P. Ž. pagal BK 187 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-813/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36125-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.5; 2.3.6.4.4.1; 2.4.7; 2.8.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkės), Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjo) ir Aleno Piesliako,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Anatolijui Koržovui,

išteisintojo G. K. gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,

civilinės ieškovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ atstovams advokatui Sauliui Avižai ir L. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jono Selilionio ir civilinės ieškovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽŪB) „Vanaginė“ atstovo advokato Sauliaus Avižos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį 700 MGL (35 000 Eur) dydžio bauda. P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda. Civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 16 d. nutartimi, nuteistojo G. K., nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato Lino Blažulionio apeliacinius skundus atmetus, o civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovo advokato Sauliaus Avižos apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, pakeista Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalis, kuria civilinis ieškinys buvo atmestas, ir solidariai iš nuteistųjų G. K. ir P. Ž. priteista civilinei ieškovei ŽŪB „Vanaginė“ 17 880,05 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuteistųjų G. K. ir P. Ž. turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas iki nuosprendžio dalies, kuria iš dalies patenkintas civilinis ieškinys, įvykdymo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 16 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo G. K., nuteistojo P. Ž. gynėjo advokato Lino Blažulionio apeliacinius skundus, o civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovo advokato Sauliaus Avižos apeliacinį skundą atmetus, panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: G. K. ir P. Ž. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, civilinės ieškovės atstovų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, taip pat išteisintojo G. K. gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Bylos esmė

1. G. K. ir P. Ž. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisinti dėl to, kad veikdami bendrai ir pasitelkdami kitus asmenis, kurie nesuprato, jog dalyvauja padarant nusikalstamą veiką, sugadino svetimą didelės – 42 300 Eur – vertės ŽŪB „Vanaginė“ priklausantį turtą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1. G. K. 2019 m. rugpjūčio 13 d., tikslesnis laikas nenustatytas, atvykęs į UAB „Grindukas“ betono mazgą, esantį Vilniuje, M. Sleževičiaus g. 15, tarpininkaujant UAB „Grindukas“ direktoriui J. Č., pateikė UAB „Komposta“ vardu užsakymą UAB „Orsas“ direktoriui S. D. nuvežti ir išpilti penkis kubinius metrus betono sklype, esančiame Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Vanaginės kaime.

1.2. 2019 m. rugpjūčio 14 d. apie 17 val. UAB „Orsas“ betono siurblio vairuotojas J. S. (J. S.) direktoriaus S. D. pavedimu automobiliu, priklausančiu UAB „Orsas“, prieš tai susisiekęs su P. Ž., kuris nurodė, kur vežti betoną, nuvažiavo į sklypą, esantį Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Vanaginės kaime, ten J. S. pasitiko P. Ž. nurodytas asmuo ir, šiam parodžius, J. S. atvežtą betoną supylė į du ŽŪB „Vanaginė“ priklausančius kanalizacijos tinklų šulinius, sujungtus su fekalinės kanalizacijos vamzdynu ir valymo įrenginiais.

1.3. Vėliau, t. y. 2019 m. rugpjūčio 19 d. 13.48 val., P. Ž., paskambinęs telefonu UAB „Dudtrans“ transporto vadovui A. D., pateikė užsakymą dėl žemės kasimo ir sklypo reljefo lyginimo darbų sklype, esančiame Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Vanaginės kaime. 2019 m. rugpjūčio 21 d. apie 15.00 val. UAB „Dudtrans“ operatorius E. Ž. (E. Ž.) direktoriaus A. D. pavedimu su ratiniu ekskavatoriumi-krautuvu, kurio naudotoja yra UAB „Dudtrans“, atvažiavo į sklypą Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Vanaginės kaime, ir, gavęs iš P. Ž. ir G. K. nurodymą, ratiniu ekskavatoriumi-krautuvu užpylė gruntu ŽŪB „Vanaginė“ priklausančius šulinius, kurie sujungti su fekalinės kanalizacijos vamzdynu ir valymo įrenginiais.

1.4. Tokiais veiksmais G. K. ir P. Ž. sugadino ŽŪB „Vanaginė“ priklausančius nuotekų šalinimo tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną ir valymo įrenginius, 42 300 Eur vertės.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą – apklausęs ekspertus S. Mitkų, D. Kalibatą, V. Bučinską, L. Ustinovičių (L. Ustinovič), liudytojus E. S., S. A., K. S. (K. S.), M. R. (M. R.), nuteistuosius G. K. ir P. Ž., civilinės ieškovės atstovą L. K., peržiūrėjęs vaizdo įrašus, esančius byloje, pridėjęs prie bylos papildomai proceso dalyvių pateiktą rašytinę medžiagą, išklausęs proceso dalyvių paaiškinimus, konstatavo, kad G. K. ir P. Ž. nepadarė veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje. Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo G. K. veiksmuose, supilant betoną į šulinius, o paskui juos užverčiant žeme, nebuvo tyčios sugadinti ŽŪB „Vanaginė“ priklausantį nuotekų šalinimo tinklą. Teismas nusprendė, kad tokiu būdu nuteistasis siekė užkirsti kelią smarvei plisti, o ne sugadinti nuotekų šalinimo tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną. Teismas, nenustatęs G. K. kaltės, konstatavo, kad ir kartu su G. K. veikusio P. Ž. veiksmuose nebuvo tyčios. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įvykio metu valymo įrenginiai jau nebeatliko nuotekų nuleidimo, kaupimo ir valymo funkcijų, todėl nuotekų valymo sistema nebeturėjo savybių, kurias nuteistieji galėjo pažeisti, sugadinti. Nenustatyta, kad nuteistieji savo veiksmais sukėlė kokius nors padarinius nuotekų valymo sistemai ir šie padariniai būtų priežastiniu ryšiu susiję su nuteistųjų veiksmais.

3. Nenustačius nuteistųjų veiksmuose nusikaltimo, nurodyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, požymių, civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Jonas Selilionis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nesiėmė reikiamų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymus vertino atsietai, nesugretino tarpusavyje ir nepagrįstai rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitiko nuteistųjų parodymus. Šie BPK pažeidimai lėmė netinkamą BK 187 straipsnio 2 dalies taikymą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimų, kadangi ji yra nekonkreti, neatspindi kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paneigimo, yra prieštaringa byloje ištirtų įrodymų ir teisinės argumentacijos požiūriu.

4.2. Nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. K. veiksmais nebuvo siekta sugadinti nuotekų šalinimo tinklų – fekalinės kanalizacijos vamzdyno. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad G. K. buvo žinoma, jog nuotekų šalinimo sistema yra ne jo nuosavybė, ekstremaliosios situacijos komisijos rekomendacija dėl ekologinės avarijos, įvykusios 2017 m., galimų padarinių pašalinimo buvo skirta ne jam, todėl išteisintasis nebuvo įgaliotas užbetonuoti šulinių. Akivaizdu, kad G. K., turintis ilgametę patirtį kaip vandentiekio specialistas, negalėdamas greitai teisėtais būdais pasiekti norimų rezultatų dėl nuotekų taršos, ėmėsi priemonių, kad nuotekų šalinimo įrenginiai kuo greičiau nefunkcionuotų. Todėl bendri G. K. ir P. Ž. veiksmai, nurodyti kaltinime, buvo nukreipti į tai, kad nuotekų šalinimo tinklai nebūtų naudojami pagal tikslinę savo paskirtį. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pats G. K..

4.3. Pažymėtina, kad G. K. ne kartą buvo nurodęs, jog nuotekų šulinius jis užbetonavęs dėl būtinojo reikalingumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nustatyta BK 31 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl betono supylimas į šulinius ir šulinių užvertimas gruntu yra tinkama priemonė taršos problemai spręsti, o ne siekis gadinti nuotekų šalinimo sistemą. Taigi lieka neaišku, kokie įrodymai lėmė tokį apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą.

4.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo nuoseklus. Apeliacinės instancijos teismas hipotetiškai nurodė, kad jis nenustatė priežastinio ryšio tarp išteisintųjų veiksmų ir padarinių – turto sugadinimo, taip pat nenustatė, kad išteisintieji būtų svetimą turtą sugadinę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ekspertas L. Ustinovičius patvirtino, jog betonas galėjo sukelti lokalių sistemos sužalojimų. G. K. pats savo sąskaita pakeitė dėl betono supylimo sugadintas vamzdyno dalis. Taigi vienu atveju teismas konstatavo, kad išteisintieji nesugadino nuotekų šalinimo tinklų, kitu atveju rėmėsi eksperto paaiškinimais – pastarasis teigė, kad nuotekų šalinimo sistema veikė, tačiau, užpylus betonu, ji neatliko savo tikrosios funkcijos.

4.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskirtinį dėmesį skyrė 2017 m. įvykusiai ekologinei avarijai, siedamas šį atvejį su nagrinėjamais įvykiais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad po 2017 m. avarijos aplinkosaugos institucijų specialistai nepanaikino leidimo eksploatuoti nuotekų šalinimo tinklus, o tai patvirtina, kad nuotekų įrenginiai funkcionavo. Tai, kad būtent po išteisintųjų kaltinime nurodytų veiksmų nuotekų įrenginiai neveikė, patvirtino ir ekspertai S. Mitkus, L. Ustinovičius, D. Kalibatas. S. Mitkus nurodė, kad sistema įpylus betono į šulinius tapo nefunkcionali, taip pat nurodė jos atkūrimo būdą. D. Kalibatas nurodė, kad dalis valymo įrenginių buvo užkasta žemėmis, dalis užpilta betonu, todėl tokie įrenginiai negali būti eksploatuojami. L. Ustinovičius taip pat parodė, kad viskas buvo užpilta gruntu, buvo prieinamas tik vienas neužkastas šulinys, esantis ant sklypo ribos, – Nr. 232, jame buvo daug nuotekų, sistema buvo užpilta ir skystis stovėjo visoje sistemoje, tai rodo, kad sistema nefunkcionavo.

5. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovas advokatas S. Aviža prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 16 d. nutartį. Kasaciniame skunde nurodoma:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas neatliko veiksmų, kurie buvo nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartyje, ir išteisinamąjį nuosprendį grindė vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais, be motyvų ignoravo ekspertų pateiktus paaiškinimus, įrodymus vertino atsietai, todėl padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, tai nulėmė esminį BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 187 straipsnio 2 dalį.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl G. K. ir P. Ž. išteisinimo grindė šiame teisme apklaustų savivaldybės ir kitų institucijų pareigūnų parodymais dėl 2017 m. avarijos šalinimo, aplinkybėmis, susijusiomis su dumblo aikštele. Tačiau kaltinimas išteisintiesiems buvo pateiktas dėl nuotekų nusodintuvų ir dėl nuotekų šulinių sugadinimo.

5.3. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo – įvertinti ir nustatyti tiek 2017 m. nuotekų avarijos įtaką nuotekų valymo įrenginių funkcijoms atlikti, tiek išteisintųjų veiksmų įtaką šių įrenginių funkcijoms atlikti. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad po 2017 m. avarijos valymo sistema ir dumblo duobė savo funkcijų neatliko, o fekalijų vamzdyno funkcijos nebuvo sutrikdytos ir veikė ir po to, kai G. K. supylė betoną. Tokia teismo išvada suponuoja, kad po 2017 m. avarijos ŽŪB „Vanaginė“ kompleksas egzistavo be nuotekų sistemos. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad ŽŪB „Vanaginė“ veikloje nuotekos susidarė ir būtent išteisintojo G. K. nepasitenkinimas ir kaltinime nurodyti veiksmai kilo dėl šių nuotekų šalinimo būdo.

5.4. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas betono supylimo į nuotekų valymo įrenginį ir jo užpylimo žemėmis padarinius nepagrįstai priskyrė dumblo aikštelei ir taip padarė loginio vertinimo klaidą, kadangi išteisintųjų veiksmai, jiems į nuotekų valymo įrenginį supylus betoną ir įrenginį užpylus gausiu grunto sluoksniu, turėjo įtakos nusodintuvo funkcionavimui, o dumblo aikštelės veikimui jokios įtakos neturėjo. Iki išteisintųjų neteisėtų veiksmų nusodintuvai ir šuliniai buvo naudojami, o 2017 m. avarija iš esmės paveikė tik dumblo aikštelės funkcionavimą. Tai, kad po 2017 m. avarijos nuotekų valymo įrenginio dalis – nusodintuvas – nebuvo sugadinta, o pagal paskirtį nebebuvo naudojama tik dumblo aikštelė, patvirtina avarijos padariniams šalinti sukurtos savivaldybės darbo grupės nariai. Būtent po išteisintųjų neteisėtų veiksmų nusodintuvas funkcijų nebeatliko, dėl to nuotekos turėjo būti išsiurbiamos iš tam nepritaikyto itin mažos talpos tarpinio šulinio, esančio ant nuotekų vamzdyno tinklo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad po 2017 m. avarijos nuotekų valymo sistema nebeatliko funkcijų, nelogiškumą patvirtina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu pats išteisintasis G. K. savo iniciatyva nuotekų valymo įrenginį tvarkė ir pripažino, jog dėl jo veiksmų, pripylus betono į nuotekų valymo įrenginį, nuotekų valymo sistema galėjo neveikti taip, kaip ji veikė iki tol.

5.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties ir neįvertino bei neaptarė eksperto V. Bučinsko 2023 m. lapkričio 20 d. akto išvadų. Šio akto išvados patvirtina, kad, užpylus šulinių ir nuotekų valymo sistemos įrenginio jungiamuosius vamzdžius betonu, jų vertė sumažėjo, valymo įrenginių sistema neteko dalies savo funkcijų, t. y. neteko nuotekų išleidimo į aplinką galimybės, dėl to nuotekos į aplinką buvo išsiurbiamos per kesoną, kuris nebuvo pritaikytas šiai funkcijai atlikti. Taigi akivaizdu, kad po išteisintųjų veiksmų nuotekų valymo sistema tapo sugadinta arba ja negalėjo būti naudojamasi taip, kaip buvo naudojamasi iki veikos atlikimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad V. Bučinskas, surašant aktą, nežinojo apie nuotekų valymo įrenginio užpylimą gruntu.

5.6. Pažymėtina, kad ekspertai L. Ustinovičius ir D. Kalibatas teisme nurodė, jog nuotekų nusodintuvų (septikų) bei nuotekų šulinių negalima apžiūrėti, nes jie užpilti žemėmis. Todėl akivaizdu, kad dėl to, jog išteisintieji minėtą įrangą užpylė gruntu, civilinė ieškovė neteko galimybės prie šio įrenginio prieiti ir juolab juo disponuoti pagal paskirtį. Tačiau ši aplinkybė ir jos įtaka nuotekų sistemos eksploatavimui apeliacinės instancijos teismo niekaip nebuvo įvertinta. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog valymo įrenginiai išteisintųjų nebuvo sugadinti, yra nelogiška. Tam prieštarauja ir paties teismo nurodyta aplinkybė, kad valymo įrenginio užpylimas galėjo sukelti lokalių šios sistemos pažeidimų. Akivaizdu, kad lokalių valymo sistemos įrenginio pažeidimų faktas patvirtina nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, objektyvųjį požymį – svetimo turto sugadinimą.

5.7. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Viena vertus, šis teismas nurodė, kad jau po 2017 m. avarijos pati valymo sistema savo funkcijų nevykdė, o fekalijų vamzdyno funkcijos nebuvo sutrikdytos. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje šis teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, jog apskritai nuotekų sistema veikė.

5.8. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išteisintieji savo veiksmais siekė ne sugadinti valymo įrenginį, o suvaldyti iš jo sklindančią smarvę, remdamiesi tuo, kad 2017 m. avarijos padariniai nebuvo iki galo likviduoti. Tačiau šis teismas ignoravo liudytojo M. R. parodymus, jog po avarijos užterštas vandens telkinys buvo išvalytas ir pavojingos nuotekos buvo sutvarkytos. Be to, šie teiginiai buvo išsakyti apie dumblo aikštelę, o ne apie šulinius ir septikus.

5.9. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo aptarta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartyje nustatytų įrodymų vertinimo trūkumų, byloje surinktus įrodymus vertino atsietai nuo įrodymų visumos, išteisinamąjį nuosprendį motyvavo liudytojų ir ekspertų parodymais, paimtais iš konteksto, taip pat šalutiniais argumentais, kurie nėra susiję su bylos esme, nesigilino į bylai reikšmingas aplinkybes.

5.10. Dėl pirmiau nurodytų esminių įrodymų vertinimo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BK 187 straipsnio 2 dalį.

5.11. Nors po 2017 m. dumblo duobė, į kurią išbėgdavo nuotekos, neveikė, tačiau civilinė ieškovė nuotekas laikotarpiu 2017–2019 m. iš valymo įrenginio reguliariai surinkdavo ir utilizuodavo. Iki išteisintųjų neteisėtų veiksmų nusodintuvo dalis kaupė dumblą ir filtravo į įrenginį patekusį vandenį, dėl to likusį dumblą iš paties įrenginio išsiurbdavo. Ekspertas L. Ustinovičius patvirtino, kad po išteisintųjų veiksmų valymo sistema veikė, tačiau įrenginio nusodintuvas nebeveikė. Todėl po išteisintųjų neteisėtų veiksmų nuotekos pradėjo kauptis tik buitinių nuotekų vamzdyne ir ant sklypų ribos esančiame šulinyje (rentinyje), iš kurio jos buvo tik iš dalies išsiurbiamos. Šis šulinys nebuvo skirtas nuotekoms kaupti ir joms išsiurbti. Šią aplinkybę patvirtino ir ekspertas V. Bučinskas. Dėl to nuotekų siurbimo periodiškumas padažnėjo apie 7 kartus, kadangi jos iki galo nebegalėjo būti išvalytos. Tai, kad po 2019 m. įvykio nuotekos galėjo būti valomos iš dalies per tam nepritaikytą šulinį, nepanaikina fakto, jog nuotekų valymo įrenginys nebegalėjo atlikti funkcijų tuo pačiu mechanizmu, egzistavusiu iki 2019 m. įvykio, o įranga nebegalėjo būti naudojama pagal paskirtį. Be to, nuo 2019 m. iki 2022 m., kai užpiltas gruntu įrenginys buvo atkastas išteisintojo G. K. iniciatyva, civilinė ieškovė apskritai neturėjo galimybės nei prie šio įrenginio prieiti, nei šiuo įrenginiu naudotis.

5.12. Taigi akivaizdu, kad valymo įrenginys buvo sugadintas būtent G. K. ir P. Ž. neteisėtais veiksmais.

5.13. Nors G. K. dar vykstant bylos nagrinėjimui savo neteisėtais veiksmais sugadintą nuotekų valymo įrenginį tvarkė, tai nepaneigtų fakto, kad nusikalstama veika, nurodyta BK 187 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta. Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina, kad valymo įrenginio G. K. iki galo nesutvarkė. Betono liekanos iš nuotekų tinklų sistemos nėra pašalintos, nuotekų tinklų sistema toliau išlieka sugadinta, todėl nuotekų valymo įrenginys nėra naudojamas. Po minėto sutvarkymo nuotekos pradėjo skverbtis pro šulinių viršų, tai suponuoja, kad iš tiesų valymo įrenginys tebuvo formaliai sutaisytas. Be to, apeliacinės instancijos teismas apskritai detaliau neanalizavo, ar nuotekų valymo sistema buvo sutvarkyta.

5.14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo tyčios sugadinti svetimą turtą. Teismas šią išvadą siejo ne su pačių išteisintųjų psichiniu santykiu su jų daromais veiksmais ir jų padariniais, o su jų veiksmų atlikimo pretekstu.

5.15. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog išteisintieji suvokė, kad savo veiksmais jie sugadins svetimą turtą. Pažymėtina, kad betonas buvo supiltas į patį nuotekų valymo įrenginį, o vėliau jis užpiltas gruntu. Civilinė ieškovė, siekdama reguliuoti nuotekų patekimą iš valymo įrangos į aplinką, kreipėsi į teismą, kad būtų nustatytas servitutas žemės sklypui, kurio savininkė yra G. K. uošvė. Tačiau šio servituto nustatymui buvo priešintasi. Taigi, taip buvo siekiama, kad civilinės ieškovės darbuotojai negalėtų prieiti prie nuotekų valymo įrenginių ir nuotekų tvarkyti. O tai niekaip nesuderinama su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog išteisintieji tesiekė pašalinti iš valymo įrenginio sklindančią smarvę.

5.16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. K. yra valymo įrenginių specialistas, todėl akivaizdu, kad jam suprantama, jog tiek betono pylimas į įrenginį, tiek jo užaklinimas žemėmis paveiks valymo įrenginį ir bent jau sutrikdys jo tinkamą veiklą. Be to, teisme G. K. pripažino supratęs savo veiksmų neteisėtumą. Tuo tarpu P. Ž. pozicija, kad jis nežinojo, jog nuotekų valymo įrenginiai priklauso civilinei ieškovei, neturi jokios reikšmės nustatant jo kaltę.

5.17. Paminėtina ir tai, kad, prieš išteisintiesiems atliekant neteisėtus veiksmus, į civilinę ieškovę nė vienas iš jų dėl sklindančio nemalonaus kvapo iš nuotekų valymo įrenginio nesikreipė, nebuvo kreiptasi ir į aplinkosaugos pareigūnus, kurie turi teisėtus įgaliojimus patys valdyti žalą aplinkai.

5.18. Taigi šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina išteisintųjų iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią sugadinti civilinės ieškovės nuotekų valymo įrenginį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Selilionio ir civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovo advokato S. Avižos kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1–2 dalių, 386 straipsnio 1–2 dalių nuostatų pažeidimų

6. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. įrodymus vertino atsietai, nesugretino ir nesusiejo jų tarpusavyje, rėmėsi tik ta įrodymų dalimi, kuri yra palanki išteisintiesiems, išteisinamąjį nuosprendį grindė vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais, todėl padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir netinkamai taikė BK 187 straipsnio 2 dalį. Prokuroro įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimų, kadangi ji neatspindi kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paneigimo, yra prieštaringa byloje ištirtų įrodymų ir teisinės argumentacijos požiūriu. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų teiginiais dėl BPK pažeidimų.

7. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad P. Ž. ir G. K. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, t. y. sugadino ŽŪB „Vanaginė“ priklausančius nuotekų šalinimo tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną ir valymo įrenginius, kurių vertė 42 300 Eur. Šis apkaltinamasis teismo nuosprendis buvo paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikino minėtą apeliacinės instancijos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nustatė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus – tai, kad buvo nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų. Nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl eksperto V. Bučinsko 2023 m. lapkričio 20 d. akto reikšmės bylai, neatsakė į esminius nuteistojo G. K. ir nuteistojo P. Ž. gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, veikos kvalifikavimo ir kitų reikšmingų klausimų. Taip pat buvo pažymėta, kad teismo išvados grindžiamos prielaidomis, nesusietomis su esminiais apeliacinių skundų argumentais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis.

9. Atsižvelgiant į tai, pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalėjo vadovautis BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią žemesnės instancijos teismas turi vykdyti kasacinės instancijos teismo nutartyje pateiktus nurodymus. Nagrinėjamu atveju tai reiškė pakartotinai ištirti ir įvertinti įrodymus kaip visumą, pašalinti abejones ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas.

10. BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus ir iš naujo nagrinėdamas bylą bei priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo laikytis ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, bet ir teismo nuosprendžio turiniui bei motyvavimui keliamų procesinių reikalavimų, nustatytų BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse ir 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktuose. Todėl, vertinant priimto apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą, būtina patikrinti ne tik tai, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvykdė kasacinės instancijos teismo nutartyje duotus nurodymus, bet ir tai, ar jis laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, ar išteisinamasis nuosprendis surašytas laikantis anksčiau nurodytų BPK nuostatų.

11. Reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui nustato BPK 331 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis jis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad, be pirmiau aptartų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019, 8 punktas). Be to, teismo priimamas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-174-303/2019, 24 punktas).

12. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021, 41 punktas). Tuo tarpu esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-174-303/2019, 28 punktas).

13. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad šis teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi nurodytų įpareigojimų, kadangi nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktuose, 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, įvertinti visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir išdėstyti teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

14. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą, priėmė priešingą sprendimą nei pirmosios instancijos teismas ir G. K. bei P. Ž. išteisino, pripažinęs, kad jie nepadarė veikos, turinčios BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad įvykio metu valymo įrenginiai jau nebeatliko nuotekų nuleidimo, kaupimo ir valymo proceso, todėl nuotekų valymo sistema nebeturėjo savybių, kurias nuteistieji galėjo pažeisti ar sugadinti. Be to, teismo vertinimu, betonas į nuotekų sistemą buvo supiltas ir šuliniai užpilti gruntu ne siekiant sugadinti sistemą, o norint sustabdyti iš dumblo aikštelės sklindančią smarvę. Tačiau, priimdamas iš esmės priešingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, bet ir argumentuotai paaiškinti, kodėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šios pareigos nebuvo įvykdytos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės apsiribojo naujų faktinių aplinkybių nustatymu, tačiau neatskleidė, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės sugadinus svetimą turtą yra nepagrįstos ir neteisingos. Nuosprendyje nenurodyta, kokie konkretūs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumai ar klaidos lėmė kitokį bylos išsprendimą, kokie įrodymai ir kodėl buvo įvertinti netinkamai, kokios reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos neteisingai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados nebuvo paneigtos nuoseklia ir įtikinama argumentacija. Todėl tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir padarė esminį BPK pažeidimą.

15. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą: apklausė ekspertus V. Bučinską, S. Mitkų, D. Kalibatą, L. Ustinovičių, išteisintąjį G. K., P. Ž., liudytojus K. S., M. R., E. S., išklausė civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje „V. Ištirti duomenys, nagrinėjant bylą apeliaciniame procese“ detaliai išdėstyti ir aprašyti minėtų asmenų parodymai ir paaiškinimai, taip pat eksperto L. Ustinovičiaus ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo raštas dėl eksperto nurodytų darbų atlikimo organizavimo. Tačiau vien šių duomenų turinio perrašymas savaime nelaikytinas įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas išvadų dėl šių bylos duomenų nepadarė, nepateikė jų vertinimo motyvų, nenurodė, kokias bylos aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia. Be to, nei šie, nei kiti ankstesnio teisminio proceso metu byloje surinkti ir įvertinti įrodymai nebuvo analizuojami ir vertinami kaip visuma – įrodymai nebuvo sugretinti ir palyginti tarpusavyje, neaptarti jų tarpusavio ryšiai, suderinamumas ar prieštaravimai, neatskleista jų reikšmė atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos įrodymus vertinti visapusiškai, o jo išvados dėl P. Ž. ir G. K. nekaltumo padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką nėra pagrįstos išsamiu ir nuosekliu byloje surinktų duomenų vertinimu.

17. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, spręsdamas dėl išteisintųjų kaltės, šis teismas vertino tik selektyviai atrinktus įrodymus – dalį išteisintojo G. K. parodymų, ekspertų ir civilinės ieškovės atstovo paaiškinimus. Teismas rėmėsi G. K. parodymais, kad jis į nuotekų sistemos šulinius supylė betoną dėl sklindančios smarvės, civilinės ieškovės atstovo paaiškinimais apie nuotekų siurbimą iš sistemos bei ekspertų paaiškinimais dėl galimo nuotekų sistemos pažeidimo dėl išteisintųjų veiksmų ir poveikio jos funkcionalumui. Todėl neaišku, kokiu pagrindu, vertindamas šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, kad jau nuo 2017 m. avarijos, t. y. iki išteisintiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nuotekų sistema nebeatliko nuleidimo, kaupimo ir valymo funkcijų, todėl nebeliko jos savybių, kurias išteisintieji galėjo sugadinti ar pažeisti. Ši išvada neišplaukia iš minėtų apeliacinės instancijos teismo įvertintų įrodymų.

18. Priešingai, pats apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tik dalį įrodymų, nustatė, kad į nuotekų valymo šulinius išteisintųjų nurodymu buvo įpilta betono, jie buvo užpilti gruntu, dėl to išteisintasis G. K. pats savo lėšomis pakeitė nuotekų sistemos dalį. Ekspertų paaiškinimai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, taip pat patvirtino, kad betonas galėjo sukelti lokalių nuotekų sistemos pažeidimų, ekspertai nurodė padarytos žalos pašalinimo būdus. Taigi apeliacinės instancijos teismas ne tik neįvertino įrodymų visumos, tačiau padarė ir jo įvertintiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, t. y. kad išteisintieji savo veiksmais negalėjo sugadinti nuotekų sistemos. Šį faktą patvirtina ir tai, kad, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tiriamų įvykių metu valymo sistema savo funkcijų (nuotekų nuleidimo, kaupimo ir valymo) nebeatliko, todėl nebuvo ko sugadinti (nuosprendžio 118–119 punktai), o kitur rėmėsi ekspertų paaiškinimais, kad nuotekų sistema funkcionavo – joje nuotekos kaupėsi ir buvo išsiurbiamos iš kitų šulinių (nuosprendžio 116 punktas). Taigi iš tokio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, grindžiamo tarpusavyje prieštaringomis, nesuderinamomis išvadomis ir nepagrįsto nuoseklia, išsamia, detalia bei visapusiška įrodymų analize, negalima vienareikšmiškai spręsti dėl nuotekų sistemos būklės ir jos funkcionavimo ar neveikimo iki tiriamo įvykio, po jo bei išteisintųjų veiksmų, įpylus betono į šulinius ir užpylus juos gruntu, įtakos nuotekų sistemos veikimui.

19. Abejonių kelia ir apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas dėl išteisintųjų kaltės.

20. Pažymėtina, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-976/2025, 8 punktas). Nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais apie nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016, 5.2 papunktis).

21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, subjektyvųjį požymį – G. K. kaltę, apsiribojo vien jo nurodytais veiksmų motyvais. Teismas konstatavo, kad G. K., įpildamas betoną į nuotekų sistemos šulinius ir juos užkasdamas gruntu, siekė ne sugadinti šį inžinerinį tinklą, o tik užkirsti kelią sklindančiam blogam kvapui. Tačiau ši išvada buvo grindžiama išimtinai paties išteisintojo paaiškinimais, nevertinant objektyvių bylos duomenų, tokių kaip išteisintojo veiksmų pobūdis, intensyvumas, jų atlikimo būdas, pastangos bei kitos reikšmingos aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas išteisintojo P. Ž. kaltės klausimo išvis neanalizavo. Padaręs išvadą, kad G. K. veiksmuose nėra kaltės, apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad dėl svetimo turto sugadinimo nėra kaltas ir P. Ž..

22. Taigi nustatytos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino kasacinio teismo nutartyje nurodytų esminių bylos įrodymų vertinimo trūkumų. Apeliacinio teismo išteisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu įrodymų vertinimu, jo išvados dėl G. K. ir P. Ž. nekaltumo, sugadinus svetimą turtą, yra prieštaringos, neišplaukia iš byloje nustatytų aplinkybių ir nėra pagrįstos nuoseklia bei visapusiška įrodymų analize. Be to, teismas nepateikė išsamių ir įtikinamų motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir jame padarytos išvados dėl G. K. bei P. Ž. kaltės yra nepagrįstos. Todėl darytina išvada, kad, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, iš esmės buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų, 331 straipsnio 1–2 dalių, 386 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nes tokie padaryti procesiniai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kasacinės instancijos teismui nustačius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla dar kartą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

23. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes, ištirti ir įvertinti įrodymus kaip visumą, pašalinti abejones ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas, susijusias su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Kadangi byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 187 straipsnio 2 dalies – taikymo paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali nustatyti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

6. Civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovas prašė priteisti civilinei ieškovei 3 267 Eur išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą iš išteisintųjų G. K. ir P. Ž. ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

7. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-25-495/2020, 62 punktas).

8. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal prokuroro, civilinės ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ atstovo advokato S. Avižos kasacinius skundus, kurie šia nutartimi tenkinami iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo išteisintieji G. K. ir P. Ž. išteisinti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, galutinis sprendimas šioje byloje nėra priimtas, klausimas dėl G. K. ir P. Ž. kaltumo ar nekaltumo dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, dar nėra galutinai išspręstas. Todėl kasatoriaus prašymas priteisti iš išteisintųjų civilinei ieškovei išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą paliekamas nenagrinėtas. Tai atitinka aktualią teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-813/2025, 35 punktas). Nuspręsti dėl šio kasatoriaus prašymo, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio nuostatomis, turėtų apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Darius Kantaravičius

Alenas Piesliakas