Dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Interbesta“ (toliau - Bendrovė) bankroto pripažinimo tyčiniu

Nr. DOK-2222

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01412-2023-0 Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkės),

susipažinusi su 2026 m. birželio 16 d. paduotu suinteresuoto asmens BUAB „Interbesta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

suinteresuotas asmuo padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ pareiškimą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Interbesta“ (toliau – Bendrovė) bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – V. Ž.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Lietuvos apeliacinis teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Suinteresuotas asmuo kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 17 d. nutartį, priimti naują nutartį – pripažinti BUAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu bei nustatyti, kad už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą yra atsakingas V. Ž.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas V. Ž. bet kokią atsakomybę dėl Bendrovės dokumentų neperdavimo iš esmės paneigė dėl dviejų priežasčių: 1) neva V. Ž. buvo tik de jure Bendrovės vadovas; 2) V. Ž. savo žinioje neturėjo Bendrovės dokumentų, todėl jų negalėjo perduoti. Tokiu būdu Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atleido bendrovės valdymo organą nuo bazinių pareigų, reglamentuotų įstatyme.

2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Bendrovės buvusio vadovo atsakomybę pašalino, tai, kad V. Ž. buvo de jure vadovas, įmonės dokumentų neturėjo, todėl tariamai neturėjo, ką perduoti administratorei, prieštarauja kasacinio teismo praktikoje pateiktiems išaiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 207-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025).

3. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai paneigdamas V. Ž. atsakomybę dėl įmonės dokumentų neperdavimo, nesiėmė nustatinėti, kas tuomet buvo atsakingas už Bendrovės dokumentų perdavimą. Apeliacinės instancijos teismas paliko teisinį neaiškumą atsakingų asmenų už Bendrovės dokumentų saugojimą, perdavimą nustatyme. Teismas nekėlė klausimo dėl V. Ž., kaip buvusio Bendrovės vadovo, pareigos atkurti bendrovės dokumentus iš kitų šaltinių, jei jam perėmus įmonės valdymą nebuvo perduoti jokie dokumentai.

4. Apeliacinės instancijos teismas atsisakydamas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, šiuo atveju nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510 915/2018, 28 punktas), nurodydamas, kad pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

5. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nenustatinėjo Bendrovės nemokumo momento, nekėlė klausimo, nuo kada Bendrovės atsakingiems asmenims kilo pareiga inicijuoti Bendrovės bankroto procedūras, kai nemokumo momento nustatymas tyčinio bankroto bylose teismų praktikoje vertinamas kaip esminis.

6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai formuluoja nemokumo momento principą, t. y. teismas vartoja žodį „vertinti“ nemokumo momentą, kai tuo tarpu tyčinio bankroto bylose nemokumo momentas turi būti „nustatomas“, ko nepadarė nei pirmosios instancijos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas. Tai lėmė neteisėtų nutarčių priėmimą ir netinkamą tyčinio bankroto bylos išnagrinėjimą.

7. Apeliacinės instancijos teismui aptakiai pasisakius neva nemokumo momentą turėjo nustatyti pati Bendrovė, neva nemokumo momentą vertino pirmosios instancijos teismas, ryškėja teisinė spraga – nors nemokumo momento nustatymas pripažįstamas esminiu tyčinio bankroto bylose, nėra aišku, kam keliama pareiga jį nustatyti. Teismas, vedinas bendrosios pareigos būti aktyviam bankroto bylose bei aiškios nemokumo momento tyčinio bankroto bylose nustatymo svarbos, privalo imtis nustatinėti nemokumo momentą ex officio.

8. Teismas nebuvo aktyvus byloje ir tokiu būdu nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, kuri pasisako, jog teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46 933/2026, 51, 53 punktai).

9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 329 straipsnio 2 dalies nuostatas, kas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą. Šiuo atveju, kaip patvirtina byloje esančios aplinkybės, į bylą S. R. įtrauktas nebuvo, joje nedalyvavo. Tačiau teismas šioje civilinėje byloje padarė išvadas, kad būtent S. R. buvo Bendrovės faktinis vadovas, o V. Ž. ėjo tik formalias vadovo pareigas. Neįtrauktam į bylą S. R. nebuvo sudarytos sąlygos pasisakyti, atsiliepti, pateikti savo poziciją. Tokiu būdu, be neįtraukto asmens dalyvavimo, teismas nusprendė dėl šio asmens materialiųjų teisių ir pareigų, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Algirdas Taminskas

Agnė Tikniūtė

Dalia Vasarienė