąlygų turinį, nustatyti perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės taikymui reikšmingus principus ir išspręsti žalos atlyginimo tiekėjui klausimą.

1. Teisinis pagrindas. Sąjungos teisė

4. Direktyvos 89/665 konstatuojamosios dalies 6 pastraipoje nurodyta:

kadangi būtina užtikrinti, kad visose valstybėse narėse egzistuotų deramos procedūros, leidžiančios anuliuoti neteisėtai priimtus sprendimus ir atlyginti asmenims, kuriems toks pažeidimas atnešė žalą;

5. Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

1. Ši direktyva taikoma sutartims, nurodytoms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/24/ES, išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 16, 17 ir 37 straipsnius.

Ši direktyva taip pat taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/23/ES nurodytoms perkančiųjų organizacijų suteiktoms koncesijoms, išskyrus atvejus, kai tokios koncesijos neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 10, 11, 12, 17 ir 25 straipsnius.

Sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, apima viešąsias sutartis, preliminariuosius susitarimus, darbų ir paslaugų koncesijas ir dinamines pirkimo sistemas.

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma Direktyva 2014/24/ES arba Direktyva 2014/23/ES, susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

2. Valstybės narės turi užtikrinti, kad nebūtų diskriminuojamos įmonės, teigiančios, kad sutarties suteikimo procedūros metu jos patyrė žalą dėl šia Direktyva sukuriamų skirtumų tarp Bendrijos teisę įgyvendinančių nacionalinių taisyklių bei kitų nacionalinių taisyklių.

3. Valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų peržiūros procedūros, kuriomis pagal išsamias taisykles, kurias gali nustatyti valstybės narės, galėtų pasinaudoti bent bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti konkrečią sutartį, ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika.

6. Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

a) esant pirmai galimybei ir naudojant preliminarias procesines priemones taikyti laikinąsias priemones, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą pažeidimą ar užkirsti kelią tolesnei žalai konkretiems interesams, įskaitant priemones sustabdyti sutarties suteikimo procedūrą ar bet kurio perkančiosios organizacijos priimto sprendimo įgyvendinimą ar užtikrinti tokį sustabdymą;

b) panaikinti neteisėtai priimtus sprendimus arba užtikrinti jų panaikinimą, įskaitant diskriminuojančių techninių, ekonominių ar finansinių specifikacijų, nurodytų kvietime teikti pasiūlymus, sutarties dokumentuose arba bet kuriuose su sutarties suteikimo procedūra susijusiuose dokumentuose, pašalinimą;

c) priteisti atlyginti nuostolius tokį pažeidimą patyrusiems asmenims.

2. Šalių ginčui spręsti aktualus Lietuvos teisinis reguliavimas

7. VPĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl:

1) perkančiosios organizacijos sprendimų, neatitinkančių šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo;

2) žalos atlyginimo;

3) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia;

4) alternatyvių sankcijų taikymo pagal šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalį;

5) pirkimo sutarties nutraukimo dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo pripažinimo nepagrįstu.

8. VPĮ 107 straipsnyje nustatyta:

1. Teismas tenkina tiekėjo reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo, jeigu pirkimo sutartis jau sudaryta ir buvo laikomasi šio įstatymo 50 straipsnio 5 dalies, 55 straipsnio 8 dalies, 58 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 1 ir 8 dalių, 102 straipsnio, 103 straipsnio 2 dalies, 104 straipsnio 2 dalies, 105 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 106 straipsnio nuostatų.

2. Tiekėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo, gali reikalauti atlyginti tiesioginius ar netiesioginius nuostolius, kurių atsirado dėl to, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų. Kai tiekėjas reikalauja atlyginti žalą, kuri apima ir tiesioginius, ir netiesioginius nuostolius, teismas tenkina didesnės vertės reikalavimą.

3. Kai reikalaujama atlyginti žalą, kuri yra tokio paties dydžio kaip pasiūlymo parengimo arba dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos, žalos atlyginimo reikalaujantis tiekėjas turi įrodyti žalos dydį, taip pat tai, kad buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir kad dėl šio pažeidimo jis neteko galimybės sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį.

9. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

10. CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:

1. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

5. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

3. Reikšmingos faktinės aplinkybės

11. Ieškovė AB „HISK“ (buvusi AB,,Panevėžio keliai“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 3 402 793,49 Eur žalos atlyginimą (negautą pelną), 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Ieškovė nurodė, kad dalyvavo atsakovės vykdytame tarptautinės vertės viešajame pirkime „Liepkalnio g., Žirnių g. ir Minsko pl. dviejų lygių sankryžos rekonstravimas“ Nr. 432089, kurio sąlygose, be kita ko, nustatytas šis reikalavimas: 81.1 punkte „Pasiūlymų vertinimo kriterijai“ įtvirtintas T2 kriterijus „Papildoma statinio garantinio termino trukmė metais“; kriterijaus lyginamasis svoris – 4 balai; 81.6 punkte paaiškinta, kaip skiriami balai už šį kriterijų: iki 1 metų imtinai – 0 balų; nuo 1 metų iki 2 metų imtinai – 2 balai; nuo dvejų metų ir daugiau – 4 balai; tiekėjai savo pasiūlymuose turi nurodyti papildomą statinio garantinio termino trukmę metais, (T2); papildoma statinio garantinio termino trukmė metais – tiekėjo suteikiamas papildomas terminas, viršijantis minimalų teisės aktais nustatytą garantinį terminą (5 metai).

13. Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, kadangi nusprendė, kad jame nurodyta papildoma statinio garantinio termino trukmė, išreikšta kaip „nuo 2 metų“, yra neaiški, todėl pasiūlymas neatitinka pirkimo sąlygų. 2019 m. spalio 8 d. sprendimu atsakovė taip pat nustatė pasiūlymų eilę ir laimėtoja pripažino tiekėjų grupę – UAB „Fegda“ ir Tiltų statybos UAB „Tilsta“, su ja nutarė sudaryti viešojo pirkimo sutartį.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 pripažino, kad ieškovė savo pasiūlyme netinkamai nurodė papildomos garantijos terminą – „nuo 2 metų“, tačiau atsakovės 2019 m. rugpjūčio 27 d. ir 2019 m. spalio 8 d. sprendimai buvo neteisėti, kadangi atsakovė, kaip perkančioji organizacija, ieškovei nepagrįstai neleido paaiškinti (patikslinti) savo pasiūlymo. Taip pat teismas pripažino, jog dalis tiekėjų grupės teiktame pasiūlyme nurodytos informacijos buvo melaginga, buvo pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, konkursą laimėjusios tiekėjų grupės atžvilgiu buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė.

15. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, nepripažino atsakovės su tiekėjų grupe sudarytos viešojo pirkimo sutarties negaliojančia, o atsakovei skyrė alternatyvią sankciją – 500 000 Eur baudą.

16. Ieškovės vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai nustatyti pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą, kurią sudaro 3 402 793,49 Eur negautas grynasis pelnas. Jį ieškovė apskaičiavo atsižvelgdama į tai, jog didėjo viešojo pirkimo konkursą laimėjusios tiekėjų grupės atliktų darbų apimtys, todėl didėjo ir šios tiekėjų grupės pajamos. Dėl šios aplinkybės ieškovė padarė išvadą, kad jos numatytos gauti pajamos taip pat būtų didėjusios. Įvertinusi gautų pajamų pelningumą (t. y. kiek pelno būtų gavusi nuo numatytų gauti pajamų), ieškovė taip pat nustatė ir savo patirtos žalos dydį. Ieškovė taip pat nurodė, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovė, kaip perkančioji organizacija, atsako be kaltės.

17. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 609 738,90 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 609 738,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 16 843,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisė 2 736 556,13 Eur žalos atlyginimą (negautą grynąjį pelną), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 2 736 556,13 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 51 818,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės patirtos žalos dydį. Ieškovės vertinimu, byloje buvo būtina atsižvelgti į aplinkybes, kad konkurso sutarties darbų apimtis, todėl ir neteisėtai ją vykdžiusio tiekėjo gautinos pajamos didėjo. Nuostoliai turėjo būti apskaičiuoti įvertinus pajamingumo kitimą procentais, remiantis tiek ieškovės pasiūlymo duomenimis, tiek konkurso sutarties įvykdymo faktais.

19. Atsakovė taip pat pateikė kasacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminę materialiosios ir proceso teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, skundžiamais procesiniais sprendimais laikę perkančiosios organizacijos neteisėtus veiksmus nustatytais žalos atlyginimo prasme vien dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 perkančiosios organizacijos sprendimai buvo pripažinti neteisėtais. Atsakovės veiksmų teisėtumas turėjo būti vertinamas taikant pakankamai rimto pažeidimo kriterijų. Šis kriterijus perkančiosios organizacijos civilinei atsakomybei taikomas tais atvejais, kai valstybė narė, įgyvendindama Direktyvą 89/665, pasirinko minimalų jos perkėlimo lygį. Lietuvos Respublika pasirinko būtent tokį teisinio reguliavimo modelį, todėl pakankamai rimto pažeidimo kriterijus turi būti taikomas ir nacionaliniu lygmeniu vertinant atsakovės veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminę materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, atsisakęs vertinti tiekėjo (ieškovės) veiksmų įtaką žalos atsiradimui ir konstatavęs, kad perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė negali būti mažinama ar šalinama dėl nukentėjusiojo kaltės. Be to, ignoruodami byloje pateiktus statybų sektoriaus pelningumo įrodymus, ieškovės istorinį ir panašiame projekte pasiektą pelningumą bei COVID-19 laikotarpio sąnaudų augimą, teismai pripažino realiu 10,76 proc. grynojo pelno lygį, kuris nėra tikėtinas esant šių aplinkybių visetui. Remdamiesi netinkamai taikomu precedentu ir apsiribodami formaliu ekspertizės akto vertinimu, neįsitikinę dėl subrangovų pajėgumų prieinamumo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nepagrįstai pripažino, kad ieškovė turėjo pakankamai finansinių, žmogiškųjų ir techninių išteklių sutarčiai įvykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir pozicija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje

Dėl pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus taikymo vertinant perkančiosios organizacijos neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla, be kita ko, dėl Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies aiškinimo, atsakovei keliant klausimą dėl pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus taikymo vertinant atsakovės veiksmų neteisėtumą kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą.

21. Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma Direktyva 2014/24/ES arba Direktyva 2014/23/ES, susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

22. Šią nuostatą papildo Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalis, kurios c punkte nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų priteisti atlyginti nuostolius tokį pažeidimą patyrusiems asmenims.

23. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtas nuostatas, 2010 m. gruodžio 9 d. sprendime byloje Combinatie Spijker Infrabouw-De Jonge Konstruktie, Van Spijker Infrabouw BV, De Jonge Konstruktie BV prieš Provincie Drenthe, C-568/08, yra nurodęs, kad Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai įtvirtinta, jog valstybės narės turi nustatyti galimybę priteisti atlyginti nuostolius Sąjungos teisės nuostatų viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo srityje pažeidimą patyrusiems asmenims, bet jame nėra tiksliai apibrėžtos nei sąlygos, kuriomis perkančioji institucija gali būti laikoma atsakinga, nei tai, kaip nustatyti žalos, kurios atlyginimo gali būti reikalaujama, sumą. Šioje nuostatoje konkretinamas valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą pažeidus Sąjungos teisę principas. Pagal po Direktyvos 89/665 priėmimo plėtotą, bet jau nusistovėjusią teismo praktiką šis principas būdingas Sąjungos teisės sistemai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai rimtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Combinatie Spijker Infrabouw-De Jonge Konstruktie, Van Spijker Infrabouw BV, De Jonge Konstruktie BV prieš Provincie Drenthe, C-568/08, 86 ir 87 punktus; taip pat 2024 m. birželio 6 d. sprendimo byloje INGSTEEL spol. s. r. o. prieš Úrad pre verejné obstarávanie, C-547/22, 35 punktą).

24. Atskirai pabrėžtina, kad Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, jog pirmiau minėtos trys sąlygos, kai nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą valstybei narei pažeidus Sąjungos teisę, yra būtinos ir pakankamos asmenims siekiant pagrįsti teisę gauti žalos atlyginimą, nors tai nereiškia, kad pagal vidaus teisę valstybė negali tapti atsakinga esant ne tokioms griežtoms sąlygoms (žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 5 d. sprendimo sujungtose bylose tarp Brasserie du pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C‑46/93 ir C‑48/93, 66 punktą).

25. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės yra susijusios su Europos Sąjungos teisės nuostatų pažeidimais. Kaip antai, byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl iki 2023 m. sausio 1 d. galiojusios VPĮ redakcijos 55 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų perkančiosios organizacijos pareigų pažeidimo vertinimo. Šioje nuostatoje buvo įtvirtinta, jog, vadovaudamasi šio įstatymo 45 straipsnio 3 dalimi, perkančioji organizacija gali prašyti dalyvių patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus, tačiau ji negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo, pateikto atviro ar riboto konkurso metu, ar galutinio pasiūlymo, pateikto konkurencinio dialogo, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų ar inovacijų partnerystės metu, esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus. Ši nuostata turi būti siejama, be kita ko, su Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 56 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad kai informacija ar dokumentai, kuriuos turi pateikti ekonominės veiklos vykdytojai, yra ar atrodo neišsamūs ar klaidingi arba jeigu trūksta konkrečių dokumentų, perkančiosios organizacijos gali, išskyrus atvejus, kai šią direktyvą įgyvendinančioje nacionalinėje teisėje nustatyta kitaip, prašyti atitinkamų ekonominės veiklos vykdytojų per tinkamą laikotarpį pateikti, papildyti, patikslinti naujausią informaciją ar dokumentus arba pateikti trūkstamą naujausią informaciją ar dokumentus su sąlyga, kad tokie prašymai pateikiami visapusiškai laikantis lygiateisiškumo ir skaidrumo principų.

26. Taigi, aiškinant šias nuostatas, turi būti vadovaujamasi ir minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Nepaisant to, pabrėžtina, kad nurodytų Teisingumo Teismo išaiškinimų taikymas nagrinėjamos bylos kontekste kelia papildomų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų taikymo.

27. Konkrečiai, nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas, ar pagal valstybės narės vidaus teisę pirmiau minėtas pakankamai rimto pažeidimo kriterijus gali būti ir netaikomas ir perkančioji organizacija galėtų būti laikoma atsakinga, kai ji atlieka bet kokio pobūdžio pažeidimą viešųjų pirkimų srityje.

28. Kitaip tariant, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, būtina nustatyti, ar Teisingumo Teismo išskirtas pakankamai rimto pažeidimo kriterijus viešųjų pirkimų bylose taikomas taip pat kaip ir Europos Sąjungos teisės pažeidimo bylose, nors Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti perkančiosios organizacijos atsakomybę ir esant ne tokioms griežtoms sąlygoms kaip taikant pakankamai rimto pažeidimo kriterijų.

29. Šis klausimas yra tiesiogiai reikšmingas nagrinėjant byloje pateiktus kasacinius skundus, nes padėtų atsakyti, ar Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris neįtvirtina, kad perkančiosios organizacijos civilinei atsakomybei turėtų būti taikomas pakankamai rimto pažeidimo kriterijus, ir pagal šį reguliavimą išplėtota Lietuvos teismų praktika, kurioje minėtas kriterijus įprastai taip pat nėra vertinamas, atitinka Teisingumo Teismo sprendimus dėl Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies aiškinimo.

Dėl pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus turinį sudarančių veiksnių

30. Jeigu nagrinėjant pirmiau nurodytą klausimą būtų įvertinta, kad, sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos atsakomybės, bet kokiu atveju turi būti taikomas pakankamai rimto pažeidimo kriterijus (ir valstybė narė negali nustatyti mažiau griežtų atsakomybės už Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimus sąlygų), papildomai taip pat reikėtų įvertinti, kaip turėtų būti aiškinamas pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus turinys viešųjų pirkimų teisės pažeidimų kontekste.

31. Šis klausimas kyla, kadangi Teisingumo Teismo praktika nurodytu aspektu kelia abejonių dėl konkrečių vertintinų pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus turinio veiksnių.

32. Kaip antai, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad iš Direktyvos 89/655 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1, 5 ir 6 dalių bei šeštos konstatuojamosios dalies formuluotės visiškai nematyti, jog teisės aktų viešųjų pirkimų srityje pažeidimas, galintis nukentėjusiam asmeniui suteikti teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, turi turėti tam tikrus požymius, pavyzdžiui: turi būti įrodyta ar preziumuojama perkančiosios organizacijos kaltė arba jai neturi būti taikomas joks atleidimo nuo atsakomybės pagrindas (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Stadt Graz prieš Strabag AG, Teerag-Asdag AG, Bauunternehmung Granit GesmbH, dalyvaujant Land Steiermark, C-314/09, 35 punktą).

33. Kaip pabrėžė Teisingumo Teismas, Direktyva 89/665 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, perkančiajai organizacijai pažeidus viešųjų pirkimų teisę, taikoma kaltės sąlyga, įskaitant atvejį, kai ši nuostata grindžiama šios perkančiosios organizacijos kaltės prezumpcija ir jos negalėjimu remtis asmeninių sugebėjimų neturėjimu ir atitinkamai asmeninės kaltės dėl tariamo pažeidimo nebuvimu (Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Stadt Graz prieš Strabag AG, Teerag-Asdag AG, Bauunternehmung Granit GesmbH, dalyvaujant Land Steiermark, C-314/09, 45 punktas).

34. Vis dėlto Teisingumo Teismas, aiškindamas pakankamai rimto pažeidimo kriterijaus turinį, taip pat yra nurodęs, kad veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti vertindamas šį kriterijų, yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar Bendrijos institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad Bendrijos institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, Bendrijos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą (Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose tarp Brasserie du pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C‑46/93 ir C‑48/93, 56 punktas).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis nurodytų veiksnių (pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, padarytos klaidos pateisinamumas) yra susiję su kaltės sąlyga, todėl kyla klausimas, ar pakankamai rimto pažeidimo kriterijus, vertinamas viešųjų pirkimų srities kontekste, turėtų būti vertinamas remiantis kitais veiksniais, nei nustatyta nurodytoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje bendraisiais valstybės atsakomybės klausimais.

36. Šiuo požiūriu taip pat būtų reikšminga išsiaiškinti, ar tarp nurodytų veiksnių patenka ir paties tiekėjo (žalą patyrusio asmens) kaltė (nerūpestingumas) tuo atveju, jeigu prie žalos atsiradimo galėjo prisidėti ir pats tiekėjas. Tam aktualu būtų žinoti ir tai, ar tiekėjo kaltę reikėtų įvertinti tik nustatant pakankamą pažeidimo rimtumą, ar (ir) vertinant atsakomybės mažinimo (šalinimo) klausimus, jeigu pažeidimo pakankamas rimtumas galėtų būti nustatytas.

37. Nurodyti klausimai turi tiesioginę reikšmę nagrinėjamai bylai – atsakovė laikosi pozicijos, jog, jeigu būtų pripažinta, kad vertinant jos atsakomybę turėtų būti taikomas pakankamai rimto pažeidimo kriterijus, jis negalėtų būti nustatytas. Anot atsakovės, jos atlikti veiksmai (neleidžiant paaiškinti (patikslinti) ieškovės pasiūlymo) turėtų būti vertinami kaip atleistina teisinė klaida, kurią nulėmė nepakankamai aiškus teisinis reguliavimas. Atsakovė pabrėžia, kad jos veiksmai buvo pripažinti neteisėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartimi, kuria buvo patikslinta ankstesnė praktika dėl viešajam pirkimui teikiamų pasiūlymų paaiškinimo (patikslinimo). Nauja praktikos kryptis tapo aiški tik išnagrinėjus bylą, tad atsakovė, neleidusi ieškovei patikslinti pasiūlymo, elgėsi pagal tuo metu vyravusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ji negalėjo žinoti, kad ši praktika bus pakeista. Be to, atsakovė taip pat nurodo, kad žalos atsiradimą iš dalies nulėmė pačios ieškovės nerūpestingi veiksmai (ieškovė pateikė netikslų pasiūlymą viešajam pirkimui), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės atliktas pažeidimas pasižymėjo pakankamu rimtumu.

Dėl perkančiosios organizacijos atsakomybės mažinimo (šalinimo)

38. Neatsižvelgiant į tai, kaip būtų atsakyta į pirmiau iškeltus klausimus, nagrinėjamoje byloje aktualu būtų išsiaiškinti ir tai, ar į galimą tiekėjo kaltę apskritai turėtų būti atsižvelgiama vertinant perkančiosios organizacijos atsakomybės klausimus.

39. Atsakovė kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ieškovė, netinkamai užpildžiusi pasiūlymą, savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl atsakovės atsakomybė turėtų būti sumažinta arba atsakovė turėtų būti nuo jos visiškai atleista remiantis nacionaliniame reguliavime (CK 6.248 ir 6.253 straipsniuose) įtvirtintomis nuostatomis. Ieškovė su tokiu vertinimu nesutinka ir nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką byloje dėl perkančiosios organizacijos atsakomybės tiekėjo kaltė neturėtų būti vertinama.

40. Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VPĮ ir CK nuostatos kartu aiškintinos ir taikytinos taip, kad perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės. Atsižvelgiant į tai, civilinei atsakomybei nustatyti nesvarbu, ar perkančioji organizacija, vertindama ieškovo – tiekėjo pasiūlymą, pagrįstai suklydo ar buvo suklaidinta, be to, neaktualus ir ieškovo – tiekėjo kaltės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013).

41. Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimas buvo pateiktas atsižvelgiant į jau minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodoma, kad draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, perkančiajai organizacijai pažeidus viešųjų pirkimų teisę, taikoma kaltės sąlyga (žr. pirmiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimo byloje Stadt Graz prieš Strabag AG ir kt. išaiškinimus).

42. Nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija sukėlė papildomų abejonių, kadangi Teisingumo Teismas, pasisakydamas bendraisiais valstybės atsakomybės klausimais, taip pat yra pripažinęs, jog, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, gali būti svarbu įvertinti ir ieškovo kaltę. Kaip antai, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Bendrijos teisės pažeidimais asmenims padarytos žalos atlyginimas privalo atitikti patirtą žalą, kad užtikrintų veiksmingą asmenų teisių apsaugą. Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema turi nustatyti kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus. Tačiau šie kriterijai neturi būti mažiau palankūs nei tie, kurie yra taikomi panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams, ir neturi būti suformuluoti taip, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku. Visų pirma, siekdamas nustatyti atlygintiną žalą, nacionalinis teismas gali tikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų žalos arba apribotų jos dydį, ir visų pirma – ar jis laiku išnaudojo visas jam prieinamas teisines priemones. Iš tiesų tai, kad nukentėjęs asmuo turi būti pakankamai rūpestingas ribodamas žalos dydį, nes priešingu atveju žalos pasekmes gali tekti prisiimti jam pačiam, yra bendras principas, būdingas valstybių narių teisinėms sistemoms (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo sujungtose bylose tarp Brasserie du pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, 85 punktą).

43. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas, koks yra nurodytų Teisingumo Teismo išaiškinimų byloje Stadt Graz prieš Strabag AG ir kt. bei pozicijų bylose bendraisiais valstybės atsakomybės klausimais santykis ir ar tai, jog perkančiosios organizacijos atsakomybė kyla be kaltės, iš tiesų suponuoja, kad į tiekėjo kaltę neturėtų būti atsižvelgta nustatant perkančiosios organizacijos atsakomybę.

44. Kitaip tariant, byloje būtų svarbu atsakyti, ar nurodyti bendraisiais valstybės atsakomybės klausimais pateikti išaiškinimai galėtų būti pritaikyti ir sprendžiant perkančiosios organizacijos atsakomybės už Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimus klausimą, turint omenyje tai, jog Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punktas draudžia perkančiosios organizacijos kaltės vertinimą kaip jos atsakomybės sąlygą.

45. Be to, jeigu nagrinėjant nurodytą klausimą būtų atsakyta, kad tiekėjo kaltė turėtų būti įvertinta sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos atsakomybės dydžio, atitinkamai svarbu būtų išsiaiškinti ir tai, ar tokios aplinkybės, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, sudarytų pagrindą mažinti (šalinti) atsakovės atsakomybę.

46. Konkrečiai, nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ieškovė, teikdama pasiūlymą atsakovei dėl jos organizuoto viešojo konkurso, dalį pasiūlyme pateiktos informacijos (informaciją dėl papildomo garantijos termino) suformulavo abstrakčiai (vietoj tikslaus garantijos termino pasiūlyme nurodė terminą „nuo 2 metų“). Taigi, neatsižvelgiant į tai, jog, kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, atsakovė turėjo suteikti galimybę ieškovei paaiškinti (patikslinti) savo pasiūlymą, atsakovė ieškovės pasiūlymą atmetė iš esmės dėl pačios ieškovės pateikto nekonkretaus termino.

47. Kita vertus, kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį minėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, kurioje spręsta dėl atsakovės sprendimų teisėtumo, nurodytame pasiūlyme papildomą garantijos terminą ieškovė apibrėžė pagal konkurso sąlygas, kuriose tikslus garantijos terminas taip pat nebuvo nurodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 74, 75 punktai). Be to, papildomas garantijos terminas nebuvo privalomas pasiūlymų vertinimo kriterijus – už jį buvo skiriami tik papildomi balai.

48. Šių aplinkybių visuma pagrįstai leidžia kelti klausimą, ar nagrinėjamame ginče Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas reguliavimas leistų aiškinimą, pagal kurį atsakovės atsakomybė galėtų būti sumažinta (ar net pašalinta) ir, jei taip, kokia apimtimi.

Dėl kitų perkančiosios organizacijos atsakomybės nustatymo principų

49. Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo klausimas, į kokius kitus žalos nustatymo principus, vertinant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, turėtų būti atsižvelgiama nustatant perkančiosios organizacijos atsakomybę.

50. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad žalos atlyginimas, kurio pagal šią nuostatą gali reikalauti asmenys, nukentėję dėl Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimo, gali apimti žalą, patirtą dėl prarastos galimybės. Nors pagal šio 2 straipsnio 1 dalies c punktą reikalaujama, kad asmenims, nukentėjusiems dėl Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimo, galėtų būti priteistas žalos atlyginimas, nesant Sąjungos nuostatų šioje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti kriterijai, kuriais remiantis reikia nustatyti ir apskaičiuoti žalą, atsiradusią dėl prarastos galimybės dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje siekiant sudaryti sutartį, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (žr., be kita ko, 2024 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje INGSTEEL spol. s. r. o. prieš Úrad pre verejné obstarávanie, C-547/22, 44 ir 45 punktus). Vis dėlto, pabrėžtina, kad, nors kriterijai, kurie yra taikomi apskaičiuojant žalą, atsiradusią dėl Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimo, yra nustatomi valstybių narių nacionalinėje teisėje, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dėl svarbių su žalos nustatymu susijusių principų, įskaitant dėl to, kokias žalos kategorijas apima Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta nuostata (žr. 2024 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje INGSTEEL spol. s. r. o. prieš Úrad pre verejné obstarávanie, C-547/22).

51. Bet kuriuo atveju, valstybių narių teisėje nustatyti kriterijai, kurie yra taikomi žalai apskaičiuoti, turi atitikti Europos Sąjungos teisėje nustatytus lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

52. Šio aiškinimo kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, jog tiekėjo negautų pajamų dydis privalo būti grindžiamas atsižvelgiant į konkursiniame pasiūlyme nurodytas kainas, kurios galiojo pirkimo metu, t. y. tiekėjo gautinomis pajamomis yra laikoma tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 49 p.).

53. Toks žalos nustatymo kriterijus yra taikomas, kadangi negautų pajamų dydis pagal Lietuvos teisę turi būti nustatomas pagal realiai numatytas gauti lėšas, kurias tiekėjas būtų gavęs, jei perkančioji organizacija nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir jis būtų sudaręs bei vykdęs viešojo pirkimo sutartį.

54. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas, ar toks negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus atitinka veiksmingumo principą. Byloje atitinkamai yra būtina nustatyti, ar, kaip teigia ieškovė, nustatant žalos (negautų pajamų) dydį turi būti atsižvelgiama į aplinkybę, jog ginčo sutartį vykdžiusios tiekėjų grupės realiai gautos pajamos, lyginant su jų ginčo konkurse siūlyta kaina (numatytomis gauti pajamomis), išaugo, kadangi keitėsi (didėjo) iš pradžių (vykdant konkurso procedūras) nustatyta konkurso sutarties darbų apimtis.

55. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, turi būti atsakyta ir į tai, ar turi būti atsižvelgiama ir į atitinkamą sąnaudų padidėjimą, kurį dėl išaugusios darbų apimties ir pasikeitusių rinkos sąlygų tiekėjas būtų patyręs.

56. Be to, svarbu būtų įvertinti ir tai, ar veiksmingumo principą atitiktų tai, jog žalos (negautų pajamų) dydis būtų nustatomas ne pagal gautinas pajamas pagal tiekėjo pateiktą pasiūlymą, bet pagal tiekėjo veiklos sektoriaus bei istorinį ir panašiuose projektuose pasiektą pelningumą, kuris galėtų atskleisti tiekėjo realią galimybę pasiekti teigiamą ekonominį rezultatą.

57. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atsakovė byloje laikosi pozicijos, jog ieškovė neturėjo pasiekti tokio pelningumo, kuriuo remdamiesi jai nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priteisė 2 736 556,13 Eur žalos atlyginimą. Tam pagrįsti atsakovė nurodo, jog COVID-19 pandemijos laikotarpiu (2019–2021 m., kai ieškovė būtų vykdžiusi pagal ginčo pirkimą sudarytą sutartį) viso statybų sektoriaus sąnaudos buvo padidėjusios, šio sektoriaus pelningumas nesiekė 5 proc. (nors minėta 2 736 556,13 Eur suma suponuotų 10,76 proc. ieškovės pelningumą). Be to, kaip pabrėžia atsakovė, ieškovės veikla 2020 m. buvo nuostolinga, 2019 m. grynasis pelningumas iš ieškovės veiklos buvo tik 1,23 proc., o vykdydama panašų projektą ieškovė patyrė 5,29 proc. nuostolį.

58. Šių aplinkybių visuma kelia abejonių, ar tiekėjų pažeistų teisių veiksmingumo principą atitiktų žalos nustatymo principas, kai žalos dydis būtų įvertinamas tik pagal gautinas pajamas pagal tiekėjo pateiktą pasiūlymą. Kaip ir nurodo atsakovė, nurodytos aplinkybės suponuoja, kad ieškovės galimas 10,76 proc. pelningumas viršija rinkos rodiklius (tiekėjo veiklos sektoriaus bei istorinį ir panašiuose projektuose pasiektą pelningumą) kelis kartus.

59. Pažymėtina, kad atsakymai į aptartus klausimus yra būtini siekiant nustatyti perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės sąlygų turinį, atskleisti perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės taikymui reikšmingus principus ir išspręsti žalos atlyginimo tiekėjui klausimą nagrinėjamoje byloje taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad valstybės narės gali nustatyti griežtesnes perkančiosios organizacijos atsakomybės sąlygas už Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimus nei taikant atsakomybės už Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės pažeidimus sąlygas, pagal kurias turi būti nustatyta, jog Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai rimtas?

2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar pakankamai rimto pažeidimo kriterijus turi būti nustatomas pagal visus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluotus veiksnius, inter alia: (i) ar pažeidimas ir žala padaryti tyčia, ar dėl neatsargumo, (ii) ar padaryta teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama, – atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 89/665, kaip ji yra išaiškinta Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime byloje Stadt Graz prieš Strabag AG, Teerag-Asdag AG, Bauunternehmung Granit GesmbH, dalyvaujant Land Steiermark, C-314/09, draudžia perkančiosios organizacijos atsakomybei taikyti kaltės sąlygą?

3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar vertinant tai, ar Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai rimtas, turi būti atsižvelgiama į nukentėjusio tiekėjo veiksmus ar neveikimą, kurie prisidėjo prie perkančiosios organizacijos padaryto pažeidimo ar žalos atsiradimo?

4. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į pirmiau nurodytus klausimus, ar atsižvelgiant į tai, kad yra taikomas perkančiosios organizacijos atsakomybės be kaltės principas, Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punktas gali būti aiškinamas taip, kad perkančiosios organizacijos atsakomybė gali būti mažinama ar šalinama, kai nukentėjęs tiekėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo? Ar tokiais atsakomybę šalinančiais (mažinančiais) veiksmais galėtų būti pripažintos, kaip nagrinėjamoje byloje, aplinkybės, kad dalį pasiūlyme pateiktos informacijos (dėl papildomo garantijos termino) tiekėjas suformulavo abstrakčiai?

5. Ar tiekėjo kaltę reikėtų įvertinti tik nustatant pakankamą pažeidimo rimtumą, ar (ir) vertinant atsakomybės mažinimo (šalinimo) klausimus, jeigu pažeidimo pakankamas rimtumas galėtų būti nustatytas?

6. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į kitus klausimus, ar Sąjungos teisėje įtvirtintą veiksmingumo principą atitiktų tai, jog tiekėjo patirtos žalos (negautų pajamų) dydis būtų nustatomas ne tik pagal konkursiniame pasiūlyme nurodytas kainas, kurios galiojo pirkimo metu, bet kartu atsižvelgiant ir į:

a) tiekėjo veiklos sektoriaus bei istorinį ir panašiuose projektuose pasiektą pelningumą, kuris galėtų atskleisti tiekėjo realią galimybę pasiekti teigiamą ekonominį rezultatą;

b) sutartį vykdžiusio tiekėjo realiai gautų pajamų padidėjimą;

c) sutartį vykdžiusio tiekėjo patirtų sąnaudų padidėjimą, kurį dėl išaugusios darbų apimties ir pasikeitusių rinkos sąlygų tiekėjas būtų patyręs.

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Irmantas Šulcas

Egidija Tamošiūnienė