R. R. pagal BK 183 str. 3 d., 220 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-126-719/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17913-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.2; 1.2.14.12; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10.1; 2.1.7.5; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio, Artūro Ridiko (pranešėjo) ir Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajai S. R., jos gynėjui advokatui Tadui Ugintui,

nuteistajam R. R., jo gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. R. ir jos gynėjo advokato Tado Uginto, nuteistojo R. R. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu:

S. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 3 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas 2018 m. rugsėjo 24 d. (viena para), viena para prilyginta 2 MGL dydžio baudai.

R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-472 redakcija) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 550 MGL (27 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. (dvi paros), vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Civilinei ieškovei Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iš UAB „Raelas“ ir subsidiariai iš S. R. ir R. R. priteista 23 639 Eur turtinei žalai atlyginti. Civilinei ieškovei UAB „Raelas“ iš R. R. priteista 39 725 Eur turtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, nuspręsta iš R. R. konfiskuoti kratos metu rastas ir paimtas lėšas (7 735 Eur) kaip nusikalstamos veikos rezultatą, iš R. R. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 120 055 Eur, iš S. R. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 39 725 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir kuria R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė, ir R. R. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 189¹ straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 550 MGL (27 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. (dvi paros), vieną dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai.

Civilinei ieškovei Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iš UAB „Raelas“ ir subsidiariai iš S. R. priteista 23 639 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistosios S. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. R. ir R. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad (detalus nusikalstamos veikos aprašymas nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 65 punkte):

1.1. S. R., būdama UAB „Raelas“ (toliau – ir Bendrovė) direktorė bei kasininkė, būdama materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje esantį Bendrovės turtą, grynųjų pinigų apskaitą ir faktiškai atlikusi buhalterio funkcijas, ir R. R., būdamas UAB „Raelas“ vadybininkas, faktiškai vadovavęs Bendrovės veiklai įsigyjant naudotus automobilius Prancūzijos Respublikoje ir juos parduodant Lietuvos Respublikoje, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, disponuodami Bendrovės grynaisiais pinigais, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio l dalį būdami atsakingi už įmonės ūkinę finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, siekdami išvengti mokesčių ir pasisavinti Bendrovės lėšas, tyčia pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio l dalies, 13 straipsnio l ir 3 dalių reikalavimus ir laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2019 m. sausio 8 d. neįtraukė į apskaitą visų įvykusių ūkinių operacijų – nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į UAB „Raelas“ apskaitą neįtraukė už 42 parduotas transporto priemones gautų 79 450 Eur lėšų (2017 m. – 14 400 Eur, 2018 m. – 61 650 Eur, 2019 m. – 3 700 Eur).

1.2. Taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 27 d. ūkines operacijas pagrindė apskaitos dokumentais, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pardavimo PVM sąskaitose faktūrose arba pardavimo pažymose-sąskaitose 112 kartų nurodė ne tą transporto priemonės pirkėją, iš kurio gavo grynuosius pinigus už parduodamas naudotas transporto priemones, apskaitos registruose „Pardavimai“, „Judėjimas“ užregistravo transporto priemonių pardavimą dokumentais, pagal kuriuos ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės: 1) E. G. pardavė 11 transporto priemonių ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o ūkinei komercinei veiklai vykdyti, jas E. G. laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. kovo 18 d. realizavo pasinaudodamas UAB „Raelas“ vardu ir gavo lėšų; 2) A. Ž. pardavė 22 transporto priemones ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o ūkinei komercinei veiklai vykdyti, jas A. Ž. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. realizavo pasinaudodamas UAB „Raelas“ vardu ir gavo lėšų; 3) S. A. pardavė 19 transporto priemonių ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o ūkinei komercinei veiklai vykdyti, jas S. A. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 27 d. realizavo pasinaudodamas UAB „Raelas“ vardu ir gavo lėšų; 4) J. M. pardavė 33 transporto priemones ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o ūkinei komercinei veiklai vykdyti, jas J. M. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. realizavo pasinaudodamas UAB „Raelas“ vardu ir gavo lėšų; 5) V. P. pardavė 19 transporto priemonių be apskaitos dokumentų, jas V. P. laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., siekdamas nuslėpti savo vykdomą veiklą ir iš vykdomos veiklos gautas pajamas, pardavė UAB „Raelas“ vardu fiziniams ir juridiniams asmenims; 6) M. P. pardavė 8 automobilius, juos M. P. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., siekdamas save nuslėpti, pardavė pasinaudojęs UAB,,Raelas“ dokumentais kitiems asmenims.

1.3. Dėl šių veiksmų nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „Raelas“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Taip pat S. R. ir R. R. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad S. R., būdama UAB „Raelas“ direktorė ir kasininkė, būdama materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje esantį bendrovės turtą, grynuosius pinigus, ir faktinis UAB „Raelas“ direktorius R. R., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „Raelas“ apskaitą – parduodami automobilius, pažymose-sąskaitose, pinigų priėmimo kvituose nurodė mažesnę sumą, nei asmenys sumokėjo už automobilį, ir dalies gautų grynųjų lėšų už parduotas transporto priemones – 79 450 Eur neužregistravo kasos knygoje, taip sumažindami dokumentinį kasos likutį, šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir tyčia šias bendrovės lėšas pasisavino.

3. Taip pat S. R. nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) už tai, kad (detalus nusikalstamos veikos aprašymas nurodytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 80 punkte):

3.1. S. R., būdama UAB „Raelas“ direktorė bei kasininkė, būdama materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje esantį Bendrovės turtą, grynųjų pinigų apskaitą, faktiškai atlikusi buhalterio funkcijas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, siekdama išvengti mokesčių, tyčia nesilaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio l dalies, 90 straipsnio l dalies ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio l dalies, 5 straipsnio l dalies l punkto reikalavimų.

3.2. Siekdama išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, neužregistravo apskaitoje laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2019 m. sausio 8 d. gautų 79 450 Eur įplaukų už parduotas transporto priemones fiziniams asmenims, įrašė į PVM, pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis ir šias deklaracijas elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai: 1) 2017 m. kovo–rugpjūčio mėn., spalio ir gruodžio mėn., 2018 m. sausio–lapkričio mėn., 2019 m. sausio mėn. PVM deklaracijose, pateiktose laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. vasario 25 d., nedeklaravo 65 661 Eur sandorių, kuriems taikoma spec. apmokestinimo schema, marža, 13 789 Eur standartinio tarifo pardavimo PVM, 13 789 Eur mokėtino į biudžetą PVM; 2) 2017 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje, pateiktoje 2018 m. birželio 8 d., nedeklaravo mokestinio laikotarpio veiklos pelno – 11 653 Eur, pelno – 11 653 Eur, apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos – 11 653 Eur, apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, mokėtinos į biudžetą, – 1 748 Eur; 3) 2018 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje, pateiktoje 2019 m. birželio 14 d., nedeklaravo mokestinio laikotarpio veiklos pelno – 50 950 Eur, pelno – 50 950 Eur, apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos – 50 950 Eur, apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, mokėtinos į biudžetą, – 7 643 Eur; 4) 2019 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje, pateiktoje 2021 m. vasario 25 d., nedeklaravo mokestinio laikotarpio veiklos pelno – 3 058 Eur, pelno – 3 058 Eur, apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos – 3 058 Eur, apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, mokėtinos į biudžetą, – 459 Eur.

3.3. Tokiais veiksmais S. R. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 23 639 Eur mokesčių – 13 789 Eur PVM ir 9 850 Eur pelno mokesčio.

4. Taip pat R. R. nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) už tai, kad kartu su E. R. turi nuosavybės teise turtą – (duomenys neskelbtini), esančią parduotuvę, kurios vertė 349 000 Eur, žinodamas, kad dalis šio turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, nes R. R. 2015–2017 m. statydamas šią parduotuvę iš viso patyrė 263 844 Eur statybos išlaidų, 2015 m. – 25 264 Eur banko pavedimais, 2016 m. – 7 818 Eur banko pavedimais ir 111 472 Eur grynaisiais pinigais, 2017 m. – 119 290 Eur grynaisiais pinigais, tačiau 2017 m. nebuvo gavęs tiek teisėtų pajamų, todėl jo dalis 2017 m. turėtų statybos ir įrengimo išlaidų – 92 877 Eur negalėjo būti padengtos atsiskaitant teisėtomis pajamomis. Be to, R. R. kartu su E. R. turi nuosavybės teise turtą – (duomenys neskelbtini), esantį butą, kurio vertė 303 000 Eur, žinodamas, kad dalis šio turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, nes R. R. 2018 m. statydamas šį butą patyrė 99 792 Eur statybos išlaidų, tačiau tuo metu nebuvo gavęs tiek teisėtų pajamų, todėl jo dalis turėtų statybos ir įrengimo išlaidų – 34 913 Eur negalėjo būti padengtos atsiskaitant teisėtomis pajamomis. R. R. kartu su E. R. turi nuosavybės teise turto, kurio dalis – 127 790 Eur negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. R., nuteistojo R. R. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su nuteistųjų S. R. ir R. R. nusikalstamais veiksmais apgaulingai tvarkant UAB „Raelas“ buhalterinę apskaitą ir pasisavinant Bendrovės turtą – 79 450 Eur, S. R. veiksmais įrašant į PVM ir pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „Raelas“ gautas pajamas ir šias deklaracijas elektroniniu būdu pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai bei R. R. neteisėtu praturtėjimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai nustatė, kad R. R. faktiškai vadovavo Bendrovei, tačiau neturėjo teisės jungtis prie valstybinių institucijų registrų ir ten veikti Bendrovės vardu, taip pat nepildė ir neteikė PVM ir metinių pelno mokesčio deklaracijų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė R. R. dėl neteisingų duomenų apie Bendrovės pajamas, pelną pateikimo siekiant išvengti mokesčių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas išteisino R. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atitinkamai iš naujo paskyrė R. R. galutinę subendrintą bausmę ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pareikšto civilinio ieškinio, priteisdamas nesumokėtų mokesčių sumą iš UAB „Raelas“ ir subsidiariai iš nuteistosios S. R..

III. Kasacinių skundų argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistoji S. R. ir jos gynėjas T. Ugintas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:

6.1. Nagrinėjant bylą padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio, 255 straipsnio, 256 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai. Žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismai vertino tik tuos įrodymus, kurie pagrindžia S. R. kaltę, nuosprendžiuose išdėstyti motyvai yra prieštaringi, teismų išvados neatitinka nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos. Taip pat teismai faktiškai pakeitė dalį kaltinimo nesilaikydami BPK reikalavimų ir neužtikrindami teisės į gynybą realizavimo. Padaryti pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kadangi S. R. nepagrįstai nuteista dėl svetimo turto pasisavinimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir neteisingų duomenų pateikimo deklaracijose, taip pat nepagrįstai taikytas turto konfiskavimas ir tenkintas civilinės ieškovės Klaipėdos apskrities VMI civilinis ieškinys.

6.2. Nors bylą nagrinėję teismai ir patikslino kaltinimą, tačiau kaltinimas liko nepakankamai individualizuotas, kaltinime nėra aiškiai atriboti S. R. ir kito nuteistojo R. R. veiksmai, nusikalstamų veikų aplinkybės aprašytos bendrai, tarsi nusikalstami veiksmai buvo atlikti abiejų nuteistųjų, nedetalizavus, kas ir kokius veiksmus atliko, aiškiai nenurodant kiekvieno iš nuteistųjų vaidmens. Tokia kaltinimo formuluotė nėra tinkama, nes nėra aišku, nuo kokio kaltinimo reikia gintis. Žemesnės instancijos teismai, bandydami patikslinti kaltinimą, jį iš esmės pakeitė, sukūrė naują kaltinimo versiją nei ta, nuo kurios gynėsi S. R., iš anksto neįspėdami apie kaltinimo keitimą ir nesudarydami galimybės pasirengti gynybai.

6.3. S. R. gynėsi nuo kaltinimo, suformuluoto taip, jog S. R. pati tiesiogiai pardavė automobilius ir asmeniškai nuslėpė (pasisavino) skirtumą tarp faktiškai už automobilius sumokėtos sumos ir pardavimo dokumentuose nurodytos automobilių kainos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteisė S. R. ne kaip asmenį, tiesiogiai UAB „Raelas“ vardu pardavusį automobilius, o kaip Bendrovės vadovę ir už Bendrovės veiklą atsakingą asmenį, nes automobiliai buvo parduoti su jos ir kito nuteistojo R. R. žinia ir pritarimu. Apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui pritarė. Tai, kad kaltinime nėra detaliai aprašytas kiekvieno automobilio pardavimo sandoris, nenurodyta, kas konkrečiai sudarė sandorį, teismai nelaikė esminiu kaltinimo trūkumu. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nagrinėjamais 43 atvejais automobilio pardavimo sandorius sudarė UAB „Raelas“ darbuotojai (vadybininkai), o ne S. R., kaltinime nenurodyta, kad automobilių pardavimo sandoriai sudaryti S. R. žinant apie automobilių pardavimą, konkretaus sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nenurodyta ir tai, kad automobilius pardavę asmenys vykdė S. R. nurodymus, kokį konkretų vaidmenį atliko S. R. kiekvieno sandorio atveju. Taigi, byloje liko nepašalinti esminiai kaltinimo trūkumai ir neaiškumai, nes nuo to priklauso veikos kvalifikavimas pagal BK 183, 222 ir 220 straipsnius.

6.4. Teismai neatskleidė susitarimo tarp S. R. ir R. R., nenurodė, kada ir kokiu būdu S. R. susitarė veikti nusikalstamai, kokie duomenys patvirtina bendrininkų tyčią iš anksto susitarus bendrai veikti pasisavinant didelės vertės svetimą turtą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl neva padarytų nusikalstamų veiksmų S. R. negavo jokios turtinės naudos, pas ją nebuvo rasta lėšų ar kito turto, kurio kilmės nebūtų galima pagrįsti.

6.5. Automobilio „VW Golf“ (VIN (duomenys neskelbtini)) atveju pirmosios instancijos teismas S. R. ir R. R. pripažino kaltais tiek dėl klaidingo pirkimo–pardavimo dokumento tarp UAB „Raelas“ ir E. V. įtraukimo į buhalterinę apskaitą ir iš E. V. gautų lėšų pasisavinimo, tiek dėl duomenų apie tikrąjį transporto priemonės pirkėją (J. M.) nepateikimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sandoris iš tikrųjų įvyko tarp UAB „Raelas“ ir E. V.. Tačiau Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. e1-373-377/2021 J. M. nuteistas, be kita ko, ir už tai, kad iš pradžių nusipirkęs automobilį iš UAB „Raelas“ vėliau, prisidengdamas UAB „Raelas“ vardu, šį automobilį perpardavė E. V.. Taigi, dviejose baudžiamosiose bylose to paties automobilio pardavimo aplinkybės buvo įvertintos skirtingai, tas pats 400 Eur skirtumas tarp faktiškai už automobilį gautos pinigų sumos ir nurodytos pardavimo dokumentuose viename procese siejamas su J. M. veiksmais ir jo gautomis pajamomis, o nagrinėjamoje byloje – jau su S. R. ir R. R. nusikalstamais veiksmais. Nenustačius neginčytinai, kam atiteko 400 Eur skirtumas, negalima patikimai konstatuoti, kad ši suma buvo S. R. patikėta ar buvo jos žinioje ir nuteisti S. R. už šios pinigų sumos pasisavinimą, atitinkamai ir už apgaulingą apskaitos tvarkymą.

6.6. Žemesnės instancijos teismai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė V. P., kuriam buvo pareikšti įtarimai ir kuris vėliau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymams. Teismai nepagrįstai atsisakė vertinti iš V. P. automobilius įsigijusių pirkėjų parodymus apie tai, kokią pinigų sumą jie sumokėjo V. P.. Galutinių automobilių pirkėjų parodymai byloje reikšmingi kaip duomenys, leidžiantys patikrinti V. P. parodymų patikimumą ir nuspręsti, ar jais galima grįsti kaltinimą S. R.. Skunde aptariami J. R., R. J., A. K., R. G., P. G. parodymai apie tai, kad jie V. P. už įsigytus automobilius sumokėjo tokias pinigų sumas, kurios nurodytos dokumentuose, o ne tas, kurias nurodė V. P.. Teismai šių neatitikimų neaptarė, prieštaravimų nepašalino ir tinkamai nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju vadovaujasi kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais V. P. parodymais. Nepašalinus prieštaravimų dėl to, kokia suma realiai buvo sumokėta ir kam ji atiteko, atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad S. R. gavo ir pasisavino lėšas, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, kiek tai susiję su aptariamais automobilių pardavimais V. P., ir nesumokėjo mokesčių nuo neva iš V. P. gautų pinigų sumos, viršijančios nurodytą automobilių pardavimo dokumentuose.

6.7. Byloje nėra įrodymų, kad S. R. gavo lėšas ir kad jos prieš tariamą pasisavinimą buvo patikėtos S. R. arba buvo jos žinioje. Šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos ir pagrįstos tik prielaidomis. Vien tai, kad pinigai (skirtumas tarp faktiškai pirkėjų sumokėtos sumos ir nurodytos pardavimo dokumentuose) nebuvo įnešti į kasą, savaime nepatvirtina, kad šie pinigai buvo S. R. žinioje ir kad S. R. jais disponavo. Grynuosius pinigus gavo ne S. R., o kiti asmenys, dalis tokių lėšų S. R. iš viso galėjo būti neperduotos.

6.8. 2021 m. balandžio 7 d. specialisto išvada, kuria rėmėsi teismai, nustatydami apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinius, parengta remiantis selektyviai atrinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, nepašalinus bylos medžiagoje esančių prieštaravimų. Nors specialisto išvadoje iš esmės remiamasi galutinių automobilių pirkėjų parodymais, tačiau su V. P. susijusiuose epizoduose galutinių pirkėjų parodymai ignoruojami ir remiamasi tik V. P. parodymais, nepaisant to, kad jie prieštarauja surašytiems dokumentams ir automobilių pirkėjų parodymams. Taip pat specialisto išvadoje iš bendros neįtrauktos į apskaitą ir pasisavintos pinigų sumos neatimti 400 Eur, tariamai gauti už automobilio „VW Golf“ pardavimą E. V., nors dėl to paties automobilio pardavimo įsiteisėjusiu Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu byloje J. M. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Specialisto išvadoje visos pirkėjų sumokėtos sumos priskirtos UAB „Raelas“, nors dalį automobilių faktiškai pardavė tarpininkai, kurie ir buvo suinteresuoti gauti skirtumą tarp dokumentuose įrašytos ir faktiškai gautos sumos.

7. Kasaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 255, 256 ir 320 straipsnių nuostatų pažeidimų, kurie taip pat nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 183 straipsnio 3 dalies, 189¹ straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies – taikymą.

7.2. Teismai nepagrįstai nustatė, kad R. R. atitinka BK 183 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų specialiojo subjekto požymius, t. y. kad jam buvo suteikti tam tikri įgaliojimai tvarkyti Bendrovės buhalterinę apskaitą, naudoti ir valdyti svetimą Bendrovei priklausantį turtą. R. R. nuteistas kaip veikęs bendrininkų grupe su UAB „Raelas“ direktore bei kasininke S. R.. Tačiau teismai nepagrįstai R. R., dirbusį Bendrovėje vadybininku, pripažino faktiniu bendrovės vadovu. Toks teismų sprendimas neatitinka teismų praktikoje suformuluotų asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018; 2024 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-387/2024; 2024 m. liepos 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-511/2024). Byloje nustatyta, kad R. R. neturėjo ir neturi prisijungimo prie Bendrovės internetinės bankininkystės duomenų, kitų vadybininkų veiklos nekontroliavo, jų pardavimų negalėjo žinoti ir nežinojo. Šias aplinkybes patvirtino kita nuteistoji S. R., liudytojai Ž. Š., P. D., J. M., G. K., T. J., S. B., M. P., R. P., R1. R1., S. A.. Nenustatyta, kad R. R. sprendė darbuotojų priėmimo į darbą, jų atlyginimo dydžio klausimus, tvarkė Bendrovės finansinę (buhalterinę) apskaitą, R. R. nebuvo suteikti prisijungimų prie valstybinių institucijų sistemų kodai. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad R. R. neturėjo įgaliojimų, kurie suteikti tik oficialiam Bendrovės vadovui. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti veiksmai: sprendimų dėl automobilių įsigijimo, pargabenimo ir pardavimo priėmimas, dalyvavimas sudarant automobilių pardavimo sandorius, nurodymų dėl mažesnių kainų įrašymo į dokumentus davimas, nesudaro pagrindo R. R. laikyti faktiniu bendrovės vadovu. UAB „Raelas“ užsiėmė naudotų automobilių atvežimu iš užsienio ir pardavimu Lietuvoje, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodytos R. R. funkcijos atitinka šios srities veiklos vadybininko funkcijas.

7.3. Teismai netinkamai nustatė neteisėto praturtėjimo dalyką. Neteisėtas praturtėjimas pasireiškia BK 189¹ straipsnyje nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise. Turtas nuosavybės teise įgyjamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje nurodytus pagrindus. Kaltinimas R. R. suformuluotas taip, kad nėra aišku, už kokio turto – dalies parduotuvės ir buto ar išlaidų jiems pastatyti ir įrengti – įgijimą R. R. yra nuteistas. R. R. nuteistas už tai, kad dalis statybos ir įrengimo išlaidų, patirtų statant parduotuvę ir butą, negalėjo būti patirtos atsiskaitant teisėtomis pajamomis, todėl laikoma, kad dalis minėto turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis. Toks kaltinimas iš esmės reiškia, kad R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas yra išlaidos. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 straipsnis), tačiau nei teisės aktuose, nei teisės doktrinoje nėra teisinio pagrindimo išlaidas laikyti nuosavybės teisės objektu.

7.4. Byloje netinkamai nustatyta ir turto (parduotuvės ir buto) vertė. Teismai rėmėsi Klaipėdos apskrities VMI 2020 m. gegužės 13 d. specialisto išvadoje Nr. (28.16) KD7-11 nurodyta turto (parduotuvės ir buto) statybos išlaidų suma, o ne vertino turto rinkos vertę. Statybos išlaidos buvo vertinamos naudojantis UAB „Sistela“ metodika, nors šios įmonės parengtas kainynas nėra skirtas nuosavybei vertinti, vertinime neatsispindi vidaus apdaila, nekilnojamojo turto buvimo vieta, namų ūkio būdu atliktų darbų vertė ir kita. Teismai tinkamai nepagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi UAB „Sistela“ sukurta metodika. Tuo tarpu VĮ Registrų centro apskaičiuotos vidutinės rinkos vertės yra naudojamos nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti, turto pardavimo ar nuomos kainoms nustatyti. Taigi, būtent VĮ Registrų centro apskaičiuota nekilnojamojo turto vertė turėtų būti pagrindas apskaičiuoti nuosavybės teise valdomo turto vertę. Pagal specialisto išvadą, parduotuvės statybos išlaidos sudarė 263 844 Eur, o, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, parduotuvės vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą, atliktą 2017 m. rugsėjo 26 d., nustatyta 97 600 Eur.

7.5. Taip pat teismai netinkamai nustatė, kokio dydžio išlaidos buvo patirtos nekilnojamajam turtui sukurti. Statybos išlaidos buvo vertinamos naudojantis UAB „Sistela“ parengta metodika, nors metodika nėra patvirtinta valstybinių institucijų, specialistė nepaaiškino šios metodikos pasirinkimo motyvų, pats vertinimo aprašymas nebuvo pateiktas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad parduotuvės statybos išlaidos sudarė 263 844 Eur, t. y. po 119 290 Eur 2016 ir 2017 metais. Toks išlaidų padalinimas dvejiems metams rodo, kad išlaidos yra preziumuojamos, o ne faktinės. Byloje nėra pateiktų duomenų, pagrindžiančių tokio dydžio išlaidas. Remiantis bylos aplinkybėmis ir pateiktais dokumentais, statybos vyko nuo 2014 m. pabaigos iki 2018 m. vidurio. Statybos buvo atliekamos ūkio būdu, t. y. pastatas buvo statomas padedant šeimos nariams. Remiantis pirminiais išlaidų dokumentais, statybos išlaidas sudarė 66 950,80 Eur (2014 m. – 1 205,82 Eur, 2015 m. – 44 866,46 Eur, 2016 m. – 14 757,22 Eur, 2017 m. – 3 094,30 Eur ir 2018 m. – 3 027 Eur). Tokio dydžio išlaidos statyboms iš esmės atitinka ir nustatytą parduotuvės rinkos vertę. Tai nurodyta ir byloje pateiktoje 2024 m. vasario 22 d. konsultacinėje išvadoje. Teismai nepagrindė, kodėl turi būti vadovaujamasi specialisto išvadoje nurodytomis gerokai didesnėmis statybų išlaidomis, nei buvo patirtos iš tikrųjų.

7.6. 2023 m. birželio 23 d. Klaipėdos apskrities VMI specialisto išvadoje Nr. (28.16) KD7-34 nurodyta, kad R. ir E. R., 2007–2012 m. ūkio būdu vykdydami gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus, iš viso patyrė 417 236 Lt išlaidų, nors, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2019 m. liepos 25 d. vidutinė šio namo rinkos vertė yra 71 500 Eur, ji iš esmės atitinka R. R. pateiktų medžiagų sunaudojimo suminę 53 384 Eur (184 323 Lt) vertę.

7.7. Konsultacinėje išvadoje nurodyta ir tai, kad, pateiktų laikotarpio nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentų (pajamų deklaracijų, banko išrašų, sutarčių) duomenimis, R. R. ir E. R. iš įvairių šaltinių gautos lėšos sudarė iš viso 1 593 639 Lt sumą, Klaipėdos apskrities VMI 2023 m. birželio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (28.16) KD7-34 R. R. ir E. R. tuo pačiu laikotarpiu gautos lėšos sudarė iš viso 1 572 052 Lt. Pagal specialisto išvadą, tiriamuoju laikotarpiu sutuoktiniai R. R. ir E. R. už parduotas transporto priemones gavo iš viso 72 300 Lt sumą. Konsultacinėje išvadoje už transporto priemonių pardavimą gauta suma nustatyta 93 707 Lt. E. R. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui pateikė nustatyta tvarka pildytus elektroninius 2014–2018 metų pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, kurie nebuvo įvertinti. Nevertintos E. R. uždirbtos ir deklaruotos lėšos, R. R. deklaruotos lėšos buvo sumažintos nuo 94 116 Lt iki 41 539 Lt. Tačiau VMI niekada neatmetė E. R. ir R. R. pajamų deklaracijų, neprašė tikslinti (mažinti) mokėtinų mokesčių, galiausiai negrąžino sumokėtų mokesčių. Konsultacinėje išvadoje nustatyta, kad specialisto išvadoje ne visi sutuoktinių R. ir E. R. lėšų atsiradimo šaltiniai buvo užfiksuoti gautose įplaukose, nes nebuvo įvertintos deklaruotos bendros 160 219 Eur sumos lėšos, nuo kurių pajamų deklaracijose buvo priskaičiuoti mokėjimai valstybei: 2014 m. – 23 472 Eur, 2015 m. – 30 883 Eur, 2016 m. – 34 125 Eur, 2017 m. – 45 887 Eur, 2018 m. – 25 852 Eur.

7.8. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sutuoktinių R. ir E. R. (šeimos) išlaidos 2016–2018 metais viršijo pajamas 128 823 Eur suma, tačiau išvadoje nenurodyta, kokie duomenys patvirtina tokio dydžio išlaidas, šios išlaidos iš esmės buvo preziumuotos.

7.9. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos VMI specialistė ir konsultacinę išvadą surašiusi specialistė, tačiau prieštaravimų tarp išvadų pašalinti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė argumentų, kodėl prieštaravimams pašalinti neskyrė R. R. finansinės veiklos ekspertizės, nors toks prašymas buvo pateiktas, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį. Nevertindamas E. R. pajamų, gautų iš individualios veiklos penkerius metus, E. R. pildytų verslo liudijimo pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalų, R. R. pateiktų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, apeliacinės instancijos teismas padarė ir BPK 320 straipsnio pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

7.10. R. R. ir S. R. buvo kaltinami patys asmeniškai pardavę 44 automobilius ir gavę daugiau pinigų, nei nurodyta pardavimo dokumentuose. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme R. R. gynyba buvo orientuota į tokį kaltinimą, pateikiant duomenis, kad R. R. automobilių pats nepardavė, juos pardavė kiti asmenys, o atskirais atvejais R. R. net nebuvo Lietuvoje ir objektyviai negalėjo parduoti automobilių. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tuo, kad dalies automobilių, kurie kaltinime nuteistiesiems S. R. ir R. R. nurodomi kaip parduoti tiesiogiai nuteistųjų, jie patys nepardavė, tačiau teismas laikė, kad kaltinimas nuteistiesiems S. R. ir R. R. pateiktas kaip UAB „Raelas“ vadovams, todėl tai, kad atskirai nedetalizuotos kiekvieno automobilio pardavimo sandorio aplinkybės, nepripažino esminiu kaltinimo trūkumu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pakeitęs nusikalstamos veikos padarymo būdą, pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams ir neinformavęs apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Iš anksto žinant apie pakeistą kaltinimą, gynyba būtų buvusi iš esmės kitokia, nes būtų buvę renkami duomenys, patvirtinantys, jog R. R. nepardavė kaltinime nurodytų automobilių per tarpinius vykdytojus. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytas naujas nusikalstamos veikos padarymo būdas tiesiogiai yra susijęs su svetimo turto pasisavinimo mechanizmu, nes nuteistieji, tiesiogiai nepardavę automobilių ir negavę už juos pinigų, negalėjo pasisavinti Bendrovės lėšų.

7.11. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo, bet ir pats išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pakeitė kaltinimą dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo – sumažino parduotų automobilių skaičių apie pakeitimą neįspėjęs nuteistųjų ir gynybos. Be to, naujai išdėstytas kaltinimas yra tapatus pirminiam kaltinimui, kad R. R. ir S. R. patys asmeniškai pardavė automobilius.

7.12. Nuteisdami R. R. dėl neteisėto praturėjimo, teismai kartu konstatavo ir jo bendrininkavimą su sutuoktine E. R., taip nuspręsdami dėl asmens, kuris nebuvo įtrauktas į procesą, kaltės ir pažeisdami nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistosios S. R. ir jos gynėjo advokato T. Uginto, nuteistojo R. R. gynėjo advokato G. Danėliaus kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto, 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies pažeidimo

9. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje pateiktas kaltinimas nėra aiškus, nuteistųjų S. R. ir R. R. nusikalstami veiksmai neindividualizuoti, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, be to, bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, pakeitė kaltinime nurodytas esmines aplinkybes apie tai nepranešę nuteistiesiems, taip pažeisdami BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorių nuomone, dėl to buvo suvaržyta nuteistųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, bei galimybės veiksmingai gintis nuo pateiktų kaltinimų. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais nesutinka.

10. Baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį).

11. Kaltinamojo akto surašymui keliami reikalavimai nustatyti BPK 219 straipsnyje. Byloje paduotų kasacinių skundų kontekste reikšmingas BPK 219 straipsnio 3 punktas, pagal kurį kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šiai veikai kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-891/2026, 28 punktas).

12. Tačiau esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam pateikiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 58 punktas).

13. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-719/2022, 11 punktas). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar teisė į gynybą suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2026, 42.3 papunktis).

14. Kaltinimas nuteistiesiems S. R. ir R. R. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos suformuluotas taip, kad jie neįtraukė į apskaitą visų įvykusių ūkinių operacijų, t. y. nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir į UAB „Raelas“ apskaitą neįtraukė 79 450 Eur lėšų už parduotas transporto priemones gavimo, toliau išvardijant kiekvieną tokį atvejį ir nurodant, kada, kam ir už kokią kainą „pardavė“ atitinkamą automobilį ir „išrašė“ automobilio pirkimo–pardavimo dokumentus.

15. Iš dalies galima sutikti su kasatoriais, kad tokia kaltinimo formuluotė iš esmės reiškia, kad nuteistieji S. R. ir R. R. ne tik neįtraukė į apskaitą visų ūkinių operacijų, bet ir patys tiesiogiai pardavė automobilius. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimą tikslino, nurodė, kad kaltinimas S. R. ir R. R. pateiktas kaip Bendrovės vadovams, o ne kaip tiesiogiai Bendrovės automobilius pardavusiems asmenims, todėl aplinkybė, kad kaltinamieji tiesiogiai automobilių nepardavė, bet dėl to, kad tai buvo daroma jų nurodymu ir jiems žinant, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, o pateikto kaltinimo trūkumą, nedetalizuojant kiekvieno pardavimo atvejo aplinkybių, teismas laikė neesminiu (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 120, 130 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiems pirmosios instancijos teismo argumentams (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 37, 61 punktai). Taigi, bylą nagrinėję teismai iš esmės pripažino, kad kaltinimas byloje nebuvo visiškai aiškus.

16. Tačiau nėra pagrindo sutikti su kasatoriais, kad dėl aptarto kaltinimo neaiškumo buvo pažeista nuteistųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir tinkamai gintis nuo kaltinimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo R. R. gynyba siekė paneigti tai, kad jis pats asmeniškai pardavė kaltinime nurodytus automobilius, nurodydama, kad daugeliu atvejų automobilius pardavė kažkuris iš Bendrovėje dirbusių vadybininkų, o pats R. R. automobilių pardavimo metu net nebuvo Lietuvoje ir objektyviai negalėjo sudaryti sandorių su automobilių pirkėjais. Tačiau nuteistojo R. R. gynyba neapsiribojo vien šiomis aplinkybėmis, nuteistasis taip pat tvirtino, kad ne tik asmeniškai nepardavė automobilių, bet ir neigė gavęs pinigus (tiek tuos, kurie vėliau buvo įtraukti į apskaitą, tiek tuos, kurie į apskaitą nebuvo įtraukti ir buvo pasisavinti) už automobilių pardavimą. Nuteistosios S. R. parodymai buvo grindžiami tuo, kad ji pati automobilių nepardavė, tai darė vadybininkai, kurie jai perduodavo tik tas pinigų sumas, kurios buvo nurodytos pirkimo–pardavimo dokumentuose. Taigi, įvertinus nuteistųjų (tuo metu kaltinamųjų) S. R. ir R. R. gynybos pozicijas, darytina išvada, kad kaltinimo netikslumas neturėjo įtakos jų galimybei tinkamai gintis nuo pateikto kaltinimo.

17. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, tikslindamas kaltinimą, iš esmės nurodė, kad nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta kitu būdu, o būtent kad ne jie patys asmeniškai pardavė Bendrovės automobilius, o tai padarė Bendrovės vadybininkai su nuteistųjų pritarimu ir nuteistiesiems žinant apie pirkimo–pardavimo dokumentuose nurodytas neteisingas automobilių pardavimo kainas. Toks kaltinimo tikslinimas pagal savo esmę laikytinas kaltinimo pakeitimu ir turėjo būti atliktas vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, bet pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva nusprendęs pakeisti kaltinimą, apie tai proceso dalyvių neįspėjo ir kaltinimą pakeitė priimtame apkaltinamajame nuosprendyje. Tačiau nuteistieji ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose dėl kaltinimo keitimo procedūros jokių argumentų nenurodė, nepaisant kaltinimo pakeitimo nuteistųjų gynybinė pozicija išliko tokia pati. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismui pakeitus kaltinimą nurodytu būdu buvo padarytas esminis BPK 256 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Papildomai pažymėtina, kad pakeitus kaltinimą paprastai nurodoma, kokios kaltinimo aplinkybės yra keičiamos, išdėstomas naujas kaltinimas, to nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas tokios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, nors bylą apeliacine tvarka nagrinėjo iš esmės pagal pirmosios instancijos teismo pakeistą kaltinimą.

18. Priešingai nei teigiama nuteistojo R. R. gynėjo kasaciniame skunde, tai, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nusprendė pašalinti vieną nepasitvirtinusį nusikalstamos veikos epizodą iš BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, nelaikytina kaltinimo keitimu, kuriam taikytina BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

19. Negalima sutikti ir su nuteistojo R. R. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad kaltinimas R. R. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį suformuluotas neaiškiai, kaip nusikalstamos veikos dalykas iš esmės yra nurodomos statybų išlaidos. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. nuteistas už tai, jog kartu su E. R. nuosavybės teise turi parduotuvę, kurios vertė 349 000 Eur, ir butą, kurio vertė 303 000 Eur. Kaltinime nurodytos 263 844 Eur (parduotuvės) ir 99 792 Eur (buto) statybos išlaidos tėra šio turto vertės sukūrimo piniginė išraiška, kuria grindžiama išvada, jog dalis šiam turtui sukurti panaudotų lėšų – 127 790 Eur (atitinkamai 92 877 Eur parduotuvei ir 34 913 Eur butui) negalėjo būti gauta iš teisėtų pajamų. Šios lėšos (turtas) yra konkrečiai nurodytos aprašant nusikalstamą veiką, jos gerokai viršija 900 MGL vertę ir yra nusikalstamos veikos dalykas. Taigi, iš nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad nuteistajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės nurodytos pakankamai aiškiai ir nusikalstamos veikos dalykas kaltinime suformuluotas iš esmės tinkamai.

20. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodyti esminiai BPK 219 straipsnio 3 punkto, 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies pažeidimai nebuvo padaryti, nuteistųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir tinkamai gintis nuo kaltinimo nebuvo suvaržyta.

Dėl kasatorių nurodytų esminių BPK pažeidimų nustatant faktines bylos aplinkybes

21. Nuteistosios S. R. ir jos gynėjo bei nuteistojo R. R. gynėjo kasaciniuose skunduose, ginčijant žemesnės instancijos teismų išvadas, nurodoma, kad skundžiami nuosprendžiai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje netinkamai įvertintas įrodymų pakankamumas, teismų išvados nėra tinkamai motyvuotos, grindžiamos prielaidomis, teismai nesiėmė visų įmanomų priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teisėjų kolegija su nurodytais kasatorių argumentais iš esmės sutinka.

22. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-174-303/2019, 22 punktas; 2024 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-719/2024, 7 punktas).

23. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-1073/2025, 8 punktas). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-648/2020, 17 punktas; 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260-628/2023, 15 punktas).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-719/2023, 7.3 papunktis; 2025 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-387/2025, 11 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, pagal teismų praktiką, apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šios instancijos teismas turi teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-654/2024, 32 punktas). BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-303/2023, 6 punktas; 2026 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-495/2026, 24 punktas).

26. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus, konstatuoja, kad teismai nesilaikė pirmiau nurodytų BPK reikalavimų išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, įvertinti visus surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir išdėstyti teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nustatytų veikos aplinkybių teisinio vertinimo. Žemesnės instancijos teismai įrodymus vertino atsietai, netinkamai vertino atskirų įrodymų turinį, dalies įrodymų iš viso neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

27. Nagrinėjamoje byloje S. R. (oficiali Bendrovės vadovė) ir R. R. (vadybininkas, pripažintas ir faktiniu Bendrovės vadovu) nuteisti už Bendrovės turto pasisavinimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą, mokesčių nesumokėjimą (apeliacinės instancijos teismas dėl šio nusikaltimo R. R. išteisino). Teismai nustatė, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos šiomis aplinkybėmis: 42 atvejais į Bendrovės apskaitą įtraukti automobilių pirkimo–pardavimo dokumentai, kuriuose nurodyta mažesnė parduotų automobilių kaina nei faktiškai pirkėjų sumokėta už automobilį suma, taip Bendrovėje nebuvo apskaityta iš viso 79 450 Eur suma, gauta už Bendrovės parduotus automobilius, taip pat 112 atvejų į Bendrovės apskaitą įtraukti automobilių pirkimo–pardavimo dokumentai, pagal kuriuos Bendrovė automobilius pardavė tretiesiems asmenims, nors faktiškai automobiliai buvo parduoti šiuos automobilius perpardavusiems E. G., A. Ž., S. A., J. M., V. P., M. P.. Teismai pripažino, kad Bendrovėje neapskaitytą 79 450 Eur sumą, kuri buvo nepanaudota Bendrovės veikloje, nuteistieji pasisavino, taip pat ši pinigų suma pripažinta Bendrovės pajamomis, nuo jos apskaičiuotas mokėtinas PVM (13 789 Eur) ir atitinkamai nesumokėtas pelno mokestis (9 850 Eur).

28. Kaip matyti iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio, teismai, remdamiesi automobilių pirkėjų, taip pat E. G., A. Ž., S. A., J. M., V. P., M. P., kurie perpardavė Bendrovės automobilius tretiesiems asmenims, parodymais, rašytine bylos medžiaga (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių turiniu, automobilių pirkimo–pardavimo dokumentais), nustatė, kad Bendrovė pardavė 42 automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta automobilių pirkimo–pardavimo dokumentuose, taip pat automobilių perpardavėjų atveju automobilių pirkimo–pardavimo dokumentuose buvo užfiksuotas automobilių pardavimas tretiesiems asmenims, o ne E. G., A. Ž., S. A., J. M., V. P., M. P..

29. Tačiau turto pasisavinimo atveju būtina nustatyti ne tik tai, kad Bendrovės dokumentuose buvo nurodomos ūkinės operacijos, kurių turinys neatitiko tikrovės, ir kad už parduodamus automobilius grynaisiais buvo sumokama didesnė pinigų suma, nei nurodyta pirkimo–pardavimo dokumentuose, bet ir kitus būtinuosius nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

30. Turto pasisavinimas kaip nusikalstama veika yra neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šią nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, taip padarant turtinę žalą tikrajam turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-495/2026, 12 punktas). Turto pasisavinimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-813/2026, 17 punktas). Kadangi nuteistiesiems S. R. ir R. R. inkriminuotas bendrininkavimas pasisavinant svetimą turtą, todėl taip pat būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris taip pat suvokia vykdytojo atliekamus konkrečios bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingus veiksmus ir pan.

31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamų teismų sprendimų turiniu, konstatuoja, kad teismai tinkamai nenustatė visų būtinųjų nuteistiesiems S. R. ir R. R. inkriminuoto turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties požymių, tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl turto pasisavinimo būdo, nuteistųjų tiesioginės tyčios, nusikalstamo susitarimo turinio, bendrininkavimo formos.

31.1. Minėta, kad teismai rėmėsi automobilių pirkėjų ir automobilių perpardavėjo V. P. parodymais, kad faktiškai sumokėta suma buvo didesnė už nurodytą pirkimo–pardavimo dokumentuose, juos lygino su Bendrovės surašytais automobilių pirkimo–pardavimo dokumentais. Tačiau šie įrodymai pirmiausia patvirtina padarytus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, o ne faktiškai už automobilius gautos didesnės pinigų sumos pasisavinimą.

31.2. Taip pat ir teismų aptarti telefoniniai pokalbiai, tiek S. R. ir R. R. tarpusavyje, tiek su kitais asmenimis, tiesiogiai nėra susiję su byloje nagrinėjamais automobilių pardavimo atvejais ir teismų buvo vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad bendrovėje egzistavo schema, pagal kurią parduodant automobilius pirkimo–pardavimo dokumentuose buvo nurodoma ne tikroji automobilio pardavimo kaina.

31.3. Teismų motyvai dėl turto pasisavinimo ir nuteistųjų kaltės iš esmės yra išvestiniai iš nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistieji apgaulingai tvarkė apskaitą, automobilių pirkimo–pardavimo dokumentuose nurodė mažesnes sumas, nei asmenys sumokėjo už automobilius, ir 42 atvejais dalies gautų pinigų už parduotus automobilius, iš viso 79 450 Eur, neužregistravo kasos knygoje, tuo sumažindami dokumentinį kasos likutį, šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir tyčia pasisavino (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 129 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina ir tai, jog nuteistieji S. R. ir R. R. pasisavino Bendrovės turtą – 79 450 Eur, gautus 2017–2019 metais pardavus Bendrovei priklausančius automobilius ir neįneštus į Bendrovės kasą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 66, 70 punktai). Teismai Bendrovės turto pasisavinimo baigtumą siejo su tuo, kad už parduotus automobilius gautos lėšos tapo Bendrovės nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo įtrauktos į Bendrovės apskaitą, į Bendrovės apskaitą neįtrauktos lėšos pateko į S. R. ir R. R., kaip Bendrovės vadovų, dispoziciją (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 134 punktas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 67 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad nelogiška, jog S. R. ir R. R. Bendrovės apskaitą tvarkė apgaulingai savo tikslais ar tik tam, kad Bendrovės vadybininkai galėtų pardavę automobilius gauti visas nuslėptas nuo apskaitos lėšas (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 134 punktas). Toks motyvavimas, siekiant pagrįsti Bendrovės turto pasisavinimo faktą ir nuteistųjų kaltę dėl turto pasisavinimo, nėra tinkamas.

31.4. Iš esmės byloje nebuvo atskleistas momentas, nuo kada gautos lėšos už Bendrovės automobilį, kurios nebūdavo įtraukiamos į apskaitą, pateko S. R. ir (ar) R. R. žinion. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai konstatavo, jog automobilių pardavimo sandorius sudarydavo, pirkimo–pardavimo dokumentus surašydavo, pinigus ar dalį jų grynaisiais už parduotus automobilius dažniausiai gaudavo Bendrovės darbuotojai – vadybininkai, o, išskyrus liudytojo V. P. parodymus dėl 11 iš 42 automobilių pardavimo atvejų, kitų įrodymų apie pirkimo–pardavimo dokumentuose nenurodytos kainos dalies perdavimą nuteistiesiems nėra (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 132 ir 134 punktai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 50 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose atskirai kiekvieno automobilio pardavimo sandoris nėra išanalizuotas, byloje liko nenustatyta, koks Bendrovės vadybininkas ir kokį automobilį pardavė, neaptarti automobilių pirkėjų parodymai, kam buvo sumokamas skirtumas tarp faktinės automobilio kainos ir kainos, nurodytos pirkimo–pardavimo dokumentuose. Tais atvejais, kai šie pinigai buvo sumokami Bendrovės vadybininkams, aktualus tampa ir Bendrovės vadybininkų parodymų vertinimas. Tuo tarpu Bendrovėje vadybininkais dirbusių G. K., S. B., J. M., R. P., R1. R1., iš kurių tik pastarasis pripažino iš automobilių pirkėjų ėmęs pirkimo–pardavimo dokumentuose nenurodytą pinigų sumą neva už detales, parodymai skundžiamuose nuosprendžiuose turto pasisavinimo kontekste liko neaptarti.

31.5. Turto pasisavinimo kontekste liko neatskleista, koks tarpusavio susitarimas siejo nuteistuosius S. R. ir R. R., taip pat galimai ir kitus asmenis. Apie nuteistųjų bendrininkavimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta formaliai, iš esmės akcentuojant suderintus nuteistųjų veiksmus, kurie pirmiausia susiję su buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimais (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 70 punktas). Be to, nors pagal kaltinimą S. R. ir R. R. veikė bendrininkų grupe, bet jokių motyvų dėl bendrininkavimo formos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nėra nurodyta. Teismai apsiribojo tik formaliu kaltinimo formuluočių perrašymu ir atskirai motyvuodami bausmių skyrimą nurodė, kad veikimas bendrininkų grupe laikytinas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

31.6. Šiame kontekste reikšmingi S. R. parodymai, kuriems teismai pakankamo dėmesio neskyrė. Apklausiama teisme S. R. laikėsi pozicijos, kad jai nebuvo žinoma apie tai, jog Bendrovės automobiliai faktiškai parduodami už didesnę kainą, nei nurodyta pirkimo–pardavimo dokumentuose, jai būdavo perduodama tik ta pinigų suma, kuri nurodyta pirkimo–pardavimo dokumentuose, vadybininkai spręsdavo, už kokią kainą parduoti automobilį. Apklausta 2018 m. rugsėjo 24 d. ikiteisminio tyrimo metu S. R. nurodė ir kitas svarbias aplinkybes, tačiau teismai šiuos nuteistosios parodymus vertino tik tiek, kiek jie patvirtina, jog R. R. faktiškai vadovavo Bendrovei. Pažymėtina, kad S. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir tokias aplinkybes, kad Bendrovėje formaliai įdarbinti vadybininkai automobilių prekyba užsiėmė savarankiškai, prisidengdami Bendrove, kad galėtų įforminti automobilių pirkimo–pardavimo sandorius, nors vadybininkams ir buvo nustatytas konkretus darbo užmokestis, bet jis realiai nebuvo mokamas. S. R. įvardijo R. R. kaip vieną iš daugiausia automobilių parduodančių vadybininkų, kuris realiai ir vykdė visą Bendrovės veiklą, susijusią su automobilių pirkimu–pardavimu, R. R. užsiėmė automobilių suradimu ir pargabenimu, laikė visus grynuosius pinigus pas save, o S. R. tik valdė Bendrovės sąskaitas, automobilių prekyboje faktiškai atliko buhalterio funkcijas, automobilių kainas nustatydavo vadybininkai, jie klausdavo, kokią sumą reikia nurodyti oficialiai, oficiali automobilių pardavimo kaina buvo nustatoma atsižvelgus į automobilio įsigijimo kainą ir papildomai nurodžius nedidelį pelną nuo kiekvieno automobilio, vadybininkai S. R. atnešdavo dokumentuose nurodytą pinigų sumą, šią ji įtraukdavo į apskaitą, įnešdavo į kasą, o kiek realiai gaudavo vadybininkai už automobilį, S. R. nežinojo. Kaip nurodė S. R., už vieno automobilio pirkimo ir vėliau pardavimo įforminimą vadybininkai jai sumokėdavo maždaug po 35 Eur.

31.7. Teismai taip pat nieko nepasisakė dėl liudytojos D. K. (muitinės tarpininkės) parodymų, kad atskirais atvejais ji užpildydavo ne tik muitinės deklaracijas, bet ir automobilių pirkimo–pardavimo dokumentus, kai automobiliai būdavo parduodami užsieniečiams, klientas už dokumentų pildymą jai palikdavo 35 Eur, iš kurių 5 Eur likdavo jai, o 30 Eur atiduodavo S. R..

31.8. Nuteistosios S. R. nurodytų aplinkybių kontekste liko neįvertinti užfiksuoti S. R. ir R. R. tarpusavio, taip pat su kitais asmenimis telefoniniai pokalbiai, kurių metu R. R. duodavo nurodymus S. R., kuri, nors ir būdama Bendrovės direktorė, ne kartą pašnekovams paaiškindavo, kad dėl pirkimo–pardavimo dokumentuose nurodomos kainos turi paklausti R. R., arba jis yra nurodęs, kokią kainą įrašyti dokumentuose, taip pat ir pokalbiai, kuriuose R. R. tiesiogiai nurodo pirkėjams jam atiduoti dokumentuose nenurodytą automobilių kainos dalį, pokalbiuose įvardijamą kaip „antrą galą“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 42, 43, 54, 55 punktai).

32. Atskirai pasisakytina dėl vieno iš Bendrovės automobilių perpardavėjų V. P. parodymų vertinimo, šio parodymai dėl 11 automobilių pardavimo atvejų yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kad R. R. gavo skirtumą tarp faktinės automobilių pardavimo kainos ir kainos, nurodytos pirkimo–pardavimo dokumentuose.

32.1. Apklausiamas teisme V. P. nurodė (iš esmės tik patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes tikslių įvykių aplinkybių nebeprisiminė dėl praėjusio ilgo laiko tarpo), kad 11 atvejų, kai Bendrovės automobiliai buvo perparduoti tretiesiems asmenims – G. R., P. B., R. G., P. G., R. J., S. E., R1. J1., A. K., H. R., R1. P1. ir R. Č., – V. P. faktiškai sumokėjo Bendrovei didesnę kainą, nei nurodyta dokumentuose, o šiuos pinigus perduodavo R. R..

32.2. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2020 m. balandžio 3 d. nutarimu V. P. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam ikiteisminis tyrimas nutrauktas (t. 22, b. l. 57–69).

32.3. Teismų praktikoje nurodoma, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2023, 20.3 papunktis).

32.4. BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymų vertinimui. Šiuo atveju aktualūs kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, formuluojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas asmenų parodymus. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui; teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-976/2026, 34.2 papunktis). Kartu pažymėtina, kad teisės į gynybą užtikrinimo aspektu paprastai reikalaujama, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje.

32.5. Minėta, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas V. P. nurodė, kad automobilių perpardavimo atvejais G. R., P. B., R. G., P. G., R. J., S. E., R1. J1., A. K., H. R., R1. P1. ir R. Č. prieš tai sumokėjo R. R. už Bendrovės automobilius didesnę kainą, nei nurodyta pirkimo–pardavimo dokumentuose. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. P. apklausos metu nuteistųjų gynėjai, norėdami nuginčyti V. P. parodymų patikimumą, be kita ko, rėmėsi galutiniais automobilių pirkėjų parodymais, kad jie V. P. sumokėjo tokią pinigų sumą, kuri nurodyta automobilių pirkimo–pardavimo dokumentuose (pavyzdžiui, G. R., A. K., R. J., P. G.). Šios aplinkybės buvo nurodytos ir apeliaciniuose skunduose. Galutiniai automobilių pirkėjai bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklausti, nuteistieji ir jų gynėjai šių liudytojų neprašė apklausti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

32.6. Pažymėtina, kad nors, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą, teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pavyzdžiui, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-719/2026, 20 punktas).

32.7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nurodė, kad galutinių automobilių pirkėjų parodymai nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi, nes nagrinėjamu atveju svarbu tai, kokią pinigų sumą Bendrovei sumokėjo V. P., o ne kokią pinigų sumą V. P. sumokėjo tretieji asmenys. Su tokiu teismų vertinimu negalima sutikti. Šiuo atveju galutinių automobilių pirkėjų apklausa yra viena iš priemonių, kuria nuteistieji realiai gali ginčyti jiems nepalankius V. P. parodymus, kurių iš esmės jokie kiti duomenys tiesiogiai nepatvirtina. Vien tai, kad V. P. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir proceso dalyviai turėjo galimybes jam užduoti klausimų, į daugumą kurių V. P. atsakė abstrakčiomis frazėmis, nelaikytina pakankama garantija nuteistiesiems ginčyti vieno iš pagrindinių kaltinimo liudytojų parodymus, tuo labiau atsižvelgiant į V. P. procesinės padėties specifiškumą, kai jis ikiteisminio tyrimo metu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už savo paties padarytas nusikalstamas veikas.

32.8. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nesiimdamas priemonių liudytojo V. P. parodymams patikrinti ir neapklausdamas automobilių pirkėjų, kuriems V. P. perpardavė Bendrovės automobilius, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir nepatikrino bylos apeliacine tvarka tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

33. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad dėl automobilio „VW Golf“ (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo S. R. ir R. R. buvo nuteisti ir dėl to, kad šį automobilį Bendrovė tiesiogiai pardavė E. V., ir dėl to, kad šis automobilis buvo parduotas J. M., kuris automobilį perpardavė E. V. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 59–60 punktai). Siekdamas ištaisyti susidariusią situaciją, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino galutinio automobilio pirkėjo E. V. parodymus ir konstatavo, kad pasitvirtino aplinkybės, jog automobilį E. V. pardavė Bendrovė už ne mažiau kaip 4 000 Eur, nors automobilio pirkimo–pardavimo dokumentuose buvo nurodyta 3 600 Eur kaina, o 400 Eur likutis Bendrovėje buvo neapskaitytas ir jį pasisavino nuteistieji.

33.1. Visų pirma pažymėtina, kad automobilio pirkėjas E. V. nagrinėjamoje byloje nebuvo apklaustas, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi E. V. 2019 m. lapkričio 27 d. per apklausą ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

33.2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. V. buvo šaukiamas atvykti į 2022 m. vasario 1 d., kovo 4 d., birželio 8 d., liepos 4 d., rugsėjo 7 d., gruodžio 6 d., 2023 m. sausio 27 d., kovo 3 d. teismo posėdžius, bet teismo šaukimai jam nebūdavo įteikiami ir į teismo posėdžius liudytojas neatvykdavo, paskutinį kartą E. V. buvo šaukiamas atvykti į 2023 m. kovo 22 d. teismo posėdį. 2023 m. kovo 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad E. V. į teismo posėdį atvykti negalės, nes bus išvykęs iš Lietuvos, taip pat nurodyta, kad liudytojas anksčiau siųstų teismo šaukimų nebuvo gavęs, nes nurodytu adresu negyvena, ir nurodė elektroninio pašto adresą, kuriuo siųsti teismo šaukimus (t. 88, b. l. 48). Tačiau daugiau liudytojas E. V. į teismo posėdžius atvykti šaukiamas nebuvo ir pirmosios instancijos teisme buvo neapklaustas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad buvo svarstoma organizuoti liudytojo apklausą naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, kaip tai nustatyta BPK 8² straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių liudytojo dalyvavimui teismo posėdyje užtikrinti sudarant galimybę liudytojui užduoti klausimų, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

33.3. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad vienas iš Bendrovės automobilių perpardavėjų J. M. Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas leidimo veiklai, kuriai ji reikalinga, be kita ko, ir už tai, kad 2018 m. birželio 12 d. tą patį automobilį „VW Golf“ pardavė E. V. už ne mažiau kaip 4 000 Eur, nors pirkimo–pardavimo dokumentuose nurodė, kad automobilis parduodamas už 3 600 Eur. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas nustatė visiškai priešingas aplinkybes, nei nustatytos įsiteisėjusiu ir galiojančiu teismo baudžiamuoju įsakymu kitoje baudžiamojoje byloje. Tokio prieštaravimo apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nenurodė, kokie duomenys sudarė pagrindą nustatyti visiškai priešingas aplinkybes dėl to paties automobilio pardavimo, nei jos buvo nustatytos kitoje baudžiamojoje byloje.

34. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitus prieštaravimus byloje, kurių apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino.

34.1. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių dalių dėl bausmių skyrimo, teismai nurodo, kad S. R. padarytas BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas yra apysunkis, nors dėstydami motyvus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo nurodė, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką taikoma 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, pagal kurią nusikaltimas yra nesunkus (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 147, 183 punktai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 79, 93 punktai). Kadangi nuosprendžiuose išdėstytuose motyvuose dėl bausmių skyrimo nėra nurodyta, kokią BK 47 straipsnio redakciją teismai taikė nustatydami baudos dydį, todėl nėra aišku, ar teismai vadovavosi nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams taikomais dydžiais.

34.2. Taip pat nėra aišku, kokią (dalinę ar solidariąją) nuteistųjų atsakomybę už svetimo turto pasisavinimą nustatė teismai. Dėl šios dalies teismų išvados yra prieštaringos. Byloje Bendrovė, kaip civilinė ieškovė, buvo pareiškusi civilinį ieškinį, prašydama visą pasisavintą pinigų sumą priteisti iš R. R.. Pirmosios instancijos teismas Bendrovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš R. R. tik pusę pasisavintos sumos – 39 725 Eur, bet atitinkamai S. R. taikė turto konfiskavimą ir konfiskavo likusią pasisavintų pinigų dalį – 39 725 Eur. Tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui apeliacinės instancijos teismas pritarė. Teismų sprendimas grindžiamas tuo, kad visos turtinės žalos atlyginimo priteisimas tik iš vieno nuteistojo prieštarautų protingumo, teisingumo principams, todėl faktiškai teismai lyg ir nustatė dalinę nuteistųjų atsakomybę. Tačiau taip pat teismai nurodė, kad solidariąją prievolę įvykdęs ir atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito kalto asmens atlyginti jo įvykdytą dalį (CK 6.280 straipsnio 1, 2 dalys).

34.3. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus ir taikydamas naujos redakcijos BK 66 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu į nuteistiesiems paskirtas bausmes įskaityta S. R. viena diena laikinojo sulaikymo, R. R. dvi dienos laikinojo sulaikymo, taikant iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusią BK 66 straipsnio redakciją, pagal kurią viena sulaikymo diena prilyginta 2 MGL dydžio baudai. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs R. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir iš naujo paskyręs subendrintą bausmę, nurodė įskaitantis dvi dienas laikinojo sulaikymo, bet jau pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančią BK 66 straipsnio redakciją, pagal kurią viena diena prilyginta 6 MGL dydžio baudai. Tačiau naujos redakcijos BK 66 straipsnio nuostatų S. R. netaikė.

35. R. R. taip pat nuteistas už neteisėtą praturtėjimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija) dėl to, kad kartu su E. R. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turi parduotuvę, kurios vertė 349 000 Eur, žinodamas, kad dalis šio turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, nes jis, 2015–2017 m. statydamas šią parduotuvę, iš viso patyrė 263 844 Eur statybos išlaidų, tačiau 2017 m. nebuvo gavęs tiek teisėtų pajamų, todėl jo dalis 2017 m. turėtų statybos ir įrengimo išlaidų – 92 877 Eur negalėjo būti padengtos atsiskaitant teisėtomis pajamomis. Be to, jis kartu su E. R. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turi butą, kurio vertė 303 000 Eur, žinodamas, kad dalis šio turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, nes 2018 m. statydamas šį butą patyrė 99 792 Eur statybos išlaidų, tačiau tuo metu nebuvo gavęs tiek teisėtų pajamų, todėl jo dalis turėtų statybos ir įrengimo išlaidų – 34 913 Eur negalėjo būti padengtos atsiskaitant teisėtomis pajamomis. Tokiu būdu R. R. kartu su E. R. nuosavybės teise turi turto, kurio dalis – 127 790 Eur negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis.

36. Lietuvos teismų praktikoje aiškinant BK 189¹ straipsnio taikymo ypatumus nurodoma, kad ši norma sudaro pagrindą patraukti atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę neproporcingai didelį pagal savo pajamas turtą, o loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ reiškia, kad, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014; 2019 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019, 8 punktas). Tokiu būdu tai, kad BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalyką atitinkančio turto atsiradimo konkrečios aplinkybės nenustatytos, nėra kliūtis asmens veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjimo dalykas, o įrodinėjamas teisėtų pajamų šaltinių nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020, 20 punktas).

37. Tačiau, aiškinant neteisėto praturtėjimo sudėtį, svarbu ir tai, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014; 2022 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2022, 8 punktas). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumą. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga. Asmuo paprastai turi žinoti, iš kokių pajamų įgyja turtą, ypač kai turtas didelės vertės. Tačiau įrodinėjant, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime dar nėra pakankama aplinkybė kaltumui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015). Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014; 2022 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2022, 8 punktas).

38. Skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai nesilaikė pirmiau paminėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, nesiėmė priemonių, kad būtų nustatytos visos BK 189¹ straipsniui taikyti reikšmingos aplinkybės byloje ir pašalinti kilę prieštaravimai, tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl neteisėto praturtėjimo.

38.1. Sutiktina su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad šioje byloje liko nepašalintos abejonės tarp VMI specialisčių ir konsultacinės išvadų. Esminis prieštaravimas kilo dėl specialistų taikomų nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodų – VMI specialistės vadovavosi UAB „Sistela“ nekilnojamojo turto statybinės vertės kainynais ir vertino statybų išlaidas, o UAB „Tax Law Group“ specialistė ekspertė A. B. vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis ir vertino pastatų rinkos vertę. Galima būtų sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad turto rinkos vertė ne visada atspindi tokio turto sukūrimo ar pirkimo kainą. Turto vertė BK 189¹ straipsnio prasme nustatoma pagal realiai patirtas išlaidas jam sukurti (ar įgyti), o masinio vertinimo duomenys šioje byloje nagrinėjamu atveju neatspindi faktinių statybų išlaidų. Tai, kad vėliau dėl kokių nors priežasčių įgyto ar sukurto turto vertė sumažėja, nešalina kaltininko atsakomybės pagal aptariamą BK straipsnį. Tačiau, atmetęs šią konsultacinės išvados dalį, apeliacinės instancijos teismas nenurodė pagrįstų motyvų, kodėl atmeta kitas šios išvados dalis, ir nesiaiškino bei tinkamai nemotyvavo, ar tinkamu metodu, nustatant statybos išlaidas, vadovavosi VMI specialistė.

38.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra kilusių abejonių dėl E. R. gautų pajamų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 84 punktas). Nurodydamas, jog E. R. pajamų deklaravimas ir mokesčių nuo jų sumokėjimo faktas savaime nepatvirtina nurodomos veiklos vykdymo ir iš jos gautų pajamų, iš esmės šis teismas konstatavo, kad pateikti apskaitos žurnalai buvo suformuoti ūkinės veiklos tiriamuoju laikotarpiu, tačiau jų sukūrimo ir koregavimo laikas buvo ne einamuoju laikotarpiu, o pasibaigus jam, o tai kelia abejonių dėl jų naudojimo pagal paskirtį. Tačiau, užuot ėmęsis priemonių iškilusioms abejonėms pašalinti, šis teismas tas abejones panaudojo nuteistojo nenaudai.

38.3. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad neteisėto praturtėjimo faktas iš esmės buvo konstatuotas VMI specialistės ir tik ji sprendė, kokiais duomenimis nustatant ne(gautas) pajamas ir pagrindžiant jų teisėtumą galima remtis, o kurie atmestini. Apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritarė šios specialistės išvadoms ir paaiškinimams, juos atkartodamas skundžiamame nuosprendyje, tačiau įrodymų visumos nevertino ir savo išvadų įtikinamais argumentais nepagrindė.

38.4. Toks sprendimo motyvavimas, kai įvertinama tik dalis teisingam sprendimui priimti svarbių aplinkybių, tačiau nevertinamos (nutylimos) visos kitos reikšmingos aplinkybės, nesiimama priemonių kilusioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, atspindi netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo kruopščiai patikrinti ir įvertinti visi duomenys, reikšminti teisingam BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymui. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais.

38.5. Svarbu paminėti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo išvadą, jog R. R. negalėjo gauti tiek teisėtų pajamų, kad jų pakaktų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui pastatyti, siejo ir su tuo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis dėl UAB „Raelas“ neįtrauktų į apskaitą lėšų pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas tokioms išvadoms pritarė. Kadangi šioje nutartyje dėl paminėto lėšų pasisavinimo konstatuoti esminiai BPK pažeidimai, dėl ko skundžiamas nuosprendis turi būti naikinamas, negali būti paliktas galioti ir sprendimas dėl neteisėto praturtėjimo.

39. Nuteistojo R. R. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad, nuteisiant R. R. dėl neteisėto praturtėjimo, iš esmės buvo konstatuotas jo bendrininkavimas su sutuoktine E. R., taip iš esmės nustatant į procesą neįtraukto asmens kaltę ir pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Šis argumentas nepagrįstas. Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad R. R. „kartu su E. R. turi nuosavybės teise turtą...“, šioje byloje nagrinėjamu atveju konstatuoja objektyvų civilinį teisinį faktą, kylantį iš Civilinio kodekso 3.87 straipsnio, – turto priklausomybę sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendrininkavimas reikalauja tyčios ir bendro susitarimo daryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis). Tačiau šiuo atveju nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra nurodyta, kad nuteistojo sutuoktinė veikė nusikalstamai ar kaip bendrininkė. Vien tai, kad asmuo yra turto bendraturtis pagal šeimos teisės normas, nereiškia jo pripažinimo nusikaltimo bendrininku baudžiamosios teisės prasme. Šioje byloje nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto priklausomybės nurodymas kaltinamajame akte ir nuosprendžiuose nėra asmens pripažinimas kaltu padarius nusikalstamą veiką bendrininkaujant. Todėl E. R. nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro bendrą išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, tinkamai neįvertino visų bylos duomenų, dalies įrodymų nevertino arba iš viso neištyrė, tinkamai nemotyvavo savo išvadų, o apeliacinės instancijos teismas dar ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

41. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, todėl šioje nutartyje nurodyti procesiniai pažeidimai turi būti ištaisyti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl, vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, susijusių su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu, nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šią bylos dalį ir išsprendęs S. R. ir R. R. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, turės tiek iš naujo įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą ir spręsti dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, tiek ir priimti sprendimą dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas